Vakar
kažkaip šovė tokia mintis skelbti įvykių kalendorių t. y., koks svarbus įvykis
įvyko pasaulyje būtent šią dieną ir juo pasidalyti su jumis.
Taigi
kuklus, bet, manau, įdomus skyrelis, kuris kasdien vis nuteikia pozityviai ir
įkrauna mus žinių ir gal net šiokių tokių apmąstymų.
Taigi,
šiandien, gegužės 18 dieną, minimas Bram Stoker romano „Drakula“ pasirodymas. Pirmąkart
kultinis romanas buvo išleistas 1897 m. gegužės 18 dieną, kuris ilgainiui tapo
visų kitų pasakojimų, filmų, serialų apie vampyrus protėviu. Nors romanas labai
garsus ir išleistas estetiškai 3 tūkstančių tiražu geltonos odos viršeliu,
tačiau tuokart rašytojo nepadarė nei labai turtingo, nei itin populiaraus. Tik po
ilgų dešimtmečių romanas buvo „prikeltas“ naujam gyvenimui. O pats autorius
1912 metais mirė gyvendamas skurde.
Po itin
gero ir sėkmingo Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ pasirodymo
Prancūzijoje, mano supratimu, šio kultinio kūrinio atgimimas ir aptarimas atsigavo
ir pačioje Lietuvoje. Kiek gėda prisipažinti, bet nesu skaitęs nė vieno Gavelio
kūrinio... Tiesa, mokykliniais laikais būta bandymų, tačiau pakrypau Jurgos
Ivanauskaitės keliais ir Gavelis liko užnugaryje. Jau kuris laikas ruošiuosi „Vilniaus
pokerio“ skaitymui, na, o kol kas dalijuosi dar vienu Gavelio sklaida
pasaulyje. Ką tik jo romanas buvo išverstas ir išleistas Lenkijoje lenkų kalba.
Dalijuosi knygos viršeliu.
Išgriebti
iš šūdo duobės mažą auksinį šiaudelį – pagalvojau ir juokiausi pažiūrėjęs
siaubo filmą „Hanos Greis egzorcizmas“
(angl. The Possession of Hannah Grace)
(2018), vedamas vaikystės nostalgijos, kada tokius filmus žiūrėdavome pasilindę
po apklotu ir tirtėdavome iš baimės. Vis tiek žiūriu tokį kiną, nors žinau, kad
visumos vaizdas niekada nebepatenkins mano vaikystės jausenos troškulio.
Filmas,
nemeluosiu, absoliučiai plokščias. Jo visi triukai pagrįsti tais pačiais vidutiniais
holivudiniais standartais, kurie metai iš metų taikomi mažai komerciškai
sėkmingiems siaubo kino projektams. Dažniausiai jie kuriami tiesiog pamasinti
pinigų ir yra tiesiog užsakomi (kieno nors), tad nereikia tikėtis nei
novatoriškumo, nei režisūrinio savitumo. Tai filmas produktas ir tą galimą įsitikinti
pažiūrėjus vos penkias minutes – ta pati dirbtinė filmo energetika, mažakalbiai
ir problematiški pagrindiniai veikėjai, kurie lavoninėje mėgsta papokštauti, o
vėliau baigiasi viskas kraupia mirtimi.
Apie
scenarijaus originalumo stoką daug nekalbėsiu. Tiesiog jis remiasi į daugybę
tokių pačių jau atsikartojančių tipažų ir pabodusius naratyvus. Žinoma, esama,
kaip ir beveik kiekvienoje siaubo istorijoje, baisių dalykų, tačiau pernelyg
taktiškai ir šabloniškai sudygsniuoti siaubo triukai nebenustebina, o tik
verčia šypsotis, jog ir vėl scenaristai ir režisieriai pavertė savo žiūrovus
asilais ekstrasensais, kurie geba numatyti veiksmus į priekį, aiškiai atimdami
nežinomybės patyrimo skanumą. Labai abejotinas filmas.
Nesu
itin didelis religinių filmų mėgėjas. Gal dėl to, kad pats nesu religingas ir
iki šiol sapnuoju baisius košmarus apie vaikystėje matytus filmus, kaip Jėzų
prie kryžiaus kalė. Visas tas kraujas, kančia, žinokite, jokia palaima, tai
traumuojanti žinia vaiko pasąmonei, tačiau suaugus pradeda įtartinai įdomiai
atrodyti visa toji kryžiavimo istorija. Kanadiečių režisierius Denys Arcand
sukūrė filmą „Jėzus iš Monrealio“ (pranc.
Jesus
de Monreal) (1989), kuriame rado tam tikrą formą šiuolaikiškiau
perpasakoti Kristaus mokymo ir išganymo istoriją.
Tiesą
sakant, filmas iškart man priminė režisierės Julie Taymur „Titas“ (1999), kada šiuolaikiškomis
laiko parabolėmis ir analogiškais dėsniais perteikiama Šekspyro pjesė „Titas
Andronikas“. Jėzaus istorija iš tikrųjų yra ekranizuota daugybė kartų, tad kuo
šis perteikimas įdomesnis? Tai specifinė teatralizuota, kiek dirbtina maniera
perteikta istorija, bandant „sumiksuoti“ užrašytus įvykius devinto dešimtmečio Monrealyje,
kada įkvėpimo ieškantis aktorius atkartoja Jėzaus tam tikrus veiksmus,
susiranda pasekėjus, jį persekioja policija, galiausiai jis atsiduria teismo salėje,
jį gundo advokatas ir... Žodžiu, filmas bus įdomus tiek, kiek jums įdomi
pasakojimo forma, Biblijos perkėlimas į šiuolaikinį kontekstą. Visgi esu tos
nuomonės, kad filmas turi per ryškią alegorinę formą ir ši istorija, kokios
nors gyvenimiškos dramos rėmuose būtų kur kas efektyvesnis ir mąslesnis, dabar
filmas atrodo pernelyg supaprastintas vardan ekspresyvumo.
Žavi
ir įvairių žanrų lipdinys. Čia filmas atrodo kaip rimta drama, čia, žiūrėkite,
švysteli komedijos etapas, staiga pereinama prie dokumentinio žanro, tai savotiškai
suteikia mistinę istorijos atmosferą... Režisierius turi laisvą valią
eksperimentuoti, lipdyti ir laisvai interpretuoti daugelį dalykų, kartu
kritikuodamas vartotojiškumą, moters seksualumo išnaudojimą reklamos rinkai
(atskira Marijos Magdalietės istorija), teismų sistemą ir kt. Iš tikrųjų filmas
savo istorija mane asmeniškai menkai kuo jaudino, nors ir neblogai žinau šią
Biblijos dalį, visgi stipriausia ir įdomiausia filmo dalis, dėl ko verta
pažiūrėti šį filmą, yra, sakyčiau, režisieriaus interpretacijos formos. Na, o
pamokymas būtų tikriausiai toks: kiekvienas, kuris seka Jėzaus pėdomis,
anksčiau ar vėliau, atkartoja paties Mokytojo gundymo, nevilties ir prisikėlimo
kelią.
Peržvelgęs
pirmojo pusfinalio 2019 metų Eurovizijos konkurso dainas ir pasirodymus, galiu
pasakyti, kad konkursas menkai kuo apskritai bejaudina. Nors pasirodymo mastu
gal ir būta įdomesnių sprendimų, įvairovės, bet kūrinio, kurio dar norėtųsi
paklausyti, pavyzdžiui, per ausines, yra tik vienetai.
Vienas
iš tokių kūrinių, patekusių tiesiai į finalą, yra Slovėnijos Zala Kralj ir Gašper Šantl ir jų daina „Sebi“. Jaukumu, paprastumu ir
neišsišokimu pasižyminti daina. Aišku, galima diskutuoti dėl pagrindinės
vokalistės vokalinių parametrų, tačiau man visuma labai patiko ir tikrai
pralenkė rėkiančias, šaižias ir neįdomias „balso divas“. Pasiklausykite:
Žodžiai
/ Lyrics
Zala Kralj and Gašper Šantl - „Sebi“ (Slovenia
Eurovision)
Ko so tvoje misli polne
Lahko poslušaš, kako mi bije srce
Ko težko je tvoje breme
K meni se lahko zatečeš
Vprašaj, kaj me vodi dalje
So dosežki in razdalje
Kot list gre z vetrom in se mu upira
Jaz grem s tokom in se mu upiram
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Solze v tvojih so očeh
Pusti, da tečejo
Ko najine želje so različne
Sprejmeš me in sprejmem te
Poglej me
Ni nujno da ima vse pomen
Večnost in ta planet nista prijatelja
In jaz sem kot snežinka, ki čaka na pomlad
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Ni ti treba se dokazovat
Vezejo nas iste solze, isti strah
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Tęsiant
paralelinę rinkimų temą, nebesigilinsiu ir neanalizuosiu lietuvių pasirinkimo.
Iš esmės manau, kad rinkimai nieko nekeičia, tad nusprendžiau pasidalyti
sąmokslų teoretikų publikacijomis. Man kur kas įdomiau tos sąmokslo teorijos,
nei realiai deklaruojamos politikų afišos.
Pagal
vieną sąmokslo teoriją ir šią fotografiją, išknistą iš velniai žino kur, yra
trys jaunos merginos. Iš kairės į dešinę: Vokietijos kanclerė Angela Markel, Didžiosios
Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ir, žinoma, Lietuvos prezidentė Dalia
Grybauskaitė. Ar tai tikrai jos? Sunku pasakyti, tačiau panašumų yra nemažai.
Pagal
vieną iš teorijų, kad viso pasaulio demokratija yra „suvaidinta“ ir iš tikrųjų
visos politinės galvos yra statytini klonai, užhipnotizuoti žmonės, apmokyti galingųjų
(tokių kaip iliuminati ir kitų) statytiniai. Jų biografijos sukuriamos per
daugelį metų, todėl nelieka nieko nešvaraus, jų politiniai sprendimai tėra tuščiaviduris
maketas, o iš tikrųjų tai tėra nesąmoningai mąstančių žmonių mulkinimas. Idėja paprasta:
suteikime rinkimo teatru sukurti įspūdį, kad žmogus gali lemti savo šalies (ir
savo paties) likimą, o iš tikrųjų mes (už uždangos) darykime tai, ką norime.
Nesakau,
kad šioji fotografija yra tiesa. Nesakau, kad tikiu šia sąmokslo teorija.
Bet... Leidžiantis į asmenines fantazijas ir pagalvojus, o jeigu taip ir būtų ,ir
mes kiekvienas žinotume tiesą, ar vardan tiesos rinktumėmės kažką keisti? O jeigu
ir keistume, tai kaip, kokiais būdais? O gal ir toliau leistume sau gyventi
dirbtinoje, smarkiai kontroliuojamoje ir iš esmės netikroje santvarkoje?
Medžiaga verta distopinio romano.
Tas,
„o ką žmonės darytų“, gal net įdomiau už tą sąmokslo teoriją, kad politikų
atmintis yra trinama ir hipnotizuojama, ir nė viena iš šios fotografijų „lady“
nė neprisimena, kad kažkada buvo iš vienos ir tos pačios politiškai apmokomos
mokyklos.
Pasidalysiu
Roberto Mackevičiaus vaizdo įrašu, kuris lietuviškai apie tai kalba puse lūpų,
nors sakau, man vienintelė Angela Merkel šioje nuotraukoje atitinką tikrąją
Angela Merkel, bet... Bet kaip ten sakomą? Kiekvienoje sąmokslo teorija yra
dalelė tiesos, kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų.
Tam tikra
prasme azijiečių filmai man yra atradimai. Jų nežiūriu itin daug, tačiau kas
pasiekia mano akis, daugiau ar mažiau būna išskirtiniai kūriniai. Pietų Korėjos
režisierius Chang-dong Lee ilgamečiams „Kino pavasario“ festivalio žiūrovams
gana neblogai pažįstamas, o man tai pirmas sykis, kada pamačiau jo filmą.
Šįkart naujausias darbas „Degantis“
(korėj. Beoning) (2018), kuris
panašiai ir neseniai matytų kinų filmu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018)
tapo šių metų azijietiško hipnotizuojančio filmų perliukais.
Istorija
pasakoja apie mėgėjišką rašytoją, kuris įsivelia į keistą istoriją, sutikęs
gatvėje savo vaikystėje pažinotą merginą. Ar tai meilės istorija? Toli gražu.
Ar tai detektyvas? Tam tikra prasme. Ar filmas apie realius įvykius, o gal apie
veikėjo literatūrinius pagrindinio veikėjo pasąmonės išdaigas? Galimas daiktas.
Tai žanrų difuzijos dėka sukurtas lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, kuris
kartu ir malonus, ir kartu verčia jaustis nepatogiai, nes paneigiama įprastus
šabloninius holivudinius ir europinio kino pasakojimo polėkius. Filmas panašus
į alternatyvųjį, tačiau dvelkia profesionalumu, gerai apgalvotais kadrais ir muzikos
takeliu. Tai filmas tarsi pasąmonės tapyba, kur veikia magiška logika,
primenanti literatūrinius kūrinius. Visų pirma Haruki Murkami romanais grįsti
simboliai ir logika – įsivaizduojami ir realūs veikėjai, katės, keisti
susitikimai, metaforiniai dialogai. Taip pat galima aptikti ir Fidžeraldo „Didžiojo
Getsbio“ tam tikrų niuansų, tačiau literatūrinės jungtys šiam filmui padeda
sukurti tik išskirtinį režisieriaus pasakojimo formą, dar kur kas įdomiau (bent
man retkarčiais) atrodė pagrindinio veikėjo vidinė būsena.
Pagrindinis
veikėjas atrodo nuo pat pirmųjų kadrų „iškritęs iš medžio“, tokio uždaro,
perdėtai jautraus, suluošinto ir šiek tiek šizoidinio
tipažo, kuris savo gyvenimą lyg ir bando įprasminti murakamiškais dėsniais, pavyzdžiui, šeria namuose įsivaizduojamą
merginos katę, masturbuojasi pro langelį, žiūrėdamas į Seulo televizijos
bokštą... Nepasakysi, kad filme tai atrodo nepadoru ar kažkaip absurdiška,
priešingai, dvelkia pagrindinio veikėjo vienatve, asocialumu ir vaikystės
traumomis užguito vyruko beprotybe. Daug tikriausiai diskusijų galima
išrutulioti iš to, ką iš tikrųjų šiame filme reikėtų priimti kaip realią siužetinę
liniją, o kur kaip naratyvinį mistišką manierą? Bet manau, kad to tiesiog
nedarysiu, nes filmas kvepia pusiau sapnu, tokį, manau, jį ir reiktų priimti –
filmas, kuris nutrina realumo pojūtį.
Nepatiko
man filmo finalas, toks paprastas ir kiek pernelyg tiesmukai simboliška
atomazga leido atsikvošėti iš to sapniško pasakojimo, iš kurio nesinorėjo
pabusti. Visgi aptikau vieną nuostabią sceną! Toji šokėja prieš besileidžiančią
saulę, grojant tai stebuklingai muzikai, ilgam įsirėžė į atmintį. Dalinuosi
filmo anonsu ir ta stebuklinga scena, kuri filmo kontekste išties atrodo labai
ypatinga.
