2024 m. birželio 30 d., sekmadienis
Knyga: Khaled Hosseini "Tūkstantis saulių skaisčių"
Khaled Hosseini. „Tūkstantis saulių skaisčių“ – Vilnius: Alma littera, 2023.
Sveiki, skaitytojai,
Prieš daugel metų, kada
įvairioms knygoms buvau nuolaidesnis ir skaitydavau labiau epinius pasakojimus,
o ne „akrobatinę“ literatūrą, labai mėgau sukrečiančias istorijas. Tuo metu leidykla
Jotema buvo išleidusi afgano rašytojo Khaled Hosseini (g. 1965) romaną
Bėgantis paskui aitvarą, kuris anuomet, tiesą sakant, smarkiai sukrėtė.
Po to pasirodė dar dvi Tūkstantis saulių skaisčių (angl. A
Thousand Splendid Suns) ir kita knyga Ir aidėjo kalnai. Pirmąsias dvi
neseniai perleido kita leidykla – Alma littera, na, o Tūkstantis
saulių skaisčių į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, kuriam, manau, su
šiuo kūriniu, kaip ir bet kuriuo azijietišku pasakojimu, reikėjo nemažai
padirbėti, nes rašytojas į tekstą įterpia daug kultūrinių sąvokų, kurių neretai
ne tik lietuvių, bet ir anglų kalboje nėra atitikmenų.
Užtrukau daugiau nei
dešimtmetį, kol vėl grįžau prie K. Hosseini kūrybos. Jeigu Alma littera
nebūtų perleidusi šio romano, manau, niekada taip ir nebūčiau skaitęs, tačiau
vedinas epinio pasakojimo alkio vėl ryžausi perskaityti ką nors sukrečiančio ir
primenančio kinematografinę juostą. Pats rašytojas nėra itin produktyvus, viso
labo per du dešimtmečius parašė vos keturis romanus, tačiau visi jie įvertinti goodreads.com
puslapyje per 4 žvaigždutes, o tai yra labai daug. Mano tai antroji skaityta jo
knyga, kuri vėl nukelia į Afganistaną, man tolimą ir sunkiai suvokiamą šalį. Iš
populiariosios spaudos ir žinių susidarau įspūdį, kad tai kančių, prievartos ir
fanatiško tikėjimo žemė. Tiesą sakant, skaitant knygą, tai tampa dar akivaizdžiau,
tačiau per pasakojimą paaiškėja, kodėl Afganistanas yra toks, koks jis yra.
Romane pasakojama apie
dviejų skirtingų kartų moteris. Pirmoji iš jų yra Marjama, nesantuokinė
verslininko duktė, auginama užmiesčio skurdžiame namuke, primenančiame pašiūrę,
savo žvairos motinos. Ją kas savaitę lanko tėvas, o mergaitė svajoja pamatyti
pasaulį, bet tas lemta tik po tragiškos motinos mirties. Negalėdama būti
santuokine savo tėvo dukra, ji labai greitai ištekinama už daug vyresnio vyro
ir išvežama į tolimus kraštus – Kabulą, kur tampa ne tik savo smurtaujančio
vyro nuosavybe, bet ir besikeičiančio Afganistano sostinės istorinių įvykių
liudininke ir auka.
Reiktų paminėti, kad
romane svarbus yra Afganistano istorinis laikas. Dideli perversmai, pradedant
karu su Sovietų Sąjunga bei vidiniais šalies karais, galiausiai į valdžią
ateina ekstremistai „išvaduotojai“, gyvenę pabėgėlių gyvenimus ir kentę
žiaurumus, todėl norėdami įvesti tvarką, jie tampa iš esmės šalies diktatoriais-smurtautojais.
Būtent jie realiu Marjamos gyvenimo laiku ir įveda burkų dėvėjimą, moterų
atleidimus iš darbo ir visišką jų nusavinimą. „O su burka, savo nuostabai
sumojo ji, iš tiesų patogu. Lyg žiūrėtum pro vienos krypties langą – tu matai,
tavęs nemato. Iš burkos vidaus ji buvo stebėtoja, atitverta nuo tiriančių
svetimų akių, ir jau nebesijaudino, kad žmonės iš vieno žvilgsnio perpras visas
gėdingas jos praeities paslaptis (p. 85).“ Stebino ir tų įstatymų
paradoksalumas, nes iš vienos pusės jis nuasmenina moteris, jas įrėmina, tačiau
būtent per Marjamos paveikslą paaiškėja, jog tai vienintelis būdas išlikti
neutraliai ir saugiai. Kita vertus, Marjama patyrusi persileidimų ir negalėdama
vyrui padovanoti sūnaus, yra laikoma prasta žmona, su kuria reikia elgtis kaip
su šunimi. Namų patriarchalinis smurtas toks didelis, kad stebina, jog
neįmanoma nuo jo nei apsisaugoti, nei pabėgti, nei pasiskųsti...
Netrukus istoriją papildo
paralelinė Leilos, Marjamos kaimynės, istorija. Leila perpus jaunesnė už
Marjamą ir gyvena pasiturinčioje ir saugioje mokytojo šeimoje, lanko mergaičių
mokyklą ir yra įsimylėjusi vienakojį savo kaimyną, kuris ją gina nuo
berniūkščių. Netrukus miestą perima ekstremistai ir mergaitėms draudžiama eiti
į mokyklą, dar baisiau – Leila per sprogimą netenka savo šeimos ir likusi vienui
viena tampa Marjamos vyro antrąja žmona. Iš tikrųjų tie kariniai sprogimai
aprašomi labai įtaigiai, sunku patikėti, kad Kabule žmonės tiesiog gyveno savo
namuose, kai miestas kasdien apšaudomas ir sprogdinamas. Kai kurie aprašomi
siužetiniai vingiai šokiruoja, pvz.: „Vėliau Leila sužinojo, kad tą
siaubingą dieną Nila, Gitės mama, lakstė ten ir atgal ta gatve, kur Gitė buvo
užmušta, rankiodama į prikyštę dukters kūno gabalėlius ir isteriškai klykdama. Po
dviejų savaičių ant vieno stogo bus surasta beyranti dešinė Gitės koja, apauta nailonine
kojine ir minkštu purpuriniu sportbačiu (p. 195-196).“
Nepavydėtinas Leilos ir Marjamos
susitikimas tampa tikriausiai šio romano labiausiai jaudinančia pasakojimo
ašimi. Autorius visą romaną pasakoja iš moterų ir mergaičių perspektyvos,
suteikdamos empatijos ir supratingumo dėmenį visoje šioje sudėtingoje
istorijoje. Iš pradžių Marjama nekentusi Leilos ir jos vaiko pamažu tampa prieš
smurtaujantį vyrą josios sąjungininke. Vyro paveikslas tradicinis ir
smurtaujantis, patriarchalinis, tikriausiai įkūnijantis prasto vyraujančio
afgano portretą, kokių šalyje būta ne vienas ir ne du. Net šokiruoja, kai prie
vakarienės stalo jis leidžia kalbėti apie pirmąją ir antrąją žmoną kaip apie automobilius:
toji nurašyta Marjama jau bezdalas, o naujoji kol kas mersedesas. Iš
esmės primena viduramžius. Vyrui moterys yra panašios į namų verges ir gimdymo
mašinas, o ko labiausiai nori vyras? Ogi sūnaus, kad galėtų perduoti visą savo
patirtį...
Netrukus Kabulą uzurpuoja
Talibanas ir įveda nepaprastai griežtus reikalavimus, netgi absurdiškus. „Privalote
visą laiką likti namie. Moterims nedera be tikslo bastytis po gatves. Jeigu kur
nors išeisite, jus turi lydėti mahramas, vyriškos lyties giminaitis. Jeigu gatvėje
būsite nutverta viena, būsite nuplakta ir pasiųsta namo (p. 300).“ Dėl bado
Leila laikinai atiduoda savo pirmagimę į vaikų prieglaudą, tačiau ją lankyti
gali tik ji viena, rizikuodama savo gyvybe, nes Talibanas tik ir ieško, ką
pramogai prikulti...
Iš tikrųjų romanas
dvisluoksnis. Vienoje pusėje mes matome trijų pastarųjų dešimtmečių iki 2001
metų rugsėjo 11 dienos teroro akto Afganistano sunkų ir varginantį valdžios
pasikeitimų virsmą, o iš kitos – paprastų piliečių, labiau moterų, sunkų
gyvenimą tos besikeičiančios sistemos viduje, kada kaskart moterims vis mažiau
ir mažiau galimybių ne tik ištrūkti, bet ir išlikti gyvomis. Nors knyga
fokusuojasi į dviejų moterų gyvenimus, manau, jos atspindi daugelį afganių
gyvenimą. Knyga parašyta 2007 metais ir Kabulas kurį laiką po rugsėjo 11 dienos
dėl JAV įsikišimo ir politikos buvo atsigavęs, bet jau žinome, kad Afganistane šiuo
metu politinės jėgos vėl pasikeitusios ir, deja, vėl į radikaliųjų religinių
fanatikų pusę. Pats autorius, kaip teigia knygos pabaigoje, daug dirbo
savanoriu UNHCR‘e, kuris padeda karo pabėgėliams, todėl jam puikiai žinomos tautiečių
istorijos, nors pats ilgą laiką gyvena JAV ir turi vakarietišką išsilavinimą.
Nepaisant niūrios
istorijos, kuri ir stebina, ir šokiruoja, visgi nepaliauju galvoti apie dokumentinę
Christina Lamb Mūsų kūnai – jų karo laukas knygą, kurioje kur kas
žiauriau ir tiesmukiau atskleidžiami Afganistano karų padariniai moterims. Baisiausia,
kad aukos užmėtomos akmenimis, nes jos pernelyg susitepusios grįžti pas vaikus
ir vyrus. Viena iš romano veikėjų pasiaukoja būti sušaudoma, kad išgelbėtų
kitą. Tai didžiausia draugystės kaina, nepamatuojama jokiais matais, bet kelia
niūrią nuostabą, koks turi būti tas baisus gyvenimas, kad šitaip pasiaukotum
vienintelei, kuri per pastaruosius kelis dešimtmečius parodė prielankumą ir
supratingumą? Tai knyga apie draugystę ir atramą žiauriame pasaulyje, kuris kaip koks Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimas įtaigiai liudija
tenai už kalnų Afganistane esamų žmonių tikrovės patirtis, kurios kaip distopija
perteikia skirtingas prigimtis apie žmonių žvėrišką žiaurumą ir tuo pat metu
švelnumą ir atjautą.
Jūsų Maištinga Siela
Filmas: "Atmintis" / "Memory"
Sveiki,
Daug draminių filmų yra
sukurta apie žmones, kurie pamažu praranda atmintį. Man tokie filmai baisūs,
bet ir jaudinantys, nes empatiškai galiu pajusti, koks baisus dalykas yra
pamiršti savo tapatybę. Pradedant nuo „Užrašų knygutės“ ir baigiant „Vis dar
Elis“. Naujas filmas garsaus ir mano pamėgto meksikiečio režisieriaus Michel
Franco darbas „Atmintis“ (angl. Memory) (2023) labai
skiriasi nuo aštraus trilerio „Naujoji tvarka“ (2020) bei kiek melancholiškai
įtempto „Saulėlydžio“ (2021). Šiame filme jis amerikietiškomis ir gan niūriomis
socialinėmis spalvomis pasakoja paradoksalią atminties problemą ir tik iš pirmo
žvilgsnio atrodo, jog istorija per siaura ir nuobodi, tačiau taip nėra.
Pagrindinė veikėja – ant motinos
daugel metų dantį griežianti vieniša mama Silvija. Alkoholikė, jau negerianti
13 metų, bet lankanti AA ir gyvenanti ne prestižiškiausiame didmiesčio rajone.
Ji turi nuoskaudų dėl tėvo tvirkinimo, kurį patyrė būdama paauglė, tačiau nei
sesuo, nei motina šeimoje nenorėjo pripažinti jos liudijimo, todėl labai anksti
dėl nesusipratimo pradėjo gerti. Galiausiai ją taip pat seksualiai dvylikos
išnaudojo mokyklos vaikinai, o vieną iš jų ji sutinka po daugel metų, tačiau
šis negali prisiminti šių įvykių, nes serga demencija. Galiausiai pačią Silviją
traukia prie tariamo smurtautojo, kol galiausiai išsiaiškina, kad ji jį
neteisingai kaltina, nes pati nelabai prisimena smurtautojų vardų ir veidų.
Netrukus jiedu užmezga artimus santykius ir Silvijos gyvenime įsižiebia nauja
viltis ir džiaugsmas, kurio nepatyrė nuo mažumės...
Filmo scenarijus
literatūriškai puikus! Čia nėra itin aštrių ar šokiruojančių dalykų, bet
žiūrovas yra „nusviedžiamas“ į pilkoką amerikietės kasdienybę, kurioje
pakankamai viskas natūralu, dėsninga, logiška, suprantama. Iš vienos pusės
turime mano mėgstamo aktoriaus Peter Sarsgaardo sukurto Saulo veikėją, kuris
trokšta prisiminti savo gyvenimo detales, o iš kitos turime Silvija, kuri
trokšta kaip tik užmiršti gyvenimo skaudulius. Šiame filme atmintis veikia paradoksaliai,
nes iš vienos pusės ji apibrėžia mūsų tapatybę, o jai nykstant – mes netenkame
savęs. Silvijos negalėjimas susitaikyti su motinos negalėjimu pripažinti, kad
tėvas buvo šunsnukis, paralyžiuoja. Manau, tokių šeimų gali pasitaikyti ir tarp
mūsų lietuvių, todėl tai veikia itin paveikiai. Aktorė Jessica Chastain puikiai
perteikia Silvijos vidinį draminį vyksmą, pastaruoju metu ji vėl kaip aktorė
mano dėmesio centre ir reikėtų daugiau pasidairyti, ką ji sukūrusi...
Visgi filmas, kaip
minėjau, lėtokas, tamsus ir niūrus, tačiau labai teisingas ir suprantamas. Mano
mėgstamas režisierius vėl įrodė, kad geba dirbti su Holivudo žvaigždėmis,
tačiau kartu kurti savitą ir nepriklausomo, nepataikaujančio masėms kino turinį.
Filmas netiks pramogai, reiktų nusiteikti psichoanalizei, gerai vaidybai, būti
empatiškiems, nes traumuoti žmonės stengiasi šioje istorijoje išlaikyti galvą
virš vandens ir jiems tai pavyksta, o režisieriui ir scenaristams sakau bravo,
kad filmo pabaigoje nė vieno iš jų nepaskandina beprotiškoje neviltyje
tiesiogine ar netiesiogine šio žodžio prasme.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
2024 m. birželio 29 d., šeštadienis
Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"
Sveiki,
Niekada nebuvau didelis „The
Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką
tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis
ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie
šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje
nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo
puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę
istoriją.
Pirmoji serijos dalis
pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas
perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme
pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta
tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo
filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad
blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta
(naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą
vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos
bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.
Tai jau antras filmas,
kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs
genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024),
sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys
arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip,
beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas
pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas
išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja
tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų
tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai
galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir
kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui
pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“
maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų
dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per
hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai
tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi
žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius
į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos
palikuonį.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
2024 m. birželio 28 d., penktadienis
Šios dienos daina: Mahmood - RA TA TA [lyrics / žodžiai]
Sveiki,
Tikriausiai daug kam Mahmood
nereikia pristatinėti. Italijoje jis be galo populiarus, o mums,
lietuviams, daugiausia žinomas iš „Eurovizijos“, kurioje jis pasirodę kelis
sykius ir abi dainos tuo metu buvo puikios, įsimintinos ir mano paties mėgstamos.
Atlikėjas gimė 1992
metais ir turi egiptietišką vardą. Dukart laimėjo Sanremo dainų festivalį ir „Eurovizijoje“
užėmė antrą ir šeštą vietas. Atlikėjas yra išleidęs 3 solo albumus, o tikrojo jo karjera prasidėjo
2012 metais, kai dalyvavo itališkame šeštojo sezono „X faktoriuje“, kuriame
pasirodė puikiai.
Naujausia daina Ra
Ta Ta išleista šių metų birželio 14 dieną Italijoje pasiekė 11
poziciją, jam buvo sukurtas vaizdo klipas, kuriame atlikėjas derina mačistinį
gyvenimo būdą su LGBTQ gyvenimo būdu, nors viešai nėra pasisakęs apie savo
lytinę orientaciją, tačiau išreiškė paramą šiai bendruomenei. Tai svarbu, nes
vaizdo klipe ir dainoje atsispindi šie dalykai, nes dainoje pasakojama apie
kvartalo vaikus, kurie užauga svajodami apie tolimus kraštus, tačiau tikrovė
žiauresnė, nes jie segreguojami pagal kalbą, odos spalvą ir jų patirtys iš
esmės yra traumuojančios. Daina ritminga, „kabinanti“, todėl ji čia.
[žodžiai / lyrics]
Mahmood – Ra Ta Ta
(Fuori fa-fa-fa-fa)
(Solo "ra-ta-ta-ta")
(Balaclava, clava, clava)
(Ta-ra-ta-ta-ta-ta-ta)
Bastava una margherita per giocare a m'ama
non m'ama
Ma si può crescere in fretta se vivi
crescendo per strada
Mai visto i tropici, solo condomini senza
camicia ma con la katana
Su vecchi mobili sognano zaffiri su una
collana
Tre anni nella gang su una terrazza
Con quelli come me, la faccia mulatta,
bocca mitraglia (Ciuk, ciuk)
Fuori fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa
Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta"
Vedo bimbi col balaclava
Senza mamma-ma-ma-ma-ma-ma
Tu li vedrai ballare
Puntando al cielo le lame
Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà
Di Dio, di Dio, oh-oh
You might also like
IO T’O GIUR’
Geolier
Danimarca
Nayt
I Love You, I’m Sorry
Gracie Abrams
Che vida loca col gioco dell'oca, ma con
la madama
Succo alla pesca fuori dalla messa tra
nuvole di marijuana
Baby, se mi nomini (Nella town)
È come se volassero elicotteri (Nella
town)
A volte la famiglia ti sembra lontana
Su un pontе tutti in fila indiana
Tre anni nella gang su una terrazza
Con quеlli come me, la faccia mulatta,
bocca mitraglia (Ciuk, ciuk)
Fuori fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa
Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta"
Vedo bimbi col balaclava
Senza mamma-ma-ma-ma-ma-ma
Tu li vedrai ballare
Puntando al cielo le lame
Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà
Di Dio, di Dio, oh-oh
No, mai, no, mai ti perderei
No, mai, no, mai (Mai)
Qua non studiamo violino
Noi non fottiamo un amico
Giurami che tu mai, tu mai
Mi tradirai, no, mai, no, mai
Anche per un Bentley, tutti i din-din
No, mai, no, mai
Fuori fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa
Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta"
Vedo bimbi col balaclava
Senza mamma-ma-ma-ma-ma-ma
Tu li vedrai ballare
Puntando al cielo le lame
Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà
Di Dio, di Dio, oh-oh
Fa-fa-fa-fa-fa-fa-fa
Solo "ra-ta-ta-ta-ta-ta-ta"
(Ra-ta-ta-ta, ah)
Dentro la città-tà-tà-tà-tà-tà-tà-tà
Di Dio, di Dio, oh-oh
Siela Maištinga
Šios dienos daina: Benjamin Ingrosso - Look Who's Laughing Now [lyrics / žodžiai]
Sveiki,
Šįkart norisi pajudėti ir
pakratyti kūną pagal švedų atlikėjo Benjamin Ingrosso dainą „Look
Who's Laughing Now“, kurią aptikau atsitiktinių dainų sraute. Benjamin
Ingrosso gimė 1997 metais Švedijoje meną puoselėjančioje šeimoje, nes jo tėvas
garsus šokėjas (dabar valdo restoraną), o mama dainininkė. Nuo pat mažumės
Benjamin su kitais šeimos vaikais dalyvavo įvairiuose projektuose. Yra laimėjęs
šokių konkursą, o 2018 metais atstovavo Švedijai „Eurovizijos“ dainų konkurse.
Šiaip giminystės ryšių pas Benjaminą yra tiek daug ir visi jie vienaip ar
kitaip susiję su švedų teatru, šokiu ar muzika – labai meniška giminė. Net jo
pusbrolis priklauso garsiai „Swedish House Mafia“ muzikos grupei. Kaip
teigiama, jis yra savamokslis gitaristas ir pianistas. Atlikėjas yra išleidęs 4
studijinius albumus ir šiuo metu pristato naujus savo kūrinius, o vienas iš jų
ir yra nuotaikingas „Look Who‘s Laughing Now“. Pasiklausykite.
[žodžiai / lyrics]
Benjamin Ingrosso - Look
Who's Laughing Now
I can't dance, but I'm dancing with a
model
I might've messed up, but I never had a
doubt
Blacked out 'cause there might be no
tomorrow
I'm out my mind, but look who's laughing
now
I know you know
It kinda shows
Yeah, I'm the angel, I'm the devil, I'm
the joke
Roll out of bed
I just got dressed
I'm still the same me
Forget the rest
Whoa
I can't dance, but I'm dancing with a
model
I might've messed up, but I never had a
doubt
Blacked out 'cause there might be no
tomorrow
I'm out my mind, but look who's laughing
now
Goddamn, yeah, I think she caught the
fever
She got me stressed out 'cause she say I
do her proud
Blacked out 'cause there might be no
tomorrow
I'm out my mind, but look who's laughing
now
Too young to care
Too old to dare
So let me live a little more, it's only
fair
I met the man
When I was young
He told me, "Boy, just wait and see
what you become"
Whoa
Oh what a night!
Oh what a night!
I can be what I like, what I like
Oh what a life!
Oh what a life!
'Cause we only live once, so we gotta do
it right
I can't dance, but I'm dancing with a
model
I might've messed up, but I never had a
doubt
Blacked out 'cause there might be no
tomorrow
I'm out my mind, but look who's laughing
now
Goddamn, yeah, I think she caught the
fever
She got me stressed out 'cause she say I
do her proud
Blacked out 'cause there might be no
tomorrow
I'm out my mind, but look who's laughing
now
Whoa-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh
Oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh
Whoa-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh
I'm out my mind, but look who's laughing
now
Look who's laughing now
Look who's laughing now
Whoa-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh
Oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh
Whoa-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh-oh
I'm out my mind, but look who's laughing
now
Maištinga Siela
Moterų dainininkių muzikos albumai mėlynos spalvos: mėlyni muzikos albumų įrašai, viršeliai
Sveiki,
Su mėlyna spalva niekada
neprašausi. Žmonės ją mėgsta ir dažniausiai viskas, kas pagaminama ar sukuriama
su mėlyna spalva yra sėkminga.
Maištinga Siela
2024 m. birželio 27 d., ketvirtadienis
Šios dienos daina: Sosa UK - BLOW (WHITE GIRL IN TOWN) [feat. Kilo Ali] [žodžiai / lyrics]
Sveiki,
Renkuosi skirtingą muziką, pats save pagaunu, kad
mėgstu labai įvairią ir net save retsykiais nustebinu. Paskutinis pasitrinkimas
buvo Didžiosios Britanijos didžėjus ir muzikos kūrėjas, pasivadinęs Sosa UK.
Nedaug informacijos apie šį atlikėją, tik žinoma, kad jis kilo iš Liverpulio ir
mėgsta dirbti už didžėjaus staliuko. Vienas naujausių jo kūrinių, įrašytas su Kilo
Ali yra BLOW (WHITE GIRL IN TOWN). Pastarasis kūrinys pasižymi
agresyviu ritmu ir atlikimu, tinka šokių aikštelėse. Daina apie priklausomybę
nuo kokaino, apie gniuždančią ir kartu svaiginančią vakarinę miesto kultūrą.
Pasiklausykite ir jūs.
Maištinga Siela
2024 m. birželio 26 d., trečiadienis
Šios dienos daina: Denitia - Back to You [lyrics / žodžiai]
Sveiki,
Tęsiu šios vasaros atlikėjų atradimus ir šiandien
noriu pristatyti amerikiečių country stiliaus atlikėja Denitia Odigie.
Pažvelgus į ją, nepasakysi, kad ji dainuoja švelnų ir aksominį country stiliaus
dainas, tačiau taip nėra. Ilgą laiką iš Nešvilio kilusi atlikėja dainavo
grupėje, tačiau per pandemiją nusprendė patraukti solo atlikėjos keliu. Atlikėja,
nors ir priklauso vedimajai queer kultūrai, tačiau ji taip pat
krikščionė ir kūryba bei muzika, kaip ji teigė, yra būdas susivienyti. Būtent pandemijos
metai buvo lūžio metai, nes Denitia išleido savo albumą „Highways“. Šiuo metu
atlikėja išleido panašaus stiliaus naują savo kūrinį „Back to You“,
kurio ir galite dabar pasiklausyti.
[žodžiai / lyrics]
Denitia – Back to You
Spring will take me right on into summer
And the fall will take me right on back to
school
I don't know if I can take
This whole feeling of heartbreak
When every season takes me right on back
to you
Skinny lanes will take me right back
through the country
City streets will make me miss the
mountain view
Trails are carving through the pines
But they won't take you off my mind
When every road just leads me right on
back to you
I don't know if I'll say something I'll
regret
Baby, you ain't seen the last of me yet
It's hard to face the facts and turn my
back on
All we never knew
In every story that I write myself into
Every word just leads me right on back to
you
I don't know if I'll say something I'll
regret
Baby, you ain't seen the last of me yet
It's hard to face the facts and turn my
back on
All we ever knew
In every story that I write myself into
Every word just leads me right on back to
you
You might also like
You Used to Love Me
Quantic
Pink Skies
Zach Bryan
I Am Not Okay
Jelly Roll
[Outro]
I never cried just taking in the sunrise
Never thought that we could come apart so
soon
All the space you left within me
Is a road straight, wide and empty
Trying to walk away but can't hide from
the truth
When every step just leads me right on
back to you.
Maištinga Siela