Spektaklis "Labas rytas, pone triuši": informacinis bukletas apie pjesę, aktorius, kūrybinę komandą

 

Filmas: "Tinderio sukčius" / "The Tinder Swindler"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai retas, kuris nežino, kas yra tinderio pažinčių programėlė, apraizgiusi visą pasaulį? Socialinių tinklų ir pažinčių svetainės bei programėlės brėžia naują ne tik galimybių ribą vienišiems žmonėms užmegzti santykius, bet ir atveria naujas galimybės sukčiams bei melagiams. Pasaulyje vis daugėja istorijų apie tokius sukčius, kurie apsimeta gražiais ir turtingais vyrukais, suvilioja merginas gražiais pažadais, o galiausiai palieka jas ne tik ant ledo, bet ir išsiurbia jų finansinius resursus. Naujausias dokumentinis filmas „Tinderio sukčius“ (angl. The Tinder Swindler) (2022) pasakoja apie skandalingą turtuoliu apsimetusį žydą Simon Leviev, kuris į savo melagystes įtraukė daugybę merginų, sukurdamas istorijas apie tai, kaip jį, turtingą deimantų magnatą, ir jo apsauginį persekioja mafija, todėl slapstosi po visą Europą, nuolat keisdamas lokaciją.

 

Patikėti tomis merginomis ir jų pasakojimais neįmanoma. Cecilia, Pernila ir dar kelios merginos ryžosi atskleisti Simono apgaulę. Tai joms, žinoma, kainavo daug intymių detalių ir ištverti ištisą laviną internetinių patyčių. Žiūrėjau ir išgyvenau labai panašią situaciją Lietuvoje, kai pasirodžiusios moterys aukos viešojoje erdvėje neretai „patriginamos“ kaip neva pačios kaltos, pačios norėjo, pačios durnelės prisidarė. Ta prasme, pasaulį yra apėmusi anti-empatijos mada moterų atžvilgiu. Žiūrėjau į tas merginas su atviromis kortomis, nebebijančios nieko prarasti, atvirai dėstančios apie tai, kaip lengva pasinaudoti naivių moterų jausmais. Iš vienos pusės moterų naivumas tose situacijose atrodo išties per didelis: ar tikrai pervestumėte paskolos sumas kažkokiam mėnesio senumo „draugui“, kuris leido jums pasijusti gerai, žinodami, kad jis turi reikalų su mafija? Mes kartais pakikenam graudžiai iš mūsų senjorų ir bobulyčių, iš kurių išvilioja paskutinius grašius, tačiau amžius – ne riba, todėl net bet kuri mergina gali pakliūti į tokias pinkles.

 

Kiek reikia turėti gėdos ir sąžinės, kad gyventum tokį narcizo gyvenimą kaip S. Leviev? Tiesą sakant, net nesipiktinau, žiūrėjau kaip kokią įdomiąją pamokančią dokumentiką. Antroje filmo dalyje viskas pradeda panašėti į detektyvą, tam tikrą kriminalinio nusikaltimo atskleidimo operaciją. Visgi labiausiai filme pribloškia ne merginų naivumas ir ne Leviev apsukrumas, gebėjimas kaip mangustai vis išsisukti, bet galutinis Leviev finalas – jis suimamas ir po kurio laiko paleidžiamas, kad vėl suviliotų jauną ir pasiturinčią žydaitę ir gyventų lyg niekur nieko. Va čia tai nesuvokiama, kokie yra teisėsaugos saugikliai, kad aukos ir lieka aukomis, o nusikaltėliams tai tampa dar viena sėkmės gyvenimo istorija. Teisingumas? Oi, ne, čia ne apie tai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas "Nemunas": Eglė Ridikaitė (Nr. 2022, 1)

 

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo prielankumą leidiniui „Nemunas“. Kaip jis man patinka! Kaskart radęs ten įdėtą atviruką, galvoju, kad neturiu kam jo nusiųsti ir ką jame parašyti. Tačiau šįkart mane sužavėjo menininkės Eglės Ridikaitės darbai publikacijos žurnale. Turiu rasti priežastį, kam nusiųsti! Ypač tie seno miesto grindiniai, išdilusios ir išblukusios plytelės. Atrodo, kas čia tokio, o per tai kalba miestas, jo istorija, ateina mūsų suvokimas, ant ko vaikštome.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Mūsų klasė": informacinis bukletas apie pjesę, aktorius, kūrybinę komandą

 

Filmas: "Mišios" / "Mass"

 

Sveiki,

 

JAV aktorius Fran Kranz ėmė ir surizikavo tapdamas dar ir režisieriumi. Jo debiutinis darbas „Mišios“ (angl. Mass) (2021) jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų amerikietiškų filmų debiutų. Daugelis filmą pasitiko ovacijomis, o kino kritikai negailėjo pagyrų. O kaip čia yra iš tikrųjų su šiuo filmu?

 

Istorija pasakoja apie ramiame miestelyje dviejų tėvų porų susitikimą vietos evangelikų bažnyčios patalpose. Anoniminiam terapiniam susitikimui buvo kruopščiai ruoštasi, o poroms padėjo organizacijos, kaip suprantu, specialios įmonės darbuotoja, turinti šešerių metų patirtį. Abi poros nežino savo gyvenimo vietos adresų po tragedijos, įvykusios jų vaikų vidurinėje mokykloje. Ilgai istorija į vatą žodžių nevynioja, todėl režisierius „apsižaidęs“ keliais psichologiniais veikėjams būdingais etiketo šablonais su gėlėmis, leidžia veikėjams susėsti prie bendro pokalbio stalo, kad sudėtų visus taškus ant „i“. Pasirodo, vienos poros sūnus mokykloje nušovė kitos poros sūnų, o praėjus jau daugel laiko po tragedijos, šios priešingos šeimos (viena užauginusi monstrą-pabaisą, o kita – netekusi brangiausio sūnaus gyvybės) viena kita kaltindamos ir priimdamos besiveržiantį skausmą bando empatiškai suprasti, o retkarčiais nepasiduoti, atremti, baisėtis vieni kitais.

 

Filmas kaip tie Anoniminiai alkoholikų susirinkimai, kur išsipasakojimo tiesa leidžia pamažu žiūrovui ir klausytojui susidėlioti savitą istorijos siužetą. Taip ir „Mišiose“ mes matoma tam tikrus tiksliai ir literatūriškai, dramaturgiškai sudėliotus tipinius akcentus – užuomazgą, intrigą, kulminaciją ir atomazgą – kurie sutampa su psichoterapiniais elementais – baime, neigimu, pykčiu, atleidimu ir išsilaisvinimu. Filmo idėja, žvelgiant iš režisūrinės pusės, absoliučiai nenauja. Tas pačias pokalbio ir išsiliejimo viso filmo metu, sakyčiau, labai panašiai išskleidė Roman Polanskis filme „Kivirčas“ (2011), kai dvi poros susitinka mokykloje pasikalbėti dėl mažamečių incidento mokykloje. Yra daugiau panašių filmų pagal struktūrą ir režisūrą.

 

Visgi filmas psichoterapinis, čia svarbiausia idėja yra išsikalbėjimas ir to pokalbio emocijų dinamika, kurią perteikia keturi puikiai žinomi aktoriai Jason Isaacs, Martha Plimpton, Reed Birney ir „Tarnaitės pasakojimo“ žvaigždė Ann Down. Šiame kiek teatralizuotame filme man labiausiai patiko veikėjų emocijos ir dialogai, virstantys monologais-išpažintimis. Efektinga pabaiga davė savo emocinį krūvį, nors ir bandomi tie teatriniai triukai, susieti tikrąjį atleidimą su repetuojančių choristų muzika ir perteikti dieviškumo akimirką, bet mane labiausiai sukrėtė Ann Down paskutinieji žodžiai, kuriais paneigė iki tol išsakytą besąlyginę motinišką meilę savo sūnui, kai ši norėjo, kad tai ją šimtus kartų nušautų vien tam, kad pro tą buvusį motinišką naivumo šydą pamatytų, atpažintų ir pripažintų savo sūnaus monstriškumą ir pavojingumą. Šiaip verta pamatyti bent kartą, ypač tiems, kurie augina nepakaltinamai sudėtingo elgesio vaikus, kurie nukreipia savo smurtą ne tik prieš tėvus, bet ir aplinkinius.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie europietiškas vertybes ir sovietinę santvarką

 

Sveiki,

 

LRT puslapyje publikuotas interviu su rašytoja Kristina Sabaliauskaite „Sabaliauskaitė: matau labai neskanų, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, bijant nepopuliarių žodžių“ tikriausiai yra geriausia, ką šiemet perskaičiau Vasario 16-osios kontekste apie patriotizmą ir meilę savo šaliai. Ne kokie skambiai didingi ir gracingo žodžiai iš tribūnos, ne protestuotojų šūksniai. Siūlau visiems perskaityti tą interviu, persmelktą europietiškomis vertybėmis. Vis dar daug pas mus, kurie Vakarus vadina „supuvusiais“, o Briuselį lobistų ir LGBTQ propagandos karteliu. Žinoma, visa tai nesąmonė, nes viskas, kas kada gero įvyko per 30 ir daugiau metų, buvo padaryta ne tų, kurie iki šiol dūsauja, kaip gerai, kai sovietiniais laikais duodavo bent butą ir darbo vietą iki grabo lentos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Elzės žemė" režisierius Povilas Gaidys

 Sveiki,

 

Jauna rusų dramaturgė Jaroslava Pulinovič (g. 1987) parašiusi pjesę „Elzės žemė“ tikriausiai net negalvojo, kad ją pastatys Klaipėdos dramos teatras. Istorija išties paprastutė, tarsi žiūrėtum kokį nepriklausomo kino pastatymą apie paskutinę gyvenimo meilę tarp senų žmonių. Veiksmas vyksta tolimame Sibire, jos provincijos kaime, klampioje vietovėje, kur tremtiniai jau seniai įleidę savo šaknis į vietos žemes ir net neketina niekur grįžti. Pjesės pagrindinė veikėja – 76 metų Elzė, kuri neseniai palaidojo savo vyrą, kuris visą gyvenimą, kiek tik ji pamena, ją ujo ir neparodė nė menkiausio švelnumo. Regis, Elzė tenori vieno – užtarnauto poilsio savo namuose, mėgautis pradarytu langu ir tuščiais namais, bet netrukus, prižiūrėdama savo proanūkę, ji sutinka ką tik čia sodybą nusipirkusį vienišaujantį geografijos mokytoją Vasilijų. Vasilijus nevynioja nieko į vatą ir iškart pradeda ją kalbinti ir merginti, tačiau Elzė ką tik tapusi našle neleidžia sau tokios prabangos, nors širdis ir virpa, o kojos pačios vis linksta į Vasilijaus pusę...

 

Iš tikrųjų turime Romeo ir Džuljetos istoriją. Prieš šių senų ir vienišų žmonių santykius beveik visi, kas netingi. Vietiniai gyventojai pašaipiai apkalba, o vienintelė Elzės dukra Olga, atrodo, tiesiog iš proto eina ir vadina motina išdavike, toji, kuri vos tėvui numirus jau matuojasi rožinę vestuvių suknelę.

 

Iš tikrųjų spektaklis labai nuoširdus ir žmogiškas, prisilaikantis labai paprastų kasdieniškų problemų. Ar gali visą gyvenimą žmogus nugyvenęs sudėtingą gyvenimą pagaliau būti laimingas? Ar pirmoji ir paskutinioji meilė gali būti kaip dovana ar nuopelnas už tą sunkų gyvenimo įdirbį? Ir apskritai spektaklis kelia amžiaus ir meilės saldybės požiūrio problemą jaunystės kulto ištiktoje visuomenėje. Scenografijoje vis akcentuojami guminiai botai, kuriais veikėjai atklampoja vienas pas kitą, jie rodo ne tik Sibiro atšiaurumą, bet ir gyvenimo sunkumą, permirkusią sunkią žemę, sunkų gyvenimo įdirbį ir pripratimą. Kontrastas, kai Elzė įsigyja paauksuotus batelius, viskas tampa taip trapu, kad negali nepatikėti tuo pražydusiu vyšnių sodu. Ir šiaip, spektaklis labai dvelkia rusų klasikine dramaturgija – rusas labai nori meilės ir laimės, o jos siekimo pastangos dažniausiai, kaip Čechovo dramaturgijoje, apvainikuoja dar didesnės kančios ir nusivylimas.

 

Jautrus ir paprastas spektaklis, kuris patiks seno dramos teatro sukirpimą mėgstantiems. Čia nerasite sprogimo, provokacijos ar bandymų kažin kaip aktualizuoti ir sumoderninti klasikinę istoriją. Tyrumas pasilieka tame lange, kurį Elzę leido sau atidaryti, pajusti, jog laimė čia pat pasiekiama, vos tik pradeda lyti ir ji su nepažįstamu Vasilijumi gali valgyti kaip maži vaikai po stalu saldainius ir prisiminti gyvenimą. Tačiau viskas veda, kaip jau minėjau, į rusiškos pjesių atomazgos variantą ir kaži kaip spektaklio dar pirmojoje dalyje tą pajutau. Nepaisant visko, sakyčiau, tai pats sąžiningiausias ir paprasčiausias paskutiniu metu matytas spektaklis, kuris deklaruoja labai paprastus dalykus, kalba universalia meilės, atjautos ir baime suklysti kalba.

 

Jūsų Maištinga Siela