Spektaklis "Romeo ir Džuljeta", Taško teatras, režisierius Žilvinas Beniušis

 

Sveiki,

 

Kai didžiosios premjeros ir visi spektakliai pamatyti Klaipėdos dramos teatre, belieka pasidairyti pavasarį į mažesnių teatro trupių repertuarą. Visai neseniai susipažinau su Taško teatru, įsikūrusiu Klaipėdos Kultūros fabrike, ir ta pažintis prasidėjo su jų premjeriniu „Romeo ir Džuljeta“ pasirodymu. Pastarąją Viljamo Šekspyro pjesę režisavo ir savaip interpretavo režisierius Žilvinas Beniušis su 10 jaunosios kartos aktorių pulku.

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šio pasirodymo, nes niekada nebuvau susidūręs su Taško teatru, kurio koncepcija pristatoma maždaug šitaip:

 

Remiantis turima informacija, Taško teatrą 2017 metais įkūrė režisierius Valentinas Masalskis ir kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, bendradarbiaudami su savo vadovaujamu aktorių kursu. Jie sukūrė kūrybinę erdvę, kurioje galėtų vystytis jaunatviška energija, kryptingas darbas ir kūrybinis veržlumas.

 

Taško teatras, įsikūręs Klaipėdoje, yra unikalus reiškinys Lietuvos kultūros žemėlapyje. Šis teatras išsiskiria ne tik savo menine veikla, bet ir aktyviu socialiniu vaidmeniu. Taško teatro misija apima ne tik aukštos kokybės spektaklių kūrimą, bet ir bendruomenės telkimą, socialinių problemų aktualizavimą bei tolerancijos skatinimą.

 

Viena iš pagrindinių teatro idėjų – menas kaip priemonė socialinei atskirčiai mažinti. Taško teatras aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis bendruomenėmis, ypač su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Klaipėdos viltis“ ir teatru „Drugelis“ buvo sukurtas spektaklis „Dantenija“. Šis projektas ne tik suteikė galimybę neįgaliesiems išreikšti save, bet ir atkreipė visuomenės dėmesį į jų galimybes bei poreikius.

 

Taško teatras neapsiriboja vien socialiniais projektais. Jo repertuarą sudaro įvairių žanrų spektakliai – nuo komedijų iki dramų, kuriose gvildenamos aktualios visuomenės problemos, tarpusavio santykiai, egzistenciniai klausimai. Teatras taip pat kuria spektaklius vaikams ir visai šeimai, siekdamas ugdyti jaunosios kartos kultūrinį sąmoningumą. Taško teatras nuolat ieško naujų meninių išraiškos formų, eksperimentuoja su žanrais ir stiliais, siekdamas sukurti aktualų ir įtraukiantį teatrą.

 

Taigi jaunieji teatralai nėra kokie pradžiamoksliai, turi aktorinį išsilavinimą ir tas iškart vaidyboje pasimato. Didžioji dalis aktorių balsingi, traukia be mikrofonų dainas, imituoja komiškus balsus. Aistė Alksnytė, Kristupas Biržietis, Elzbieta Girkantaitė, Paulius Kavoliūnas, Laurynas Luotė, Donatas Mickūnas, Jūratė Martinaitytė, Gediminas Povilavičius, Solveiga Reklaitytė, Karolina Kuzborska Urbonė – šie aktoriai sukūrė pagrindinius ir antraplanius spektaklio vaidmenis. Akivaizdi Valentino Masalskio ritminio ir kolektyvinio teatro įtaka ir Ž. Beniušis tuo pasinaudoja kurdamas Viduramžių rūmų damų, tarnų, pažų ir kilmingųjų chorą. Tiesa, nė viena daina nesuskamba išdirbta iki galo, nes vis kas nors nutinka komiško, vis kas pertraukia ir taip demonstruojamas žioplumas kaip įprastinis „Romeo ir Džuljetos“ istorijos komizmo raiškos elementas.

 

Nesu visiškai tikras dėl scenografijos, iš vienos pusės ji pritinka šiam spektakliui, tačiau stumdydami baldakimo karkasus aktoriai apsunksta, jiems yra ką veikti. Visgi komedijai tai pritinka, nes iš esmės klasikinis Šekspyro tragedijos naratyvas išardytas ir perkeistas į visiškai kitą žanrą – komediją. Bet jau kai kurie literatūrologai sako, kad „Romeo ir Džuljeta“, nors atitinka visus Šekspyro tragedijos bruožus, tačiau analizuojant naivias situacijas, galima tikrai įžvelgti nemažai komizmo ir parodijos. Oskaras Koršunovas jau buvo išplėtojęs komizmą, kai statė savo Šekspyro pjesės versiją „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljeta“, pvz., auklės komiška persona.

 

Pats spektaklis šįkart neprailgo, nes pastatyme tikrai netrūksta dinamikos, kaitos, spalvų, žaismingumo, lėkštesnio ir labai pavykusio humoro. Mėgstu komedijas ir šiame pastatyme tikrai buvo scenų, kurias dar ilgai prisiminsiu. Šįkart man labiausiai „suskambėjo“ antraplaniai vaidmenys, kurie tiesiog kibirkščiavo savo charizma ir energetika. Visų pirma, norėčiau išskirti auklės vaidmens atlikėją, kuri labai atsidavusiai ir dinamiškai transformuojasi iš komiško vaidmens į tragišką ir priešingai, puiki artikuliaciją. Panašių liaupsių norėčiau pasakyti ir karalienės, Džuljetos motinos, atlikėjai, kuri čionai puikiai traukia pagerintu balseliu iš baltojo baliono, o kitoje scenoje išraiškingai it Kleopatra įnešama savo kačių ir tampa nepalenkiama matrona. Šie du personažai puikūs. Gerai išnaudotas ir vienuolio vaidmuo, aukų rinkimas iš žiūrovų išties pasiteisino, nes atskleidžia veikėjo komišką dvilypumą.

 

Apskritai sakant, veikėjai komiški dėl savo kontrastingo dvilypumo, vieną sako, o kita daro, konkuruoja ir imituoja spektaklio kūrimą spektaklyje. Nulėkę į užkulisius vėl tampa pauliais ir donatais, kartais pamesdami savo vaidmenis aktoriai pešasi dėl vaidmens, nes Paulius nori Romeo, o pats Romeo ne toks jau įsimylėjęs Džuljetą, kiek galbūt pats save... Išties nemažai dramaturginės transformacijos, slopinant paauglių meilės istoriją ir paverčiant ją cirku, nesusipratimu.

 

Dramaturgijos tekstas taip pat niuansuotas, kai kurios eilutės iš eiliuotos Šekspyro pjesės, kai kas smarkiai subuitinta ir paversta parodija, kurią paryškina šokio elementai, dainuojamieji intarpai. Labiausiai stebino, kad aktoriai labai stengėsi, jie nenuobodžiavo, o buvo itin pakilūs, tarsi įkvėpti premjerinės nuotaikos, tik gaila, kad bilietai.lt ir kitos populiarios nuorodos apie šį spektaklį nepateikia prie aktorių vardų ir pavardžių, kokius vaidmenis jie atlieka, nes po spektaklio norėjosi pratęsti ir jais bei jų vaidmenimis pasidomėti. Šiaip spektaklis pavyko pakilus, žaižaruojantis, komiškas, nesijautė „duobių“. Tiesa, tai nėra koks nors didingas ar unikalus reginys, visgi šis spektaklis laikosi pramoginio žanrinės istorijos tipažo, labiausiai kas galbūt man įstrigo, tai pats dramaturgijos naratyvo sudurstymas, atsisakant tam tikrų mizanscenų iš Šekspyro ir bandant atrasti savąsias jungtis. Ar tikrai pasiteisino visa toji sąranga? Nemanau, tačiau aktorių atsidavimas, žaismingumas ir pramoginio Viduramžio keliaujančios trupės linksmintojų teatro atmosfera iš tikrųjų paliko įsimintina. Spektaklį laikau pavykusiu ir rekomenduočiau bent kartą nueiti, jeigu norite charizmatiškai pateiktų komiškų situacijų ir dar pakartoti Šekspyrą, tik vėlgi kiek kitaip.

Aktoriai džiūgauja po premjeros.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Dovydas ir Eduardas", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šių metų pavasarį Klaipėdos pilies teatrui išties reikšmingas jubiliejus. Teatrui sukanka net 40 metų, todėl Klaipėdos Žvejų rūmuose rodoma ištisa šio teatro spektaklių serija paminėti teatro jubiliejui. Prieš tai matytas šmaikštus ir įdomus jų spektaklis „Jūs užstojate man vandenyną“ paskatino pamatyti ir kitus šio man menkai žinomo teatro spektaklius, tad nusprendžiau pažiūrėti „Dovydas ir Eduardas“, pastarąjį režisavo Alvydas Vizgirda.

 

Klaipėdos pilies teatro spektaklio „Dovydas ir Eduardas“ premjera įvyko 2020 m. lapkričio 13 ir 14 dienomis. Šis spektaklis yra sukurta dramaturgo Lionelo Goldšteino komedija. Vaidmenis atliko aktoriai Vaidas Jočys ir Aurimas Pintulis. Kostiumus sukūrė Aina Zinčiukaitė, o muzikos autorius – Edvinas Vasiljevas.

 

Lionelis Goldšteinas – žinomas dramaturgas, kurio kūryba pasižymi subtiliu humoru ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Jo pjesės dažnai nagrinėja sudėtingus tarpusavio santykius, atskleidžia netikėtus charakterių posūkius ir provokuoja žiūrovus apmąstyti gyvenimo paradoksus. Goldšteinas yra sukūręs nemažai pjesių, kurios buvo sėkmingai pastatytos įvairiuose Lietuvos teatruose. Jo kūryba vertinama dėl gebėjimo sujungti komediją ir dramą, sukuriant unikalius ir įtraukiančius spektaklius.

 

Pjesė „Dovydas ir Eduardas“ yra vienas ryškiausių Goldšteino kūrinių, sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų susidomėjimo. Ši komedija pasakoja apie dviejų nepažįstamų vyrų susitikimą kapinėse prie moters kapo. Pasirodo, kad abu vyrai buvo artimi mirusiajai, ir jų susitikimas atskleidžia netikėtus faktus apie moters gyvenimą ir jų pačių santykius su ja. Įdomu tai, kad pjesė pirmąkart buvo ekranizuota 1983 metais, o teatre statoma dažnai įvairių šalių teatruose.

 

Manau, pjesės medžiaga itin palanki mažam teatrui, kur nereikia daug aktorių ir sudėtingų mizanscenų. Per visą spektaklį veikia viso labo tik aktorių duetas prie mylimosios Florens kapo ir bendrauja jie šmaikščiai, ryškindami santuokinio gyvenimo ir vyro socialinių kaukių, įsitikinimų klišes. Dovydas, buvęs Florens vyras, susitinka jos ilgametį meilužį Eduardą, kuriam be paliovos pavydi, tad norėdamas sukelti ir jam skaudulių, atsiveria ir išpažįsta savo paklydimus, sugriaudamas Eduardo iliuzijas apie šventosios Florens puikų santuokinį gyvenimą, nes pradeda suvokti, kad Dovydas, kaip ir daugelis vyrų, tėra šunsnukiai. Gana tipiškai niuansuoti dialogai, atskleidžiantis tipiškiausius XX amžiaus vyrų stereotipus: du vienas kitą nekenčiantys vyrai maukia alkoholį ir atveria vienas kitam širdis, iš pažiūros vienas kitą nekęsdami, bet iš esmės sugriaudami savo vidines iliuzijas.

 

Šiaip pjesę stebėjau gana abejingai, pastatyme režisierius A. Vizgirda neišvysto nieko pernelyg ypatingo, laikosi įprastinių teatro taisyklių, tad vietomis spektaklis „Dovydas ir Eduardas“ apsunksta, pagauna šiokios tokios monotonijos įspūdis, trūksta vidinės ir sceninės dinamikos, nors ir panaudoti smagūs Dž. Bizet „Carmen“ muzikos intarpai, aktoriai pasistrikinėdami stengiasi, tačiau pakalbėjus su stebėjusiais šį pastatymą, visgi iškilo kažkoks prėskumas, tuštumos jausmas. Mano kolega vietomis po sunkios darbo dienos knapsėjo ir kovojo su miegu, nors sėdėjo beveik priekyje, šalia Florens „kapo“. Nepasakyčiau, kad šis spektaklis absoliučiai nepavyko, manau, medžiaga pernelyg elementari, o dialogai primena amerikietiškų situacijų serialus, kas kurį „perkąs“ principu. Vaidas Jočys jau spektaklio viduryje buvo visiškai šlapias, aktoriai labai stengėsi, bet spektaklio chemija neįvyko ir aš kaip žiūrovas ganėtinai abejingai jaučiausi po viso spektaklio. Manau, statant tokias klasikines ir daug kartų „nudrožtas“ pjeses reiktų labiau eksperimentuoti su formomis, dabar viskas perteikta minimaliomis teatro priemonėmis (gal dėl mažo finansavimo ir galimybių?), sunku įvardyti priežastis, tačiau šis spektaklis puikiai tiks tiems, kurie mėgsta paprastas komedijas, kurių giliamintiškai apmąstyti nereikia, spektaklis elementariai pramogai, šiek tiek plokščiais, neprovokuojantis ir nestebinantis, tačiau, matyt, užpildantis Klaipėdos pilies teatro repertuarą pagal savo galimybes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Cesar Aira knygos: Vienas keliaujančio dainininko gyvenimo nutikimas, Vaiduokliai, Fulgencijus

 

Cesar Aira (g. 1949 m.) – vienas svarbiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskiriantis savo produktyvumu ir novatorišku stiliumi. Jo kūryba, apimanti daugiau nei šimtą romanų, esė ir apsakymų, yra išversta į daugybę kalbų, o jo vardas nuolat minimas tarp kandidatų į Nobelio literatūros premiją. Lietuvoje C. Airos kūryba taip pat sulaukė susidomėjimo, o jo knygų vertimai leidžia lietuvių skaitytojams susipažinti su šio autoriaus savitu literatūriniu pasauliu.

 

Lietuvių kalba jau pasirodė keletas C. Airos knygų vertimų. Leidykla „Rara“ išleido romanus „Vaiduokliai“ ir „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“, „Fulgencijus“. Šios knygos atspindi C. Airos kūrybos bruožus: netikėtus siužeto posūkius, fantastinius elementus ir ironišką požiūrį į tikrovę. C. Airos kūrybai būdingas žaismingumas, gebėjimas maišyti skirtingus žanrus ir kurti unikalius pasaulius. Jo knygose dažnai susiduria realybė ir fantazija, o personažai patenka į neįprastas situacijas.

 

C. Airos kūryba yra vertinama dėl jos originalumo ir gebėjimo laužyti tradicinius literatūros kanonus. Jo knygos skatina skaitytojus mąstyti apie literatūros ribas ir galimybes. Lietuvių kalba pasirodę vertimai suteikia galimybę lietuvių skaitytojams susipažinti su šio išskirtinio autoriaus kūryba.

Maištinga Siela

Klaipėdos pilies teatras: Klaipėdos pilies teatrui – 40 metų (skrajutė, spektakliai, aktoriai ir režisieriai)

Ketinu aplankyti kelis spektaklius iš Klaipėdos pilies teatro repertuaro spektaklius. Teatras šį ankstyvą pavasarį švenčia 40-ąjį savo gyvavimo jubiliejų. Vieno spektaklio metu prie įėjimo pasitiko venecijietiško stiliaus teatrinė inscenizacija, tad nuotraukomis dalijuosi su Jumis.

 

Klaipėdos pilies teatras, įkurtas 1985 m., yra svarbi Klaipėdos kultūros dalis. Iki 1995 m. teatras veikė kaip studija Liepų gatvėje. Jo įkūrėjas – režisierius Alvydas Vizgirda. Teatras garsėja savo profesionaliais sceninio meno spektakliais ir gatvės renginiais.

 

Per daugiau nei 30 metų kūrybinės veiklos teatras pastatė per 60 spektaklių ir surengė šimtus renginių Lietuvoje bei užsienyje. Teatre dirba dvi trupės: profesionali sceninio meno ir gatvės renginių trupė. Gatvės vaidinimuose ir renginiuose dalyvauja gausi muzikantų, šokėjų ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentų grupė.

 

Nors Klaipėdos pilies teatras yra palyginti jaunas, Klaipėdos miesto teatrinė istorija siekia XVIII a. Klaipėdoje veikė įvairūs teatrai, o dabartinis Klaipėdos dramos teatras yra vienas seniausių teatrų Lietuvoje.

 

Šiuo metu Klaipėdos pilies teatras yra įsikūręs Žvejų rūmuose.

Maištinga Siela

Metų knygos rinkimai 2024: knygų sąrašai, kategorijos ir nominantai (geriausios 2024 metų lietuviškos knygos, literatūra)

 

Knygos paaugliams

 

Justina Kapeckaitė, dailininkas Paulius Uziela, „Tyroji Aušra“, išleido „Nieko rimto“;

Aušrinė Tilindė, iliustruotoja Roberta Railaitė, „Šiurpnakčio istorijos“, išleido „Alma littera“;

Rebeka Una, iliustruotoja Lena Klyukina, „Paskutiniai vaikai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Knygos vaikams

 

Eglė Jasė, iliustruotoja Julija Račiūnaitė, „Kamandosė“, išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“;

Rūta Kačkutė, iliustruotojos Eglė Rudžionytė-Meškėlienė, Reda Tomingas, „Gintaro kelias: nuo Romos iki Baltijos“, išleido „Alma littera“;

Vytautas V. Landsbergis, iliustruotoja Dalia Karpavičiūtė, „Pūkis ir kėkštas“, išleido „Dominicus Lituanus“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Patricija Bliuj-Stodulska, „Tėčio Marselio liežuvis“, išleido „Baltos lankos“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Salvija Vaičikonytė, „Išprotėję eilėraščiai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Poezijos knygos

 

Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“, išleido Baziliskas 

Jurgita Jasponytė, „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Mindaugas Nastaravičius, „Antra dalis“, išleido Tyto alba 

Tomas Petrulis, „Daikto kūnas“, išleido Baziliskas 

Vytautas Stankus, „Renkant kaulus“, išleido Baziliskas

 

Prozos knygos

 

Ieva Dumbrytė, „Negrįžtantys“, išleido Kitos knygos 

Mykolas Sauka, „Kambarys“, išleido Odilė 

Ieva Marija Sokolovaitė, „Pozuotoja“, išleido Baziliskas 

Kotryna Zylė, „Mylimi kaulai“, išleido Aukso žuvys 

Darius Žiūra, „Diseris“, išleido Kitos knygos su Vilniaus dailės akademijos leidykla 

 

Negrožinės knygos

 

Viktorija Daujotytė, „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Donaldas Kajokas, „Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Jolita Mulevičiūtė, „Regos politika. Lietuva Rusijos imperijoje“, išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas 

Rūta Oginskaitė, „Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“, išleido Inter se 

Arūnas Streikus, „(Ne)meilės trikampis. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“, išleido Naujasis židinys-Aidai  

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kitoks žmogus" / "A Differen Man"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet man kaip niekad nesiseka su Kino pavasario atrinktais pagrindiniais filmais, man daugelis iš jų antraeiliai, lengvai pasimirštantys, gal dėl to daug tikėjausi iš kino kritikų labai gerai įvertinto amerikiečių režisieriaus Aaron Schimberg filmo „Kitoks žmogus“ (angl. A Different Man) (2024).

 

Istorija pasakoja apie Edvardą, kuris turi itin didelę veido deformaciją, todėl nuolat kenčia nepažįstamųjų užgaules ir baugias reakcijas. Vieną dieną į daugiabučio namo gretimą butą įsikrausto jauna mergina, kuri itin draugiškai elgiasi su juo. Suvokdamas, kad negalėtų turėti ilgalaikių santykių dėl to, kad yra toks, koks jis yra, jis nusprendžia pabandyti naująsias gydimo galimybes ir kaip nors panaikinti deformacijas. Galiausiai po injekcijų jam ima luptis veido oda ir jis kaip koks Bjaurusis ančiukas iš tikrųjų tampa visai simpatišku vyruku... Filmas veikia paradoksaliai, nes tapęs normaliu kaip ir visi, jis staiga nebetenka aplinkinių susidomėjimo, jo kaip aktoriaus karjera pas buvusią draugę dramaturgę irgi pakimba ant plauko, kai pagrindinį vaidmenį nugvelbia analogiškai kitas deformuotas vyrukas, kuriam jis jaučia tiek profesinę, tiek moterų dėmesio pavydą.

 

Filmas nekomercinės tekstūros ir kiek priminė kelių filmų miksus, t. y. „Substancijos“ ir  Peter Bogdanovich 1985 metų dramą „Kaukė“, kurioje nusifilmavo dainininkė Cher. Esama ir David Lyncho „Drambliažmogio“ sugestijos. Apskritai sakant, filmo pasakojimo tonas primena mistinius 9 dešimtmečio filmus, toks neskubus ir mąslus susitelkimas į pasakojimo fantastinę psichologinę dramą išties primena D. Lyncho tam tikras kino artikuliacijas, dvelkia lengvas humoras, kokį galėjome matyti ir „Tvin Pykso miestelyje“. Nepaisant viso filmo tono, kitoniškos režisūros, man filmas nepatiko. Neįtikino nė istorija, nepatiko ir kiek primityvoka didaktinė alegorija: tik netekęs savo išskirtinumo, kurį žmogus jautė kaip naštą, jis iš esmės netenka ir savo unikalumo. Atvirkštinė „Substancijos“ prasminė potekstė, kuri jau seniai įvairiom formom išbandyta.

 

Sebastianas Stanas filme „A Different Man“ atlieka sudėtingą Edvardo vaidmenį, kuris po veido operacijos susiduria su tapatybės krize ir pripažinimo troškimu. Šis vaidmuo aktoriui tapo dideliu iššūkiu, reikalaujančiu fizinių transformacijų ir gilaus psichologinio įsigilinimo. Filme nagrinėjamos aktualios temos apie išvaizdos kultą ir socialinę atskirtį, o tai suteikia aktoriui galimybę atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės problemas. Šis vaidmuo Sebastianui Stanui reiškia ne tik profesinį augimą, bet ir galimybę prisidėti prie svarbių socialinių temų nagrinėjimo. Filme netikėtai pasirodo ir norvegų aktorė Renate Reinsve, kuri atliko puikų vaidmenį šių metų Kino pavasaryje rodomame filme „Armandas“.

 

Žinau, kad daugeliui visgi filmas patiko ir net kai kuriuos labai rimtai įtraukė, tačiau galbūt būtent lėlių teatro principu komponuojamos scenos, pvz., per reabilitaciją Edvardas paduria savo kur kas fiziškai pranašesnį kineziterapeutą, atrodo, kaip koks „Žvaigždžių karų“ nesąmoningas epizodas. Visgi, kaip sakiau, filmas yra alegoriškas ir viskas labai sąlygiška, tad logikos su tikrove nereiktų ieškoti, reiktų vertinti režisieriaus sukurtas veikėjų psichologines kaukes kaip idėjas ir kaip jos koreliuoja aiškiai suformuotomis didaktinėmis tezėmis. Man sunkokai sekėsi mėgautis šiuo filmu, tačiau suprantu jo įvertinimus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Leidiniai: "Šiaurės Atėnai", "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Dalia Staponkutė "Vivat Regina!")

 

Sveiki,

 

Tik vasario mėnesį,

Gerokai jau atslūgus šventėms,

Sumirksėjau

Tyrinėdamas pirkinių čekį.

 

Nuo kada „Nemunas“ už 7 eurus?

 

Kada? Kada? Kada?

 

Kultūrinė spauda ir vėl pabrango.

Kaip sviestas, margarinas, grybai, uogos.

 

Kaip ir bilietai į Kino pavasarį,

Vilniaus viešasis,

Kaip ir paukščių dainos medžiuose,

Kaip ir viskas šiam pasauly.

 

Jau pabrango.

 

Tik kad ne vienodai.

Už kiaulienos kilogramą sumokėjau 3,50.

Už „Literatūra ir meną“ – 4 eurus.

(Dar euras ir bus tiek, kiek pernai dar gruodį

Kvadratinė „Nemuno“ plytelė).

 

Prabangioj šaly –

Prabangi kultūra,

Tik ją rašantys ir kuriantys

Kaip už kiaulienos paršą.

 

Maištinga Siela