Knyga: Marius Ivaškevičius "Žali"

Marius Ivaškevičius. „Žali“. – Vilnius: Tyto alba, 2002.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Beveik prieš dvylika metų išėjo Mariaus Ivaškevičiaus antrasis romanas „Žali“ (2002), kuris ir tebėra kol kas paskutinis jo romanas. Vėliau autorius nugrimzdo į dramą ir, regis, sukėlęs šiokį tokį skandalą, pasitraukė iš epiškumo lauko. Gal susigėdo, gal tiesiog nebenori savęs realizuoti toliau romanistikoje – kas dabar bepasakys. Nutariau perskaityti vieną skandalingiausių Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpių romanų ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų ten rašoma.

Aišku, sudomino ir neseniai pasirodęs Dainiaus Vanago straipsnis „Literatūroje ir mene“, kuriame nagrinėjama Mariaus Ivaškevičiaus ir Jurgos Ivanauskaitės romanų skandalų šleifas, kuris, pasirodo, yra ne kas kita, kaip visuomenės išpūstas smarkiai politizuotas burbulas, kuris mažai ką bendro turi su pačiais kūriniais. Išties, įdomus D. Vanago straipsnis, kuris buvo vienas iš kurstytojų griebti „Žalius“ ir paskaityti, kas kad skandalai nuslopę, viskas dulkėmis apkibę, tačiau juk kūrinius skaitome ne tik dėl skandalų, o ir ne paslaptis, kad neretai gerus kūrinius lydi skandalai.

Skaitydamas „Žalius“, kažkaip visiškai atsiribojau nuo tų baisių recenzijose moralizuojančių ir neva už visą visuomenę kalbančių ir ginančių „mūsų visų garbę“ riterių, juk taip anuomet spjauti M. Ivaškevičiui spaudos forumuose į „snukį“ buvo garbės ginimo reikalas. Žvilgtelėjau į trejetą recenzijų ir tik berods Gintaro Beresnevičiaus atsiliepimas buvo kiek optimiškesnis ir nuotaikingesnis, o šiaip kitos recenzijos totaliai prasilenkė nuo to, kokius aš potyrius išgyvenau, skaitydamas šį kūrinį. Aišku, literatūros laukas ir asortimentas, tematikos bei raiška nuo Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ pasirodymo jau gerokai pakito. Vargu, ar šiandien „Žali“ besulaukto tokio didžiulio apkalbų sprogimo, nors ką čia aš šneku, pvz., Neringos Dangvydės pasakų rinkinėlis vaikams „Gintarinė širdis“ tiesiog draskyte draskoma tiek politikų, tiek donkichotiškųjų motinėlių būrelis, tiek, regis, apskritai mistinių, užslaptintų su cenzūra susijusių struktūrų...

Taigi, „Žali“ manding, žaibiškai persiskaitė kaip visiškai ne mūsų praeities didvyrius įžeidžiantis kūrinys. Gal dar ir dėl to, kad priklausau visiškai kitai skaitytojų kartai, kur partizanų mitai ir legendos tokios miglotos ir neaiškios, kad jie tik nupiešiami vadovėliais ir vyresniosios kartos lūpomis, o kaip ten buvo iš tikrųjų, ar „Žali“ atitinka mūsų didvyrių stoiškas pozas, man, tiesą sakant, nerūpi, kaip tikriausiai ir paties šviesaus atminimo partizanams. Aišku, autorius tik keistai ir pavojingai žaidžia istorinių asmenybių vardais, naudoja jų autobiografinius faktus, tačiau akivaizdžiai kuria visiškai kitą realybę ir kalba tikrai ne vien apie partizanus ar sąmoningai bandydamas juos įžeisti, piktdžiugiškai daužyti idealizmo nusikaldintus paminklus žmonių širdyse. Apskritai šiame romane karas nebuvo tarp partizanų ir okupantų, tai veikiau pagrindinio personažų Jono Žemaičio karas su savo karingąja prigimtimi, kuri jį, kaip personažą, „įsodindavo“ į tokias situacijas, kad visur regėdavo priešus ir buvo pasiruošęs kovoti. Jis kovoja su prisiminimais, pasąmonės ir atminties kuriamais vaizdiniais, su mylimosios „ne kraujo sesers“ Elenos gerbėjais, o partizaniškoji kovos lauko arena romanui tėra tik viena iš dar vienų Jono Žemaičio kovos žaidimų ir, žinoma, pagrindinis naratoriaus istorijos šakoto pasakojimo taškas.

Rašytojas Marius Ivaškevičius.

Knygos pradžioje mane pasitiko itin šaltas Mariaus Ivaškevičiaus įvadinis straipsnis, kuris tiek savo stiliumi, tiek kažkokia antipatriotiškumu nuteikė staigiam ir visai netikėtam atmetimui. Nepatiko man šis „autoriaus žodis“ netgi perskaičius romaną, nes jis gerokai prasilenkė su tuo, ką išgyvenau skaitydamas kūrinį, sakydamas prasilenkė, turiu galvoje, gerąją prasmę. Nuo pat pirmųjų romano puslapių autorius demonstruoja vingrų, gyvą pasakojimo stilių, vartoja palyginimus, nors ir pasakoja apie po žeme besislepiančius partizanus ir jų higieninę veiklą, tačiau manęs tai nė kiek nesutrikdė, netgi pagalvojau, jeigu taip ir toliau, tai romanas nusimato būti išties šmaikštus, nenuobodus, juk šiaip ar taip niekur beveik neteko skaityti grožinėje literatūroje apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones... Tačiau po 50 puslapių įklimpau, romanas išsišakojo, daug kas tapo neaišku. Nuolat šokinėjama nuo velniai žino, kur keliaujančios Jono Žemaičio gvardijos (prie jūros, ar susidoroti su J. Žemaičio antrininko) kelionės ir dar keistesnių rusų karių apklausų, o dar iš kažkur išlenda grafas, kurio pradžioje neapčiuopiu, kaip ir ūkininką, gyvenantį geltoname namelyje tarp geltonų rugių. Visoje šioje mėsmalėje blykstelėdavo nebent įdomus, laisvas, tebūnie ir tas „euroromaniškas“ stilius, kuris lyg ir dvelkia lengvabūdiškumu, bet kūrinyje suskamba nepaprastai skaniai, gyvai, padeda kurti personažų biografijas, juos charakterizuoti. Apskritai romano didžiąją dalį sudaro tiesioginė kalba. Dialogai čia gyvi ir ne visada suprantami, nes tenka mintyse statyti aktorius ir filmuoti ištisas scenas, kaip veikėjai kalbasi be kreipinių, savotišku partizanišku slengu.

Iš tikrųjų pabodo šis išsišakojimas, kol prisikaliau iki 12 skyriaus, kuris ėmė pasakoti praeities istoriją apie Eleną. Kai kas iš recenzentų šį skyrių net pavadino tobula novele, bet iš tikrųjų čia įvyksta esminis romano lūžis, nuo kurio šakos ima siaurėti arba jungtis į vientisą pasakojimą. Ir ačiū Dievui, nes buvau išsigandęs, kad romanas taps tiek postmodernistinis, kad autoriui pabaiga mažiausiai berūpės ir nebus skaitytojui suteiktas malonumas „sudrebėti“, kaip tarkime nutikdavo pirmuosiuose Sigito Parulskio romanuose, kuriuos skaičiau, lyg ir patiko, bet nuskalpuokit, negalėčiau dabar atpasakoti nė vieno siužeto, o štai „Žali“ epinį pasakojimo siužetą visgi išlaiko ir dėl to labai esu patenkintas. Dardant romanui į pabaigą, jau nebegalėjau atsiplėšti, baisiai rūpėjo tie moterų likimai, ar čia autorius nebus sužaidęs apsikeitimų kortomis, jau imi abejoti ar Jonai Žemaičiai nebus apsikeitę vietomis, o po to galvoji, kad atsikeitė ir vėl susikeitė vietomis. 

Romane itin ryškūs J. Žemaičio mąstymai ir matymai apie moteris, todėl romanas neretai įgyja vyriškojo pasakojimo prado. Jau nežinau, kiek intarpų būta apie krūtis ir apie, tarkim, Pieninės krūtų siūbavimą, pieno liejimą pušies kamienu, bet visos šios besikartojančios detalės atrodo pernelyg Jono Žemaičio atveju celibatiškos – nori sekso, bet savęs negali patenkinti ir iš sąmoningas ar nesąmoningas leitmotyvas kartojasi kaip užburtas ratas. Romane moterys charakteriu gana statiškos, kiekviena sutverta pagal tam tikrą šablonišką braižą, o jų likimai nupasakojami štrichais. Kirpėja Natalija (Natali), sesuo Elena, Pieninė, penkių moterų motina, dar kitaip vadinama „Ugnis“, Salomėja. Moterys išparceliuotos pagal ryškiausius charakterių bruožus ir jomis akivaizdžiai žavimasi tiek iš Jono Žemaičio, tiek iš naratoriaus, tiek, ko čia slėpti, paties Mariaus Ivaškevičiaus pozicijų. Erotika man tinka ir patinka šiame romane, bet labiausiai mane tenkino pasirinkti tarsi magiško realizmo pasakojimo momentai, kurie neabejotinai yra J. Žemaičio sąmonės žaidybinis „mąstymo slengas“. Moterys šakojasi kaip medžiai, neretai jos prasilenkia su savo ankstesnėmis kopijomis laiko atžvilgiu žaidžiama kaip „antroji“, „toji ant dviračio“, „Augustina“, „Sibilė“, tarsi būtų žaidžiama moterų charakterių slėpiningais vyro prigimčiai įvaizdžiais. Nežinau, kaip kitiems, bet man šis M. Ivaškevičiaus metodas itin patiko. Nors šis vieno veikėjo charakterio magiškas šakojimas yra ir tarp vyrų, pvz., Lebedevo atvejis, kuris vienu metu kankina tardydamas J. Žemaitį ir kartu Žemaičio sąmonėje jis vaikšto Paryžiaus stotyje...

Patiko man šis romanas. Tiesa, pabaiga ganėtinai išsiplečia kaip vyzdis, didinamas Jono žemaičio sąmoningas intensyvumas, žaidimai su atmintimi, tarsi dar kartą štrichais perbėgama per viso romano įvykius, kol galiausiai paaiškėja, kad visa chaotiška istorija, galimas daiktas, buvo papasakota Žemaičio dvasios iš pačios kapavietės. Manau, romanas „sukaltas“ išties talentingai, būta neįtikėtinai gerų teksto vietų, kurie man, kaip šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtojui, itin patiko. Pabaigęs skaityti, pagalvojau, kad nufilmavau su vaizduote itin gerą filmą, kameros ir specialieji efektai, visi priartinimai, scenų koliažas pavertė „Žalius“ labai geru filmu. Mėgstu, kai knyga užsibaigia prieš mano akis kaip filmas.

Tik keista, ar ne laikas būtų pakartoti šio romano leidimą kietu viršeliu? A?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rimvydas Stankevičius "Patys paprasčiausi burtažodžiai"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šįkart tęsiu pradėtą skaityti Rimvydo Stankevičiaus „trilogiją“, kurią sudaro trys rinkiniai: Laužiu antspaudą (2008), Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010), Ryšys su vadaviete (2012). Tiek minčių buvo šįkart skaitant Patys paprasčiausi burtažodžiai, bet vos užverčiau rinkinį, visos mintys tiesiog susmego kaip vanduo į dykumos smėlį. Ir lietaus, kaip sakant, lyg nebūta.

Visgi Patys paprasčiausi burtažodžiai man patiko labiau. Gal emociniu skaidresniu ir žaismingesniu fonu, gal dėl to, kad pritarčiau Aido Marčėno pasakymui, kad Laužiu antspaudą buvo gotika, o šis rinkinys jau puošnusis barokas. Ir iš tikrųjų šiame rinkinyje pajutau pragiedrėjimą, lyg kas būtų išvaikęs debesis ir R. Stankevičiui atnešę degtinės, alaus ar dar kokio gėrimo, kuris ištaršė tas tamsumas, kurios rūgo ankstesniame rinkinyje. Nesakau, kad tos tamsumos buvo neskanios, priešingai - gilios egzistencinės koncentracija, kuri vietomis kėlė tikrus šiurpuliukus. 

Patys paprasčiausi burtažodžiai atrodo labiau konstruoti tiek idėjine, tiek rinkinio struktūrine prasme, bet toli gražu neatrodo, kad autorius dėl pasirinktos savotiškos architektonikos subliūkštų ar jaustųsi suvaržytas. Ne, Patys paprasčiausi burtažodžiai, kurie dar vadinami poetinėmis apeigomis (čia tikriausiai dėl įmantrumo), leido poetui surasti kertelę, kur žodžiai patys pritrauktų jėgą, energiją, magiją. Šįkart mes mokomės skaičiuoti kartu su poetais (vėl pilna dedikacijų!), keliaujame po skulptūras ir jų epochas ir, žinoma, vėl jaučiamas poeto ryšys su savo gimine, šaknimis, kur kartais pro blyškų šmaikštumą tapomas senelio portretas, kuris nusagstomas baltiškojo archetipinio prado turinčiais mistiniais prieskoniais.

Bene vienas smagiausių eilėraščių mane susirado beveik rinkinio viduryje, kai mokiausi iš Stankevičiaus skaičiuoti iki dvylikos. Įsivaizduokite, prie stalo, kuri yra akivaizdi Paskutinės vakarienės pompastiška aliuzija, išmoningai transformuoja šiuolaikinius lietuvių poetus: Ališauskas, Parulskis, Geda, Bložė ir kt. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kuris iš tų dvylikos „apaštalų“ yra Judas...

Kaip ir ant pirmojo viršelio, tiek ant šio, tik šįkart ryškiau, kartojasi kauliuko šešiakė briauna, kuri nusikels ir į Ryšys su vadaviete. Apskritai galiu pasakyti, kad šis simbolis nebereikšmis ir neatsitiktinis, bet apie jį pamąstysiu skaitydamas paskutinįjį rinkinį. O šiaip džiaugiausi šios knygos struktūra, įdomiomis transformacijomis, kurios transformuoja ne tik asmeninę R. Stankevičiaus kintančią poeziją, bet ir suranda mūsų tautosakai, juk burtai ir užkalbėjimai yra mūsų smulkiosios tautosakos dalis, naują formą, prikelia ją ir nebanaliai pateikia ant stalo. Šioji forma dar ir ne tik formą, bet ir intelektuali, skani, nešanti egzistencinę žinią bei nuojautas.

Tiek šįkart trumpai apie Rimvydo Stankevičiaus Pačius paprasčiausius burtažodžius.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stovykla X-Ray" / "Camp X-Ray"

Sveiki, kino žiūrovai,

Amerikiečių filmas „Stovykla X-Ray“ (angl. Camp X-Ray) (2014) pradeda naują aktorės Kristen Stewart darbų ciklą. Šiemet pasirodys net keturi nauji filmai, kurie, kaip sako kritikai, turėtų toli nunešti nuo „Saulėlydžio“ sagos įvaizdžio. Nors aktorė dažnai laikoma šalta ir lyginama su lenta, visgi režisieriai ją labai mėgsta ir dėl jos pešasi. „Stovykla X-Ray“ - tai pirmasis režisieriaus Peter Sattler pilno metražo filmas, kuris pasakoja apie bene griežčiausią pasaulyje kalėjimą, įkurdintą Guantanamoje. Teko regėti apie šį karcerį dokumentinį filmą - neįtikėtinai baisi vieta. Taigi filmas sukasi būtent apie šią vietą, kur laikinai paskirtas pareigas eina eilinė Eimė.

Žinote, nieko pernelyg iš karinių dramų nesitikiu, tiesą sakant, jų netgi labai nemėgstu, bet šis filmas toli gražu ne karinis, nors militarinio rėžimo jame daug. Nustebino filmas, nes mane kaip reikiant pakrovė emociškai. Patiko man filmo atmosfera, medžiaga ir tie subtilūs prižiūrėtojos ir sulaikytojų dialogai, kultūrinė atskirtis, religiniai niuansai, kalėjimo taisyklės, Eimės vidiniai ieškojimai ir tas gerumas, kurio taip trūksta šitame „kare“. Kažkodėl vėl nejučiomis prisiminiau „Žaliąją mylią“, bet tai nesulyginami filmai, nors kažkokių panašumų tikrai rasime. 

„Stovykla X-Ray“ yra filmas su žinia apie žmogaus gerumą. Klausimas, ar Eimė tiko šiam darbui, ar reikėjo tik lentos su rakštimis? Visgi K. Stewart manęs nė kiek neerzino, priešingai, buvo labai įdomu žiūrėti į jos gana gerai atpažįstamus vaidybos elementus, mimiką, elgseną... Tai filmas su atmosfera, gana lėtų apsukų, tačiau greičio visai nereikia, viskas čia išvystyta, visi galai sueina į vientisą jausmų, prasmių ir gerumo vitražą. Išties džiaugiuosi pamatęs šią juostą, kuri gerokai sujaudino. Tikiuosi, kad Jums patiks taip pat.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Heraklis" / "Hercules"

Sveiki, kino žiūrovai,

Regis, ekranizuoti Heraklį vėl tampa madinga. Šiemet pavasarį jau pristačiau smarkiai nevykusį filmą „Legenda apie Heraklį“, kuris nuvylė visomis prasmėmis, išskyrus pagrindinio aktoriaus raumenis. Taip jau nutiko, kad šiemet sulaukėme dar vieno Heraklio, pavadinimu tiesiog „Heraklis“ (angl. Hercules) (2014), kuris nepalyginamai buvo geresnis už šiųmečių pirmąjį variantą.

Negalėčiau pasakyti, kad filmas pribloškiantis ar koks nors labai jau patikęs, bet turint galvoje, kad Antika į kiną ateina kasmet ir paskutiniu metu tiesiog rodomi siaubingos šios epochos ekranizacijos, turiu galvoje tą patį „Legenda apie Heraklį“ ir „Pompėja“, tai šis yra žymiai geresnis variantas. Nors man kur kas labiau patiko „300“ tęsinys, bet šis „Heraklis“ pakankamai gerai žiūrisi. Visų pirma neužsižaista su grafika, nors siužetas gana vidutinis ir be didelių nuotykių, tačiau kažkaip įdomiai ir be pretenzijų žiūrisi. Štai jums dar vienas Dwayne Johnson pasirodymas kieto vyruko kailyje - tai tipinis šio aktoriaus amplua, prisimenant jo pasirodymą „Skorpiono karalius“ filme, matyt, subtilaus vaidmens tiesiog neleistų atlikti jo gabaritai, kurie, dievaži, veržte veržėsi pro kraštus, net gyslos tarp raumenų pulsavo. Įspūdis toks, kad tarp filmavimo pertraukėlių jis tučtuojau užbėgdavo už kamerų ir padarydavo 200 gerų atsispaudimų ir vėl grįždavo į aikštelę.

Kaip sakiau, istorija gana vidutiniška, bet išlaikyta ir Heraklio tvirtybė, ir didybė. Įdomus ir istorijos atskaitos taškas ir jo pabaiga, kuri, regis, paliko gan didelį lauką tolesniems Heraklio tęsinio kūriniams. Visgi epinis didingas pasakojimas truputį nusivažiavo į tokį pop pramoginį filmą. Jeigu nesuprantate, ką turiu galvoje, vertėtų pažiūrėti „Gladiatorius“ ir suprasite.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela