„Kiekviename Europos
krašte šiandien gyvena keliolikos tautų atstovai, ir geriausiai sekasi tiems,
kurie moka savo istorinę patirtį kūrybingai integruoti į dabartį. Po kelių
dešimtmečių Lietuvą taip pat užpildys daugybė kitų tautų ir rasių žmonių. Tai
įvyks savaime, nes kiekvieno krašto gyvavimui reikalinga įvairovė. Ji – kaip
sėjomaina, be kurios dirva miršta ir joje įsiviešpatauja parazitai. Jei, būdami
stipraus stuburo, kokie esame, ir gerais pavyzdžiais, kokie tebesame,
išmokysime atvykusiuosius kalbėti ir rašyti lietuviškai, šie žmonės savo
kitonišku žvilgsniu, gebančiu žvelgti per atstumą, pasakys daug tiesos apie
mūsų kraštą. Jei ir nepasakys, bylos jų fizinis buvimas išvien su mumis. Tai
bus emigrantų vaikai, politiniai ir karo pabėgėliai, keliaujantys specialistai,
mišrios poros ir šeimos.“Dalia Staponkutė
„Vienatvė yra pavojinga. Ji sukelia priklausomybę. Kai
supranti, kiek daug ramybės joje, nesinori bendrauti su žmonėmis.“ Tom Hardy
Tikriausiai daugeliui žinomas aktorius Tom Hardy (g.
1977), šiuo metu aktoriui 47 metai ir kine sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį,
tačiau praeityje žymus aktorius yra susidūręs su itin sunkiomis asmeninėmis
priklausomybių nuo narkotikų, alkoholio problemomis. Taip pat vienatvę jis irgi
įvardija kaip vieną iš priklausomybių.
Vis dažniau pagalvoju apie tai, kad viską, ką iš
tikrųjų manomės esant būtina ir labai reikalinga, o dažniausiai tai yra
inertiškas darbas, atsakomybė, veiklos, išgyvenimas, teisingumas, socialinei
vaidmenys... Vieną dieną labai gražiai ims ir išnyks, neteks prasmės kaip ir
šioji laikina Visada po daugel milijardų-trilijonų metų ir toji kasdienė
pastanga, kurią dažniausiai inertiškai sureikšminame, tos klaidos, kurių
stengiamės nebekartoti, bet algoritmiškai kartojime, nėra tokie jau svarbūs,
nes gyvenimas tėra aklos vištos žaidimas, labai laikinas, labai gražus, labai
paprastas ir elementarus. Mes grįšime į kitas formas, kol ir ten galų gale
sutirpsime ir vėlei įsiliesime į bendrąją nuolat kuriančiąją ir griaunančią
sąmonę. Kartais einant, kad ir šaltomis vasario dienomis, atrodo, kad kažkas
eina vietoj manęs, o aš tik plevėsuoju su besiplečiančiu, laiką ir erdves
kertančiu kitokiu suvokimu ir pajauta, kad visa tai, kur dalyvauju, tėra tik labai
maža dalis manęs, kuri gali visiškai nepatirti nei nuovargio, nei kančios,
jeigu ir toliau plės tą suvokimą ir pajutimą, kurie pranoksta įprastą pajutimą.
Ar jums taip būna? Kai tikrovė tampa kitokia tikrove, kai iš tikrųjų pajauti,
jog esi sapne, kuris turi tęstinumą, scenarijų ir tankį.
Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė
filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme
vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino
kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin
prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė
ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl)
(2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina
Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip
režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau
pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo
asmeninę nuomonę.
Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų
motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o
vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad
patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta
šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje
darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji
užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas
vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama
karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes
didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones,
pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už
nuodėmes, nes ji suklydo...
Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai
kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus,
sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo
žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė
sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį,
kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko
vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu,
kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių
įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole
Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik
norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir
ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas
amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą,
tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur
kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.
Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai
stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi
šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar
kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson,
kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad
filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija,
paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas.
Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius
kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir
jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) –
socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą
įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks
nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir
eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau,
regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines
priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose
išrašytos ir pavaizduotos.
Jeigu reiktų nusakyti šios savaitės pagrindinį žodį
kaip kokiam veikėjui Oskarui iš Andris Kalnozols romano „Mane vadina
Kalendorium“, manau, jis būtų atjauta ir supratingumas. Sakoma, kad žmogus per
dieną išgyventų, jam reikia vieno apkabinimo, o kad būtų laimingas, bent
aštuonių. Žinau, mes esame labai jautrūs prisilietimams, įkalinti apie
prisilietimus apskritai kvailuose įsitikinimuose, stereotipuose, esame įtarūs
ir jautrūs, bet gal atjautos, rankos uždėjimo ant peties reikia labiausiai, kad
viskas atslūgtų ir praeitų. Apsikabinimo galia didžiulė, ji akimirksniu
nuslopina dramas, įtampą, suteikia laisvės ir atsvaros tik iš pažiūros
neįveikiamai sienai.
Ne visos mano priegalvio knygos perskaitomos, bet
pasidedu jas prie savo naktinio stalelio, kurias manausi, kad turėčiau be
atidėliojimo skaityti. Šiuo metu turiu šias dvi ir galvoju, kaip pradėti tą
sunkios ir didelės apimties Abraham Verghese „Vandens pažadą“, nes puikiąją Benjamin
Labatuto „MANIAC‘ą“ jau skaitau ir labai tuo džiaugiuosi. Bet štai... matau,
kad jau turiu dar kitų, kurių irgi negaliu atidėlioti, todėl belieka tik
susilaikyti nuo knygų pirkimo ir „Knygų mugės“, kurioje, regis, šiemet nepavyks
dalyvauti.
