Filmas: "Niekšas" / "Vaurien" / "Rascal"

Sveiki skaitytojai,

Paskutiniąją „Kino pavasario“ dieną esu smarkiai gundomas velnio žiūrėti niekšiškus kino filmus, kurių centre būtų vaizduojami nedorėliai. Kitą vertus, šio festivalio koncepcija, nors ir klausia, ar veikiau verta būti, ar verta veikiau veikti, bet plačiąją prasme festivalis jau su atidarymo filmu „Blogio nėra“ klausia apie blogio ir gėrio sampratą visuose lygmenyse, pradedant nuo metafizinių, neapibrėžtų dvasinių patirčių ir baigiant socialiniais reiškiniais. Gal dėl to pasirinkau prancūzų režisieriaus Peter Dourountzis provokuojantį filmą „Niekšas“ (pranc. Vaurien) (2020), kurio pagrindinis veikėjas totalus niekšas.

 

Veikėjas, pasivadinęs neutraliai neapibrėžtu vardu Džė, išeina iš kalėjimo ir jau nuo pat pirmųjų savo kelionės akimirkų į miestą kelia tam tikrą nesusipratimą. Traukiniu jis vyksta be bilieto, kabinėjasi prie keleivės, be didelio streso išsisuka nuo kontrolieriaus ir t. t. Kuo toliau veikėjas kažkur keliauja, tuo ryškėja jo apsukrūs socialiniai įgūdžiai. Jis tiesiog žavus niekšelis, kuris nesunkiai gali savo akytėmis sugundyti bet kurią moterį. Galiausiai suvokdamas savo kerėjimo meną ir neprimenantis nusikaltėlio, jis leidžiasi į pavojingus socialinius ryšius su atsitiktinai sutinkamais žmonėmis. Mes regime jo gebėjimą bendrauti ir manipuliuoti, flirtuoti ir vagiliauti, išsisukti iš bet kokios padėties, tačiau nieko nežinome apie jo gyvenimą, tik visą laiką įtariame, jog jo gyvenimas toli gražu nelepino.

 

Tiesą sakant, visą filmą tikėjau kokios nors apčiuopiamos istorijos, kokio nors psichologizuoto netikėto akcento, kuris ir pateisintų veikėjo elgseną, ir pamalonintų mane kaip žiūrovą psichoanalitine analize, arba bent jau suteiktų galimybę plačiau ir įdomiau interpretuoti Džė gyvenimą. O ką už tai aš gaunu? Kiek plokštoką chuliganą, kuriam velniškai pasiseka išsisukinėti. Taip, tie pokalbiai, susidūrimai pavaizduoti išties įtemptai neblogai, vietomis iš tikrųjų juntama tam tikra provokuojanti ir agresyvi bendravimo maniera, tačiau ant šio nuolat ritmiškai pasikartojančio triuko visas filmas ir laikosi. Džė bando užmegzti santykius su Maja, tačiau pavogto žiedo ji nepriima ir jis nusispjauna ant jos. Atrodo, už viską, dėl ko galėtų kovoti ir „pasitaisyti“, veikėjas yra linkęs lengvai paleisti vėjais. Sakyčiau, Džė yra vertybių, siekių, įsitikinimų neturintis psichopatas, vaikystėje nuskriaustas vyrukas, kuris išmoko pasinaudoti savo išvaizda. Neretai atrodo, kad, pabuvojęs kalėjime, laisvėje jis neteko socialinės baimės ir ribų, todėl lengvai prisikabina prie bet ko. Ar tai veikėjas, kuris turėjo atspindėti sunkių išbandymų ir kalėjimo suformuotą „nusikalstomo elgesio produktą“? Retsykiais atrodo, kad taip, tačiau filmas nesistengia nerti giliau. Jis tarsi kriminaline maniera koketuoja, vaizduodamas psuedo lengvą paryžietišką pogrindžio gyvenimą su pavojaus ir bohemiškos komunos dvasia, šiek tiek romantizuoja, šiek tiek bando paversti įstoriją pramoga, tačiau visas filmas galiausiai lieka skylėtas kaip sena kojinė.

 

Iš tikrųjų be šelmiškai chuliganiško pagrindinio aktoriaus pasirodymo filmo tema, tempas, istorija nesugebėjo nei sujaudinti, nei aštriau patraukti manojo dėmesio. Bijau, kad tai vienas blankiausių mano matytų šio sezono „Kino pavasario“ filmų. Po kelerių metų tikriausiai net neprisiminsiu šio filmo, kol neiškils atmintyje veikėjo šypsenėlė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gagarinas" / "Gagarine"

 Sveiki skaitytojai,

 

Tikriausiai mažiausiai iš šio „Kino pavasario“ sezono tikėjausi debiutuojančių prancūzų režisierių Fanny Liatard ir Jérémy Trouilh filmo „Gagarinas“ (pranc. Gagarine) (2020), kuris lietuvių žiūrovų vertinamas gana prieštaringai: vieniems filmas labai patiko, kitiems pasirodė pernelyg pretenzingas ir snobiškas. Aš tikriausiai šįkart priklausysiu tiems, kuriems filmas tapo netikėtu atradimu.

 

Filmas pasakoja istoriją apie Prancūzijos didmiesčio kvartalą, kurį vadina Gagarinu. Šis kvartalas buvo pastatytas septintajame dešimtmetyje, kai legendinis kosmonautas Gagarinas pakilo į kosmosą. Filmo pradžioje pateikti archyviniai kadrai iš tikrųjų labai optimistiški, ten krykštauja vaikai, kiekvienas jaunuolis svajoja būti kosmonautu, žmonijai atrodo, kad jie labai greitai galės skraidyti į kosmosą, vyrauja masinės optimistinės nuotaikos, socialinė euforija, pasididžiavimas žmonija, kad nebėra ribų tarp dangiškos palaimos ir žemiškos kančios. Ta proga pastatomas Gagarino kvartalas, kuris praėjus penkiasdešimčiai-šešiasdešimčiai metų jau nebeatitinka gyvenimo sąlygų. Vienas didžiulis pastatų kompleksas pamažu ima griūti. Čia gyvenantys čigonai, Afrikos pabėgėliai, imigrantai iš Balkanų ir kitur, kurie praleido didžiąją savo gyvenimo šioje vietoje, dabar turi išsikraustyti, nes čia nebeveikia liftai, vamzdžiai skyla, dingsta elektra, o pastatas bet kada gali sugriūti. Visi priverstinai iškraustomi, lieka tik jaunuolis vardu (simboliška!) Juris. Jis įsirengia šio didžiulio pastato gelmėse žaidybinę kosminę stotį, svajoja apie planetas ir žvaigždes, šiltnamiuose pats augina pomidorus ir kitas daržoves... Pasitelkęs mokslą ir vaizduotę jis sukuria savo pasaulį, atskirtą nuo niokojimo, griūties ir atskirties.

 

Visgi per tuos penkiasdešimt metų žlugo ne tik Gagarino kvartalas, savotiškas pabėgėlių ir nuskriaustųjų rojus, bet ir žmonijos viltys. Su Gagarino pakilimu į kosmosą niekas taip ir nepasikeitė, berniukai nustojo svajoti būti kosmonautais, jie suaugę emigruoja į Ameriką ir ieško žemiškoje civilizacijoje laimės. Tai filmas, kuris atrodo tik iš pirmo žvilgsnio labai infantilus ir kiek nekaltas. Na kam tas jaunuolis lieka tame pastate? Kodėl jis neieškosi pagalbos? Kodėl jis užsispyrusiai svajoja apie neįmanomus dalykus? Tačiau visumoje pasakojama apie žmonijos laiką, apie augančias ir žlungančias viltis bei lūkesčius. Filmo kūrėjai išmoningai, metaforiškai ir simboliškai randa būdų perteikti laiko konjunktūras, išryškinti prieštaringai besikeičiančių žmonių kartų, griūvančių ir ant viršaus augančių miestų nostalgišką ir retsykiais skausmingą virsmą. Tam tikra prasme pagrindinis veikėjas Juris įkūnija mirštančias ir pamirštas žmonijos svajones gerinti savo gyvenimo kokybę, patirti nuostabių technologijų proveržį, gyventi kosmoso stotyse. Filmo pabaigoje visas Gagarino pastato getas tampa erdvėlaivio simboliu, o Jurijui lemta patirti tai, kas jau žemiškoje plotmėje nebepatiriama t. y. svajonės ir troškimai pakeičia tikrovę ir Juris išskrieja į kosmosą... Po filmo ilgai galvojau, kokia graži ir paveiki filmo metaforų ir simbolių tekstūra, kaip paprastomis priemonėmis perteikta geniali besikeičiančio laiko filosofija. Jeigu visgi nuspręsite žiūrėti šį filmą, labai tikiuosi, kad jį pamatysite ne vien siužetinį, o vėliau kaip išmoningą architektiškai kosminių judesių prisodrintą socialinę europietišką vilties pasaką.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.9

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogi keliai" / "Погані дороги" / " Bad Roads" / "Pohani dorogy"

Sveiki skaitytojai,

 

Absoliučiai netikėtas ir neplanuotas „Kino pavasario“ filmo pasirinkimas buvo ukrainiečių režisierės Natalya Vorozhbit debiutinis filmas „Blogi keliai“ (rus. Погані дороги) (2020). Skubu pasidalyti šiuo įrašu, kadangi galite dar suspėti šį filmą pažiūrėti ir kai kam tai gali tapti vienu geriausiu šio „Kino pavasario“ sezono filmu. Juolab kad apie „Blogus kelius“ praktiškai niekas pernelyg nekalba ir jų nepastebėjau, kad kažkas rekomenduotų.

 

Filmas pasakoja apie Donbasą, Ukrainos pietryčių regioną, kuriame dar prieš penketą metų vyko itin aršūs ukrainiečių ir rusų susirėmimai. Žiūrėdamas šį filmą, vis galvojau, ar galėčiau pavadinti jį kariniu? Čia nerasite karinių filmams įprastų strateginių atakų, besaikio pasipyškinimo, nutrauktų galūnių ir filmo gale netikėtai iš pelenų pakirdusio karo didvyrio. Talentinga režisierė pasirinko keturių dalių skirtingus pasakojimas, kuriuos jungia bendra šio regiono karinė situacija, slogi, agresyvi ir susiskaldžiusi visuomenė. Keturias istorijas iš esmės jungia aidintys fone sprogimai, bendra žemė ir žmonių pasirinkimai arba negalėjimas pasirinkti, išryškinantys ribinėse situacijose esmines žmogaus vertybes ir prigimtį.

 

Iš tikrųjų filmas ganėtinai slogus, bet ne ta prasme, kad jį žiūrėti niūru, bet dėl tos įtemptos nesantaikos. Pirmojoje dalyje pasakojama apie mokyklos direktorių, kuris įkaušęs bando kirsti patikros kontrolės punktą. Šioje dalyje išryškėja ir kvailumas, ir vertybės, ir bebaimiškumas... Direktoriumi iš pradžių niekas netiki, jis pažeminimas, jo žmonos pasas atimamas, tačiau jis paleidžiamas. Moralinė netikėta pasakojimo novelės linkmė – per plauką išsisukęs nuo kalėjimo, apsvaigęs direktorius apsuka automobilį ir grįžta ne tik parodyti savojo paso, bet dar ir meldžia paleisti jo mokinę, kurią tariamai (o gal ir iš tikrųjų) matė kontrolės punkte. Žodžiais to neapsakysi, nutylėjimai apie prievartaujamas nepilnametes, laikomas sekso vergėmis, beveik neužsimenama, tačiau galime nusibrėžti akiratį iš tos kuriozinės į don kichotiška parodija pavirtusios situacijos.

 

Antrasis pasakojimas pasakoja apie paaugles, kurios tampa tų pačių tarnaujančių kareivių meilužėmis. Savo netašyta ir šiurkščia gatvės kalba jos atskleidžia kartos vertybių devalvaciją. Pasidulkinimas už auksinę grandinėlę arba vaikino sumušimas čia suvokiamas kaip meilės išraiška. Sunku tuo patikėti, kai pas mus Lietuvoje tas požiūris, bent jau mano akimis, pradeda visai sunykti. Galiausiai močiutė nori apsaugoti aikštingą anūkę. Autobusų stotelėje vyksta šiurkštumo ir švelnumo kova, o pagrindinių veikėjų ginklas – saujelės gliaudomų saulėgrąžų sėklų.

 

Trečioji istorija, daugelis tikriausiai sutiksite, pati žiauriausia ir labiausiai kelianti diskusijų. Apleistame pastate kalinama žurnalistė. Ji žeminama, prievartaujama ir ant jos net šlapinamasi. Sadistiški kadrai kelia itin didelius prieštaringus jausmus. Pagrobtoji žurnalistė rėkia, kad ją prievartautų smarkiau ir luptų labiau (tikriausiai tokia taktika, nes būtent sadistas nori iš jos silpnumo potencijai sukelti). Bandoma kontrastu išryškinti švelnumo ir brutalumo priešpriešas, kelti klausimą, kas žmogų daro žmogumi, o kas sadistu? Paskutinįkart tokius prieštaringus aukos ir budelio jausmus kine sukėlė „Scanoramoje“ matytas neišdildomas „DAU. Nataša“.

 

Ketvirtasis pasakojimas primena klasikinius „Lemtingas posūkis“ filmų seriją, tik žinoma, nepalyginai šį įdomiau žiūrėti. Toji pati tariamoji žurnalistė Dombaso provincijoje partrenkia vištą ir vadovaudamasi gailestingumu ir supratingumu nusprendžia ūkininkams atlyginti už nudaigotą perekšlę. Galiausiai jos gailestingumas vos netampa pražūtimi: ne iš kelmo spirti skurdūs ūkininkai pradeda tiek psichologiškai, tiek fiziškai daryti spaudimą. Netrukus kuriozinė situacija tampa emociškai įtemptu karu, kuriame nyksta žmogiškumas ir veriasi tikrovės baimė: už gero darymą gali gauti kuolu per galvą.

 

Šios keturios istorijos perteiktos itin rimtai, jose yra viskas, ko noriu iš gero kino: kokybė, operatoriaus darbas, keblūs moraliniai pasirinkimo klausimai, aštrumas, įtampa, netikėti siužetiniai sprendimai. Net nebūčiau pasakęs, kad šitą filmą sukūrė moteris, kuri debiutuoja kaip režisierė. Visumoje stipru ir įtaigu, savo struktūra ir kai kuriais turinio pasakojimo aspektais panašus į „Kino pavasario“ atidarymo filmą „Blogio nėra“. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Triumfas" / "Un triomphe"

 Sveiki skaitytojai,

 

Tęsiu „Kino pavasario“ repertuarą ir jau jaučiu, kad šis festivalis persirito į antrą pusę, o dar tiek daug nematytų puikių kino filmų! Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Emmanuel Courcol režisuotą draminę komediją „Triumfas“ (pranc. Un triomphe) (2020), kuris paremtas realiais Prancūzijoje devintajame dešimtmetyje įvykusiais įvykiais. Į vyrų kalėjimą ateina naujas dramos teatro pedagogas Etenas, kuris suburia penkis kalinius vaidinimui. Iš pradžių tik žaidimams, emocijoms reikšti, o vėliau mokytojas Etenas pamato kaliniuose nerealų aktorinį potencialą ir sumąsto su jais pastatyti S. Beketo absurdo spektaklį „Belaukiant Godo“.

 

Netrukus šis ambicingas Eteno užmojis išjudina kalėjimo gyvenimą nuo valdančiųjų iki kalinių. Kaliniai, grumdamiesi su savo menkavertiškumu, galiausiai pastato „Belaukiant Godo“ ir jiems suteikiamas leidimas rodyti spektaklį už kalėjimo ribų, kol galiausiai pasiekia net nacionalinį šalies teatrą. Teatras nuo seno suvokiamas ne tik kaip menas, bet ir auklėjamoji terapinė priemonė išsireikšti. Kaliniams statyti „Belaukiant Godo“ rimtas iššūkis, nes absurde išryškėja ir jų kasdienybė, vertybės, siekiai bei tikslai. Kiekvienas iš penkeriukės, kurie prisidėjo prie statymo, Beketo sugalvotasis Godo reiškia vis kitokius dalykus. Vieniems kaliniams tai galimybė ir laisvės laukimas, kitiems susitikimas su sūnumi, dar kitiems – pasidulkinimas tualete su mylimąja, bet kokiu atveju, tai viltys ir lūkesčiai.

 

Visas šis plepus filmas labai prancūziškas. Vietomis man priminė kitą prancūzų „Kino pavasario“ hitą „Neliečiamieji“ (2011), kur vėlgi neįgalusis ir chuliganiškos išvaizdos juodaodis leidžiasi į tam tikrą didaktinio pamokymo kelionę. Šioje „Triumfo“ istorijoje taip pat turime didaktikos, tačiau ji nėra labai jau erzinančiai brukama. Paskutinė scena, kai kaliniai iš tikrųjų paveda Eteną netgi sentimentaliai graudina. Sunku įsivaizduoti, kad šitaip rišliai dvi valandas nacionaliniame teatre tikrasis Etenas išpažino savo santykį su teatru ir papasakoja apie kalinius. Kitą vertus, finalinis pabėgimas šiek tiek stebina, nes visgi tikėjausi holivudinės pabaigos, kai sąžinės graužaties vedami veikėjai galiausiai sugrįžta ir užbaigia paskutinį „Belaukiant Godo“ spektaklį ir įrodo Teisingumo ministrei, kad toks perauklėjimo ir terapinis bendruomeniškas būdas yra kur kas naudingesnis už keturias kalėjimo sienas.

 

Man šis filmas susižiūrėjo labai nuotaikingai. Nesuklysiu sakydamas, kad jis vienas universaliausių šių metų „Kino pavasario“ filmų, kurį gali pažiūrėti praktiškai visi, kurie bijo pretenzingo arba pernelyg tylaus ir subtilaus braižo, nes tiek turinys, tiek filmo raiška labai artimi pramoginiam filmui, kuris ir linksmina, ir bando savaip paauklėti.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Karti meilė" / "Bitter Love

Sveiki,

Kartais norisi pabėgti ir nuo aštresnių filmų ir pasižiūrėti į tai, kas iš pirmo žvilgsnio labai naivu, atrodo, kad nuvalkiota ir nebemadinga net kalbėti t. y. į asmenines žmonių laimės paieškas. Kol jaunesnioji karta susipažįsta ir santykių bei sekso ieško internetinių pažinčių programėlėse, senesnioji rusų žmonių karta šoka į kruizinį pažinčių laivą ir plaukia galinga ir didinga Volgos upe. Jerzy Sladkowski režisierius sukūrė dokumentinį filmą „Karti meilė“ (angl. Bitter Love) (2020), kuris pasakoja apie vieną tokią kruizinę kelionę, kurioje užfiksuotos kelios itin skirtingos poros ir vienišų žmonių išpažintys. Jauna pora (operos vokalistė ir kompozitorius) bando sutvirtinti savo santykius, tačiau baiminasi dėl ateities. Čigonė, kuri buria kitiems meilę ir atkeri nuo užkalbėjimų, negali niekaip susikurti asmeninių santykių. 22 metus pradraugavusi senyva pora – humoristas ir atkakliai grubi draugė, kuri siekia santykiuose absoliutaus dominavimo, tikisi vėl atnaujinti santykius. Ant skyrybų slenksčio gyvenanti vienišė, kuri susipažįsta su degtinės mėgėju...

Šie margi veikėjai tampa ne tik žmogiškųjų santykių voratinkliu, bet ir atspindi rusiškos dvasios sociumą. Primena Tolstojaus ir Dostojevskio romanų naivuolius, kurie žūtbūt trokšta laimės iš išorės. Potraumines skyrybas ir vienatvę išgyvenantys žmonės turi retsykiais nerealius lūkesčius iš šios kruizinės kelionės. Vieni ieško stiprybės, kiti naujų galimybių, dar kiti bando susivokti ir išsilaižyti žaizdas... Jų fragmentiški pokalbiai gyvi, nesuvaidinti, dažnai labai jautrūs, prisodrinti skaudžių, bet iškalbingų nutylėjimų. Jų pokalbius iliustruoja tai platėjanti, tai siaurėjanti Volga, besikeičianti žaluma, miesteliai, spalvingi cerkvių bokštai ir skambanti nostalgiška muzika.

Apskritai šis nuoširdus filmas apie laimės paieškas. Kiekvienas vis tą laimę suvokia kitaip. Štai viena moteris išreiškė mintį, kad didžiausia jai laimė yra turėti žmogų, kuris senatvėje žinotų, kiek jai į arbatos šaukšteliu įberti cukraus. Besąlyginis troškimas užmegzti kontaktą atveria ir tą karčią tiesą, kodėl šiems žmonėms nepavyko sukurti tvarių santykių: pretenzijos, noras kontroliuoti, nepamatuoti lūkesčiai, troškimas tik gauti, bet neduoti, grubumas, degtinė, įstrigimas praeities santykiuose ir net kerėjimas... Tai paradoksalūs žmonės, kurie linkę (bent jau daugelis iš jų) kaltinti vyrus arba moteris, kaltinti aplinkybes ir net Dievą, tačiau tuo pačiu jie žaidžia emocinį priklausomybių žaidimą „sprendžiu problemas“. Bet kartu tai ir gražiai poetiškai sumegzta istorija, tam tikras rusiškos dvasios, Volgos vandenų, naktų ir saulėlydžių, rūkų ir vidudienio karščių pritvinkęs pasakojimas, kuris perteikiamas kaip rusiškas tragiškai jausmingas romansas. Meilė iš tikrųjų gali būti labai karti, ypač, kai jos nėra ir iš visų jėgų stengiesi ją susirasti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nauja tvarka" / "Nuevo orden" / "New Order"

 

Sveiki,

Dar vienas netikėtas „Kino pavasaryje“ atradimas! Meksikiečių režisieriaus Michel Franco įtempto siužeto drama „Nauja tvarka“ (ispan. Nuevo Orden) (2020). Istorija pasakoja apie Meksikos sostinėje turčių rajone organizuojamas vestuves. Pasiturinčios šeimos namuose plūsta svečiai, jaunoji ir jos motina priiminėja pažįstamus ir gimines, tačiau netrukus ima dėtis keisti dalykai. Vietoj vandens iš čiaupo pradeda bėgti žalias vanduo, o netrukus pasirodo ir svečių pora, aptaškytais žaliais dažais (kažkas gatvėje juos apliejo). Galiausiai mes sužinome, kad visame mieste vyksta neramumai, dalis visuomenės išėjo į gatves, protestuoja, apiplėšinėja. O ir prie durų slenksčio išdygęs kažkada dirbęs senolis meldžia buvusių viršininkų pinigų, kad galėtų paremti pažįstamą širdies operacijai...

Pradžioje išryškėjęs „nesmagumas“ dėl socialinių nelygumų iš tikrųjų atveria jau seniai žinomą tiesą, kad yra tarp „šviesesnių“ pasiturinčių meksikiečių ir etninių „tamsiaodžių“ meksikiečių didžiulė turtinė bei saugumo atskirtis. Filme nepasitenkinimą išreiškiantys skurstančiųjų luomas išeina į gatves ir viską plėšia, drasko, žudo. Netrukus, kaip galite numanyti, rami ir taiki vestuvių šventė pavirs skerdynėmis. Jie ateina į saugius ir prabangius kvartalus ir pasiima viską... Kas man šiame filme labai patiko? Toji konkreti, tikriausiai meksikietiško stiliaus, vaizduojama smurto versija. Čia mes neturime holivudinių didvyrių, neturime ir numatyto bei lengvai nuspėjamų įvykių braižo, čia kaip kokiuose „Sostų karuose“ bet kada ir bet kuris iš pirmo žvilgsnio svarbus veikėjas gali būti nužudytas.

Iš tikrųjų filmas man labai patiko! Režisierius nebando tempti gumos ir nesistengia holivudiškai vaizduoti kažin kokios įkaitų dramos. Kelios kulkos ir viskas baigta. Dėmesio centre – 25 metų nuotaka Mariana, kuri per lemtingą atsitiktinumą išvažiuoja iš namų, nes jai sukirba širdis dėl širdies persodinimo operacijos kažkada pažinotai moteriai. Atrodo, kad čia režisierius banaliai sužaidė moralės kodeksais, kad būtent toji, kuri parodė gailestį, bus tokiu būdu išgelbėta, bet tai didelis apsirikimas. Netrukus Mariana patenka į sukilėlių grobikų rankas ir su kitais nepažįstamaisiais yra kalinama sandėliuose. Jie kankinami elektra, moterys nuolat prievartaujamos ir filmuojami įrašai išpirkoms. Paprastai tokiuose filmuose sąžiningai susimoki ir tave paleidžia, šiame filme viskas priešingai, susimoki ir tave galiausiai nužudo. Laukinė brutali naujoji tvarka tiesiog neturi sąžiningumo ir moralės mato. Čia žmonės tampa nieku, jie yra reikalingi tik dėl piniginės išraiškos. Naujame tvarkos pasaulyje visi vieni kitus žudo be skrupulų. Finalinėje scenoje galiausiai režisierius meta paskutinį kozirį – sąžininga tarnautojų šeima, kurie norėjo tik gero ir gelbėjo turtuolių merginą, galiausiai tampa naujosios tvarkos marionetėmis. Gerumas ir noras padėti galiausiai pražudo, todėl neturime to moralinio ir visiems nusibodusio patoso, kad už gerą būtinai atlyginama geru, o už blogą – blogu.

Šis puikiai subalansuotas įtampos filmas kalba apie sistemos pertvarką. Paprastai revoliuciniai judėjimai pralieja nemažai kraujo, o tu, žmogau, jeigu manei, kad dėl pinigų esi apsaugotas, labai klysti, nes pasiturintys pirmiausia padeda galvas. Taip pat pertvarkymuose negalioja jokie sąžiningumo ir moralės kodeksai, norėdamas padėti, gali gauti galą. Tai brutalus, dinamiškas filmas leidžia permąstyti, kokią galime sumokėti kainą, statydami fizines ir socialines sienas, didindami atskirtis.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Berlynas. Aleksandro aikštė" / "Berlin Alexanderplatz"

Sveiki skaitytojai,

Visą savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.

Filme pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“ sąjungininku.

Būtų banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“ vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą, nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.

Pakeri kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau, kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties, prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu (aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela