Sizifas – kasdien mūsų
draugas. Kad ir kur jis dabar yra, bet visada tikriausiai yra ir su mumis.
Galima pastumdyti su Sizifu arba bent jau sizifiškai akmenį pačiam per
kompiuterį ir Antikos dievai tikriausiai nesupyks, juk ir per nuotolį taip pat
vyksta darbas.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai.
Vėl sekmadienis ir vėl praėjo beprotiška savaitė,
reikia telktis dar vienam savaitės cirkuliavimo ciklui. Kodėl beprotiška? Pagal
daugelį misticizmo šiuolaikinių teorijų, o ypač manifestuotojų, šioji realybė
yra tik mūsų pačių atspindys, todėl kas sekundę kuriame tą tikrovę, tik kodėl,
man kirbėjo, negaliu iš akmens padaryti aukso, o sniego paversti eurais? Gal
dėl to, kad šioji tikrovė yra ribota, ji nėra čia ir dabar pavaldi dėl
įsigalėjusio fizikinio santykio ir ribotumo, tačiau galima daugiau įdėjus
pastangų keisti likiminius parametrus ir savo asmenines būsenas, todėl
ilgalaikė ir nenutrūkstama meditacijos praktika bei pozityvios mintys atveria
kitas galimybes ir tikrovės variantus.
Visatą dažnai įsivaizduoju kaip varlių kurkulus, kurių
kiaušinėliuose blaškosi po vieną visatą-buožgalvį, kai buožgalvis pagalvoja,
jog šiandien bus viskas gerai, jis sukuria dvi visatas: vienoje ten, kur buvo
kaip visada, o kitą – geresnę įvykių eigos visatą. Tam tikra prasme, kaip sako,
Visatos galimybės beribės, nors ir tvirtai stovime ant žemės ir, atrodo, nieko
ypatingo nevyksta. Bet vyksta. Kiekvieną akimirką gimsta naujų begalinių visatų
versijų ir tą pačią daug visatų miršta, o mes vis nesibaigiame. Argi tai nėra
beprotiška palyginus su tuo, kokią visatos sampratą siūlo Einšteinas arba
krikščioniškasis pasaulis? Kokioje versijoje tu gyvensi gali priklausyti net
nuo to, ar užmuši tu uodą, ar neužmuši, nors tikrovėje atrodys, jog nėra jokio
skirtumo. Yra.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Režisierius Greg Jardin pabandė pasekti naująja siaubo
kino kryptimi ir sukurti kažką panašaus į filmą su vadinamaisiais mindfuckingo
elementais (manau, laikas kai kam jau įteisinti lietuviškesnį terminą?)
pavadinimu „Tai, kas viduje“ (angl. It‘s What‘s Inside) (2024). Filmas
išties prasideda kaip koks senas ir nusibodęs „Penktadienis, 13-oji“, nes
susirenka egoizmu persisunkęs jaunimas, perdozavęs socialinių medijų dėmesio, (ne)sėkmingi
ir vienas kitam tūžmingai pavydūs, negailestingi ir dar pilni seksualinės
energijos, lūkesčių ir reiklūs kitiems, bet ne sau. Žodžiu, pats šlykščiausias
jaunimo tipažas turtingo jaunuolio namuose, į kuriuos pakviečiamas ir jų senas draugas.
Pastarasis atsineša lagaminą ir paskatina žaisti mokslinio pobūdžio
eksperimentinį žaidimą, kuriuo metu susijungę laidukais grupės nariai su savo
sąmonės tapatybe persikelia į vienas kito kūnus.
Jaunuomenė nebūtų tiek buka, jeigu nesutiktų leistis į
avantiūrą ir sutikti žaisti ir bendrauti vienas kito kūnuose, bandant įspėti,
kas kieno kūne sėdi. Aišku, elgesio modeliai filme labai nepatiko, jie tokie aikštingi
ir egocentriniai, kad tik reikėjo laukti, kol kas nors į kokį tamsią kamaraitę
nulėks pasidulkinti ir išmėginti kito asmens vaginą ar penį, kol galiausiai ims
ir paaiškės tikrieji porų santykiai. Žodžiu, kaip ir buvo galima tikėtis,
vakarėlis perauga į vieną didelę tragediją ir tikrieji šeimininkai nebegali
susigrąžinti kūnų, todėl didžiausias galvos skausmas – ką iš tikrųjų darys ir
kokius sprendimus priims jaunuomenė.
Filmas tamsus, jaunatviškas ir jame yra erzinančių ir
įdomesnių dalykų. Smagu, jog siužetas iškelia įdomesnes sielos-sąmonės transplantacijos
idėjas, tačiau, sakyčiau, labiausiai į akis krito pernelyg nualintas formatas, pažįstami
itin party horror stiliumi, kuris man niekada nepatiko. Kitą vertus,
filmas daugiau ar mažiau išlaiko intrigą, o antrojoje filmo pusėje įtampa ir
beprotybė išties veikia žiūrovą. Daugmaž iki filmo vidurio žiūrėjau gerokai
atvipusia lūpa ir galvojau, kodėl aš vis dar žiūriu į tuos infantilius
kūdikius, o pabaigoje, pamaniau, kad iš viso to gal išeitų visai neprastas
serialas jaunimui. Ne, filmas man nepasirodė prastas ar itin prėskas, tačiau
kažin kuo taip pat nenustebino, nors ir matomos režisieriaus ir scenaristų
pastangos kilstelti šį filmą į kitokį lygį, tačiau, nepasakyčiau, kad minfuckingas
išėjo tvirtas ir labai netikėtas. Sakyčiau, viskas saikingai. Filmas absoliučiai
pramoginio turinio, todėl prie jo prisispraginkite kukurūzų arba atsidarykite
skumbrių pomidorų padaže konservų dėžutę.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Interneto platybėse aptikau šią nuostabią istorinę
nuotrauką. Gal kam pravers. Dalijuosi informacija.
1927 m. Solvay konferencija, surengta
Briuselyje, Belgijoje, yra vienas žymiausių susibūrimų mokslo istorijoje. Ši
konferencija subūrė 29 šviesiausius pasaulio fizikos ir chemijos protus, kurių
daugelis ir toliau pakeis mūsų supratimą apie visatą. Tai, kas padarė šį įvykį
tokiu nepaprastu, buvo ne tik jo dalyvių intelektualinis meistriškumas, bet ir
tai, kad 17 iš jų vėliau laimės Nobelio premijas, o tai liudija apie
novatorišką darbą, kuris paaiškėjo po jų diskusijų.
1927 m. Solvay konferencijos esmė buvo
nuolatinė kvantinės mechanikos plėtra – sritis, kuri pradėjo mesti iššūkį
tradiciniams fizikos požiūriams. Konferencija buvo forumas įtakingiausiems
epochos mokslininkams, įskaitant Albertą Einsteiną, Nielsą Bohrą, Wernerį
Heisenbergą ir Marie Curie. Šie pionieriai buvo mokslo revoliucijos, kuri
paskatins atrasti kvantinės teorijos principus, Heizenbergo neapibrėžtumo
principą ir sukurti šiuolaikinius atominius modelius, priešakyje.
Diskusijos Solvay konferencijoje buvo
intensyvios, ypač Alberto Einšteino ir Nielso Bohro diskusijos. Einšteinas,
žinomas dėl savo reliatyvumo teorijų, garsiai nesutiko su Bohro kvantinės
mechanikos interpretacija, ypač neapibrėžtumo idėja, garsiai teigdamas: „Dievas
nežaidžia kauliukais su visata“. Šie karšti mainai tarp Einšteino ir Boro dabar
yra legendiniai ir dažnai minimi kaip esminis fizikos istorijos momentas.
1927 m. Solvay konferencija dažnai
prisimenama kaip lemiamas momentas mokslo istorijoje, kur buvo padėti pagrindai
daugeliui svarbiausių XX amžiaus atradimų. Konferencija ne tik pažymėjo
aukščiausią kvantinės mechanikos raidos tašką, bet ir simbolizavo didžiųjų
protų bendradarbiavimą siekiant žinių ir supratimo.
Maištinga Siela
Sveiki,
„Tą žmonių meilę jausdavau grodamas
koncertuose – ir reakcijos, iš plojimų jauti. Ir kaip tai užveda! O paskui
nueini į grimerinę, atsisėdi ir nei rankų, nei kojų pajudinti nebegali,
instrumentų savo susipakuoti nepajėgi – lyg visas jėgas būtum palikęs ten, ant
scenos. Bet tikrai nesitikėjau, kad koncertų sumažėjus vis tiek būsiu toks pat
populiarus ir brangus žmonėms. Tiek reikalingas... Bet man tai – ne koks
pasididžiavimas, o greičiau priekaištas. „Na, kodėl aš tiek mažai daviau
žmonėms?“ – vis klausiu savęs.“ Andrius Kulikauskas.
„Ateina dievas...“ Apie tą mažą lietuviškos dainos
šedevrą esu rašęs. Šiandien sužinojau, kas kompozitorius ir dainų atlikėjas
Andrius Kulikauskas išėjo iš gyvenimo. Esu ramus, nes mirti, kai jauti
dėkingumą žmonėms, kai nori jiems atiduoti viską, matyt, yra didelė gyvenimo
dovana, atsakantis į daugelį būties klausimų. Ilsėkis.
Maištinga Siela
Sveiki,
Sekmadienio gilus lapkričio vakaras. Orai tokie, kad
kai atsikeldavau, galvodavau, kad jau vakaras, nes rimtesnį darbelį tenka
dirbti dienos metu prie lempų. Dangus – stora manų košė ir saulės nė nematyti,
negana to, dar ir vėjas, ir lietus taip spaudžia, kad lapkritis iš tikrųjų
pasirodė visu savo gražumu.
Lapkričio 17 dieną taip pat poetės Salomėjos Neries
gimtadienis. Skorpionas.
Nors ne apie ją, o apie tą liūdesį, kuris dunda visą
savaitę krūtinėje. Net nežinau, kiek tai priklauso nuo to pilko ir tamsaus oro,
bet tikriausiai, kad nelabai, nes, jeigu tu laimingas, tai visi orai geri! Visgi
liūdesys yra toks dalykas, su kuriuo reikia atsargiai. Psichologai sako, kad
nieko tokio paliūdėti ir išliūdėti, bet mane tai veda į depresiją, nes liūdėti
truputį ir išliūdėti nemoku. Reikia tą liūdesį neignoruoti, neflirtuoti su juo,
bet apgauti. Negalima juo mėgautis ir įkristi į jo vibracijas, nes tai tiesus
kelias į aukos poziciją ir prie to, kad nieko nebesinori daryti, nes prasta
nuotaika, nėra energijos, nėra prasmės. Reikia vis tiek fokusuotis į šviesias
mintis ir veiklą, užsiimti kažkuo, kad kuo mažiau siurbčiotum to liūdesio, nes,
jeigu jam neduosime peno, jis pamažu atslūgs ir nepasireikš.
Visatos dėsniai labai paprasti, tai ką artikuliuojame
dažnai, tą ir didiname, taip ir jaučiamės Jeigu galvojame, kad esame nelaimingi,
tai nelaimingumas ir didėja, mūsų savijauta prastėja, todėl reikia dėti
pastangų PAČIAM ir nepasiduoti liūdesio demonams, kurie gali įtraukti į
savigailos ir saviplakos liūną. Svarbu ryžtingai apsispręsti, kad, nepaisant
visko, yra dėl ko džiaugtis ir tuos aspektus išgryninti, juos įvardyti ir apie
juos galvoti gerai ir didinti tą malonumą. Juk malonu tiesiog gyventi,
nepaisant visų lūkesčių, įsitikinimų, kurie gali pailsėti ant suoliuko;
nepaisant visko, juk malonu tiesiog būti, stengtis dėl savęs ir kitų, eiti ir
būti kitiems maloniam, nes tik šitoks šviesos kelias gali būti iš tokio
prislėgto lapkričio, o tas kelias ir žinojimas visada yra! Svarbu žinoti, kad
ir kas benutiks, viskas yra ir bus gerai su manimi, viskas yra ir bus su manimi
tik gerai, aš esu pasiruošęs čia ir dabar būti laimingas, nes tai yra mano
apsisprendimas.
Žinau, skamba kaip eilinis koučerio algoritminis
tekstas, bet tai veikia tik tada, kai nemąstai, o jauti!
Maištinga Siela
