2022 m. gruodžio 10 d., šeštadienis

Knygos: D. Stuart "Šugis Beinas", N. Haratischwili "Aštuntas gyvenimas", H. Kent "Atsidavimas"

 

Sveiki,

 

Daugelis iš Jūsų dalinasi, ką Kalėdų knygų senis paštomatais atsiunčia. Kaip visada noriu padėkoti „Baltų lankų“ leidyklai už dvi šaunias knygas, kurios laukia mano akių t. y. Hannah Kent „Atsidavimas“ ir Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Abiejų laukiau dar tada, kai tik pasirodė leidyklos puslapyje rezervavimo skyrelyje ir tai tapo metų pabaigos labiausiai laukiamų knygų sąraše. Štai Sakartvelo rašytoja Nino Haratischwilės stulbinančios apimties kūrinys „Aštuntas gyvenimas“ tapo nelabai planuotu pirkiniu. Tai tas retas atvejis, kai įtikina internautai skaitytojai, jog knyga viena geriausių šiais metais pasirodžiusių. Kada galėsiu tuo įsitikinti? Vienas Dievas težino, nes lentynose pas mane dar pilna visokio gėrio nesuskaityto.



Karališka žiema.

 

Visgi šiomis dienomis – žiemos pasaka. Medžiai ir krūmai taip pritraukę balto šerkšno, kad tiesiog vaikštai galvą užvertęs ir gėriesi. Arba patyri keistą nuotykį prie DPD siuntų aparato, į kurį iš leidyklos atėjo šios dvi „Baltų lankų“ knygos.

 

Sumaigiau siuntos kodą, girdžiu, kai kažkur trakštelėjo durelės, tačiau jos neatšoko, mat, varvantis sušalęs vanduo per automatą prišaldė visas automato dureles. Maniau, kad praradau siuntinį, bet susimurkdęs pirštines į kišenes plikais nagais ėmiau vieną po kito lupinėti visas spinteles, bet ir vėl neaptikau, kuri yra atrakinta niša. Po to viską vėl pakartojau su didesne jėga ir galiausiai vieną prišalusią, neatšokusią kamerą pavyko atlupti. Nežinau, kaip kiti savo siuntinius pasiims, tačiau savojo vos netekau. Iki šiolei menu tuos, kurie kodu atsidaro spinteles ir netyčia jas, nespėję pasiimti siuntinio, trinkteli atgal. Visgi be dramų, bet su įdomybėmis šiandien.

 

Jūsų Maištinga Siela


Serialas: "1899" / "1899" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Lyg ir nepasakyčiau, kad labai žaviuosi šiuolaikiniu vokiečių kinu, nors retkarčiais pasitaiko neblogų perliukų, o štai vokiečius pavadinti gerų ir kokybiškų serialų šalimi irgi nekirba nei liežuvis, nei klaviatūra. Visgi vokiečiai Jantje Friese ir Baran bo Odar (nors jis ir šveicaras), bendradarbiaudami su Netflix ir kitais serialų kūrėjais, sukūrė unikalų trijų sezonų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris ir mus, lietuvius, įtraukė į savo mįsles ir rebusus. Po itin sėkmingo projekto šis duetas pasiryžo tęsti savo realizaciją ir sukūrė dar vieną serialą pavadinimu „1899“ (vok. 1899), kuriame labai panašiai kaip ir „Tamsoje“ juntama istorijos autentika.

 

Tiesą sakant, „Tamsos“ mačiau tik du sezonus, po to šį serialą padėjau į šalį ir dabar po šio naujojo projekto starto pamaniau, ar nebūtų verta sugrįžti ir pribaigti tai, kas nepribaigta. Nes projektas buvo novatoriškas, autentiškas, įdomus ir įtraukiantis. Visgi žiūrėdamas pirmąjį „1899“ sezoną nepalioviau galvoti apie „Tamsą“, nes šis kūrėjų duetas akivaizdžiai naudoja tai, ką pasiekė su ankstesniuoju projektu. Atpažįstama įtampa, pasakojama tamsi ir tiršta stilistika bei žaidimas su persikėlimu per laiko tunelius naratyvu.

 

Šioji istorija prasideda 1899 metais, laive plaukiančiu iš Europos naujo gyvenimo ir brolio besiilginti pabėgėle Maura Franklin. Slėpdama tapatybę, ji tikisi surasti brolį, spaudžia savo rankose laikraščio iškarpą apie dingusį jūrų laivą „Prometėjas“. Atrodo, kad autoriai ims ir išnaudos Bermudų trikampį, tą ypatingą tikrovėje egzistuojančią jūrų vietą, kurion pradingo ne vienas laivas. Aišku, naujam laivui lemta gauti signalą, jog netoliese yra prieš keturis mėnesius dingusio „Prometėjo“ buveinė, iš kurio buvo išsiųstas signalas... Taigi laivu plaukia ne tik Maura, bet ištisas tautų katilas: graži ir prakauli sutenerė, nekaltoji geiša su savo motina, karą išgyvenęs epileptikas, jo nuolankioji žmona, juodaodis ir šviesiaplaukių šeimyna iš Skandinavijos... Ir žinoma, jau tikriausiai nė vienas serialas nebeapsieina ir be LGBTQ veikėjų kaip būtinojo naratyvinio komponento (kas savaime yra sveikintina), kunigu apsimetantis portugalas ir arogantiškas avantiūristas ispanas. Žodžiu, laive daug visko, tad pamažu narpliojamos jų istorijos, aiškinamos paslaptys, bet kartu viskas apgaubiama laivo vaiduoklio „Prometėjo“ paslaptimis. Laivo kapitonas po savo miegamuoju atranda slaptą nusileidimą į... prisiminimų pasaulį, netgi į ateitį.










 

Visas serialas sudurstytas kaip Kubikas rubikas, atrodo, serialo kūrėjai džiaugiasi vedžiodami savo žiūrovą po daugiaplanį pasaulį, kurio egzistavimas yra viso serialo idėjos pagrindas: ar šis pasaulis iš tikrųjų yra tik sapnas, o gal tai tikrovė? Kas žaidžia šį dievišką visatos žaidimą? Pateikiami, kaip ir galite numanyti, net keli šios istorijos variantai, tačiau serialo pabaiga viską atperka su kaupu, nes kūrėjai nusviedžia mus į tolimą tolimą ateitį kosmose, kada nuo žarnelių ir aparatūros atsijungusi Franklin pagaliau suvokia, jog ji labai ilgą laiką gyveno ne tame laive, kuriame manėsi esanti, ir viskas tebuvo dirbtinio intelekto simuliakras. Iš tikrųjų šiek tiek skiriasi nuo „Tamsos“, nes tai jau kita serialo idėja – kaip žmogui, kuris turi visus jausmus, instinktus, kurį galima psichologiškai ir visaip kitaip palaužti, atsilaikyti ir ištrūkti iš dirbtinio intelekto sukurto pasaulio, kuris yra pernelyg tikras, kad būtų dirbtinis?

 

Aišku, kai kada serialo kūrėjai pernelyg sušablonindavo veikėjų poelgius ir jų šnekamąją kalbą. Pavyzdžiui, bėgdami nuo į laivą besiskverbiančios keistos juodos substancijos, veikėjai laksto koridoriais ir vieni kitų klausia: „kur jis nuėjo?“, nors visi plikomis akimis mato, kas ir kur pasuka klaidžiais koridoriais. Kam tas dirbtinis ir netikras apsimestinis interesas? Aišku, kai kada veikėjai atrodo pernelyg plokšti, karikatūriški, pavyzdžiui, religinga skandinavų šeimynėlė, apsėsta religijos imasi visur matyti velnius ir demonus, tačiau visus tuos veikėjus kaip paveikslėlius apgaubia simuliakrinis pasaulis ir visa tai, kas jie manosi esą, tėra tik literatūriniai kiautai.

 

Žiūrėdamas nepalioviau galvoti ir apie „Vakarų pasaulis“ serialą, kurio pirmąjį sezoną sužiūrėjau aikčiodamas iš susižavėjimo, tačiau antrojo neįveikiau nei pusės. Ar nenutiks taip ir su „1899“ serialu kitame sezone? Šį pirmąjį sezoną sužiūrėjau pusiaugulomis per vieną šeštadienį ir jis mane tikrai įtraukė, kad pamiršau viską, net pavalgyti, o tai ir yra, ko aš tikiuosi iš labai gero serialo! Galiu tik pasakyti: prašau, nenusivažiuokite, kūrėjai, žemyn, nes turite gerą idėją ir gan gerai išplėtotas galvosūkis yra tai, ką galima toliau autentiškai plėtoti kituose sezonuose.




 

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gruodžio 6 d., antradienis

Filmas: "Ko nežino vyrai"

 

Sveiki,

 

Kada paskutinįkart žiūrėjau kokią lietuvišką komediją? Tiesą sakant, nepamenu, nes visos jos buvo labai stipriai nuviliančios, todėl pasirodę gana palankūs vertinimai Roberto Kuliūno režisuotam pagal analogišką lenkų scenarijų filmui „Ko nežino vyrai“ (2022), man įsižiebė viltis, kad galbūt pagaliau išties lietuviškos komedijos žanre įsižiebė naujas proveržis.

 

Yra dalykų, kuris nesikeičia. Tai lietuviški komerciniai komedijos filmai. Atrodo, jog jis prieš dešimt metų buvo toks koks ir šis, kuriame vėl švysteli už galimybę kokiame lofte nufilmuoti kelias scenas atpažįstamos vietos ir Agnės Jagelavičiūtės veidas ar dar kiokio TV ar radijo vedėjo balselis – viskas paskubom, kosmetiškai ir absoliučiai pro šalį. Tą patį galvojau žiūrėdamas „Ko nežino vyrai“. Pirmąsias 2 minučių su draugu laukėme, kada filmas pradės mus linksminti ir juokinti, tačiau be arogantiško žurnalo redaktoriaus medinių juokėlių ir nesėkmių nieko nepamatėme. Ir myžimas tarpuvartėje su geriausiu draugu, atleiskite, atrodė siaubingai nuobodu, kaip ir patekimas pas būrėją, kuri, pažarsčiusi prieskonių, paverčia redaktorių moterimi, nes šis neva nesupranta moterų pasaulio.

 

Klaikios temos, klaikios situacijos ir beveik mediniai bajeriai. Tik Rimantė Valiukaitė perteikė kelias išties kvatotis privertusias scenas, tačiau visas naratyvas laikosi ant XX amžiaus amerikietiškų (kas kad lenkų sukurtas scenarijus) idėjų apie tai, kaip apkeisti sielą su kūnu, kad galų gale pabaigoje įvyktų pagrindinio veikėjo nuostatų ir vertybių pokytis. Šiuo atveju žaidžiama pačiais banaliausiais, pačiais kvailiausiais vyrų ir moterų stereotipais kaip antai vaikščiojimas „ant kablų“, liemenėlės dydis ir apsimetimai apie vyrų „kabinimo“ reikalus: iš piršto laužti vyrų ir moterų slapti pokalbiai. Viskas eina per vieną ir tą patį „galą“, nors ir bandoma čia nuskaidrinti tas banalybes kažin kokiu keistai ne lietuviškos kultūros rėmuose perteikiamu žmogiškumu. Viską stelbia tas noras perteikti karikatūriškai, lengvai ir blizgiai, turiu galvoje, tą neįprastą lyčių kaitos situaciją kažin kaip amerikietiškos komedijos formomis, o pastaroji lyčių situacija lietuviško kino kontekste tikriausiai nenagrinėta, bet žiūrėdami su draugu pradėjome lenkti pirštus, kas kokias komedijas prisimename ir kas kiek nuvokta, tapę kino kičo stereotipais.

 

Žodžiu, „Ko nežino vyrai“ buvo skaudžiai sužiūrėtas, nes jaučiausi apgautas dėl žadamos neblogos juoko dozės ir gero turinio, bet filmą teko pabaigti keiksmais ir dzenbudistine savitvarda duoti naują priesaiką, jog vėl nežiūrėsiu dešimt metų lietuviškos komedijos.

 

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.9


 

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. gruodžio 3 d., šeštadienis

Aktualijos: Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglių karuose – garbės reikalas, kieno didesnis ir geresnis falas

 

Sveiki,

 

Ką tokiu laiku galima kalbėti banaliau nei apie mus kraupiai dirginančių kasmetinių eglučių karų naujienas? Kasmet vis landžiau ir primygtiniau, kasmet vis įkyriau ir įžūliau mums brukamas tas „balsuok, kuri gražesnė“ niekalas. Tą daro visi didieji žinių portalai, įskaitant ir mano mėgstamą 15min.lt

 

Kai atrodo, jog viskas baigėsi ir toliau nebeįmanoma smukti žemyn, turiu galvoje, sukiršinami Kauno ir Vilniaus gyventojai, staiga įžiebti savo egles pradeda kitų miestų gyventojai ir prasideda tokios antraštės: „Kuklesnė, bet nuoširdesnė Dzūkijos Kalėdų eglė“. Nuokada kuklumas yra nuoširdumas? Ką tai sako apie mus pačius ir mūsų vertybes? Ogi viską ir nieko. Žiniasklaida manipuliuoja taip, kaip nori, Kalėdų egles paversdama būtina prestižine miesto garbės atributika, o jei miestas neskyrė daug dėmesio, vadinasi, miestas kažkoks... apsileidęs, nes eglučių karuose turi dalyvauti ir už savo miesto garbę atstovėti, supraskite, visi, kas save laiko konkurencingais miestais. Man tai primena mūsuose įsigalėjusį stereotipą, kad kuo didesnis pas vyrą falas, tuo vyras vyriškesnis; kuo prašmatnesnė eglutė, tuo miestas patriotiškesnis, geresnis, kūrybingesnis ir visoks kitoks -esnis.

 

Bet įdomu ir tai, kad visada tame banalybės cirke yra aktyvistų, kurie gina tas Kalėdų egles. Pirmąkart surengta eglučių mėgėjų akcija-atrakcija prieš eglučių heiterius, tiksliau tuos, kurie palaiko kitas eglutes, o kitas eglutes puola. Vilniaus eglė, tiksliau jos imitacinė konstrukcija, primenanti ne tik tortą (juk simboliška, Vilnius švenčia jubiliejų), bet ir vestuvinės suknelės pasijonius. Dar kiti, kuriems juokingi šie patriotiniai ir miesto šovinistiniai karai, guglina, tarkim, kokią 1968 metų katedros eglės nuotrauką ir primontuoja prie šiuolaikinės konstrukcijos rypuodami, kad dingsta vaikystėje suformuota tikroji Kalėdų dvasia, nes komercija pasiglemžia viską.

 

Nusibodusio kai kam Ukrainos ir Rusijos karo kontekste šis pas mus vykstantis reiškinys yra besiformuojantis lietuviškas paprotys, nes nei Rygos, nei Talino eglutės nėra tokios modernios ir puikios, kaip pas mus, todėl mūsų žaliaskarės įtraukiamos į gražiausių ir puikiausių top pasaulinių eglučių sąrašus, o tai juk beveik tas pats, kaip itin aukšta vieta „Eurovizijoje“. Ir viskas dėl tų varžytuvių, mūsų atsidavimo pompastiškoms iškilmėms ir isterija. O kad panikuojame dėl to, kad šiemet mažiau pompastikos, geras įrodymas buvo Vilniaus pirmosios šiųmetės eglės bandomasis įžiebimas, kurios spalvų girlianda buvo priskirta LGBTQ nava propagandai, nors ir galutinė versija, garbingi konspiracijos teoretikai netruko surasti sąsajų su Rusijos Kremliaus raudonaisiais kaskadiniais bokštais.

 

Tampame įnoringi net prabangai, nes eglučių isterijas pakursto ir mūsų didieji autoritetai influenceriai (vis dar be guglės nemoku padoriai šio žodžio užrašyti). Filmanavičiūtė sako aną, o Petruškevičius ir Juozukas negailėjo pastabų, nes jeigu kreipiasi žiniasklaida, reikia pateikti kokį nors vertinimą ir poziciją, geriausia, jeigu negali sukritikuoti konstrukcijų, imi kritikuoti kainą, nes eglutės kaina yra antras isteriškas dalykas, dėl kurio nesibijo tautiečiai klykti, nes už visų dekoracijų reikia paskaičiuoti ir plaunamų savivaldybės biudžetų kišenes, įžvelgti, kiek čia tos lemputės atsieis miestelėnam, kurie dėl padidėjusių elektros kainų rečiau varsto šaldytuvo dureles ir laukia, kada žuvį ir faršą galės laikyti, Sibiro anticiklonui atslinkus į girliandomis apjuostą Marijos Žemę, tiesiog balkone.

 

Kas baisiausia? Baisiausia, kad pats piktinuosi tuo neregėtu užgimusiu papročiu kritikuoti ir piktintis, apie tai kalbėti su cinizmo gaidele. Pažadu, jeigu kitąmet Lietuva neišnyks iš žemėlapio, dėl tų žaliaskarių kovų ir aistrų bus dar daugiau kalbų, pykčio ir šventinės isterijos (čia kaip pasaulio futbolo čempionate, greitai kauniečiai ir vilniečiai išgėrę karšto vyno bokalais gūrins vienas kitam nosis ir liesis čiurkšlėmis ne šventinis šampanas, o iš nosies čiaupų į viršų garuojantis garbės kraujelis. Nes juk svarbiausia, kieno didesnis ir geresnis!

 

Jūsų Maištinga Siela