5 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Romas Zabarauskas, Lauren Groff, Laima Kreivytė, Shehan Karunatilaka, Jurga Tumasonytė

 

Romas Zabarauskas (gimęs 1990 m.) yra lietuvių kino režisierius, scenaristas, prodiuseris ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra vienas ryškiausių Lietuvos kino kūrėjų, atvirai kalbančių apie įvairovės, tapatybės ir politikos temas savo filmuose, tokiuose kaip „Porno melodrama“ (2011), „Streikas“ (2013), „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) ir „Advokatas“ (2020). Romas Zabarauskas yra atviras gėjus ir LGBTQ+ aktyvistas, nuosekliai kovojantis už žmogaus teises ir lygybę Lietuvoje.

Arcana Femina yra talentinga Lietuvos fotografė, dirbanti su portretais ir dokumentine fotografija. Jos kūryba neretai koncentruojasi į žmogaus tapatybę, intymumą ir emocijas. Bendradarbiaudama su Romu Zabarausku prie projekto „Lietuva atsiskleidžia“, ji prisidėjo vizualiai dokumentuodama knygos herojų istorijas, suteikdama veidus ir estetinę išraišką pasakojimams.

Romo Zabarausko ir Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ ir jos sąsajos su LGBTQ+ temomis

Romo Zabarausko ir fotografės Arcanos Feminos (Samantos Matuizaitės) sudaryta knyga „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2016 metais. Šis leidinys yra unikalus dokumentinis projektas, siekiantis supažindinti visuomenę su Lietuvos LGBTQ+ asmenų gyvenimais ir patirtimis. Knygoje surinktos 99 skirtingos Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės narių istorijos, apimančios įvairias profesijas ir socialinius sluoksnius – nuo teisininkų ir elektrikų iki šokėjų, aktyvistų ir studentų. Kiekvieną istoriją papildo Arcanos Feminos fotografuoti herojų portretai, suteikiantys pasakojimams dar daugiau asmeniškumo ir matomumo.

Šios knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra tiesioginės ir pagrindinės. „Lietuva atsiskleidžia“ yra sukurta būtent siekiant matomumo ir normalizavimo tikslų.

Pirmiausia, knyga yra unikalus Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės portretas. Ji suteikia balsą ir erdvę tiems, kurių istorijos ilgą laiką buvo nutylimos ar ignoruojamos viešojoje erdvėje. Pateikdama 99 skirtingus pasakojimus apie atsiskleidimą, santykius, iššūkius ir džiaugsmus, knyga parodo Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės įvairovę ir paneigia stereotipus. Kiekviena istorija yra individuali, tačiau kartu atspindi universalias žmogaus teisių, meilės ir priėmimo temas.

Antra, knyga skirta šviesti ir mažinti homofobiją bei transfobiją Lietuvos visuomenėje. Atsiskleidimo (coming out) istorijos yra itin svarbios, nes jos padeda „žmoginti“ LGBTQ+ patirtis, parodyti, kad homoseksualūs ar translyčiai asmenys yra tokie patys visuomenės nariai, turintys panašių siekių ir iššūkių kaip ir visi kiti. Knyga siekia sukurti empatiją ir skatinti diskusijas apie priėmimą, lygybę ir žmogaus teises Lietuvoje, šalyje, kurioje LGBTQ+ teisės ir toliau susiduria su dideliais iššūkiais.

Galiausiai, „Lietuva atsiskleidžia“ yra svarbus istorinis dokumentas, atspindintis LGBTQ+ judėjimo padėtį ir pasiekimus Lietuvoje 2010-ųjų viduryje. Ji fiksuoja konkrečių žmonių patirtis ir prisideda prie LGBTQ+ istorijos kūrimo, parodydama, kad nepaisant sunkumų, šios bendruomenės nariai egzistuoja, gyvena ir kovoja už savo teises. Tai yra knyga, kuri skirta ne tik LGBTQ+ bendruomenei, bet ir plačiajai visuomenei, siekiančiai geriau suprasti įvairovę ir skatinti toleranciją.

Lauren Groff (gimusi 1978 m. liepos 23 d. Cooperstowne, Niujorko valstijoje) yra viena iš žymiausių šiuolaikinių amerikiečių romanisčių ir apsakymų rašytojų. Ji yra baigusi Amhersto koledžą ir įgijusi menų magistro laipsnį (MFA) Viskonsino universitete Madisone. Groff kūryba pasižymi giliu psichologizmu, turtinga kalba ir gebėjimu nagrinėti sudėtingas istorines bei egzistencines temas per ryškių moterų personažų prizmę. Jos darbai dažnai tyrinėja moterų galią, nepriklausomybę, bendruomenės svarbą ir tikėjimo prigimtį. Groff yra daugelio apdovanojimų laureatė, o jos romanai „Fates and Furies“ ir „Matrix“ buvo nominuoti Nacionalinei knygos premijai. Ji gyvena Gainsvilyje, Floridoje.

Lauren Groff romanas „Matrix“ originalo kalba pasirodė 2021 metų rugsėjo 7 dieną. Tai istorinis romanas, nukeliantis skaitytoją į XII amžiaus Angliją ir pasakojantis apie tikrosios istorinės asmenybės – poetės ir religinės veikėjos Marie de France – gyvenimą. Knygoje septyniolikmetė Marija, laikoma per stambia ir negražia santuokai ar dvaro gyvenimui, yra išsiunčiama į skurdžią abatiją Anglijoje, kad taptų jos priore. Marijos vizija ir ryžtas veda ją į tai, kad abatija virsta galinga, savarankiška ir klestinčia moterų bendruomene, atskirta nuo vyrų pasaulio.

Romane LGBTQ+ temos yra itin ryškios ir neatsiejamos nuo pagrindinio pasakojimo, nors tai nėra „šiuolaikinis“ gėjų romanas šiuolaikine prasme. Groff sąmoningai kuria erdvę, kurioje moterų meilė, aistra ir ryšiai yra centre.

Pirmiausia, „Matrix“ yra gilus moteriškos meilės ir intymumo tyrinėjimas. Pagrindinė veikėja Marija, atstumta ir išsiųsta į vienuolyną, išsiugdo gilius, romantiškus jausmus karalienei Eleonorai Akvitanietei, o vėliau užmezga artimus, įvairialypius santykius su kitomis abatijos vienuolėmis. Nors XII amžiuje nebuvo modernios „lesbietės“ ar „queer“ tapatybės sąvokų, romanas atvirai vaizduoja moterų tarpusavio meilę, aistrą ir intymumą dvasinėje, bet ir labai žemiškoje aplinkoje. Groff, duodama interviu, pati yra sakiusi, kad Marijos personažas jai buvo aiškiai homoseksualus (ar biseksualus), ir kad jai buvo svarbu įtraukti seksą į knygą be vyrų. Ji pabrėžia, kad moterų seksualumas dažnai buvo ignoruojamas istoriniuose įrašuose, ir romanas siekia užpildyti šią spragą.

Antra, knyga kuria utopinę, tačiau realistinę, visiškai moterišką erdvę, kurioje vyrauja stiprios moterų bendruomenės ir vadovavimas. Abatija tampa prieglobsčiu moterims, atstumtoms nuo patriarchalinio pasaulio. Šioje uždaroje bendruomenėje moterys randa saugumą, paramą ir galią, kurios joms būtų buvusios neprieinamos išoriniame pasaulyje. Ši visiškai moteriška aplinka leidžia joms laisvai tyrinėti savo jausmus ir ryšius be visuomenės apribojimų, atspindėdama „pasirinktos šeimos“ idėją, kuri yra itin svarbi LGBTQ+ bendruomenėms. Nors Marijos autoritetas kartais gali atrodyti tironiškas, jos vizija ir įgyvendinimas padeda sukurti erdvę, kurioje moterų galia ir tarpusavio priklausomybė yra švenčiamos.

Galiausiai, „Matrix“ yra svarbus lyties ir galios dekonstravimas. Knyga apverčia tradicines galios struktūras, kuriose dominuoja vyrai, parodydama moteris, kurios imasi lyderystės, stato, kuria ir net ginkluojasi, kad apsaugotų savo bendruomenę. Nors tai istorinis romanas, jame keliami klausimai apie lyties vaidmenis, autonomiją ir moters vietą visuomenėje, kurie yra labai aktualūs ir šiuolaikinėms LGBTQ+ diskusijoms. „Matrix“ pripažintas ir apdovanotas už savo indėlį į LGBTQ+ literatūrą, būdamas Lambda Literary Award už lesbiečių grožinę literatūrą finalistas. Tai knyga, kuri drąsiai permąsto istoriją, suteikdama balsą ir erdvę tiems, kurie dažnai liko paraštėse.

Laima Kreivytė yra žymi šiuolaikinė Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba pasižymi intelektualiniu gilumu ir drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus.

Laima Kreivytė (gimusi 1972 metais) yra iškili Lietuvos meno istorikė, kritikė, kuratorė ir rašytoja. Ji yra žinoma dėl savo išsamaus ir įžvalgaus požiūrio į šiuolaikinį meną, taip pat aktyviai domisi ir tyrinėja tapatybės, lyčių studijų bei queer teorijos temas. Kreivytė savo darbuose dažnai analizuoja meną ir kultūrą per socialinių, politinių ir asmeninių patirčių prizmę, o jos kūryba, įskaitant ir poeziją, pasižymi intelektualiniu gilumu bei drąsa kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas, įskaitant ir LGBTQ+ aspektus. Jos balsas yra svarbus šiuolaikinėje lietuvių kultūros scenoje, atveriantis naujas perspektyvas ir skatinantis diskusijas.

Laimos Kreivytės poezijos rinkinys „Artumo aritmetika“, pasirodęs 2019 metais, yra svarbus šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys, kuris ryškiai siejasi su LGBTQ+ literatūra per savo tematiką, požiūrį į tapatybę ir intymumo sampratą. Šiame poezijos rinkinyje Kreivytė nagrinėja įvairius artumo, santykių, kūno, atminties ir socialinių normų aspektus, dažnai juos dekonstruodama ir permąstydama per queer teorijos prizmę.

Pagrindinė knygos sąsaja su LGBTQ+ literatūra yra queer perspektyvos taikymas tiriant artumą ir santykius. Kreivytės eilėraščiuose tyrinėjamos įvairios intymumo formos, kurios neapsiriboja heteronormatyvinėmis ribomis. Ji paliečia meilės ir santykių sudėtingumą, įtraukdama ir homoseksualius, ir kitokius netradicinius ryšius, pabrėždama, kad meilė ir artumas yra daugialypiai ir negali būti suvesti tik į vieną, visuomenės primestą modelį. Poezija atveria erdvę, kurioje „kitokie“ santykiai egzistuoja ir atspindi platesnes socialines bei kultūrines normas. Eilėraščiuose juntamas atvirumas ir jautrumas lyčių tapatybės ir seksualinės orientacijos įvairovei, leidžiantis pajusti gilesnę emocinę laisvę.

Antra, poezijos rinkinys svarbus tuo, kad jis plečia „šeimos“ ir „bendruomenės“ sampratas, įtraukdamas ir LGBTQ+ bendruomenės patirtis. Kreivytės eilėraščiai kalba apie tai, kaip žmonės randa artumą ir palaikymą už biologinės šeimos ribų, kuriant „pasirinktas šeimas“ – koncepciją, itin svarbią LGBTQ+ asmenims, kurie dažnai susiduria su atstūmimu savo biologinėse šeimose. Rinkinys gilinasi į solidarumo, priklausomybės ir identiteto kūrimą per bendras patirtis ir pasirinktus ryšius, kuriant jausmą, kad priklausomybė gali atsirasti įvairiose formose, peržengiančiose tradicinius apibrėžimus.

Galiausiai, „Artumo aritmetika“ yra intelektualus ir jautrus indėlis į LGBTQ+ temų normalizavimą ir matomumą Lietuvos kultūriniame lauke. Kreivytė, pasitelkdama poetinę kalbą ir meninį jautrumą, suteikia balsą ir erdvę diskusijai apie lyties, seksualumo ir tapatybės įvairovę. Rinkinys ne tik atspindi jau esamas LGBTQ+ patirtis, bet ir provokuoja mąstyti apie tai, kaip visuomenė galėtų būti atviresnė ir priimanti visų formų artumą ir meilę. Jos poezija, nors ir nesiekia tiesmuko deklaratyvumo, subtiliai, bet tvirtai įsilieja į LGBTQ+ literatūros ir teorijos diskursą, praturtindama jį naujomis perspektyvomis.

Shehan Karunatilaka (gimęs 1975 m. Galėje, Šri Lankoje) yra šri Lankos rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo romanų, kuriuose humoras ir satyra pinami su skausmingomis ir sudėtingomis šalies istorijos temomis. Jis yra dirbęs reklamos agentūrose, rašęs dainas ir scenarijus, o jo kūryba pasižymi išskirtiniu balsu, gebėjimu derinti fantazijos elementus su brutalios realybės atspindžiu. Karunatilaka nevengia aštrios socialinės kritikos, gilinasi į politinius konfliktus, korupciją ir žmogaus teisių pažeidimus, tačiau tai daro pasitelkdamas originalų pasakojimo būdą ir kartais absurdišką humorą. 2022 metais jis pelnė prestižinę „Booker Prize“ premiją už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“.

Shehano Karunatilakos romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (orig. „The Seven Moons of Maali Almeida“) pirmą kartą pasirodė 2022 metais. Šis romanas yra makabriška, satyriška ir stebėtinai humoristinė istorija, pasakojanti apie karo fotografą ir lošėją Malį Almeidą, kuris pabunda pomirtiniame pasaulyje (vadinamajame „Tarpe“ arba „Tranzito“ vietoje) ir turi septynis mėnulius, kad išsiaiškintų, kas jį nužudė ir kur paslėptos jo jautrios nuotraukos, galinčios sudrebinti šalį. Veiksmas vyksta kruviname 1990 metų Šri Lankos pilietinio karo fone, ir knyga yra aštri politinė satyra, persmelkta egzistencinių apmąstymų apie mirtį, gyvenimą ir tiesą.

Pirmiausia, pagrindinis veikėjas Malis Almeida yra gėjus. Jo homoseksualumas nėra tik šalutinė detalė, bet yra neatsiejama jo asmenybės dalis, kuri veikia jo santykius, motyvaciją ir patiriamus iššūkius tiek gyvenant, tiek ir po mirties. Romane gilinamasi į jo intymius santykius su dviem mylimaisiais: Dž. L. (Džeiku Lali) – vyriausybės pareigūnu, ir Dido – jauna moterimi, kuri yra jo artimiausia draugė ir mylimoji (nors Dido išteka už Džeiko, jų ryšys su Maliu išlieka gilūs ir komplikuoti). Šie santykiai yra kompleksiški, kupini aistros, išdavystės ir meilės, ir jie rodo homoseksualių santykių realybę visuomenėje, kuri nėra visiškai atvira.

Antra, knyga atskleidžia LGBTQ asmenų padėtį ir iššūkius Šri Lankoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Romane nuolat pabrėžiama, kad Malio homoseksualumas yra tai, ką jis privalo slėpti viešumoje, ypač atsižvelgiant į konservatyvią visuomenę ir pilietinio karo brutalumą, kurio metu „kitoniškumas“ galėjo būti mirtinas. Knygoje kalbama apie stigmatizavimą, slaptus santykius ir nuolatinę baimę būti demaskuotam. Malis nuolat manevruoja tarp savo tikrosios tapatybės ir visuomenės lūkesčių, o tai sukuria nuolatinę įtampą ir parodo, kad homoseksualumas konservatyvioje aplinkoje gali tapti ne tik asmeniniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Jo santykiai su Džeiku yra pavojingi, kupini slaptumo ir politinių pasekmių.

Galiausiai, romanas pasitelkia Malio homoseksualumą kaip vieną iš elementų, per kuriuos kritikuojama visuomenė ir jos veidmainystė. Malis yra ciniškas, bet kartu ir jautrus stebėtojas, kuris mato aplinkinių korupciją, brutalumą ir veidmainystę. Jo seksualinė orientacija jam leidžia būti „išoriniu“ stebėtoju, kuris mato „normalios“ visuomenės absurdą ir moralinį nuosmukį. Knyga, nors ir linksma bei kupina juodo humoro, yra skaudus pareiškimas apie tai, kaip karas ir socialinės normos gali sunaikinti individų gyvenimus ir privesti prie tragedijos. Per Malio patirtis, romanas prisideda prie LGBTQ temų matomumo literatūroje, atskleisdamas homoseksualių asmenų kasdienybę sudėtingame politiniame ir socialiniame kontekste. Tai ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir svarbus indėlis į diskusijas apie tapatybę, karą ir teisingumą.

Jurga Tumasonytė (g. 1983) yra viena iš iškiliausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kritikė ir publicistė. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi – dažnai tamsia, net niūria atmosfera, stipria emocija ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas, skausmingas žmogaus būties puses. Tumasonytė drąsiai nagrinėja egzistencines temas, tokias kaip mirtis, gedulas, vienatvė, santykiai, tapatybė ir trapumas, neretai pasitelkdama grotesko, fantasmagorijos ar subtilaus siaubo elementus. Jos proza išsiskiria psichologiniu gilumu ir poetine kalba, kuri skaitytojui leidžia pasinerti į unikalius personažų vidinius pasaulius. Autorė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą.

Jurgos Tumasonytės romanas „Naujagimiai“  yra psichologiškai įtemptas ir atmosfera tirštas kūrinys, kuris, nors tiesiogiai neįvardijamas kaip LGBTQ romanas, vis dėlto giliai tyrinėja temas, kurios artimai siejasi su LGBTQ patirtimis. Knyga pasakoja apie moterį, kuri po sudėtingos patirties grįžta į atokų namą, kupiną praeities šešėlių ir paslapčių, kur jai tenka susidurti su savo baime, gedulu ir tapatybės fragmentiškumu. „Naujagimiai“ yra apie ribines būsenas, priklausomybę ir meilę, kuri gali būti tiek išganinga, tiek pražūtinga.

Pirmiausia, knygoje ryškiai atsispindi netradicinių santykių ir meilės formų tyrinėjimas. Nors pasakojimas koncentruojasi į pagrindinės veikėjos patirtis su vyrais, romane itin svarbus tampa moters santykis su kita moterimi. Šis ryšys, nors ir ne visada aiškiai apibrėžiamas kaip romantiškas ar seksualus tradicine prasme, yra kupinas gilaus emocinio artumo, priklausomybės ir paslapties. Tumasonytė vengia tiesmukiškų etikečių, tačiau šis moterų ryšys įgauna išskirtinę svarbą, prilygstančią ar net pranokstančią heteronormatyvinius santykius. Tai leidžia skaitytojui interpretuoti jį platesniame meilės ir intymumo spektre, apimančiame ir LGBTQ+ patirtis. Knyga atveria duris į emocinius labirintus, kur meilė yra sudėtinga, įvairiapusė ir ne visada telpanti į visuomenės nustatytus rėmus.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės trapumą, ribines būsenas ir „kitoniškumo“ patirtį. Pagrindinė veikėja yra nuolat kintanti, ieškanti savęs, susidurianti su savo praeities „šmėklomis“ ir sunkiai apibrėžianti savo vietą pasaulyje. Šis egzistencinis „neįsitvirtinimas“ ir vidinis susiskaldymas gali rezonuoti su LGBTQ asmenų patirtimis, kurie dažnai susiduria su tapatybės paieškomis visuomenėje, kuri ne visada priima jų autentišką „aš“. „Kitoniškumo“ jausmas, susijęs su pagrindinės veikėjos patirtimis, gali atspindėti ir LGBTQ asmenų išgyvenimus dėl jų seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės.

Galiausiai, knyga narplioja giliausių baimių, užgniaužtų troškimų ir nepripažintų potraukių temas. „Naujagimiai“ priverčia skaitytoją pažvelgti į tamsiausias sielos gelmes, kur glūdi paslėpti norai ir tabu. Šis požiūris į psichologinę gilumą, į tai, kas yra už visuomenės normų ribų, gali būti pritaikomas ir LGBTQ kontekste, kur asmenys dažnai priversti slėpti savo tikruosius jausmus ir troškimus dėl visuomenės spaudimo. Nors romanas nėra politinis pareiškimas, jo atvirumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingą žmogaus prigimtį, įskaitant emocinius ir fizinius potraukius, prisideda prie platesnės diskusijos apie meilės ir tapatybės įvairovę.

Maištinga SIela

4 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Jeffrey Eugenides, Herta Müller, Hanya Yanagihara, Giedrė Kazlauskaitė, Gabriela Cabezón Cámara

 

Jeffrey Eugenides (gimęs 1960 m. Detroite, JAV) yra žymus amerikiečių rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą už savo intelektualiai gilius ir emociškai turtingus romanus. Jis yra kilęs iš graikų ir airių imigrantų šeimos, o jo kūryboje dažnai nagrinėjamos tapatybės, šeimos istorijos, etninės priklausomybės ir Amerikos visuomenės temos. Eugenides pasižymi kruopščiu, daugiasluoksniu pasakojimu, kuriame persipina humoras, ironija ir gilus žmogiškumas. Už romaną „Midlseksas“ autorius 2003 metais buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. Jo kūryba išsiskiria tiek literatūrine kokybe, tiek gebėjimu kalbėti apie universalias ir kartu labai asmeniškas patirtis.

Jeffrey Eugenides romanas „Midlseksas“ (orig. „Middlesex“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2002 metais. Tai epinė šeimos saga, apimanti tris graikų kilmės amerikiečių kartas ir pasakojanti apie nepaprastą pagrindinio veikėjo/pasakotojo, Kalės (Calliope) / Kelo (Cal) Stefanidžio, gyvenimą. Knyga prasideda nuo Kelo senelių, pabėgusių iš Smirnos tragedijos XX a. pradžioje ir atvykusių į Ameriką ieškoti „amerikietiškos svajonės“. Pasakojimas driekiasi per Didžiąją depresiją, prohibicijos laikus, Antrąjį pasaulinį karą, Detroitui tenkančius ekonominius ir socialinius sukrėtimus, iki pat šiuolaikinio Kalifornijos. Šiame plačiame istoriniame fone vystosi pagrindinė siužeto linija – pasakotojo Kelo gimimas ir brendimas su retu genetiniu sutrikimu, dėl kurio jis gimsta su dvigubais lyties požymiais (intersekso būsena), tačiau iki paauglystės auga kaip mergaitė Kaliopė.

Knyga yra apie tapatybės paieškas, lyties ir seksualumo sampratos sudėtingumą. Pasakotojas Kelas, jau suaugęs vyras, atsigręžia į savo praeitį, pasakodamas apie savo giminės kraujomaišą, kuri, kaip jis tiki, lėmė jo genetinę ypatybę. Detaliai aprašomas jo (kaip Kaliopės) gyvenimas mergaitės kūne, paauglystės sumaištis, kai atsiranda pirmieji įtarimai dėl savo kitoniškumo, ir neišvengiamas momentas, kai tenka susidurti su tiesa apie savo intersekso būseną. Knyga atvirai ir jautriai nagrinėja vidinius konfliktus, susijusius su lyties tapatybe, jos slėpimu, bandymu pritapti prie visuomenės normų ir galiausiai – apsisprendimu priimti save.

Pirmiausia, romanas giliai nagrinėja interseksualumo temą, kuri yra svarbi LGBTQ+ spektro dalis. Knyga atveria skaitytojui pasaulį, kuriame lytis nėra griežtai dvipolė, o tapatybė nėra iš anksto nulemta vien tik biologiniais veiksniais. Pasakodamas apie Kaliopės virsmą į Kelą, Eugenides detaliai aprašo ne tik fizinius, bet ir psichologinius bei socialinius iššūkius, su kuriais susiduria interseksualūs asmenys. Jis rodo, kaip visuomenės spaudimas „pasirinkti“ lytį ar „normalizuotis“ gali paveikti žmogaus gyvenimą, santykius ir savivertę. Knyga kelia klausimus apie lyties apibrėžimus, normatyvumą ir priverstinę dichotominę pasaulėžiūrą.

Antra, „Midlseksas“ tyrinėja seksualumo ir meilės įvairovę, nepriklausomai nuo lyties. Romano centre yra ne tik pasakotojo asmeninė lyties tapatybės kelionė, bet ir jo romantiški bei seksualiniai santykiai, kurie peržengia tradicines ribas. Kaliopės meilė merginai, vėliau Kelo santykiai – visa tai rodo, kad meilė ir trauka nėra apribota vien tik griežtomis heteronormatyvinėmis normomis. Knyga atvirai kalba apie homoseksualius santykius, jų sudėtingumą ir džiaugsmus, integruodama juos į platų šeimos ir visuomenės paveikslą.

Galiausiai, romanas yra stiprus komentaras apie socialinę tapatybę, priklausomybę ir „kitoniškumą“. Nors „Midlsekse“ nagrinėjamos platesnės imigracijos ir etninės tapatybės temos, Kelo patirtis, susijusi su jo intersekso būsena, tampa galinga metafora apie bet kokio „kitoniškumo“ patirtį konservatyvioje visuomenėje. Knyga rodo, kaip asmenys, kurie neatitinka visuomenės lūkesčių, gali būti stigmatizuojami, izoliuojami ir priversti slėpti savo tikrąjį „aš“. Eugenides darbas yra svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, nes jis suteikia retą ir giliai žmogišką įžvalgą į interseksualumo patirtį, tuo pačiu nagrinėdamas universalias meilės, šeimos ir tapatybės temas.

Herta Müller (gimusi 1953 m. Nitzkidorfu, Rumunijoje) yra iškili vokiečių rašytoja ir eseistė, 2009 metais apdovanota Nobelio literatūros premija už tai, kad „poezijos sutelktumu ir prozos atvirumu vaizduoja nužmoginto kraštovaizdžio gyvenimą“. Gimusi vokiškai kalbančioje bendruomenėje Rumunijoje, ji patyrė komunistinio diktatoriaus Nicolae Ceaușescu režimo represijas, ir didelė dalis jos kūrybos yra glaudžiai susijusi su šia asmenine patirtimi. Müller proza pasižymi unikaliu, poetiniu stiliumi, kuriame tikroviški, dažnai brutalūs vaizdai persipina su giliomis metaforomis ir simboliais. Jos kūrybos centre – totalitarinės sistemos smurtas prieš individą, atminties, tapatybės, tremties ir nutildymo temos, analizuojant, kaip represijos veikia žmogaus psichiką ir kalbos raišką, kuriant klaustrofobišką ir izoliuotą pasaulį.

Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“ (orig. „Atemschaukel“, lietuviškai kartais verčiamas ir kaip „Kvėpavimo sūpuoklės“) pasirodė 2009 metais. Tai giliai asmeniškas, pusiau autobiografinis kūrinys, pasakojantis apie jauną vokiečių kilmės rumuną Leopoldą Aubergą, kuris po Antrojo pasaulinio karo yra deportuojamas į priverstinių darbų stovyklą Sovietų Sąjungoje. Knyga detaliai ir poetiškai, bet kartu ir brutalistiškai aprašo jo išgyvenimus lageryje: nuolatinį alkį, šalčio kančias, fizinį išsekimą, ligas ir nužmoginimą, kartu su nuolatiniu bandymu išsaugoti žmogiškumą, orumą ir atmintį nežmoniškomis sąlygomis. Pagrindinė knygos tema yra individo kova už fizinį ir dvasinį išlikimą totalitarinės sistemos gniaužtuose ir kalbos, kaip išlikimo įrankio, galia.

Kalbant apie sąsajas su LGBTQ temomis, svarbu pabrėžti, kad „Amo sūpuoklės“ nėra romanas, tiesiogiai nagrinėjantis homoseksualumą ar LGBTQ tapatybę kaip centrinę ar net ryškią siužeto ašį. Pagrindinis veikėjas Leopoldas yra jaunas vyras, kurio seksualinė orientacija romane nėra išsamiai tyrinėjama ar akcentuojama. Jo santykiai su kitais stovyklos kaliniais, nors ir intymūs savo tragiškumu, bendra kančia ir vienas kito palaikymu, yra veikiau susiję su universaliu žmogaus ryšio poreikiu ekstremaliomis išlikimo sąlygomis, o ne su romantiniais ar seksualiniais santykiais tradicine prasme. Autorei rūpi bendražmogiška patirtis apie žmogaus ribas totalitarinio smurto akivaizdoje.

Nepaisant to, vertinant plačiau, per tam tikras interpretacines prizmes galima įžvelgti netiesioginių sąsajų ar paralelių, kurios atliepia ir LGBTQ patirtis. Visų pirma, romane vaizduojama kalinių marginalizacija ir „kitoniškumo“ stigmatizavimas. Jie yra visiškai atskirti nuo visuomenės, traktuojami kaip „kiti“, „priešai“ ir yra verčiami kęsti nežmoniškas sąlygas vien dėl savo etninės kilmės ar politinio statuso. Ši patirtis gali būti lyginama su LGBTQ asmenų patirtimi, kurie taip pat istoriškai ir tebėra marginalizuojami, persekiojami bei stigmatizuojami dėl savo „kitoniškumo“ ar nukrypimo nuo visuomenės normų. Kančia, kurią patiria veikėjai dėl savo atstumties ir priklausomybės „svetimai“ grupei, gali rezonuoti su diskriminacijos ir atskirties patirtimis, su kuriomis susiduria LGBTQ bendruomenės.

Antra, knyga giliai nagrinėja kūno ir tapatybės kontrolę totalitariniame režime. Sistema siekia visiškai pavergti ir kontroliuoti kalinių kūnus, mintis ir net tapatybę – kalinys nužmoginamas, paverčiamas tik skaičiumi, darbo jėga, be jokių individualių savybių ar poreikių. Šią totalinę kontrolę galima sieti su tuo, kaip LGBTQ asmenys istorijoje buvo priversti slėpti savo tikrąją tapatybę, seksualinę orientaciją, prisitaikyti prie normų, o jų seksualumas ir kūnas buvo siekiami kontroliuoti, „išgydyti“ ar net „išnaikinti“. Nors tai nėra tiesiogiai seksualinė kontrolė, fizinė ir psichologinė represija turi tam tikrų paralelų su priespauda dėl lytinės tapatybės ar orientacijos.

Apibendrinant, „Amo sūpuoklės“ yra pirmiausia apie totalitarizmo siaubus ir žmogaus dvasios atsparumą, o ne tiesiogiai LGBTQ temai skirta knyga. Tačiau jos pagrindinės temos – marginalizacija, tapatybės praradimas ir žmogiškumo išsaugojimas priespaudos akivaizdoje – yra universalios ir gali sukelti rezonansą su LGBTQ asmenų patirtimis, susijusiomis su „kitoniškumu“, priespauda ir kova už teisę būti savimi.

Hanya Yanagihara (g. 1974 m. Los Andžele, Kalifornijoje) yra amerikiečių rašytoja, redaktorė ir kelionių rašytoja, išgarsėjusi savo romanų gilumu ir emociniu intensyvumu. Ji užaugo Havajuose, tačiau dažnai kraustėsi su šeima po įvairias JAV valstijas, o tai, kaip teigiama, paveikė jos gebėjimą kurti įvairialypius personažus ir tyrinėti žmogaus būties temas. Prieš tapdama bestselerių autore, Yanagihara dirbo redaktore „Condé Nast Traveler“ ir „T: The New York Times Style Magazine“, kurios vyriausiąja redaktore tapo 2017 m. Jos kūryba pasižymi drąsa nagrinėti skausmingas ir sudėtingas temas, o jos proza yra gili, tiršta ir jaudinanti, paliekanti stiprų įspūdį skaitytojams.

Hanyos Yanagiharos romanas „Mažas gyvenimas“ (orig. „A Little Life“) pasirodė 2015 metais ir greitai tapo pasauliniu fenomenu, sukėlusiu audringas diskusijas ir sulaukusiu tiek gilaus pripažinimo, tiek kontroversijų. Šis monumentalus kūrinys pasakoja apie keturių koledžo draugų – talentingojo matematiko Džudo, aktoriaus Vilemo, dailininko Dž. B. ir architekto Malkolmo – gyvenimus Niujorke. Per ilgus dešimtmečius stebime jų draugystės, meilės, sėkmės ir tragedijų virtinę, tačiau knygos centre – neapsakomas pagrindinio veikėjo Džudo St. Fransio skausmas, traumos ir jo bandymai išgyventi su praeities randais.

Romane LGBTQ temos yra ne tik svarbios, bet ir esminės pasakojimui, nors autorė pati teigė neturėjusi tikslo rašyti „gėjų romano“. Knygoje vaizduojami keli pagrindiniai veikėjai, kurie yra gėjai (Džudas ir Dž. B.), arba biseksualūs (Vilemas, nors jo seksualinė tapatybė lieka kiek dviprasmiška ir kintanti).

Pirmiausia, „Mažas gyvenimas“ yra intymi ir brutaliai atvira homoseksualių vyrų draugystės ir meilės istorija. Džudo ir Vilemo santykiai yra romano emocinis branduolys. Jų ryšys peržengia tradicinių draugystės rėmus ir išauga į gilią, atsidavusią meilę. Yanagihara be tabu ir pagražinimų nagrinėja jų intymumą, pasiaukojimą ir emocinę priklausomybę, parodydama, kaip meilė ir artumas gali būti tiek gelbstintys, tiek slegiantys, ypač susidūrus su tokia sunkia trauma, kokią patiria Džudas. Knyga piešia sudėtingą homoseksualių santykių portretą, kuriame yra ir šviesos, ir tamsos.

Antra, romanas giliai nagrinėja traumos ir išnaudojimo pasekmes LGBTQ asmenims. Džudo vaikystės ir paauglystės patirtos seksualinės prievartos detalės yra itin skausmingos ir sukrečiančios. Jos ne tik formuoja Džudo tapatybę ir seksualumą, bet ir pabrėžia, kad LGBTQ asmenys, ypač jauname amžiuje, gali būti pažeidžiamesni išnaudojimui ir smurtui dėl socialinės marginalizacijos. Nors romanas nėra teiginys, kad homoseksualumas yra traumos pasekmė, jis atskleidžia, kaip seksualinė prievarta gali paveikti asmens santykį su savo kūnu, seksualumu ir gebėjimu užmegzti sveikus intymius ryšius.

Trečia, knyga svarbi tuo, kad normalizuoja homoseksualius santykius šiuolaikinėje visuomenėje, nors ir su skausmo prieskoniu. Veikėjai Niujorke gyvena aplinkoje, kur jų seksualinė orientacija nėra didelis barjeras socialiniam gyvenimui ar karjerai. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai yra lengvi – traumos ir asmeninės kovos lieka pagrindiniais iššūkiais. „Mažas gyvenimas“ tapo vienu žymiausių šiuolaikinių romanų, giliai įsigilinančių į vyrų draugystės ir meilės temas, kartu atvirai ir brutalistiškai parodant traumos prigimtį. Nors kai kurie kritikai knygą kritikavo dėl „traumų pornografijos“ ir moters autorės rašymo apie gėjų vyrų patirtį, ji neabejotinai paliko gilų pėdsaką literatūroje ir diskusijose apie LGBTQ gyvenimus.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) yra viena iš ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrėjų. Ji taip pat yra literatūros kritikė ir eseistė, aktyviai prisidedanti prie kultūrinės diskusijos Lietuvoje. Kazlauskaitės kūrybai būdingas intelektualumas, stilistinis virtuoziškumas ir drąsa kalbėti apie sudėtingas, dažnai skausmingas asmenines ir socialines temas. Jos eilėraščiai pasižymi savitu, atpažįstamu stiliumi, kuriame derinami kasdienybės stebėjimai su filosofiniais apmąstymais, o tekstai neretai persmelkti subtilios ironijos ir autoironijos. Autorė yra pelniusi ne vieną prestižinį literatūrinį apdovanojimą.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkiniai „Singerstraum“ ir „Gintaro kambarys“ atspindi platų temų spektrą, tačiau abiejuose, nors ir skirtingu intensyvumu bei maniera, galima įžvelgti sąsajų su LGBTQ temomis. Kazlauskaitės kūryba nepasižymi tiesiogine ar deklaratyvia LGBTQ politine linija, tačiau ji subtiliai tyrinėja lyčių, tapatybės, meilės ir santykių sudėtingumą, neretai peržengdama tradicines normas ir stereotipus.

Rinkinyje „Singerstraum“, nors ir dominuoja introspekcija, asmeninė patirtis ir egzistenciniai apmąstymai, galima atrasti lyties ir tapatybės, kartais ir seksualumo, ribų ištrynimo elementų. Poezijoje justi subjekto jautrumas, jo bandymas suprasti savo vietą pasaulyje, kuris ne visada telpa į griežtus rėmus. Nors tiesioginių homoseksualių santykių vaizdavimo čia mažai, „Singerstraum“ eilėraščiai dažnai palieka erdvės interpretacijoms, kalba apie meilę ir ilgesį, kurie gali būti universalūs ir peržengti lyties specifiką. Gali būti jaučiama tam tikra androginiškumo ar nesusitaikymo su griežtomis lyčių normomis nuotaika, kuri perauga į platesnę tapatybės paiešką.

Tuo tarpu rinkinyje „Gintaro kambarys“ LGBTQ temos pasirodo ryškiau, nors vis dar subtiliai ir be deklaratyvumo. Šiame rinkinyje, kuris, be kita ko, nagrinėja kolektyvinės ir asmeninės atminties, istorijos ir dabarties sąveikas, atsiranda eilėraščių, kurie užuominomis kalba apie netradicinius santykius arba homoseksualias patirtis. Tai nėra tiesioginiai „išėjimo iš spintos“ pasakojimai, o veikiau intymūs apmąstymai, įpintos detalės, kurios leidžia suprasti, kad autorė mato ir pripažįsta meilės ir santykių įvairovę. Kazlauskaitė vengia didaktikos, o LGBTQ aspektus integruoja į platesnį, sudėtingą žmogaus būties paveikslą, pabrėždama emocijų ir ryšių universalumą, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Šiame rinkinyje jaučiama platesnė tolerancijos ir įvairovės tema, kuri apima ir seksualinę tapatybę, tačiau ji pateikiama per poetinės kalbos prizmę, o ne tiesioginiais teiginiais.

Gabriela Cabezón Cámara (g. 1968 m. San Isidre, Buenos Airėse) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskirianti savo drąsiu, eksperimentiniu stiliumi ir giluminiu socialiniu jautrumu. Jos kūryba neretai dekonstruoja patriarchalinės visuomenės normas, gilinasi į lyties, seksualumo, ekologijos ir socialinio teisingumo temas. Cabezón Cámara proza dažnai pasižymi poetine kalba, fantastikos elementais ir politiniu aštrumu, suteikiančiu jos kūriniams unikalų balsą ir paverčiančiu ją reikšminga figūra šiuolaikinėje Lotynų Amerikos literatūroje.

Gabrielos Cabezón Cámara romanas „Činos Airón kelionės“ (isp. „Las aventuras de la China Iron“) (pasirodė 2017 m.) yra nepaprastai svarbus kūrinys, ryškiai siejantis su LGBTQ literatūra. Šis romanas, permąstantis klasikinį argentiniečių epą „Martín Fierro“, paverčia jį radikaliai nauja perspektyva, kurioje lytis, seksualumas ir socialinės normos yra drąsiai išbandomos ir peržengiamos. Knyga yra savotiška „queer“ perskaityta gaučų epopėja, kurioje dominuoja laisvė, kūno ir tapatybės įvairovė.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai atsiskleidžia lyties ir seksualumo performatyvumas bei takumas. Pagrindinė veikėja Čina Airón (Martíno Fierro žmona, klasikiniame epe palikta už kadro) išvyksta į kelionę po Pampas lygumas su kita moterimi, Liz. Jų santykiai – tai ne tik meilės istorija, bet ir gilus, išlaisvinantis eksperimentas su lyties vaidmenimis ir tradicinėmis šeimos sampratomis. Romanas kelia klausimą, kas yra vyras, kas yra moteris, ir kaip šios sąvokos keičiasi, atsiradus meilei ir bendrystei už visuomenės primestų normų ribų. Čina Airón ir Liz santykiai yra meilės ir intymumo kupinas ryšys tarp dviejų moterų, kuris romane pateikiamas kaip natūralus ir stiprus, nepaisant visuomenės išankstinių nuostatų.

Antra, „Činos Airón kelionės“ yra galinga kritika patriarchalinei ir heteronormatyvinei sistemai. Originalusis „Martín Fierro“ yra vyrų dominuojamas pasakojimas apie gaučų gyvenimą ir jų kovas. Cabezón Cámara sąmoningai perrašo šią istoriją, suteikdama balsą ir matomumą tiems, kurie anksčiau buvo nutildyti ar tiesiog nematomi – moterims, indėnams, seksualinėms mažumoms. Ji ne tik įveda homoseksualius santykius, bet ir kuria erdvę, kurioje kitoniškumas yra švenčiamas, o ne smerkiamas. Romanas parodo, kaip tradicinės „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sampratos yra ribojančios ir kaip išsilaisvinimas slypi atsisakant šių griežtų apibrėžimų.

Galiausiai, romanas yra apie laisvės paieškas ir alternatyvių gyvenimo būdų kūrimą. Čina ir Liz kelionė tampa ne tik fizine, bet ir egzistencine kelione link savęs atradimo ir naujos bendruomenės kūrimo. Jų kelias veda ne tik į seksualinę laisvę, bet ir į laisvę nuo socialinių konvencijų, religinių dogmų ir prievartos. Knygoje vaizduojama utopinė, bet kartu ir labai reali erdvė, kurioje įmanoma gyventi kitaip, gerbiant įvairovę ir priimant visų rūšių meilę. „Činos Airón kelionės“ yra neabejotinai svarbus kūrinys LGBTQ literatūroje, siūlantis gaivų ir radikalų požiūrį į tapatybę, meilę ir laisvę.

Maištinga Siela

3 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Gabija Grušaitė, Francis M. Mandomore, Fernanda Melchor, Eglė Frank, Edourd Louis

 

Gabija Grušaitė yra viena iš išskirtinių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, prozininkė, dramaturgė ir scenaristė, gimusi 1987 metais Vilniuje. Jos kūryba pasižymi jautrumu, įžvalgumu ir gebėjimu kalbėti apie sudėtingas asmenines ir socialines problemas, dažnai pasitelkiant autoironiją ir subtilų humorą. Grušaitės romanai ir pjesės yra žinomi dėl stiprių psichologinių portretų, giluminių apmąstymų apie tapatybę, priklausomybę, laisvę ir šiuolaikinio žmogaus egzistencinius klausimus. Ji yra autorė, kuri drąsiai kelia klausimus apie tai, ką reiškia būti jaunam, laisvam ir ieškančiam savęs pasaulyje, kuris nuolat kinta.

Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ (pasirodė 2020 metais, patikslinu, tai jau pakartotinis leidimas kitu viršeliu) yra kūrinys, kuris giliai nagrinėja šiuolaikinio jauno žmogaus, gyvenančio globalizuotame pasaulyje, dilemas, o LGBTQ temos jame yra įpintos natūraliai ir organiška. Nors romanas nėra išimtinai skirtas LGBTQ tematikai, jame ryškiai atsispindi įvairūs šios bendruomenės aspektus, atskleidžiantys personažų tapatybės paieškas, santykius ir vidinius konfliktus.

Pirmiausia, romane akivaizdžiai matoma seksualinės tapatybės įvairovė ir jos priėmimas (arba nepriėmimas). Grušaitė kuria personažus, kurių seksualinė orientacija skiriasi nuo heteronormatyvinės, ir tai nėra pateikiama kaip problema ar nukrypimas, o kaip natūrali jų tapatybės dalis. Tai padeda normalizuoti LGBTQ patirtis ir parodyti, kad meilė, aistra ir santykiai neturi lyčių ar orientacijos apribojimų. Nors tiesioginių LGBTQ problemų, susijusių su diskriminacija, gali nebūti tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Édouard'o Louis romane, „Neišsipildymas“ vis tiek leidžia pajusti, kaip veikėjai bando atrasti savo vietą ir priimti savo seksualumą visuomenėje, kuri kartais dar vis stokoja atvirumo.

Antra, knyga tyrinėja santykių sudėtingumą, nepriklausomai nuo partnerių lyties. Romano centre – jaunų žmonių, ieškančių artumo ir prasmės, santykiai. Grušaitė meistriškai narplioja emocinius ryšius, aistrą, išsiskyrimus, paieškas ir nusivylimus, kurie yra universalūs, bet LGBTQ kontekste įgyja papildomų niuansų. Knygoje kalbama apie emocinį „neišsipildymą“ – nuolatinį jausmą, kad kažko trūksta ar kad negalima pasiekti visiškos laimės ar pilnatvės. Šis neišsipildymo jausmas gali būti susijęs ir su LGBTQ asmenų patirtimis ieškant autentiškų santykių visuomenėje, kuri dar ne visada yra visiškai atvira ir priimanti.

Galiausiai, „Neišsipildymas“ prisideda prie LGBTQ matomumo ir normalizavimo šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Gabija Grušaitė, įpindama LGBTQ temas į pagrindinį pasakojimą apie jaunosios kartos gyvenimą, padeda griauti tabu ir stereotipus, susijusius su seksualumu. Romane rodoma, kad įvairios seksualinės orientacijos yra tiesiog dalis šiuolaikinės visuomenės realybės, ir svarbiausia – tai, kaip žmonės ieško ryšio, meilės ir prasmės savo gyvenime. Tai yra svarbus indėlis į tolerancijos ir supratimo skatinimą.

Francis M. Mondomore yra britų mokslininkas, rašytojas ir istorikas, kurio pagrindinė tyrimų sritis apima seksualumo istoriją, ypač homoseksualumo raidą ir sampratą skirtingose kultūrose bei epochose. Jis yra žinomas dėl savo kruopščių istoriografinių darbų, kuriuose stengiamasi atskleisti kompleksinius visuomenės požiūrio į seksualumą pokyčius. Mondomore'o darbai dažnai prisideda prie platesnės diskusijos apie tapatybę, socialinę normą ir marginalizaciją, pasitelkiant išsamią istorinę analizę.

Francis M. Mondomore knyga „Homoseksualizmo prigimties istorija“ (orig. „A History of the Nature of Homosexuality“ arba panašus pavadinimas, dažniausiai „A History of Homosexuality“ arba „Homosexuality: A History“ – tikslų pavadinimą reikia patikrinti pagal konkretaus leidimo metaduomenis, tačiau esmė išlieka ta pati) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1996 metais. Ši knyga yra išsamus ir monumentalus tyrimas, skirtas homoseksualumo sampratos, suvokimo ir socialinio statuso evoliucijai Vakarų kultūroje nuo Antikos laikų iki moderniųjų amžių.

Knyga yra istorinis veikalas, nagrinėjantis, kaip homoseksualumas buvo suprantamas ir apibrėžiamas skirtingose epochose, pradedant Senovės Graikija ir Roma, kur homoseksualūs santykiai turėjo kitokią, dažnai socialiai priimtinesnę vietą nei vėlesniais laikotarpiais. Mondomore'as analizuoja perėjimą nuo Antikos laisvumo prie krikščioniškosios moralės diktuojamo pasmerkimo Viduramžiais, per Renesanso atgimimą ir Apšvietos epochos naujas sampratas. Jis detaliai nagrinėja, kaip homoseksualumas iš socialiai priimtino elgesio formos virto nuodėme, nusikaltimu, o vėliau – medicinine diagnoze.

Pagrindinė knygos idėja yra parodyti, kad homoseksualumo „prigimtis“ nėra statiška ar universali, bet yra socialiai ir kultūriškai konstruojama. Autorius teigia, kad tai, ką mes šiandien vadiname „homoseksualumu“, yra moderniosios epochos kūrinys, atsiradęs kartu su moksliniais, medicininiais ir teisiniais diskursais, kurie bandė apibrėžti, klasifikuoti ir dažnai kontroliuoti seksualinę tapatybę. Mondomore'as atskleidžia, kaip keitėsi terminologija (pvz., nuo „sodomitų“ iki „homoseksualų“), kaip evoliucionavo teisinė praktika ir kaip mokslas bandė „paaiškinti“ ar „išgydyti“ homoseksualumą. Knyga yra esminis šaltinis tiems, kurie domisi LGBTQ+ istorija ir platesne seksualumo sociologija.

Fernanda Melchor (gimusi 1982 m. Verakruze, Meksikoje) yra viena ryškiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų, pelniusi tarptautinį pripažinimą už savo drąsų ir bekompromisį literatūrinį stilių. Jos kūryba išsiskiria giliu įžvalgumu, brutaliu nuoširdumu ir gebėjimu be pagražinimų kalbėti apie visuomenės paribius, smurtą, skurdą bei išnaudojimą. Melchor dažnai pasitelkia tirštą, regionine tarme praturtintą kalbą, kuri sustiprina pasakojimo autentiškumą. Ji gilinasi į pažeidžiamų žmonių gyvenimus ir tiria socialines sistemos spragas, kurios veda į tragedijas, taip tapdama svarbiu balsu šiuolaikinėje literatūroje.

Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“ (isp. „Temporada de huracanes“) yra šiurpi, intensyvi ir daugiaplanė istorija, kuri, nors ir nekoncentruoja tiesiogiai tik į LGBTQ temas, vis dėlto jas giliai įpina į savo brutalų naratyvą, atskleisdama svarbius aspektus apie seksualinę tapatybę ir jos marginalizavimą atšiaurioje aplinkoje. Knyga prasideda nuo tragiško translytės šamanės, žinomos kaip „Ragana“ (La Bruja), nužudymo. Būtent šis įvykis tampa centrine ašimi, aplink kurią pinasi kitų kaimelio gyventojų istorijos, atskleidžiančios smurto, skurdo ir prietarų kupiną Meksikos provincijos realybę.

Romane LGBTQ temos atsiskleidžia per kelis svarbius aspektus. Visų pirma, pati „Raganos“ figūra yra esminė LGBTQ perspektyvai. Ji yra translytė asmenybė, arba bent jau tokia, kuri kaimo bendruomenės yra suvokiama kaip peržengianti tradicines lyčių ribas. Nors romanas tiesiogiai neįvardija „Raganos“ kaip transseksualios moters šiuolaikine prasme, jos tapatybė akivaizdžiai egzistuoja už tradicinių vyro ir moters vaidmenų ribų. Ji gyvena su vyru, yra kaimo šamanė, patirianti ir gerbimą, ir baimę, o jos „kitoniškumas“ yra vienas iš veiksnių, galiausiai privedančių prie smurto. Melchor meistriškai parodo, kaip tokios tapatybės priimamos ir atmetamos atokiose, prietaringose bendruomenėse, kur „kitoniškumas“ lengvai tampa atpirkimo ožiu ar smurto objektu.

Antra, nors romane nėra tiesioginių ir atvirų homofobijos ar transfobijos scenų, „Raganos“ nužudymas ir aplink ją kuriami gandai rodo gilų neigiamą požiūrį į bet kokį seksualinio ar lytinio elgesio nukrypimą nuo normos. Kaimelio gyventojų pasakojimuose atsiskleidžia baimė, neapykanta ir brutalumas, nukreiptas prieš tuos, kurie neatitinka griežtų patriarchato ir tradicijų rėmų. Romanas efektyviai atskleidžia, kaip smurtas prieš LGBTQ asmenis gali būti glaudžiai susijęs su skurdu, neišsilavinimu ir giliai įsišaknijusiais prietarais, suformuodamas uždarą ir agresyvią aplinką.

Trečia, knygoje taip pat nagrinėjami sudėtingi galios santykiai, susiję su seksualumu. Personažų pasakojimai dažnai atskleidžia seksualinį išnaudojimą, prievartą ir tai, kaip pažeidžiami asmenys (tarp jų ir tie, kurių seksualinė tapatybė yra marginalizuojama) tampa aukomis. Nors tai nėra tik LGBTQ specifinė tema, ji atskleidžia platesnį socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame seksualinė tapatybė gali būti pažeidžiama ir panaudota prieš asmenį, dar labiau sustiprinant jo pažeidžiamumą. „Uraganų sezonas“ yra daugiau apie bendrą smurto ir brutalumo ciklą Meksikos provincijoje, tačiau „Raganos“ personažas ir aplink ją vykstantys įvykiai padaro knygą nepaprastai svarbia diskusijai apie LGBTQ asmenų padėtį atokiose, konservatyviose bendruomenėse ir apie tai, kaip kitoniškumas gali tapti neapykantos ir smurto taikiniu. Tai nėra tiesiogiai „LGBTQ romanas“, bet jis nepaprastai svarbus, atskleidžiant sudėtingus sluoksnius, kuriuose persipina socialinė klasė, lytis, seksualumas ir smurtas.

Eglė Frank yra jaunosios kartos lietuvių rašytoja, kritikė ir redaktorė, gerai žinoma dėl savo aštraus socialinio jautrumo ir drąsos kalbėti apie visuomenėje dažnai nutylimas temas. Jos kūryba neretai provokuoja diskusijas ir skatina kritiškai vertinti nusistovėjusias normas. Frank pasižymi savitu, atviru stiliumi, leidžiančiu jai giliai nagrinėti tapatybės, atminties ir socialinių ribų temas, atveriant kelius naujoms perspektyvoms lietuvių literatūroje.

Eglės Frank romanas „Mirę irgi šoka“ yra svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinys, kuris drąsiai ir atvirai narplioja įvairias socialines temas, o LGBTQ temos jame užima ryškią ir reikšmingą vietą. Knyga, kupina simbolizmo ir netikėtų posūkių, pasakoja apie sudėtingus personažų santykius ir jų vidinius pasaulius, kuriuos neretai formuoja visuomenės spaudimas ir lūkesčiai.

Romane homoseksualumas ir biseksualumas pristatomi ne kaip marginalinė, o kaip integrali ir natūrali personažų tapatybės dalis. Frank vengia stereotipų ir kuria daugiasluoksnius veikėjus, kurių seksualinė orientacija yra tik vienas iš daugelio bruožų. Knyga atvirai kalba apie sunkumus, su kuriais susiduria LGBTQ asmenys, ypač mažesnėse, konservatyvesnėse bendruomenėse ar šeimose, kuriose trūksta supratimo ir palaikymo. Autorė parodo vidinius konfliktus, patiriamus bandant derinti savo tikrąjį „aš“ su visuomenės lūkesčiais, ir skausmą, kurį sukelia atstūmimas ar negebėjimas būti atviram.

Be to, „Mirę irgi šoka“ nagrinėja tabu ir tylėjimo problemas, susijusias su seksualumu Lietuvoje. Frank knyga yra tarsi mėginimas praskleisti šydą nuo to, apie ką dažnai vengiama kalbėti, skatinant dialogą ir didesnį atvirumą. Romanas parodo, kaip visuomenės normos ir tradicijos gali slopinti asmens laisvę ir autentiškumą, o LGBTQ asmenų patirtys tampa ne tik asmeninėmis istorijomis, bet ir platesnio socialinio konteksto atspindžiu.

Galima teigti, kad „Mirę irgi šoka“ yra ne tik meninis, bet ir socialiai svarbus kūrinys, prisidedantis prie LGBTQ temų normalizavimo ir matomumo lietuvių literatūroje. Tai knyga, skatinanti empatiją ir supratimą, primenanti apie būtinybę priimti įvairovę ir griauti išankstinius nusistatymus.

Édouard Louis (tikrasis vardas Eddy Bellegueule) yra vienas ryškiausių šiuolaikinių Prancūzijos rašytojų ir intelektualų, gimęs 1992 metais skurdžiame Šiaurės Prancūzijos kaime. Jo kūrybos centre – asmeninė patirtis ir aštri socialinė kritika, dekonstruojanti klasinius, lytinius ir seksualinius stereotipus. Louis garsėja savo sociologiniu požiūriu į literatūrą ir itin atviru stiliumi, leidžiančiu jam nagrinėti sudėtingas tapatybės, smurto ir socialinės atskirties temas. Jo romanai yra tarsi veidrodis, atspindintis šiuolaikinės Prancūzijos visuomenės problemas.

Romane „Edžio Belgelio pabaiga“ Édouard Louis pasakoja apie savo sudėtingą vaikystę ir paauglystę, praleistą atokioje, skurdžioje ir homofobiškoje Prancūzijos provincijoje. Pats knygos pavadinimas – „En finir avec Eddy Bellegueule“ (liet. „Baigti su Edžiu Belgelio“) – simbolizuoja autoriaus atsisveikinimą su savo senuoju „aš“, kuris buvo engiamas ir niekinamas dėl savo seksualinės tapatybės. Ši autobiografinė istorija yra itin svarbi, nagrinėjant LGBTQ temas.

Visų pirma, romanas ryškiai atskleidžia homofobijos ir prievartos realybę. Edžio gyvenimas kaime yra nuolatinė kova su aplinkinių patyčiomis ir prievarta. Jis patiria fizinį ir psichologinį smurtą, yra niekinamas ir atstumiamas ne tik bendraamžių, bet ir savo šeimos bei bendruomenės narių dėl savo „moteriškumo“ ir netradicinės seksualinės orientacijos. Autorius detaliai ir be pagražinimų aprašo, kaip ši nuolatinė neapykanta paveikia jauną žmogų, formuojant jo tapatybę ir savivertę. Šis nuoširdus pasakojimas leidžia skaitytojui pajusti homofobijos naštą ir jos ilgalaikes pasekmes.

Antra, knygoje gilinamasi į vidinę kovą ir tapatybės paieškas. Edžio bandymai pritapti prie jam primestų „vyriškumo“ normų, slėpti savo tikrąjį „aš“ ir atitikti visuomenės lūkesčius yra skausmingi. Jis bando vaidinti „kietą“ vaikiną, netgi ieško merginos, kad išvengtų patyčių ir įžeidimų. Tačiau ši vidinė kova tik dar labiau išryškina jo unikalumą ir parodo sudėtingą procesą, kaip jaunas žmogus suvokia savo seksualinę orientaciją priešiškoje aplinkoje. Knyga atvirai narplioja tapatybės formavimąsi, kai aplinka yra priešiška ir smerkianti.

Galiausiai, knyga yra ir pabėgimo bei išsilaisvinimo istorija, tampanti stipria socialine kritika. Edžio išvykimas iš kaimo į Amiensą, o vėliau į Paryžių, kur jis pagaliau atranda laisvę būti savimi, simbolizuoja ne tik asmeninį, bet ir platesnį išsilaisvinimą. Pakeisdamas savo vardą į Édouard'ą Louis, jis pradeda naują gyvenimą ir randa pripažinimą intelektualių sluoksnių tarpe. Nors tai asmeninė istorija, ji tampa aštria socialine kritika, atskleidžiančia, kaip skurdas, išsilavinimo trūkumas ir atskirtis prisideda prie homofobijos ir netolerancijos atokiuose regionuose. Louis parodo, kad klasinė padėtis ir kultūrinis kontekstas yra glaudžiai susiję su prietarais prieš LGBTQ asmenis, todėl knyga yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir svarbus indėlis į LGBTQ literatūrą, padedantis geriau suprasti iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės, ieškantys savo tapatybės netolerantiškoje aplinkoje. Tai knyga apie išlikimą, atsparumą ir drąsą būti savimi, paliekant „Edžio Belgelio“ praeitį už nugaros.

Vinilinė plokštelė: Shakira – Fijación Oral, Vol. 1 [vinyl / LP] (edition 2025 / album 2005)

 
Informacija apie albumą: Shakira – Fijación Oral, Vol. 1 [vinyl / LP] (edition 2025 / album 2005)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Shakira – Oral Fixation, Vol. 2 [vinyl / 2LP] (edition 2025 / album 2005)

 
Informacija apie albumą: Shakira – Oral Fixation, Vol. 2 [vinyl / 2LP] (edition 2025 / album 2005) 

Maištinga Siela

Dainininkė Shakira ir jos vinilinės plokštelės, knygos Demonas Variagalvis, Berniukas nuryja visatą, Šugis Beinas

Sveiki,

 

Nors parašytos skirtingų autorių skirtingose pasaulio šalyse, Barbaros Kingsolver „Demonas Variagalvis“, Trento Daltono „Berniukas nuryja visatą“ ir Douglaso Stuarto „Šugis Beinas“ sudaro galingą triptiką, jungiamą skaudžių, tačiau universalių žmogiškųjų patirčių. Visos trys knygos gilinasi į sunkų vaikystės ir paauglystės laikotarpį, kuriame pagrindiniai veikėjai – vaikai ar jaunuoliai – yra priversti susidurti su brutalia realybe. Tai ne tik augimo, bet ir išgyvenimo istorijos, kuriose pagrindinių veikėjų nekaltumą anksti užtemdo disfunkcinės šeimos aplinka, smurtas, skurdas ir socialinė atskirtis. Kiekviena knyga meistriškai atskleidžia, kaip tėvų ar globėjų priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų griauna šeimos pagrindus ir verčia vaikus per anksti suaugti, prisiimant suaugusiųjų atsakomybę ir sprendžiant jiems nepakeliamas problemas.

 

Priklausomybės tema ryškiai persmelkia visas tris knygas, tapdama ne tik antraeiliu siužeto elementu, bet ir pagrindine varomąja jėga, nulemiančia veikėjų likimus. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis" perskelia Charleso Dickenso „Deivido Koperfildo" siužetą į šiuolaikinę Apalačiją, vaizduodama narkotikų epidemijos niokojamą regioną ir jos įtaką vaikų gyvenimams. Trentas Daltonas „Berniukas nuryja visatą" piešia Australijos provincijos narkotikų, nusikalstamumo ir skurdo paveikslą, kuriame vaikas stengiasi išlikti savimi ir neprarasti vilties. Douglaso Stuarto „Šugis Beinas" iki skausmo nuoširdžiai atskleidžia glaudų ryšį tarp skurdo ir alkoholizmo Glazgo priemiesčiuose, sekdamas berniuko, kuris atsidavęs rūpinasi savo priklausoma motina, istoriją. Visos šios istorijos atskleidžia, kaip sunku išsivaduoti iš užburto rato, kai socialinės ir ekonominės aplinkybės yra palankios priklausomybėms.

 

Nepaisant viso skausmo ir desperacijos, visos trys knygos giliai įsirėžia į skaitytojo atmintį dėl savo išgyvenimo ir vilties paieškų temos. Nors knygų veikėjai patiria neįtikėtinus sunkumus, jie demonstruoja neįtikėtiną žmogiškąją stiprybę ir atsparumą. Jie ieško būdų prisitaikyti prie žiaurios realybės, rasti šviesos spindulėlį tamsoje ir išlaikyti savo žmogiškumą. Šios knygos ne tik parodo visuomenės problemas, bet ir pabrėžia žmogiškosios dvasios gebėjimą atsilaikyti prieš negandas, ieškoti meilės ir prasmės net ir pačiose beviltiškiausiose situacijose. Galiausiai, visos trys knygos yra galingas priminimas apie socialinių problemų – skurdo, priklausomybių, smurto – gilų poveikį individualiems likimams ir kvietimas empatijai bei supratimui.

 

Jūsų Maištinga Siela

Triptikas (reklama, stendas): XXVI Klaipėdos pilies Džiazo festivalis (www.jazz.lt 2025, birželio 27-29 d.)

***

 

Klaipėda, jau 26-ąjį kartą tapusi džiazo sostine, šiemet vėl pakvietė į nuostabią muzikos ir bendrystės šventę – XXVI Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Kaip visada, renginys džiugino savo unikalumu – nemokami koncertai, atvira atmosfera ir galimybė mėgautis pasaulinio lygio džiazu po atviru dangumi Klaipėdos pilies pašonėje. Festivalis, sėkmingai vykęs jau ketvirtį amžiaus, vėl patvirtino savo, kaip vieno ryškiausių vasaros įvykių Baltijos šalių regione, statusą.

 

Šių metų festivalis ypatingą dėmesį skyrė netikėtumams ir naujiems atradimams. Organizatoriai, siekdami pasiūlyti klausytojams kuo įvairesnę patirtį, pristatė ne tik jau pripažintus džiazo atlikėjus, bet ir kylančias žvaigždes. Klausytojai galėjo mėgautis plačiu džiazo stilių spektru – nuo tradicinio iki modernaus, nuo energingo svingo iki ramių baladžių. Festivalio programa buvo kruopščiai sudaryta taip, kad patenkintų tiek ištikimų džiazo fanų, tiek ir atsitiktinių praeivių, norinčių iš naujo atrasti šį muzikos žanrą, skonį. Kiekvienas pasirodymas buvo lyg atskira kelionė per džiazo istoriją ir dabartį.

 

Tradicija tapę festivalio „jam session“ ir šiemet sujungė atlikėjus ir klausytojus į vieną gyvą, pulsuojančią džiazo širdį. Šios spontaniškos muzikinės sesijos, vykusios jaukioje festivalio aplinkoje, leido muzikos gurmanams patirti tikrą džiazo magiją, kurioje improvizacija ir kūrybinė laisvė sukuria nepakartojamą atmosferą. Be to, festivalio metu vyko ir įvairios papildomos veiklos, tokios kaip edukacinės programos jaunimui ir susitikimai su atlikėjais, kurios padėjo dar labiau gilintis į džiazo pasaulį ir jo paslaptis.

 

Klaipėdos pilies džiazo festivalis ne tik praturtina miesto kultūrinį gyvenimą, bet ir puoselėja džiazo muzikos tradicijas Lietuvoje. Jis sukuria erdvę, kurioje susilieja skirtingos kartos ir kultūros, vienijamos bendros aistros muzikai. Festivalis vėl įrodė, kad džiazas yra gyva ir besikeičianti muzika, kuri geba užburti ir įkvėpti. Kiekvienais metais jis pritraukia tūkstančius lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, paversdamas Klaipėdą tikru džiazo traukos centru. Tad su nekantrumu laukiame kitų metų festivalio ir naujų džiazo atradimų.

 

Maištinga Siela