Pajomantis: Pajomančio kaimas (2023-2024) vasara, nuotraukos, istorija

 

 Pajomantis, įsikūręs vaizdingoje Žemaitijos širdyje, mena gilią ir įvairialypę istoriją, glaudžiai susijusią su šio krašto kultūra ir likimu. Pirmieji žymesni Pajomančio pėdsakai siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kuomet šios žemės priklausė įtakingiems didikų giminėms. Istoriniuose šaltiniuose minimi Pajomančio dvarai ir aplink juos besikuriančios gyvenvietės, kurių gyventojai vertėsi žemdirbyste ir amatais. Strateginė Pajomančio padėtis, netoli svarbių prekybos kelių, lėmė jo augimą ir tam tikrą ekonominę reikšmę regione. Kaimas ne kartą patyrė įvairių istorinių įvykių sūkurius – nuo karų ir sukilimų iki kultūrinių ir socialinių permainų, tačiau išsaugojo savo žemaitišką identitetą ir tradicijas.

XIX amžiuje, panaikinus baudžiavą, Pajomančio apylinkėse suaktyvėjo ūkinė veikla, pradėjo kurtis smulkūs verslai. Tarpukario Lietuvoje Pajomantis išliko svarbiu vietos bendruomenės centru, kuriame veikė mokykla, kultūros namai ir kitos visuomeninės organizacijos. Žemaičių kalbos ir papročių puoselėjimas buvo neatsiejama Pajomančio gyvenimo dalis. Sovietinės okupacijos metais kaimas patyrė kolektyvizaciją ir kitas to laikotarpio represijas, tačiau gyventojai išsaugojo savo tautinę savimonę. Atgavus nepriklausomybę, Pajomantis vėl atsivėrė naujoms galimybėms, o jo istorinis ir kultūrinis paveldas tapo svarbia vietos identiteto dalimi, pritraukiančia lankytojus, norinčius pajusti tikrąją Žemaitijos dvasią. Šiandien Pajomantis tęsia savo istorijos naratyvą, būdamas gyva praeities ir dabarties jungtimi.

Šios dienos daina: Balkan Ethno Orchestra - Kaval Sviri (cover Joseph LoDuca from series Xena) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Apie mūsų aukštaičių sutartines tikriausiai žino kiekvienas, tačiau ir kitos tautos turi savitų folklorinio dainavimo manierų. Štai bulgarų liaudies daina „Kaval sviri“ bulgarų kalboje reiškia paprastą, bet poetišką frazę – „kavalas groja“ arba „fleita groja“. Ši daina yra brangus Bulgarijos muzikinio paveldo perlas, giliai įsišaknijęs šalies folklorinėse tradicijose. Jos melodija ir žodžiai dažnai atspindi kaimo gyvenimo paprastumą ir grožį, neretai pasakodami apie jausmus, susijusius su jaunatviška meile ir susižavėjimu kaimo muzikantais. Būtent šios dainos autentiškumas ir melodingumas paverčia ją ypatinga bulgarų kultūros kontekste.

Vis dėlto, pasaulinį pripažinimą „Kaval sviri“ pelnė per unikalų bulgarų moterų chorą „Le Mystère des Voix Bulgares“. Jų 1988 metais pateitkas nepakartojamas atlikimo stilius, pasižymintis galingu, eteriniu skambesiu ir sudėtingomis harmonijomis, pavertė šią liaudies dainą tikru pasaulio muzikos hitu. Šis ansamblis ne tik pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, bet ir iškėlė bulgarų vokalinę tradiciją į tarptautinę areną, padarydamas „Kaval sviri“ atpažįstamu ir įtakingu kūriniu.

Dar vieną ypatingą dimensiją šiai dainai suteikė jos panaudojimas kultiniame seriale „Ksena: karingoji princesė“. Kompozitorius Joseph LoDuca genialiai pritaikė „Kaval sviri“ melodiją kaip pagrindą serialo įtemptoms kovos scenoms. Nors seriale skamba kitokie žodžiai, būtent šios bulgarų liaudies dainos motyvas suteikė „Ksenos“ garso takeliui tą stiprų, egzotišką ir lengvai atpažįstamą skambesį, kuris tapo neatsiejama serialo dalimi. Būtent dėl šio serialo ir prisiminiau šį kūrinį, pasidomėjau tikromis šaknimis ir labai nustebau, kad kūrinys siejamas su Bulgarijos folkloru. Tai puikiai iliustruoja, kaip tradicinė melodija gali atrasti naują gyvenimą ir pasiekti milijonus klausytojų visame pasaulyje netikėtame kontekste. Be to, „Kaval sviri“ melodijos elementai yra aptinkami įvairiuose šiuolaikinės populiariosios ir repo muzikos kūriniuose, o jos perdirbiniai liudija apie jos nuolatinį patrauklumą ir aktualumą įvairioms kartoms.

Balkan Ethno Orchestra, kuri taip pat atliko šį kūrinį, yra šiuolaikinis pasaulio muzikos projektas, ypatingas savo požiūriu į Balkanų šalių etninę muziką. Grupė siekia išsaugoti ir atgaivinti šimtmečių senumo istorijas, derindama tradicinius ir modernius muzikos elementus. Jų kūryba suteikia naują skambesį primirštoms dainoms, pritaikydama jas šiuolaikiniam klausytojui. Balkan Ethno Orchestra pasižymi išskirtiniu moteriškų vokalų ir tradicinių Balkanų instrumentų deriniu, sukuriančiu unikalų ir patrauklų skambesį.

Grupė yra glaudžiai susijusi su daina „Kaval sviri“. Balkan Ethno Orchestra yra sukūrusi ir atlieka savo versiją šios tradicinės bulgarų liaudies dainos. Jų interpretacija yra ne tik pagarbos originalui išraiška, bet ir šiuolaikinis žvilgsnis į šį klasikinį kūrinį. Grupė yra išleidusi oficialų vaizdo klipą savo „Kaval sviri“ versijai, kuriame galima pamatyti jų atlikimo stilių ir požiūrį į šią dainą. Balkan Ethno Orchestra savo kūryboje dažnai remiasi Balkanų regiono folkloru, o „Kaval sviri“ yra vienas iš pavyzdžių, kaip jie interpretuoja ir populiarina šį muzikinį paveldą. Jų versija dainos „Kaval sviri“ yra dalis jų pastangų pristatyti Balkanų etninę muziką platesnei auditorijai, išlaikant jos esmę ir pridedant šiuolaikinių aranžuočių elementų. Šiandien siūlau pasiklausyti šių kūrinių versijų.

Balkan Ethno Orchestra – Kaval sviri versija

Le Mystere des Voix Bulgares – Kaval sviri versija

Joseph LoDuca adaptacijos serialui „Ksena – karingoji princesė“ versija

Kaval sviri

[žodžiai / lyrics]

 

Kaval sviri, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Titi, titi

Titi, titi

Ako mi e nashencheto

Shte go lubja den do pladne

Titi, titi

Den do pladne

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Kaval sviri, kaval sviri

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kiekvienos Europos šalies valstybė valgo daugiau jautienos, vištienos ar kiaulienos?

 

Sveiki, ar valgote mėsą?

Remiantis turimais duomenimis, kiaulienos vartojimo tendencijos Europoje yra gana įvairios. Nors kiauliena išlieka populiariausia mėsa daugelyje šalių, jos suvartojimas vienam gyventojui pastaraisiais metais šiek tiek mažėja. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2024 m. kiaulienos suvartota 28,4 kg vienam asmeniui, tačiau tai yra šiek tiek mažiau nei 2023 m. Panašios tendencijos prognozuojamos ir visoje Europos Sąjungoje, kur tikimasi, kad iki 2030 m. kiaulienos suvartojimas vienam gyventojui sumažės. Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad kiauliena tebėra reikšminga mėsos raciono dalis daugelyje Europos šalių.

Vištienos populiarumas Europoje nuolat auga. Tai lemia ne tik konkurencinga kaina, bet ir suvokimas, kad vištiena yra sveikesnė alternatyva kitoms mėsos rūšims. Lietuvoje vien per 2015 m. vištienos suvartojimas šoktelėjo 12 proc., o panašios tendencijos stebimos ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, vištienos paklausa augo kelerius metus iš eilės. Europos Sąjungoje per pastaruosius dešimt metų vištienos gamyba taip pat nuolat didėjo, o prognozuojama, kad šis augimas tęsis. Didžiausios vištienos gamintojos ES yra Lenkija, Ispanija, Vokietija ir Prancūzija.

Jautienos suvartojimas Europoje yra mažesnis nei kiaulienos ar vištienos, tačiau pastaraisiais metais pastebimas tam tikras augimas. Lietuvoje 2015 m., lyginant su 2014 m., jautienos ir veršienos suvartojimas padidėjo net 25 proc. Panašios tendencijos fiksuojamos ir kitose šalyse, o tai siejama su didėjančiu gyventojų sąmoningumu apie sveikesnę mitybą ir augančia perkamąja galia. Be to, populiarėja jautienos kepsniai ir mėsainiai, o tai taip pat prisideda prie jautienos vartojimo augimo. Vis dėlto, svarbu pabrėžti, kad jautienos rinka susiduria su iššūkiais, tokiais kaip importas iš Pietų Amerikos, kuris gali daryti spaudimą vietos gamintojams.

P. S. Visgi esu aptikęs duomenų, kad pastaruoju metu lietuviai daugiau vartoja vištienos, nei kiaulienos dėl sveikatos, kainų ir kitų faktorių.

Maištinga Siela

Gongshi, suiseki – akmenų menas, filosofija ir grožis apie akmenis (kas tai?)

Gongshi Kinijoje

Gongshi, arba mokslininko akmenys, yra natūraliai susiformavę akmenys, kuriuos Kinijos mokslininkai ir intelektualai šimtmečius vertino dėl jų unikalios formos, tekstūros, spalvos ir garso, kurį jie skleidžia juos palietus. Šie akmenys nėra tiesiog dekoratyviniai objektai; jie yra giliai įsišakniję Kinijos kultūroje ir filosofijoje, atspindėdami daoizmo, konfucianizmo ir budizmo principus. Idealiu gongshi laikomas akmuo, kuris yra asimetriškas, perforuotas, raukšlėtas ir plonas, tarsi būtų suformuotas pačios gamtos dvasios. Jų formos dažnai primena miniatiūrinius kalnus, urvus ar kitus gamtos peizažus, kviesdami į kontempliaciją apie didingą pasaulio tvarką ir žmogaus vietą jame.

Kinijoje gongshi turėjo ir tebeturi daugialypę prasmę. Istoriškai jie buvo neatsiejama mokslininko studijos dalis, simbolizuodami rafinuotumą, intelektualumą ir harmoniją su gamta. Akmenys buvo naudojami kaip meditacijos ir įkvėpimo šaltinis, padedant intelektualams atsiriboti nuo kasdienybės šurmulio ir susitelkti ties mokslu, poezija ar kaligrafija. Gongshi taip pat buvo vertinami kaip meno kūriniai ir dažnai tapdavo dovanojimo, kolekcionavimo ir prekybos objektais. Aukštos kokybės akmenys galėjo būti labai brangūs ir perduodami iš kartos į kartą kaip šeimos relikvijos. Be to, gongshi kartais turėdavo ir religinę reikšmę, būdami altorių ar šventyklų puošmena, simbolizuojanti amžinybę ir nemirtingumą.

Nors gongshi yra giliai įsišakniję Kinijos kultūroje, jų unikalus grožis ir simbolinė prasmė patraukė ir kitų kultūrų dėmesį. Japonijoje panašūs akmenys, vadinami suiseki, taip pat yra vertinami dėl jų estetinės ir kontempliatyvios vertės, nors japonų požiūris dažnai būna minimalistiškesnis. Vakaruose gongshi pirmiausia yra žinomi kaip meno kūriniai ir kolekcionavimo objektai. Jie vertinami dėl savo neįprastos formos ir natūralaus grožio, kartais netgi lyginami su abstrakčiuoju skulptūros menu. Vis dėlto, Vakarų kultūroje dažnai prarandamas gilus filosofinis ir kultūrinis kontekstas, kuris gongshi suteikia ypatingą reikšmę Kinijoje. Nepaisant to, susidomėjimas gongshi pasaulyje auga, o jų vertė kaip unikalių gamtos ir kultūros artefaktų yra vis labiau pripažįstama.

Gongshi Japonijoje – suiseki

Japonijoje yra žinomi kaip suiseki (水石), pažodžiui reiškiantys "vandens akmuo". Šis pavadinimas pats savaime atspindi vieną iš pagrindinių suiseki vertinimo aspektų – akmens gebėjimą sužadinti vandens ir su juo susijusių gamtos peizažų, tokių kaip salos, pakrantės ar kriokliai, įspūdį. Nors suiseki tradicija atkeliavo į Japoniją iš Kinijos, per šimtmečius ji įgavo savitą estetiką ir reikšmę, pritaikytą japonų kultūrai ir meniniam skoniui.

Japonijoje suiseki nėra tik gražūs akmenys, o veikiau miniatiūriniai gamtos peizažai, skirti kontempliacijai ir estetinio pasitenkinimo teikimui. Japonai vertina suiseki dėl jų sugebėjimo sužadinti mitate (見立て) – gebėjimo įžvelgti akmenyje gamtos esmę, net jei jo forma nėra tiesioginė realaus objekto kopija. Idealus suiseki turėtų būti natūraliai susiformavęs, pasižymėti harmoningomis proporcijomis, subtiliomis linijomis ir tekstūra, kuri sufleruoja apie ilgalaikį gamtos jėgų poveikį. Spalva taip pat svarbi, dažnai pirmenybė teikiama prislopintoms, natūralioms spalvoms. Svarbu ir akmens stabilumas bei svoris, suteikiantys jam tvirtumo ir ilgaamžiškumo pojūtį. Aukščiausios klasės suiseki dažnai turi kodawatari-kan (古渡り感) – senatvės ir laiko patirties pojūtį, tarsi akmuo būtų ilgai glūdėjęs gamtoje.

Suiseki Japonijoje yra glaudžiai susijęs su kitomis tradicinėmis meno formomis ir estetiniais principais. Jie dažnai eksponuojami kartu su bonsai, sukuriant darnią gamtos miniatiūrą, kur akmuo gali simbolizuoti žemę, o bonsai – medį. Suiseki taip pat užima svarbią vietą tokonoma – specialioje nišoje tradiciniuose japonų namuose, skirtoje meno kūriniams eksponuoti, taip pabrėžiant akmens vertę ir grožį. Be to, suiseki gali būti naudojami kaip kontempliacijos objektai ar dekoracijos arbatos ceremonijos metu, atspindintys wabi-sabi filosofiją, kuri vertina paprastumą, netobulumą ir efemeriškumą. Taigi, suiseki japonams yra ne tik kolekcionavimo objektas, bet ir būdas artimiau patirti gamtos grožį, skatinti ramybę ir harmoniją savo viduje.

Gongshi ir suiseki Europoje ir Šiaurės Amerikoje

Vakarų civilizacija, apimanti Europą ir Šiaurės Ameriką, susidomėjo unikaliais Kinijos gongshi ir Japonijos suiseki akmenimis palyginti neseniai, daugiausia XX amžiaus antroje pusėje. Nors pavieniai meno entuziastai ir kolekcionieriai galėjo atrasti šį neįprastą meną ir anksčiau, platesniam visuomenės pažinimui ir įvertinimui reikėjo laiko. Iš pradžių šie akmenys dažnai buvo pristatomi kaip egzotiški Azijos meno artefaktai, neatsiejamai susiję su Vakaruose anksčiau populiarumo sulaukusiais bonsai ir penjing menais. Europoje ir Šiaurės Amerikoje gongshi ir suiseki patraukė dėmesį pirmiausia savo išskirtiniu estetiniu patrauklumu ir natūralia, dažnai neįprasta forma. Žiūrovus žavėjo akmenų gebėjimas priminti įvairius gamtos peizažus, sužadinti vaizduotę ir sukurti subtilią ramybės bei kontempliacijos atmosferą. Vakarų kolekcionieriai ir meno mylėtojai ėmė vertinti akmenų formą, spalvą, tekstūrą ir jų retumą. Skirtingai nuo gilių kultūrinių ir filosofinių asociacijų, būdingų Rytų tradicijoms, Vakarų požiūris dažnai buvo labiau orientuotas į akmens vizualinį ir skulptūrinį aspektą.

Vis dėlto, augant bendram susidomėjimui Azijos kultūra ir menu, Vakarų kolekcionieriai ir meno mylėtojai pradėjo gilintis į gongshi ir suiseki kultūrinę bei filosofinę reikšmę. Buvo pradėtos rengti specializuotos parodos, leidžiamos informatyvios knygos ir straipsniai, siekiant pristatyti šį unikalų meną platesnei auditorijai. Formavosi vietinės suiseki asociacijos ir klubai, vienijantys entuziastus, kurie noriai mokėsi akmenų vertinimo principų, dalijosi savo sukauptomis kolekcijomis ir propagavo šį meną. Keletas žymių tyrinėtojų ir meno istorikų reikšmingai prisidėjo prie gongshi ir suiseki pristatymo bei analizės Vakarų pasaulyje. Vincent Covello ir Yuji Yoshimura savo fundamentaliu veikalu "The Japanese Art of Stone Appreciation: Suiseki and Its Use With Bonsai" padėjo pagrindus Vakarų supratimui apie suiseki ir jo ryšį su bonsai menu. Felix G. Rivera, žymus suiseki entuziastas ir tyrinėtojas, savo gausiais straipsniais ir knygomis aktyviai skleidė žinias apie šį meną Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Kinų meno žinovas ir prekiautojas Kemin Hu savo knyga "The Spirit of Gongshi: Chinese Scholar's Rocks" atvėrė Vakarų skaitytojams gongshi pasaulio subtilybes. Žymus kinų meno kolekcionierius Richard Rosenblum savo įspūdinga gongshi kolekcija, pristatyta tiek parodose, tiek knygoje "Worlds Within Worlds: The Richard Rosenblum Collection of Chinese Scholars' Rocks", taip pat prisidėjo prie šio meno populiarinimo. Galiausiai, Thomas Elias ir Hiromi Nakaoji, įkūrę Viewing Stone Association of North America (VSANA), aktyviai organizuoja renginius ir leidžia informacinius biuletenius, skirtus gongshi ir suiseki sklaidai Šiaurės Amerikoje. Šių ir kitų dedikuotų asmenų dėka gongshi ir suiseki pamažu atranda savo nišą Vakarų meno ir kultūros peizaže, praturtindami jį savo unikaliu natūraliu grožiu ir gilia filosofine potekste. Nors Vakarų požiūris dažnai skiriasi nuo tradicinio Rytų suvokimo, susidomėjimas šiuo menu nuolat auga, o jo vertė kaip savito dialogo tarp žmogaus ir gamtos yra vis labiau pripažįstama.

Lietuvoje?

Prieš keletą metų, dar 2011 metais, naujienų portalas Delfi publikavo straipsnį pavadinimu "Suiseki: akmenyje atgyjantis pasaulis", kuris rodo, kad bent jau suiseki terminas ir pagrindiniai šio meno principai buvo pristatyti Lietuvos visuomenei. Straipsnyje buvo aprašoma suiseki meno esmė, jo ryšys su gamta ir vertinimo kriterijai. Tai leidžia manyti, kad tam tikras informuotumo lygis apie šį meną Lietuvoje egzistuoja.

Tačiau, ieškant informacijos apie aktyvias gongshi ar suiseki praktikuojančių bendruomenes, klubus ar reguliarias parodas Lietuvoje, rezultatai yra riboti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šis menas nėra plačiai praktikuojamas. Vis dėlto, atsižvelgiant į augantį susidomėjimą Rytų kultūra ir menais visame pasaulyje, yra tikėtina, kad Lietuvoje taip pat yra pavienių entuziastų, kurie domisi ir galbūt praktikuoja šį unikalų akmenų vertinimo meną savo asmeninėse kolekcijose ar kuriant kompozicijas.

Norint tiksliau sužinoti apie dabartinę gongshi ir suiseki meno praktiką Lietuvoje, reikėtų ieškoti informacijos meno galerijose, susisiekti su Lietuvos bonsų ar sodininkystės bendruomenėmis, nes šie menai dažnai būna susiję, arba ieškoti specializuotų meno forumų ir grupių internete, kuriuose galėtų būti Lietuvos entuziastų.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Popiežius Pranciškus I apie atleidimą, Dievą, žmogų ir gamtą

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Šiandien mirė popiežius Pranciškus I. Prisimenu, kaip mirė Jonas Paulius II, tada dar buvau mokykloje, nepamenu, kelintokas, bet praėjo ištisa epocha. Bandau suvokti, kaip per tą laiką pakito mano požiūris į krikščionybę ir Bažnyčią, kurion mane labai stūmė mano kadaise gyva dar buvusi močiutė.

Nemanau, kad esu labai nuskriaustas, kad nepriklausau tai bendruomenei, manau, Bažnyčia yra ne tik duodanti, bet ir imanti. Daug ko mes nežinome ir kažin, ar sužinosime, kas iš tikrųjų yra Vatikanas ir ką jis darė bei daro, koks tikrasis popiežių vaidmuo. Žinoma, pasaulyje daug dokumentinių filmų, labai tamsių ir juodų, o konspiracinių teorijų labai daug, tačiau Romos katalikams ši antroji šv. Velykų diena išties reiškia daug, ypač nuolankiesiems jų tikintiesiems. Praėjo ištisas Pranciškaus I-ojo (priminsiu, kad popiežiumi šis argentinietis buvo išrinktas 2013 metų kovo 13 dieną). Kaip ir kadaise Motina Teresė, taip ir Pranciškus I yra palikęs nemažai reikšmingai guodžiančių žodžių.

Šiandien per radiją išgirdau, kad Pranciškus I-asis į  istoriją įeis kaip tas, kuris ėjo už silpnesnį žmogų, guodė jį ir gynė. Rinkdamas citatą, perskaičiau nemažai, bet kažkodėl šioji dažnai pasikartojanti, man įsiminė labiausiai.

„Dievas atleidžia visada, žmonės kartais, gamta – niekada. Turime rūpintis gamta, kad ji neatsakytų sunaikinimu.“ Popiežius Pranciškus I

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 107: gyvenimas ant lotoso lapo su perspektyva

 

Sveiki,

Prieš miegą geriu kmynų arbatą ir baiginėju skaityti knygą. Antroji šv. Velykų diena ir viskas turi būti šviesu ir gera. Visai kaip šiame vaikiškai guodžiančiame paveikslėlyje, primenančiame pasakų veikėją Coliukę.

Taip jau nutiko, kad jau pusmetis prie mano darbo stalo yra padėta Sal Rachele knyga „Sielos integracija“, bet tik šiandien ją atsiverčiau, tarsi, kaip sako kiti, iki tol reikėjo žinoti, kad šie raštai išversti į lietuvių kalbą egzistuoja (vertė Živilė Vazelytė, išleido Mijalba, 2023), o ranka pakels reikiamą momentą pati. Toje knygoje kalbama (skaičiau kol kas tik fragmentą) apie sielos dvynes liepsnas ir aukštesniųjų dimensijų būtybes, apie kurias jau žinau labai seniai iš kitų šaltinių.

Kartais atrodo, kada nieko negali pakeisti, tik žiūrėti kaip bėga iš čiaupo tas vanduo, matyti skalbimo mašiną, kriauklę, veidrodį, kuris niekaip nesikeičia, o šitie dalykai surašyti knygoje egzistuoja kažkur paslėpti, nematomi, neapčiuopiami, nepatiriami. Beprotiška, kai pagalvoji, kiek esame materialios ir įrėmintos būtybės; tokie akli ir kartais apleisti ir apsileidę savo ribotumu, kad net sunku patikėti, jog tai Maja, jog tai tik iliuzija, kurią sukūrė Sąmonė. Tokiomis akimirkomis, atrodo, imsi ir perskaitysi knygą „Sielos integracija“, imi tikėti, kad viskas ims ir kažkaip persivers, pasikeis, nušvis, nuskaidrės, susikurs situacijos, apsireiškimai, kurie visais varpais bylos, jog esi viso TO dalis. Taip jau būta ne karta, tas žinojimas, jog viską galima keisti, jeigu tik atsisakai to, kas tave riboja, kas tave daro mažą kaip Coliukę, kuri gyvena ant lotoso lapo su miniatiūrine varle.

Man regis, netgi patikėjimas, jog viskas yra įmanoma, bet niekas nevyksta, yra geriau, nei niekuo netikėti ir nesivilti.

Šiandien astronomai sako, kad danguje bus meteoritų lietus. Kai kurie teigia, jog iš tikrųjų gyvename po stikliniu didžiuliu kupolu ir meteoritai tėra tik liepsnojančios viso to atplaišos. Sako, kad Katy Perry pabuvojimas kosminėje erdvėje tik surežisuota vaidyba.

Netgi jeigu ir šitaip. Žinome, kad bent jau yra gyvenimas ir yra jo pabaiga. Tai turėtų irgi paguosti.

Maištinga Siela

Leidykla "Slinktys": sraigės logotipas

*

Sparčiai auganti ir populiarėjanti leidykla „Slinktys“ turi puikų logotipą.

Lietuvos leidėjų asociacijos pateikta informacija, leidyklos logotipas vaizduoja apvalų sraigės kiauto siluetą su spirale ir dviem ragų linijomis.

Leidyklos vadovas Juozas Žitkauskas yra minėjęs, kad pavadinimas „Slinktys“ ir logotipas yra giliaprasmiai ir simbolizuoja drauge su tavimi visur keliaujančius namus, o leidykla iš lėto slenka į viršų, visai kaip sraigytė.

Maištinga Siela