Madonna: Madonna - Human Nature (single) [Vinyl, LP] (1995)

 
Informacija apie singlą: Madonna - Human Nature (single) [Vinyl, LP] (1995)

Vinilinė plokštelė: Madonna - What It Feels Like For A Girl (single) [Vinyl, LP] (2001)

 
Informacija apie singlą: Madonna - What It Feels Like For A Girl (single) [Vinyl, LP] (2001)

Vinilinė plokštelė: Jessie Ware – Devotion [Vinyl, LP] (2012)

 
Informacija apie albumą: Jessie Ware – Devotion [Vinyl, LP] (2012)

Vinilinė plokštelė: Ava Max - Heaven & Hell [Vinyl, LP] (2020)

Informacija apie albumą: Ava Max - Heaven & Hell [Vinyl, LP] (2020)

Knyga: Daniel Kehlmann "Pasaulio matavimas"

 

Daniel Kehlmann. „Pasaulio matavimas“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 248.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann (g. 1975) romaną Pasaulio matavimas (vok. Die vermessung der welt) pas save lentynoje išlaikiau keletą metų. Įsigijau iš skaitytų knygų knygyno, kadangi prisiminiau, jog Pasaulio matavimas įtrauktas į 1eidinį 1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą. Tikriausiai prie šios knygos nebūčiau niekada ir grįžęs, o namų bibliotekoje būtų tiesiog paskendusi ir pamiršta, jeigu Daniel Kehlmann nebūtų buvęs pernai įtrauktas į trumpąjį Tarptautinį Booker Prize apdovanojimų sąrašą už naują savo istorinį romaną Tyll. 2005 metais originalo kalba pasirodęs Pasaulio matavimas beregint tapo vokišku bestseleriu, romano tiražo pardavimai skaičiuojami milijonais. Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė Alfonsas Tekorius ir tai yra (kol kas) vienintelė šio rašytojo knyga lietuviškai. Kiek girdėjau, verčiamas Tyll.

 

Tikriausiai esate pastebėję, kad šiuolaikinė vokiečių literatūra Lietuvoje nėra itin populiari, palyginus su skandinavų literatūra. Tiesą sakant, man stebint europietišką literatūrą ir jos vertimus, apskritai sunku suvokti šiuolaikinę vokiečių literatūrą. Įspūdis toks, kad ji labai blanki, neryški, lietuviams sunkiai prieinama, todėl darau keletą prielaidų: a) vokiečiai iš tikrųjų neturi progresyvios ir įdomios šiuolaikinės literatūros; b) neturime gerų vertėjų iš vokiečių kalbos; c) lietuvių leidėjams tiesiog neįdomi ir nepatraukli vokiečių literatūra, nors ji, galimas daiktas, yra gera ir įdomi.

 

Pasaulio matavimas – istorinis romanas, kuris pasakoja apie du XIX amžiau pradžios vokiečių mokslininkus: matematiką, astronomą, fiziką Karlą Fridrychą Gausą (1777-1855), gamtininką bei keliautoją Aleksandrą fon Humboltą (1769-1859). XIX amžius suvokiamas kaip pramonės ir technikos bei medicinos revoliucijos amžius, tačiau nemažai atradimų tiek matematikoje, tiek geografijoje. Autorius, remdamasis savo tautos mokslininkais, kuria du sinchroniškus pasakojimus apie aistringus mokslininkus. Gausas – aistringas matematikas vunderkindas, kuris būdamas vos 24 metų parašo svarbiausią savo gyvenimo mokslinį darbą apie aritmetiką. Humboltas vaikystėje smarkiai konkuravęs su vyresniuoju broliu, tampa žymiu humanitarinių mokslo profesoriumi, prisiekia sau nuvykti į Pietų Ameriką ir plaukti Orinoko upe. Galiausiai Humboltas tą ir padaro, jis nukanka į Pietų Ameriką ir atranda kanalą, jungiantį Orinoko upės baseiną su Amazonių upės sistema. Du mokslininkai amžininkai daro nuostabius atradimus, nepaisydami epochos nuostatų, Europoje įsiviešpatavusio Napoleono Bonaparto ir Prūsijoje bei visoje Vokietijoje vykstančių politinių procesų. Du savo laiko novatoriai, kurie vedini skirtingų tikslų ir ambicijų, išplečia pasaulį, nubrėžia naujas suvokimo ribas.

 

Šis lengvai paskaitomas turiningas istorinis romanas visų pirma įdomus literatūriniais portretais. Autoriui pavyko charakteringai epiškai perteikti tiek Gauso, tiek Humbolto portretus. Štai matematikas Gausas perteiktas kaip itin nemalonus, susireikšminęs ir kitus žeminantis mokslininkas (bet kaip literatūrinis veikėjas labai įdomus!). Jis savo sūnų Eugeną laiko pastumdėliu, stokojančiu prigimtinio talento, todėl elgiasi su juo kaip su paskutiniu nevykėliu. Gausas, kad ir koks jis atrodytų genialus matematikas, neturi jokių tėviškųjų instinktų. Savo tris vaikus, mirus žmonai, jis užaugino be meilės: dukrai sakydavo, kad ji baidyklė, o Eugenui, kad jis besmegenis. Rašytojas išgauna, atrodo, du retai literatūroje nesuderinamus dalykus: mokslinį genialumą ir beširdiškumą. Gausas apskritai toks racionalus, kad viską suvokią (ir, atrodo, net jaučia) matematiškai ir mechaniškai, pavyzdžiui, štai ką jis racionaliai ir ramiai strateguoja, kai laidoja žmoną: „Jis stūmė kėdę ir mėgino taikytis su mintimi, kad teks vesti. Vaikai maži. Kaip juos auginti, neturi jokio supratimo. Tvarkyti namų ūkį – nežinotų, nuo ko ir pradėti. Samdyti tarnaitę – brangu (p. 131).“

 

Ūmaus ir karšto būdo pasirodo ir Humboltas. Susiradęs kelionių partnerį Bonplaną, jis laivu perplaukia Atlantą ir ten pradeda geografinius ir gamtinius tyrinėjimus. Negailėdamas nei jėgų, nei laiko, jis aistringai veržiasi į botaniką, įvairiais ir sudėtingais prietaisais matuoja orą, temperatūrą, sroves, augalus, gyvūniją ir padaro išvadą, kad gyvybė gali egzistuoti visur ir ji pasiskirsčiusi ne pagal platumą ir klimato zonas, o pagal geotermines vandenų ir orų judėjimo kryptis. Humbolto draugystė su Bomplanu kelia tam tikrų diskusijų, jųdviejų ištikimybė atrodo kaip besąlyginė, tačiau Bonplanas kitų laikomas kaip tarnas pagalbininkas, jo nuopelnai ir lygiateisiškumas su Humboltu yra nurašomi, neįvertinami. Skaitant romaną vis kyla klausimas: o kas Humboltą vis verčia skintis kelią per upę, būti geliamam moskitų, uodų, rizikuoti gyvybe? Ar tikrai vien tik noras konkuruoti su broliu, ar kažkas daugiau?

 

Humboltas kažkuo panašus į Gausą, galiausiai jie po daugel metų susitinka, kalba apie savo atradimus, pučiasi, arogantiškai giriasi ir atrodo, kad iš tų aistringų jaunuolių, kurie padarė tokius atradimus, galiausiai liko tik senyvi pagyrų puodai. Tai irgi įdomu: kur atsiduria mokslininkai, kai jų tyrinėjimo ir atradimų žvaigždės jau pradeda gesti? Humboltas kaip ir Gausas kadaise buvo itin praktiškos pasaulėžiūros: „Galiausiai visas pasaulis yra pilnas negyvų kūnų! Kiekviena rieškutė žemės kitados buvo žmogus, o anksčiau – dar kitas žmogus, kiekvieną oro kruopelytę per tą laiką tūkstančius kartų žmonės įkvėpė ir iškvėpė (p. 98-99). Arba jo ir Gauso požiūris į meną: „Menininkai pernelyg lengvai pamiršta savo priedermę – vaizduoti tai, kas yra. Nuokrypius nuo tikrovės jie laiko savo stiprybe, bet pramanai trikdo žmones, stilizacija iškraipo pasaulį. Prie to priklauso dekoracijos, net nesirengiama slėpti, kad yra padarytos iš kieto popieriaus, angliški paveikslai, kurių fonas ištirpsta aliejaus padaže, romanai, kurie paskęsta melaginguose postringavimuose, nes autoriai savo nesąmones susieja su istorinių asmenybių vardais (p.180)“.

Rašytojas Daniel Kehlmann

 

Iš tikrųjų šios dvi asmenybės nuvertindamos meno ir vaizduotės pasaulį sau lyg ir prieštarauja, nes būtent ta pati vaizduotė, ateities įsivaizdavimas bei aistringas troškimas kurti istoriją bei plėsti horizontus juos būtent ir vedė prie naujų atradimų.

 

Nesuklysiu tikriausiai pasakydamas, kad šis istorinis romanas labai vokiškas. Nors Humboltas pakęsti negalėjo Berlyno ir mieliau būdavo Paryžiuje, tai prūsiškos vokiškos epochos vaizdinys. Kontekste veikia Gėte ir filosofas Kantas, kiti žinomi vokiečių Gauso ir Humbolto amžininkai. Autoriui pavyko sukurti gana prieštaringas ir spalvingas asmenybes, kurios atspindi to meto pasaulėžiūrą, politines ideologijas, įsitikinimus ir moralę. Kitą vertus, nors romanas „labai vokiškas“, tačiau jis kartu pasakoja apie visos Europos ir likusio pasaulio to meto procesus. Pavyzdžiui, kaip Humboltas vyksta paskutinei savo ekspedicijai į Rusiją, kur jį nuolat saugo ir lydi kazokai, o pastarieji nuolat trukdo jo vienatvei ir tyliems atradimams. Rusijos politika, svetimšalių priėmimas – visa tai byloja apie autoriaus išstudijuotus epochos elgesio modelius, kurie vienaip ar kitaip Pasaulio matavime pasireiškia kaip sudedamosios istorinio romano dalys.

 

Humbolto kelionės aistra tapo man nuotykių literatūra. Daniel Kehlmann aprašo jo nuotykius ir atradimus Orinoko upėje tarsi koks Džeimsas Kuperis savo romanuose apie indėnus. Tai gyva nuotykių ir pavojų pulsuojanti kelionė, bet autorius suveda siužetinius galus su Europoje likusiu Gausu, atranda tam tikrus panašumus ir juos išryškina, pavyzdžiui, Gauso pakilimas oro balionu ir Humbolto skendimas užšalusiame ežere – du įvykiai, kurie padaro vaikystėje esminius sąmonės ir suvokimo lūžius. Arba haliucinaciniai intarpai apie vaiduoklius, XIX amžiaus būdinga mistifikacija, pavyzdžiui, kai Humboltas kelionėse regi mitines būtybes. Visa tai sukuria epochos pasaulėžiūrą, kuri paremta ne vien tik racionaliu mokslu, bet ir tuo metu vyravusia mada aiškinti pasaulį mistiniais dalykais.

 

Šiems dviem savo laiko mokslininkams lemta po daugel metų susitikti, papildyti vienas kitą, tačiau autorius nesirenka šlovinančių liaupsių, jis vaizduoja ir kiek perdėtą šių mokslininkų tuštybę, kuri, kaip ir genialumas, yra neatsiejama tikriausiai kiekvieno žmogaus žmogiškoji dalis, todėl šie du mokslininkai „prikelti“ Pasaulio matavimo romane tampa įdomios kaip asmenybės, nes jos nevienalytės, per jas reiškiasi epochos dvasia ir to meto vokiškumo samprata. Ši įdomiai skaitoma knyga patiko ne vien dėl literatūrinių portretų, bet ir dėl to, kad autorius derina filosofiją ir mokslą, gyvenimo būdą su aistromis, savęs pažinimą prilygina pasaulio pažinimui.

 

Kokia graži ir optimistinė Humbolto kalba, kuri, pagal viso romano koncepciją, galėjo galimai skambėti XIX amžiaus pirmojoje pusėje kaip graži pranašystė, tačiau žinome, kad ji tebuvo tik tos pačios vaizduotės sukurta optimistinė žmonijos vizija: „Kosmoso pažinimas toli pažengė į priekį. Teleskopais žvalgomasi po visatą, žinoma Žemės sandara, jos svoris ir orbita, nustatytas šviesos greitis, suprantamos vandenynų srovės ir gyvybės sąlygos, netrukus bus įminta ir didžiausia mįslė – magnetizmas. Kelio galas jau matyti, pasaulio matavimas beveik baigtas. Bus suvoktas kosmosas, visi žmonijos pradžios sunkumai, tokie kaip baimė, karai ir išnaudojimas, nueis į praeitį, prie to turi prisidėti pirmiausia Vokietija ir visų labiausiai – šiame susirinkime dalyvaujantys tyrėjai (p. 193-194).“

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimingasis Ladzaras" / "Lazzaro felice"

 Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Vienuoliktasis filmas. 

Italų režisierės Alice Rohrwacher filmas „Laimingasis Ladzaras“ (ital. Lazzaro Felice) (2018) buvo pristatytas ir rodomas „Scanoramos“ kino festivalyje, tačiau anuomet buvau jį praleidęs, kadangi neturiu aiškaus santykio su šiuolaikiniu italų kinu. Jeigu turiu galimybę rinktis kokį nors filmą, tai tikriausiai itališką filmą būsiu linkęs praleisti ir pasirinksiu kažką kitą. Tiesa, paskutiniuoju metu vis daugiau ir daugiau papuola į mano akiratį itališko kino, paskutinįkart „Scanoramoje“ matyta intriguojanti drama „Blogos pasakos“ iš tikrųjų neblogai mane paveikė, kaip, beje, ir „Laimingasis Ladzaras“.

Šis filmas toks keistas, kad sunkiai beprisimenu matęs kažką panašaus! Iš tikrųjų kartais būna tokių eksperimentinių ir siužetiškai susuktų dėl ekstravagantiškumo filmų, kurie nesižiūri, per daug jie keisti ir tas keistumas būna preciziškas, tiesiog erzinančiai brukamas kaip išskirtinumas, tačiau jame nieko daugiau nelieka, o „Laimingasis Ladzaras“ visgi išlaiko pusiausvyrą tarp realumo ir siurrealizmo. Filme vaizduojamas itališkas izoliuotas kaimiškas ūkis. Čia žmonės gyvena kaip prieš kokius kelis šimtus metų t. y. sunkiai dirba vienos markizės lauko darbus, patys gyvena sausakimšai prastuose namuose. Galiausiai sužinome, jog markizė jiems meluoja apie išorinį pasaulį, juos laiko izoliuotus nuo tiesos, kad baudžiava jau labai seniai panaikinta... Tame pačiame ūkyje dirba Ladzaras, kuris padeda markizės sūnui imituoti pagrobimą, tačiau greitai pats suserga ir jam atsitinka nelaimė.

Persiritus filmui į antrą pusę, vyksta keisti siužetiniai netikėtumai. Veikėjai pasensta 15-18 metų, jie gyvena mieste, sužinoję visą tiesą apie ilgus metus praleistus vergovėje. Tačiau Ladzaras nepaseno nė su viena diena, jis susiranda savo artimuosius ir netgi pusiau brolį ir pribloškia savo nemirtingumu... Tai siurrelistinis filmas, kuriame „einama“ keliais svarbiais teminiais frontais. Vienas iš jų – nemirtingumo ir amžinybės siekis, kurį perteikia nesenstanti Ladzaro figūra. Ir, žinoma, socialinė kritika, kuri tiek ūkyje, tiek civilizuotame šiuolaikiniame mieste yra apkartusi ir visais atžvilgiais neteisinga žmogui. Filmas tarsi sako, kad bėgant amžiams ir epochoms baudžiava iš tikrųjų nebuvo panaikinta, ji tiesiog deformavosi į kitokias formas. Anuomet vergytė ir sunkus darbas markizei, o dabar – vergavimas bankams ir kapitalizmui. Visuomenės atstumtieji ir juodadarbiai stengiasi išgyventi abejose socialinėse terpėse, Ladzaras stebi pasaulį savo didelėmis ir vaiskiomis akimis ir, atrodo, kad jis arba labai atsilikusio proto, arba tiesiog įkūnija žmogų-angelą, kuris neturi savyje jokio pykčio ir tikrovę priima besąlygiškai. Iš tikrųjų tai veikėjas pranašas, kurio dėka išgaunama gėrio ir blogio pusiausvyra. Visumoje tai keistas metaforiškas filmas, tačiau kaip tik dėl pasirinkto siurrealistinės kino kalbos, simbolių ir idėjų nenuobodu žiūrėti, skatina analizuoti ir ieškoti tokioje kino kalboje prasmės.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Eliziejus" / "Elysium"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Dešimtasis filmas.

 

Kaip aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium) (2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus, trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.

Kaip tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja (tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...

Tiesą sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis, viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias, kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai – tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje, neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia, veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs vakarą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela