Visai neseniai
atsitiktinai teko pamatyti naujausią siaubo filmą „Tūnąs tamsoje. Trečia dalis“ (angl. Insidious: Chapter 3) (2015), kurį režisavo naujas šios siaubo
epopėjos režisierius Leigh Whannell. Gal pradėsiu nuo to, kad iš visos šios
trilogijos (o matomai bus ir dar daugiau dalių) esu matęs tik pirmąją dalį,
kuri man nepadarė itin didelio įspūdžio, todėl galbūt nežiūrėjau ir antrosios
dalies, bet bent jau pamačius pirmąją dalį, nebesvarbi istorijos chronologija,
nes žaidimo taisyklės jau priimtos ir jos tos pačios, kaip ir „Košmaras Guobų
gatvėje“ ar „Paranormalus aktyvumas“ serijose.
Šioji dalis man priminė
pirmąjį. Nepasakyčiau, kad filmas itin patiko, jis atitiko pirmosios dalies
sukurtas taisykles – mediumė keliauja į dvasių pasaulį parsiversti demono užvaldytos
sielos. Nieko naujo neišrasta, kiti personažai, šiek tiek kitokios aplinkybės,
bet esmė ta pati kaip visada. Scenarijus iš esmės nepateikia žiūrovui jokių
staigmenų, netikėtumų, o siaubo efektai priimami tie patys, kaip ir pirmosiose
dalyse. Toks įspūdis, kad režisierius nė nesistengia pakelti filmų pirmtakų
kartelės ir tiesiog kuria dar vienos siaubo melodramos seriją, nes už tai jam
gerai mokama.
Nepaisant pasikartojimų
ir nuobodžių elementų, filmas visgi žiūrėjosi vietomis įdomiai, gal dėl to, kad
buvau primišęs matytą filmo dalį, o gal dėl to, kad scenarijus nėra jau toks
neįdomus, koks atrodo jį analizuojant. Esama šiurpių vietų, esama vietomis ir
įtampos, tačiau serijų tęsiniuose mums, žiūrovams, rūpi, kad filmas kuo nors
išsiskirtų, kad būtų pateiktos naujos žaidimo taisyklės, formos ir idėjos, bet „Tūnąs
tamsoje“ kol kas nenori to daryti ir akivaizdu, kad ketvirtoji dalis nesistengs
pranokti buvusių dalių, todėl tik Jūsų skonio reikalas, ar norite žiūrėti naują
„Santa Barbara“ seriją, ar ne.
Apie naują serialą „Salemas“ jau esu šiek tiek rašęs savo
įspūdžius. Apie pirmojo sezoną galite paskaityti ČIA. Tiesą sakant, pirmasis
sezonas buvo mane maloniai nustebinęs, todėl sąmoningai laukiau antrojo, kuris
vadinasi „Salemas. Raganų karai“ (angl.
Salem. Witch War), tęsinys žadėjo dar
didesnę intrigą ir įdomumą. Regis neklydau, nes antrasis sezonas už pirmąjį
pranašesnis visa galva. Gana mažo biudžeto serialas, kurį JAV-ose transliuoja
WGN TV kanalas, kuris yra mokamas ir jo vartotojų skaičius tik 72 milijonai,
todėl suprantate, kad serialo reitingai negali prilygti laisviems ir
nepriklausomiems nemokamų kanalų transliuotojams.
Nepaisant to, kad
pirmosios serijos (kalbu apie pirmąjį sezoną) sulaukė gana vidutiniškų vertimų,
po kelių serijų serialo reitingai išaugo 150 proc., o antrojo sezono net 300
proc. Tokiam kanalui ir pirmajam šio kanalo finansuojamam savo serialui tai
tikrai geri rodikliai, neskaitant serialo žiūrovų, kurie serijas stebi
nelegaliai per internetą.
Gal neberašysiu
atskirai apie aktorių biografijas, kaip jie pelnė savo vaidmenis šiam serialui,
tik paminėsiu, kas labiausiai įstrigo iš antrojo sezono. Visų pirma, tai
pasikeitusi ir prasiplėtusi Salemo miestelio atmosfera. Merė Sibley pakrikusi
valdžios funkcija, ji nebeišlaiko savo autoriteto ir tampa persekiojama iš visų
pusių puolančių priešų. Ne veltui šis sezonas vadinamas „Raganų karai“, nes
raganų su savo kerštu ir troškimais daugėja kaip ant mielių. Merė Sibley
trokšta apsaugoti savo sūnų, juodaodė tarnaitė Tibuta trokšta Merės meilės ir
globos, bet kenčia nuo abejingumo ir išnaudojimo. Gerokai apdeginta ir
apskrudusi Mercy, keršija visomis išgalėmis Merei, atsisakydama savo
žmogiškosios prigimties ir, žinoma, Marburgo grafienė, atkeliavusi iš už
Atlanto, trokštanti, kad per kometos priartėjimo momentą prie žemės, prisikeltų
jos mylimas valdovas. Raganos viena kitą šantažuoja, išnaudoja, eina
strateginiais sprendimais, aukodamos ir įgydamos galią... Na, ir žinoma,
puritonai, kurie medžioja raganas, miestelio „paprastųjų“ meilės, maro
epidemija, lūkesčiai ir intrigos. Veiksmo šiame sezone tikrai netrūksta.
Ypatingoji antrojo sezono viešnia - Lucy Lawless, geriau žinoma kaip Ksena.
Didžiausia šio serialo
staigmena tikriausiai yra kviestinė serialo žvaigždė Lucy Lawless, kuri
suvaidino grafienė Ingrid Marburg. Pati galingiausia serialo ragana, kuri
neturi nei motiniškumo instinktų, nei žmogiškumo parametrų. „Ksena – karingoji princesė“
aktorė įkūnija gana vienplanį personažą, kurios kalba, manipuliacijos ir
elgesys gana nuspėjami, bet aktorė šarminga ir įdomi. Štai Janet Montgomery
veikėja Merė Sibley sunkiai nuspėjama, pirmajame sezone išryškėjusi labiau kaip
neigiamas personažas, pardavusi sielą velniui, tačiau šiame sezone labiau
plėtojama jos geroji prigimties pusė, neprarastas žmogiškumas, pasiaukojimas.
Ji atsiduria išties tarp girnų, kur jos raganų karuose sėkmę lemia teisingas
pasirinkimas.
Kur kas labiau
plėtojama ir aktorės Tamzin Merchant kuriamas Anne Hale personažas. Ji
pirmajame sezone nužudė savo tėvus, o antrajame bando susitaikyti su savo
prigimtimi. Tai iš pradžių vyksta gana sudėtingai, bet ir ji įtraukiama į
raganų karų planus, kol galiausiai sezono pabaigoje sužinome, jog Anne yra
tikra Marburgo grafienės dukra.
Nuobodus šiame sezone
man pasirodė John Alden (Džonas Oldenas) personažas, kuris kone pusę serialo
praleido užrakintas Tibuta kalėjime, slankiojo gatvėmis ir, tiesą sakant,
beveik nieko nenuveikė. Erzino ir Mercy personažas – ypač, kai ji buvo apdegusi
ir nelaiminga, toks „ne koks“ personažas, nors vėliau atgavusi normalų pavidalą
erzino kur kas mažiau...
XVII a. pabaigos
atmosfera, kostiumai, bandymas rekonstruoti mąstyseną ir teisingumo (teisinę)
to meto atmosferą sekasi režisieriams neblogai. Antrajame sezone vis plėtojamos
ir atskiros siužetinės linijos, pvz., paleistuvio Aizeko ir Dolės meilės
istorija. Aišku, įdomiausia, mums atrodo Merė ir Marburgo grafienė. Šį serialą
mielai iškeičiau į „Pigios siaubo istorijos“, kuris man pasirodė be intrigos ir
ganėtinai nuobodokas, o štai „Salemas“ pažadėjęs intrigą ir įdomius
strateginius veikėjų sprendimus, man buvo priimtinas ir jis savo pažadą
ištesėjo.
Tiesa, kol kas kanalas
nepranešė dėl serialo pratęsimo, gali būti, kad „Salemas“ antruoju sezonu ir
užsibaigs. O gaila, nes kūrėjai sustotų savo potencialumo pusiaukelėje.
Po tėvų mirties, Anne Hale sulauks netikėto pasipiršimo.
Šįkart noriu
pakomentuoti Kino pavasario repertuaro filmą „Feniksas“ (angl. Phoenix)
(2014), kuris sulaukė absoliučiai teigiamų kino kritikų atsiliepimų ir neprastų
žiūrovų atsiliepimų. Filmą režisavo vokiečių režisierius Christian Petzold,
kurio visus filmus kritikai daugiau ar mažiau yra linkę vertinti labai
puikiais. „Feniksas“ pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai į
sugriautus miestus ir gyvenimus sugrįžta išlikę gyvieji. Na, filmai apie
holokaustą kasmet vis ekranizuojami, perkuriami ir interpretuojami naujai,
todėl jų sulaukiame daug ir vien dėl savo skaudžios tematikos yra vertinami
dažnai labai teigiamai.
„Feniksas“ vienas iš tų
filmų apie šią istorinę tragediją, kuri vėlgi suvirpina žiūrovų širdis ir
priverčia permąstyti žmogiškumo ribas. Neįtikėtinai sukrečiantis Nelės ir Džonio
personažai balansuoja ant keisto psichologinio kičo, tai ir spėliojama visą
filmą, ar vyras apsimeta, jog neatpažįsta savo buvusios žmonos, ar tiek yra
įtikėjęs jos žūtimi, kad negali išsikapstyti iš savo pragaro. Lygiai taip pat
ir Nelės personažas – kiek ji nori susigrąžinti Džonį, leisdamasi į keistą
sąmonės ir gyvenimo rekonstrukcijos „darbą“, o kiek ji pati jaučiasi mirusi ir
nebe toji Nelė? Filmas keistas prisikėlimo ir buvusio gyvenimo rekonstrukcijos
koliažas, gal kiek neįprastas ir keistas, gal kiek simboliškas ir teatrališkas,
todėl sunkiai įtikinamas. Būtent šio filmo silpniausioji pusė ir yra, kad buvo
visgi sunku patikėti, ar veikėjai žaidžia, kodėl jie kalbasi ir bendrauja taip „ištęstai“,
teatrališkai, stingdydami jausmus, žodžius, veiksmus, lyg žiūrovui demonstruotų
momentalumo statiškumą. Aišku, nelygu kaip į tokią raišką pažiūrėsi – tas abejojimas
veikėjų tarpusavio psichologiniais žaidimais gali būti išties labai gražus, bet
kartu ir filmo trūkumu.
Kad ir kaip ten bebūtų,
filmas vis tiek įdomus, nors ir pirmoji jo pusė tokia sekloka, tiesą sakant,
nuobodoka, praradusi intrigą, tačiau intriga atsiranda Nelei ir Džoniui
pradėjus žaisti šį gyvenimo atstatymo žaidimą. Bet kokiu atveju labiausiai
filme žavi žmogiškumo paribiai, kai veikėja užuot atstūmusi savo vyro
išdavystę, priima jį tokį, koks jis yra, užuot jo nekentusi. Atleidimo kaina –
beribė, o paskutinieji filmo kadrai tiesiog užgniaužia gerklę ir atimą kvapą. Į
visus iškeltus klausimus ir abejones filmas neatsako, atsako nutrūkus kadrams
tik pats žiūrovas.
Iš Egipto kilęs režisierius
Alex Proyas prieš beveik 20 metų pateikė kine staigmeną, pristatydamas filmą „Tamsos miestas“ (angl. Dark City) (1998). Nesutrikite, filmas
nieko bendro neturi su „Tamsos riteriu“ ir kitais Betman‘ų ekranizacijomis,
nebent fantastiniais motyvais ir urbanistiniais tamsumos vaizdais ir iš dalies
komikso dvasia paremtais pasakojimo manieromis.
Tiesą sakant, nustebau,
kad būta tokio labai gero filmo, su gerais aktoriais, su netikėtu siužetu ir
įtikinamais specialiaisiais efektais. Šį filmą, kuris turi tiek mokslinės
fantastikos, galėtume gretinti iš dalies su filmu „Gataka“. Neaušindamas savo
klavišų, pasakysiu taip, kad kartais visai nereikia laukti idėjomis nustuksentų
bet efektų užgriozdintų „šviežutėlių“ filmų, kai galima pažiūrėti stilingą „Tamsos
miestas“, kuriame įdomi intriguojanti istorija, rasidedanti kaip detektyvas,
bet vėliau plėtojama kaip fantastinis ateivių inovacinis arsenalas. Įdomi miesto
struktūra, žmonių naktinis elgesys ir visu filmo metu išlaikoma įtampa. Tiesą sakant,
net nesitikėjau, kad filmas būsiąs toks geras. Vis pasiilgsti ir pasigendi tame
filmų sraute naujų idėjų, nuostabos, negirdėtų išgalvotų pasaulių.
Patrauklus filmas
turėtų patikti daugeliui žiūrovų, juolab, kad jame pasirodo dar visai jaunutė
Jennifer Connelly, Rufus Sewell ir kiti aktoriai, kurie su šiuo filmu padarė
gerą ir drąsų žingsnį savo aktorių karjere. Rekomenduoju nuo paprasto žiūrovo
iki gurmano.
