Dejan Atanacković. „Luzitanija“
– Vilnius: Sofoklis, 2021. – 224 p.
Sveiki,
Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo
serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija
(serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu
geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas
menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp
žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas.
Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus.
Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą
visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.
Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios
anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo
kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu
kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl
jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką.
Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį
Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa
savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai,
atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos
vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą
valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.
Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart
nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas
nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje
manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui,
o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi
kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų
hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje
įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima
apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.
„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų
suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama.
Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios
mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra
romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras
Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas
apie kvailybę.
Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir
toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus
pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu
Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų
veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros
pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per
Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus
legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo
gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius
įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos
stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko
proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių
ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi
mirti už tėvynę.
Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų
vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią
primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo
šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja
tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas,
kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo
nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies
vėliava.
Dejan Atanacković
Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio
premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų
egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet
žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę
žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę
nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat
aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto
proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais
būdais išsikeltų save virš kitų?
Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje
distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo
beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame
pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų
tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo
žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą
tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir
galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių,
politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.
Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo
knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek
nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien
verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių
kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais
metais išverstų kūrinių.
Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas
Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos
pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima
pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai
praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą,
žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant
turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti
galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros
pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą,
nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris
neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali
sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją,
pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara,
2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis,
2014).
Jūsų Maištinga Siela
