Šalčio užkluptas

Sveiki visi,

Kaip Jūs visi begyvenat? Noriu paraginti, jog vis galite man parašyti į email‘ą, duotą šio blogo įrankių juostoje – cirkininkas@gmail.com Šis adresas kuo puikiausiai veikia, ne taip, kaip kažkas čia komentaruose seniau bandė įrodinėti, jog jis netikras. Tikras. Ir dar kaip tikras.

Šalta? Tikrai šalta. Vilniaus kaminai jau rūksta giedrais dangumis kaip pašėlę, plaučių vėžiu susirgs, tačiau jam tai nerūpi, nes šildo mano radiatorius ir man nuo jo gerai, kadangi laikau sušalusias kojas prie ketaus metalo. Sezoninė žiema jau įvyko, o rytoj jau ir gruodis, kalendorinė žiema. Kai kam tai vien tik Kalėdų mėnuo, kai kam atokvėpis, ištrūkimas nuo darbų, aplankant visus artimuosius. Puikus metas. Tik, kad šaltis galėtų šiek tiek atslūgti ir gyvenimas taptų kur kas gražesnis.

Žinot, pamaniau, jog reikėtų kaip afrikiečiui dabar išeiti į lauką su praustuve ant galvos, kurioje lengvai teliūskuotų muilinas vanduo, o jame atsispindėtų putotas dangus, Vilniaus stogai, anglimi piešti medžiai. Žengt kaip juodaodžiui basomis per traškantį sniegą tarsi per plantacijos dulkėtos medvilnės gumulus ir dainuoti tik jam suprantančias dainas. Žiema įšoktų į muiliną praustuvės vandenį ir jį sušaldytų, pirštai netektų kraujo, nes kapiliarai užkalkėtų nuo -15 Celsijaus, bet nei afrikiečiui, nei žiemai tai nerūpėtų, nes vanduo stingtų kaip mirtis. Vaikai mėgsta ledą, čiuožinėja ant jo tarsi ant lygaus stiklo ir nebijo mirties, net apie ją negalvoja. Tegul teliūskuojantis vanduo su Vilniaus stogais ant galvos nepavargsta virsdamas į pražilusią stiklo fotografiją, nes pamėlynavusios lūpos, kurios drebės tarsi drugiai paskutiniu gyvenimu priglus ir pabučiuos ledą, pabučiuos mirtį...

Ir mirtis atsitrauks. Nuo pamėlusių lūpų atitirps užšaldytos muilinos miesto fotografijos, kaip akivaras, kaip eketė atsivers praustuvėje, kurioje maudėsi naujosios kartos emigrantai iš Afrikos. Ir lietuviškas vanduo kvepės levandomis, kvepės muilu, kurį norėsis mylėti tarsi vasarą, kuri pasilaidojo rudens kapinių žemėmis. Tegu. Tegu vanduo teliūskuodamas nesušąla, nesušąla juodaodžio nuogos kojos trypdamos dulkėtą sniegą, o traškėjimas kaip sausainio atsikandimas tegu trykšta ir atsimuša į kiekvieną, kuris bijo žiemos ir jos nepateisina, nemoka interpretuoti savo naudai. Išsigandę žingsnių aidų, jie puls ir sniego gniūžtėmis tarsi šešiolikmečiai užmėtys emigrantą nesveika neapykantos kruša. Ir kruša išlies Vilniaus stogus, muilinus medžius ir pasaulis išsilies į pasaulį, kurio niekas taip ir nesurinks daugiau niekada.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera "Lift me up"

Sveiki visi,

Šiandien „Šios dienos dainoje“ svečiuojasi garsi amerikiečių dainininkė Christina Aguilera su daina „Lift me up“. Ši dainininkė praėjusio dešimtmečio pop dievaitė iškilo kartu su Britney Spears ir kitais tos kartos dainininkais, kurie, galima sakyti, iki šiol valdo muzikos industrijos pasauly. Paskutiniuoju metu Aguilera aktyviai grįžinėja į Olimpą iš motinystės atostogų. Šiais metais pasirodęs albumas „Bionic“ susilaukė tik vidutinės sėkmės, tačiau Aguilera grįžo su nauju įvaizdžiu, nauju muzikos stiliumi. Šįkart į albumą „Bionic“ suplaukia du muzikos stiliais – seksualus futuristinis – fetešistinis „balalaikos“ ir graudi, melancholišku ritmu alsuojančios baladės. Viena iš jų - „You lost me“ (Tu mane paradai), visai sėkmingai debiutavo M1 radijo stotyje, o video klipas buvo greitai įvertintas, kaip nuostabios baladės populiarinimo galimybė. Tačiau akivaizdu, kad Aguilerai sunku susigrąžinti olimpą, kai šiuo metu vėl pamirštamas geras balsas ir baldės, kai vėl karaliauja „išsidirbinėjimai“, „šokiravimai“, triukšmas ir skandalai.

Prieš jus, mano nuomone, viena stipriausių „Bionic“ baladžių „Lift me up“, kuri labai, manau, tiktų giliai dramai į muzikos takelį. Kažkodėl jis man primena kultinį filmą „Milijono vertas viešbutis“ su Milla Jovovich, kur atliko įsimylėjusios beprotės Aloyzos vaidmenį. „Lift me up“ pirmą kartą nuskambėjo vykusiame labdaros akcijoje padėti Haičio gyventojams. Visi buvo sužavėti, bet po albumo išleidimo, kažkodėl buvo pasirinkta populiarinti ne „Lift me up“, bet „You last me“, mano nuomone, taip pat stipri ir panašaus stiliaus baladė. Siūlau Jums patiems įvertinti šią širdį draskančią baladę. Manau, gyvenime tokių dainų nepasikartoja.

Lift Me Up

So the pain begins
as the music fades
and Im left here with
with more than I can take

if you lift me up
just get me through this night
i know ill rest tomorrow
and ill be strong enough to try

when the sky clears
and all is said and done
i will realize
that we all need someone

if you lift me up
just get me through this night
i know ill rest tomorrow
and Ill be strong enough to try

so when you see me crashing
and theres nowhere left to fall
will you lift me even higher
to rise above this all

if you lift me up
said if you lift me up

said if you lift me up
will it be higher

when you see me crashing
and theres nowhere left to fall
will you lift me even higher
to rise above this all

if you lift me up
said if you lift me up
if you lift me up

Originalus įrašas:

Atliekama gyvai:

Filmas: "Burtininko mokinys"

Sveiki,

Visai neseniai teko žiūrėti filmą „Burtininko mokinys“ (The Sorcerer‘s Apprentice) (2010 m.). Tai specialiųjų efektų prisodrintas amerikiečių filmas. Tikriausiai jau net nekeista, kad ir vėl kurta pagal knygą, kurią prieš pora metų išleido ir Lietuvos leidyklos. Žinot, pamaniau, kad siužetai iš esmės nesikeičia. Auga berniukas, po to jis sužino, kad yra ypatingas, galiausiai jis susitaiko su savo galiomis kaip su likimo dovana ir galiausiai grumiasi su blogio jėgomis ir jas nugali. Pripažinkim, šis siužetas tikrai nuvalkiotas, panašus į Harį Poterį, Titanų kovų siužetus.

Keista, kad Nicolas Cage nusifilmavo tokioje juostoje, juk jį esame įpratę matyti visai kitoje pozicijoje, tačiau dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tikriausiai ir aš vaidinčiau, jeigu tik pasiūlytų tokiame filme vaidinti. Juolab, kad tokie filmai yra visada „ant bangos“ ir labai populiarūs. Holivudas smūgiuoja ten, kur populiaru, krauna sau kapitalą. Toks tas gyvenimas.

Šiaip filmas lengvas, popsiškas, tuo ir patiko, nes žinojau, ko tikėtis, to ir gavau. Lengvai, smagiai praleidau valandas su įdomia istorija, kad ir nuvalkiota istorija. Manau, kad ir iš jūsų atsiras, kuriam patiks šis filmas. Kalbant apie specialiuosius efektus, jie nebuvo tokie įspūdingi, kokie tarkim buvo „Įsikūnijime“, tačiau vis tiek yra ko pamatyti t.y. ir vėl stebėtis žmonių mąslumu ir technologijų galimybėmis.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina su drakono tatuiruote"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai apie filmą „Mergina su drakono tatuiruote“. Tai švedų filmas (amerikiečiai jau ruošia savo versiją) sukurtas pagal garsaus švedų rašytojo trilogiją. Pastarasis rašytojas, taip ir nespėjo nunešti visų knygų į leidyklą, mirė prie savo rašomojo stalo, vietoj jo tai padarė draugai, aptikę jo rankraščius. Knygos tapo pasauliniu bestseleriu. Lietuvoje jos leidžiamos smagiais viršeliais ir taip pat smagiai ir gausiai graibstomos nuo lentynų.

Nežinau, kaip knygos, tačiau švedų filmas, apie kurį girdėjau gerų atsiliepimų man visai... patiko. Intriga užsimezga nuo pat pradžių. Neskaitant visų filmų susižavėjimų, filmas gan popsiškas, žiūrovai pagauna intrigą ir yra vedami per visą filmą, kol galiausiai išsiaiškinama, kas yra žudikas. Nebloga švedų aktorių vaidyba. Tik pasirodė, jog jie labai stengėsi sukalti filmą, kažkuo panašų į Holivudo trilerius. Nes matosi, jog režisieriaus braižas yra gan holivudietiškas, tačiau priimtinas. Matyt, dėl pačios knygos, filmas taip pat savo siužetu įtraukė, buvo įdomus. Užgniaužtos meilės santykiai, smurtas, vaikystės traumos, žiaurumas ir nesveikos žmogžudystės. Viena įspūdingiausių scenų yra merginos su drakono tatuiruote prievartavimas. Tikrai išradingai sukalta scena ir parodoma žmogaus stiprybė kovoti su juo.

Filmas patiks visiems, kurie iš filmo nori intrigos. Bandžiau nuspėti, kad yra žudikas, gal to padaryti nepavyko, tačiau kažkodėl pabaigą vis tiek nuspėjau. Nuspėjau dar filmo pradžioje, tačiau vėliau filmas bandė mano hipotezes paklaidinti. Tai neblogas trileris, manau, patiks tiems, kurie trokšta daugiau iš filmo nei pramogos, bet nenori ir savęs persunkti. Šitas filmas kaip tik Jums!

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Rednex "Cotton eyed Joe"

Sveiki visi,

Šiandien rubrikoje „Šios dienos daina“ svečiuojasi dar viena legendinė muzikos grupė „Rednex“ su dar garsesne daina „Cotton Eyed Joe“. Nepatikėsite, bet tai yra amerikiečių ir kanadiečių liaudies daina. Keista, kad kolonistai gali turėti liaudies dainų, tačiau nutiko būtent taip, kad „Rednex“ šią populiarią dainą taip išpopuliarino, kad tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas iš mūsų. 1980 metais ši daina pirmą kartą nuskambėjo kino filme „Miesto kaubojus“ ir sukėlė nepaprastą susidomėjimą, nes judri ir linksma daina labai tiko vikriems šokiams. Nors pačios dainos ištakos dar senesnės, pirmas įrašas pagamintas 1939 metais ir skambėjo pusiau lyriniu kantri stiliumi. O pati daina jau atkeliavusi iš senų JAV istorinių ištakų t.y. Pilietinių karo laikų, o pirmą kartą užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose 1925 metais.

Ir pagaliau 1994 metais garsi švedų grupė „Rednex“ sukūrė savo versiją ir ji tapo nemirtingu hitu visame pasaulyje! Nuo to laiko atsirado šimtai miksų, bandymų kopijuoti ir plagijuoti šį hitą. Dėka šios dainos, „Rednex“ Vokietijoje pardavė per milijoną albumų ir tapo du kartus platininis, Švedijoje, Olandijoje, Naujojoje Zelandijoje, Britanijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje ir Austrijoje iškopė į pirmąsias topų vietas. Taigi prieš jus „Rednex“ su nemirtingu hitu „Cotton Eyed Joe“!

Don't you remember, don't you know,
Don't you remember Cotton-eyed Joe?
Cotton-eyed Joe, Cotton-eyed Joe,
What did make you treat me so?
I'd 'a' been married forty year ago
Ef it had n't a-been for Cotton-eyed Joe!

Cotton-eyed Joe, Cotton-eyed Joe,
He was de nig dat sarved me so, ?
Tuck my gal away fum me,
Carried her off to Tennessee.
I'd 'a' been married forty year ago
If it had n't a-been for Cotton-eyed Joe.

Hi's teeth was out an' his nose was flat,
His eyes was crossed, ? but she did n't mind dat.
Kase he was tall, and berry slim,
An' so my gal she follered him.
I'd 'a' been married forty year ago
Ef it had n't a-been for Cotton-eyed Joe.

She was de prettiest gal to be found
Anywhar in de country round;
Her lips was red an' her eyes was bright,
Her skin was black but her teeth was white.
I'd 'a' been married forty year ago
Ef it had n't a-been for Cotton-eyed Joe.

Dat gal, she sho' had all my love,
An swore fum ne she'd never move,
But Joe hoodooed her, don't you see,
An' she run off wid him to Tennessee,
I'd 'a' been married forty years ago,
Ef it hadn't a-been for Cotton-eyed Joe."

1994 m. video klipas

2002 m. video klipas

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baltas kaspinas"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti vokiečių filmą „Baltas kaspinas“ (Das weisse band) (2009 m.). Šis filmas buvo pristatytas „Kino pavasaryje 2010“, tačiau kol kas dar labai mažai žmonių, kurie pamatė šį filmą. O be reikalo, vėl supeiksiu Holivudo vartotojiškumą, nes pažiūrėjęs „Baltą kaspiną“ pasijutau kaip po gerų 10 filmų dozių. Europietiško filmo subtilybė, nuostabi režisūrinė žaismė, išmonė, nuostabūs aktoriai, o per vis labiausiai keliama filmo atmosfera! Atmosfera tokia giliai vidinė, kad rodos kiekvienas personažas nesusilaikęs pratrūks ir ims rėkti, kad šis gyvenimas neteisingas, neteisinga ši santvarka ir apskritai, kas vyksta su pasauliu ir žmonėmis.

Na, iš tikrųjų filmas labai artimas senajam lietuviškajam kinui, tačiau turi šiuolaikiškai išlaikytą režisūrinę žaismę. Filmas juodai baltas, to reiktų nebijoti, nes šios spalvos tik dar labiau palaiko filmo dvasią ir įtampą. Kažkuo tikriausiai artimas lietuviškajam „Duburiui“, tačiau „Baltas kaspinas“ turi kažko tokio, ko nesupaistysi įvardyti žodžiais, reikia būtinai pamatyti. Tai vieno kaimelio istorija, kuri sukasi apie turtingą baroną likus metams iki Pirmojo Pasaulinio karo. Kuriama nuotaika bauginamai paslaptinga, mistika kuriama iš grynų realistinių detalių. Pasakojamai tragiški, sukrečiantys miestelėnų gyvenimai, kurie iš dalies yra susieti į visumą, nes miestelyje kažkas trokšta mirties ir ima vykdyti baisius nusikaltimus. Už visko slypi baltus kaspinus ryšintys vaikai, kurie savo paslėptą žiaurumą paveldėjo iš savo tėvų žiauraus elgesio ir griežtų kone geležinių taisyklių.

Baisu pagalvoti, koks režisierius skrupulingai jautrus ir taiklus. Nes būtent tokia išsigimusi vaikų auklėjimo sistema ir pagimdė naujoje kartoje žiaurumą, iš kurio iš dalies išsirutulios Antrasis Pasaulinis karas. Nepriekaištinga psichologinė motyvacija, apgalvotas kiekvienas judesys, kiekvienas akies mirksnis, kiekviena detalė, kaip ji atsispindės „juodai baltame“ filme. Ir žinoma, istorijos ypatingumas šiurpina savo negailestingu realizmu. Iki šiol prieš akis stovi baltos durys, jas atidaro berniukas, nueina į kitą kambarį be žodžių atsineša rykštę, grįžtą į kambarį, uždaro baltas duris ir žiūrovas laukia garso, laukia įspūdžio, kas nutiks už tų durų... Viskas apgalvota, reikia tik pamatyti. Dar sykį pagalvojau, kad europietiškas filmas iš tikrųjų veža!

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pradžia"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai apie filmą „Pradžia“ (Inception) (2010 m.). Tai amerikiečių filmas, kuris tikriausia ne vienam jau sumaišė protą, sudirgino jautrią vaizduotę. Tai garsaus režisieriaus Christopher Nolan šviežiausias darbas. Ankstesni jo darbai kaip ant „Momento“ ir „Tamsos riteris“ taip pat buvo pripažinti ir populiarūs, šiuo darbu režisierius vėl tarsi grįžta prie realybių žaismės kaip „Momento“ filme. Šįkart režisierius pasirenka sapno erdvę ir ją paverčia gyvenimu.

Sapnas sapne, kuriame dar yra vienas sapnas ir dar vienas... Iš tikrųjų labai įdomus siužetas, kuriame apsieiname be sudėtingos technologijos, viskas telpa viename metaliniame lagaminėly. Neapsunkinant žiūrovo nereikalinga fantastika ir technologijos terminais, filmas susikoncentruoja į žmogaus sąmonę - pasąmonę ir jų plačius vandenis. Filmas tikrai tobulėja, plečią erdvę. Iš vis įdomu, kad filmas randa būdų, kaip apskritai pavaizduoti ne žmogų, bet žmogaus pasąmonę t.y. ledkalnio povandeninę dalį. Puikiai sužeista erdvėmis ir laiko distancijomis, režisierius neblogai tuo sulošia ir sukuria įtempto siužeto filmą, kuris prikausto prie ekrano.

Didelis užmojis – vaizduoti besikeičiančią erdvę ir laiką. Tokių filmų po Holivudo padange vis daugėja ir daugėja, prisimenant „Daja vu“. Leonardo DiCaprio, savu laiku buvęs sekso simbolis, dabar kuria neįtikėtinus vaidmenis, tačiau jie tampa monotoniški, kažkuo jau primenantys vieną kitą. „Pradžia“ nejučia primena ankstesniu „suktaus“ kino siužeto filmus kaip antai „Infiltruoti“ arba „Kuždesių sala“. Pastarajam aktoriui tikriausiai patinka tokio žanro ir pobūdžio filmai, nes DiCaprio yra tas aktorius, kuris geba pats atsirinkti, kur ir kaip jam vaidinti. Tenka tik sutikti, kad tokio žanro siužetai jam visai tinka. Smagu vėl išvysti aktorę, kurią pavadinčiau genijum, tai – Marion Cotillard, Oskaro laimėtoja, Edith Piaf vaidmens atlikėja, jau kelis kartus atlieka tarsi antraeilius vaidmenis, bet jie – nuostabūs, prisimenant „Visuomenės priešai“ filmą. Filme taip pat renkasi ir kiti pasaulinio garso aktoriai.

Kruopščiai atliktas darbas, „Pradžia“ panardina į puikų transą, kuriame apstu visko: geros vaidybos, gero garso takelio, vietos pamąstymui, bandymai spėlioti siužetą jam besivystant, įtampos, fantazijos ir net efektų. Labai retai filmas, kuriame esti specialiųjų efektų kartu būna ir stiprus siužetine prasme, tad rekomenduoju šį filmą kaip išskirtinį iš specialiųjų efektų aptukusių holivudinių filmų virtinės.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (3 dalis)

- Duok viskio. Su ledukais.

- Ledukų nebėra.

- Duok be ledukų.

- Tai kaip švęsi Kalėdas, Monika?

- Nešvęsiu.

- O ko taip? Pameni, kaip pernai prisilupom kaip kiaulės klube?

- Aha... Kai grįžom namo, dešimt kartų paslydai, o mums reikėjo tave kelti.

- Geros buvo Kalėdos...

- Štai tavo viskis. Gerk į sveikatą!

- O kur ledukai?

- Taigi sakiau, kad neturiu. Ar tu nors kartą mane gali išgirsti, ką aš tau sakau?

- Ko čia dabar ožiuojies? Įsipilk ir sau... Va šitaip. Nu, į sveikatą.

- Į sveikatą... Fui, bjaurybė stiprus!

- Sakau, kad reikėjo ledukų. Įpilk dar... Tik pilną, ko čia dabar po lašą, niekas taip negeria. Ei, duok man, įpilsiu kaip reikia! Va, žiūrėk... O dabar tau. Na, į sveikatą!

- Pagausi „kablį“ ir visiškai nebeišeisi iš buto, kol paskutinio lašo neišlaižysi. Visada taip buvo...

- Tai ko čia mane pakvietei? Tipo arbatėlės? Štai vyrų gėrimas! Nu, būk sveika! Ei, ko negeri?

- Neskanu. Nenoriu, bet tu tik gerk, tik gerk...

- Jei manai, kad mane girtą suvystysi, labai blogai manai.

- Ai, galvok ką nori. Geriau papasakok, kaip ta tavo sterva, dėl kurios mane palikai?

- Puikiai! Grįžo pas savo vyrą.

- Tai ji ištekėjusi?

- Jo. Patapo nėščia ir grįžo pas savąjį.

- Ir dar nėščia?

- Nu jo... Aišku, ne nuo manęs. Kasnakt ją vyras tratindavo.

- Ir jo jam buvo negana? Reikėjo tavęs?

- Ką aš žinau, apie tai nekalbėjom.

- Ir tau ji buvo geresnė negu aš? Lovoje.

- Ką aš žinau. Visos turi kažko tokio gero... Vyrams reikia įvairovės.

- Ak, visos turi kažko? Tai yra ir kitų?

- Na, ko čia dabar klausinėji? Visos moterys iš prigimties kurvos, toks tas pasaulis. Ne aš jį sukūriau.

- Oi, koks filosofas besąs. Mes moterys kurvos, o kas jūs?

- Mes vyrai. Tokia mūsų prigimtis.

- Kažkoks siaubas...

- Ko tu čia raukaisi? Išgerk dar.

- Nekišk man šito mėšlo!... Nu, bet duok dar burnelę... Fui, toks pat šlykštus, kaip ir pirma. Ant nervų gal ir gerai, bet mėgautis negaliu. Fe...

- Ką tu supranti. Čia ir reikia mėgautis stiprumu! Viskis išdegina visas bakterijas. Mmmm... Saldu net pasidarė. Jauti, kaip nuslinko į vidurius?

- Nė velnio man neskanu, bet duok dar... Andriau, o tu apie šeimą kada nors pagalvoji? Nu, ta prasme, apie pastovų gyvenimą su žmona ir vaikais... gi žinai, apie ką aš.

- Pagalvoju... Bet galvoju, kad vis ne dabar. Galvoj man dar vėjai švilpauja.

- Bet tau jau 28! Laikas išvaryt tuos vėjus...

- Nu ką aš žinau... Toks jau esu. Nereik man tos šeimos. Kol kas. O tu ką? Nori į žmonas eiti? Tipo už manęs?

- Jeigu tu tik nori ir... Ei, ko tu juokiesi?!

- Nebūk juokinga, Mon. Su tavimi viskas baigta. Kaip ispanai sako basta!

- ...

- Nu, geriam. Būk sveika.

- Ir tu... būk... sveikas...

- Ar pameni Dainių? Nu tą, kur prie Kaišiadorių pirtelėj buvom kažkada?

- Pamenu. Ir?

- Jis tavęs norėjo. Prisilupo ir pats pasakė...

- Nu ir?

- Turiu jo numerį. Galėtum su juo susidėti ir...

- Galvijas. Kas tau? Piršliu patapai?

- Pagalvok, toks jautis ant tavęs, visą gyvenimą sekso nuo kito nebenorėsi. Ir mane pamirši.

- Užsičiaupk, Andriau, man kito nereikia. Na, būk sveikas!

- Bet tu pagalvok, gerai pagalvok...

- Nešnekėk nesąmonių. Nereikia man jokio Dainiaus, nereikia ir tavęs. Palik man tik savo spermos ir to pakaks!

- Tu ir vėl su tuo. Jokių vaikų! Basta!

- Pusprotis!

- Nu, būk sveika!... Mmmmm... Klausyk, turi dar cigarečių?

- Aha... Bet einam į balkoną parūkyt, namai ir taip pradviso.

- Nuo kada pas tave balkone rūkoma?

- Nuo tada, kai tavęs čia nebėra! Einam į balkoną? Pasiimk striukę, lauke šalta.

- Klausau, šeimininke.

- Neišsikalinėk, Andriau. Einam... Blet, čia durys šiek tiek užbrinko. Gal gali?

- Duok. Va, prašau. Brrrr... Nu ir šalta lauke. Kai pas tave važiavau, taip šalta nebuvo.

- Pripratai prie virtuvės šilumos.

- Visur balta. Tikra Kalėdinė žiema.

- Man visada akys skauda žiūrėti į tokį baltumą. Ypač kai giedra ir saulė.

- Aha, keista, į tamsą žiūrėti akių neskauda, o šviesa jas žeidžia. Bet kažkodėl visi nori tos šviesos. Žmonės – tamsos gyviai.

- Andriau, tu turėjai būti filosofu!

- Skaičiau vienoj knygoj, apie gėrį ir blogį. Žmogus iš prigimties turi du pradus. Trauk cigaretę, nes nušalsiu rankas.

- Blet, balandžiai prišiko ir šūdas suledijo. Nuostabu, dabar prinešim mėšlo...

- Velniop, ugnies paėmei? O gerai! Duok prisidegt. Dėkui.

- Balkone geriau rūkyt. Žiūrėk, kokie vaizdai...

- Trūksta tik kankano...

- Arba geros Kalėdinės dainos. Žiūrėk, už tų namų kaip gražiai prekybcentrį papuošė.

- Kaip ir pernai. Nieko naujo nebesugalvoja.

- Bet vis tiek gražu. O aš net eglės nenusipirkau...

- Tai juk rūsį turėtum turėti dirbtinę iš pernai.

- Andriau, man dirbtinės nepatinka. Kas, kad spyglių nepribyra, tačiau nėra tikros eglutės su kvapu, nėra ir tikrų Kalėdų. Šiais laikais viskas taip dirbtina... Pamenu, kaip tėvas per Kūčias parnešdavo tikrą eglutę ir puldavom su seserim jos puošti. Deklamuodavom prie jos eilėraščius...

- Ir sakai, kad tai tikra buvo?

- Jo. Dabar nebeliko jokios dvasios. Viskas iš plastiko ir naftos. Noriu Kalėdoms ko nors tikro, gyvo ir šilto.

- Ir tai yra vaikas?

- Taip, Andriau. Tu visiškai teisus.

- Beprotė.

- Aš pavargau nuo to plastiko ir vienatvės. Noriu tikrų Kalėdų! Noriu tikrų santykių!

- Visi kažko nori, bet ne visi gauna.

- O kas jeigu nušokčiau? Iš aštunto aukšto? Ar likčiau kaip blynas?

- Ką čia pezi?

- Visą tą laiką balkonas viliojo savo laisvės teikiamu pojūčiu. O kas jeigu išdrįsčiau?

- Durna merga. Ką darai? Net negalvok! Nulipk nuo tos šūdinos kėdės.

- Tiesiog nušokčiau ir...

- Blet, Monika... Nieko sau, dar juokiasi!

- Žinojau, kad mane nukelsi nuo kėdės.

- Tau jau viskis kalė į galvą. Einam į vidų.

- Palau – lauk! Aš dar kai ko nepadariau.

- Su bobom niekada negalima gerti. Apsvaigsta nuo pirmo gurkšnio. Einam į vidų, čia šalta kaip subinėj!

- Šššš! Aš dar kai ko nepadariau. Aš nenustūmiau tavęs pro balkoną.

- Monika, tu kliedi?

- Aš buvau sau pasakiusi, jeigu tu nesutiksi, aš tave nužudysiu. Neleisiu jokiai stervai tavęs išsivesti! Tu buvai mano. Mano, Andriau!

- ... einam į vidų.

- Gerai. Bet aš dar grįšiu šiandien. Būtinai grįšiu ir nušoksiu!

- Tik einam, plaštake, neleisk šalčio į butą... Va, duok, pakabinsiu ir tavo paltą.

- Man namai tebesmirda cigaretėm.

- Tau po nosim dvokia, tik taip atrodo.

- Noriu dar viskio! Noriu prisigerti iki mirties ir nušokti!

- Žiūrėk, jau pripyliau. Gerk tik. Būk sveika.

- Ir tu. Būk. Sveikas.

(tęsinys kitoje dalyje)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Murmanti siena"

Sveiki visi,

Tikriausiai visi jau žino kultiniu rašytoju tapusį Sigitą Parulskį. Gyvenime taip susiklostė, kad teko skaityti jo romaną „Trys sekundės dangaus“, pastarasis pasirodė chaotiškas, sunkus, išvarpytas kone išmėsinėtas, bet teko pripažinti, kad rašytojas turi savo žavesio. Na, ir pagaliau po kelių metų t.y. visai neseniai įsigijau „Murmanti sieną“ – vieną iš naujausių jo romanų. Sakau, riekia prisijaukinti, kaip nors populiariausią Lietuvos rašytoją.

Nežinau, ar man tai pavyko, tačiau jau kilo įtarimas beskaitant, kad literatūros kritikai ir šiaip recenzentai mielai patraiškytų Parulskio kūrybą. Ne dėl to, kad ji būtų prasta, bet dėl populiarumo. Juk nieko nėra smagiau, nei peikti populiarius autorius (Ivanauskaitę prisimenant). Taigi paskaitinėjau keletą recenzijų ir šiaip protingų žmonių atsiliepimus ir dauguma jie nusiteikę prieš „Murmančią sieną“, daugelis juokingai bando tai motyvuoti, tačiau įtarimas kyla, kad tarp kritikų ir literatų esti keista populiarumo – pavydo konkurencija. Man pačiam „Murmanti siena“ padarė neblogą įspūdį, galiausiai ir lietuvių rašytojų būsiu perskaitęs nors vieną šeimos sagą! Ko iš visi pasigendu lietuvių literatūroje, nes visi kažkaip bando vienaip ar kitaip išsiskirti, sakyčiau, „išsigimti“ iš savo literatūrinių klišių ir iš adatos priskaldyti vežimą.

„Murmanti siena“ – tai pasakojimas apie prosenelį, senelį, tėvą ir vaiką. Taigi, net keturios kartos, jos knygoje netolygios, išvarpytos ir paženklintos ryškių kultūrinių – politinių įvykių kaip antai Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Sovietinė okupacija, partizanų kovos ir net šių dienų laisvoji Lietuva. Iš esmės „Murmanti siena“ turi savo neosimbolinės galios, ji plačiai interpretuojama, kadangi knygoje ji yra ir reali, ir dvasinė. Dėl savo plačių daugiasluoksnių, daugiakultūrių interpretavimo galimybių knyga tampa plataus mosto, juolab, kad šalia eina šeimos istorija, greta istorinis kontekstas įpinamas į herojų gyvenimus, jis nelieka kažkokia butaforinė dekoracija, žmonės susipina su svarbiais įvykiais ir dalyvauja jų vyksme. Negana to, intensyviai, spontaniškai rutuliojasi ir keista „bjaurasties estetikai“ prilygstanti filosofija, kartais piktybiškai prikaišiota vulgarybėmis. Nepaisant „kartais“, Parulskiui iš tikrųjų tą vulgarybę pavyksta paversti tikrąja tiesa, juk gyvenimas neįmanomas be vulgarybių, tuštybių mugių ir pan.

Chaotiškas romano siužetas kartais labai atitolsta nuo pagrindinės romano šerdies ir nuklajoja labai toli. Tenka sutikti su kaikuriomis recenzijomis, kad romanui pristigo siužetinės linijos motyvacijos. Perskaičius romaną lieka neaiškumų, kažkur pamestas siūlo galas, kartos labai skirtingos, nutolusios ir tarsi nebeturinčios vieno kito ryšio, vidinio motyvacinio ryšio – kam iš vis vaizduota šeimos saga, jei ji nebeturi bendros sąrangos? Aišku, galima parodyti, istorinio vyksmo galią ardyti gimines, tačiau tai būtų per daug tuščia, per daug paprasta ir nuspėjama.

Dar sykį pagalvojau, jog į šį romaną yra sugrūsta 100 metų mūsų istorijos, beveik kaip kone Marquez‘o „Šimtas metų vienatvės“, net ir Parulsiškame romane esti siurrealistinių motyvų, o dar tų Augusto vardų pasikartojimas, tiesiog nori nenori laipina tave į kolumbiečio romano ištakas. Tačiau esama daugiau originalumo ir lietuviškumo, aliuzijos kiekvieną iš esmės gali nuvesti labai toli. Pasigedau tik kitokio Parulskio, daug idėjų jau buvo atskleista ankstesniuose kūriniuose, gal todėl man jo eseistika yra daug stipresnė nei romanistika, bet nepaisant visų trūkumų, iš esmės romanas yra gan stiprus, vertas pretenduoti į geriausiųjų penketuką, kas ir buvo nutikę „Metų knygos“ 2009 m. rinkimuose.

Įdomus kartais tas Parulskio cinizmas, kartais toks grubus, kad pagalvoji, ar tai neįžeidžia skaitytojo, neįžeidžia etninių grupių ir panašiai. Juk Herkus Kunčius irgi nesiskaito su žodžiais, o juk dar prieš kokius kelis šimtus metų už tokį kūrinį grėsė net mirtis. Aišku, galima laisvai reikšti nuomonę, tačiau neskatinant kitų nesantaikų, nepažeidžiant teisių. Todėl skaitant Parulskį, dažnai tenka rasti pateisinimą jo beribiam sarkazmui, kuris be abejo yra „ant bangos“ ir labai priimtinas šiuolaikiniam skaitytojui, o juk jau „veisiasi“ kartos, kurios tiesiog ima gyventi sarkazmo filosofija, kuri, sakyčiau, labai panašėja į sofistų filosofiją. O „Murmančios sienos“ tekstas kartais būdavo tarsi gero sofisto ranka parašyta, tai liudija literatūrinę meistrystę, didelius užmojus, ambicijas ir vaizduotės galią. Džiaugiuosi, jog Parulskis ėmėsi šio romano, ypač šeimos sagos. Pažvelgti į istoriją ne iš Granausko ir kitų literatūrinių grandų varpinių, bet jau atitolusių filosofine prasme.

Tenka sutikti su Vanda Juknaite, kad pasakojimuose, kuriuose dominuoja kaimiška erdvė, jokiu būdu negalima sakyti, jog tai yra „kaimiška literatūra“. Ne, ji gali būti labai moderni. „Murmančioj sienoj“ esti dvaro aplinka, labiau agrarinė, tačiau tekstas yra grynai išplaukęs iš moderniosios literatūros ištakų. Taigi ir apie kaimą mes kalbam šiuolaikiškai, ir apie istoriją. Jeigu mes turėjome K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir pasakojimo stilius buvo arčiau istorinės sąmonės, tai Parulskio tekstas yra visiškai nutolęs nuo istorinių herojų mąstysenos, aišku, tai daro pats autorius per modernųjį pasakotoją. Iš tikrųjų tai labai pateisinama, kadangi pačios knygos pabaigoje išaiškėja, jog šią istoriją rašė paskutinysis šios giminių kartos palikuonis.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad knyga verta dėmesio, tik reikia ją blaiviai suvokti, išgyventi ir patirti. Ne visiems ji patiks dėl savo chaotiškumo, ją geriausia skaityti iš lėto, mėgautis sarkazmo filosofija ir nuolatos suvokti, jog tai nėra gyvenimas, tai tėra tik literatūrinis žaidimas, bandymas žvelgti į istoriją pro visai kitokius akinius.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pink "Family potrait"

Sveiki visi,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi dainininkė ir šiaip pamišėlė, amerikiečių numylėtinė „Pink“, kurios tikrasis vardas ir pavardė Alicia Moore (airių ir lietuvių žydų – litvakų kilmės). Dainuoti pradėjusi 1996 metai, pirmąjį albumą išleido 2000 m. Šios dienos daina „Family Portrait“ yra iš jos antrojo albumo (2001 m.), tikriausiai viena žinomiausių Pink dainų, tačiau pagal reitingus, dievaži, tikrai ne lyderė. Aukščiausias topų viršūnes pasiekė tik 5 vietomis. Daina atliekama „RandB“ stiliumi. Atlikėja prisipažino, kad ši daina yra minorinė ir turi labai daug autobiografinių vėjų t.y. iš esmės apie jos santykius su mama po skyrybų su tėvu. Dainininkė atviravo, kad jos mama pamačiusi video klipą, apsiverkė ir užsidarė savo kambaryje, ji supratusi, kokia šios dainos esmė. Dainoje yra tarsi kalbama mažos mergaitės lūpomis apie skaudžią šeimos patirtį, todėl daina jau seniai neoficialiai yra vadinama besiskiriančių tėvų himnu vaikams ir paaugliams. Taigi prieš jus „Family portrait“, šiuolaikiniu ritmu dainuojamas hitas, kurį manau, prisimins dar daugelį metų.

Uh, uh, some deep shit, uh, uh

Momma please stop cryin, I can’t stand the sound
Your pain is painful and its tearin' me down
I hear glasses breakin as I sit up in my bed
I told dad you didn’t mean those nasty things you
said

You fight about money, bout me and my brother
And this I come home to, this is my shelter
It ain’t easy growin up in World War III
Never knowin what love could be, you’ll see
I don’t want love to destroy me like it has done
my family

Can we work it out? Can we be a family?
I promise I’ll be better, Mommy I’ll do anything
Can we work it out? Can we be a family?
I promise I’ll be better, Daddy please don’t
leave

Daddy please stop yellin, I can’t stand the sound

Make mama stop cryin, cuz I need you around
My mama she loves you, no matter what she says
its true
I know that she hurts you, but remember I love
you, too

I ran away today, ran from the noise, ran away
Don’t wanna go back to that place, but don’t have
no choice, no way
It ain’t easy growin up in World War III
Never knowin what love could be, well I've seen
I don’t want love to destroy me like it did my
family

Can we work it out? Can we be a family?
I promise I’ll be better, Mommy I’ll do anything
Can we work it out? Can we be a family?
I promise I’ll be better, Daddy please don’t
leave

In our family portrait, we look pretty happy
Let’s play pretend, let's act like it comes
naturally
I don’t wanna have to split the holidays
I don’t want two addresses
I don’t want a step-brother anyways
And I don’t want my mom to have to change her
last name

In our family portrait we look pretty happy
We look pretty normal, let's go back to that
In our family portrait we look pretty happy
Let's play pretend, act like it goes naturally

In our family portrait we look pretty happy
(Can we work it out? Can we be a family?)
We look pretty normal, let's go back to that
(I promise I’ll be better, Mommy I’ll do
anything)
In our family portrait we look pretty happy
(Can we work it out? Can we be a family?)
Let's play pretend act and like it comes so
naturally
(I promise I’ll be better, Daddy please don't
leave)
In our family portrait we look pretty happy
(Can we work it out? Can we be a family?)
We look pretty normal, let's go back to that
(I promise I’ll be better, Daddy please don't
leave)

Daddy don’t leave
Daddy don’t leave
Daddy don’t leave
Turn around please
Remember that the night you left you took my
shining star?
Daddy don’t leave
Daddy don’t leave
Daddy don’t leave
Don't leave us here alone

Mom will be nicer
I’ll be so much better, I’ll tell my brother
Oh, I won’t spill the milk at dinner
I’ll be so much better, I’ll do everything right
I’ll be your little girl forever
I’ll go to sleep at night

Filmas: "Forestas Gampas"

Sveiki visi,

Pristatau, manau, jau kino klasika tapusį filmą „Forestą Gampą“ (Forrest Gump) (1994 m.). Tai nuostabus epinis pasakojimas apie žmogų sutrikusiu intelektu, tačiau nepaprastai sėkmingą ir laimingą. Filmas nestokojantis sarkazmo, demonstruoja pasaulį kito žmogaus akimis, tikriausiai filmas iki tol dar nevaizdavo sergančio žmogaus pozicijos visą istorijos vyksmą. Vaikas, kuris tarsi iš dalies serga Dauno liga, jo intelektas labai žemas, tačiau turi be galo didelę širdį. Tai nuostabi drama, kurią vėl išsitraukiau iš savo sukauptos kino filmų kartotekos ir pasižiūrėjau. Pasiilgau kažko gyvo ir tikro.

Na, iš tikrųjų nėra žodžių apsakyti filmui. Vertas visų savo apdovanojimų, kuriuos tais laikais gavo. Tomas Henksas, atlikęs pagrindinį vaidmenį, jau metai prieš tai buvo apipiltas Oskarais už filmą „Filadelfija“ taip pat neįtikėtinai stiprus filmas. Kam patiko „Žalioji mylia“ (1999 m.) su Tomu Henksu, būtinai patariu pažiūrėti ir „Forestą Gampą“. Filmas išties įspūdingas, keisto žmogaus akimis apimantis kone visą 20 amžiaus JAV istoriją, įkūnijantis žmogiškumo prasmes, aliuzijas į žmogaus vertybių sistemas ir, žinoma, daug kalbama apie meilę. Ilgą ir nesibaigiančią meilę.

Po filmo iki šiol norisi tikėti tokiu įdomiu, geru pasauliu, kokį vaizduoja filmas, tačiau realybė yra gan atitolusi nuo filmo, tačiau leidžia pajusti nepaprastą malonumą klausantis ir žiūrint istorijos eigą. Talentinga režisūrinė meistrystė, Tomo Henkso vaidyba užtikrins gerų emocijų pustrečios valandos. O po filmu, galbūt kaip ir aš, pavartosite šią nemirtinga frazę: „Mano mama visada sakydavo, kad gyvenimas kaip saldainių dėžutė, niekada nežinai, kokį gausi. Mano mama mokėdavo viską paaiškinti taip, kad aš viską suprasčiau.“

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: John Lennon "Imagine"

Sveiki visi,

Šios dienos daina – The Beatles „Imagine“ (Įsivaizduokite). Tai kone vienas garsiausių legendinės The Beatles „gabalų“. Muzikos šedevras, perdainuojamas jau iš kartos į kartą. Šią dainą atliko daugybe atlikėjų tokių kaip: Avril Lavigne, Christina Aguilera ir t.t. Šį šedevrą sukūrė vienas garsiausių The Beatles lyderių John Lennon, daina debiutavo 1971 metais ir tapo neblėstančiu mega pasauliniu hitu. Daina yra įtraukta į geriausių 500 pasaulinių dainų sąrašą, grupėje ją atliko pats Lennon‘as solo, tai viena iš nedaugelių grupės dainų, kurioje skamba tik jo vienas balsas. Ši daina įkvepianti ir kalbanti apie tuometinę žmonijos bendrumą, taiką ir kad visos tautos liktų kaip viena lygios ir taikios. Daina, kaip pats Lennon pasakė, buvo įkvėpta jo gyvenimo sielos Yoko, daina pasisakanti už antireligiją, antikapitalizmą, antinacionalizmą. Pridedu keletą versijų ir žinoma originalą:

Imagine there's no heaven

It's easy if you try

No hell below us
Above us only sky
Imagine all the people
Living for today...

Imagine there's no countries
It isn't hard to do
Nothing to kill or die for
And no religion too
Imagine all the people
Living life in peace...

You may say I'm a dreamer
But I'm not the only one
I hope someday you'll join us
And the world will be as one

Imagine no possessions
I wonder if you can
No need for greed or hunger
A brotherhood of man
Imagine all the people
Sharing all the world...

You may say I'm a dreamer
But I'm not the only one
I hope someday you'll join us
And the world will live as one

John Lennon "Image" (originalas)

Avril Lavigne (perdainuota)

Jūsų Maištinga Siela