Sveiki,
Kol homofobai savo storuose socialiniuose tinklapiuose
masiškai džiūgauja, kad vakar nepriimtas Partnerystės įstatymas, vis labiau
pastebiu, kaip šioji valdžia yra linksniuojama keiksmų, Ingrida Šimonytė
vadinama „lezbe“, o kitos politikės moterys žeminamos dėl to, kad jos moterys. Nenoriu
klijuoti etikečių, tačiau akivaizdu, kad tokių neapykantos, nepakantumo ir
patyčių pliūpsnį skleidžia sąmokslų teoretikų ir žaliomis „Už tradicinę šeimą“
socialiniuose tinkluose logotipais pasisakantys žmonės. Jie vis garsiau kalba
ir skleidžia panieką, trokšta kažin kokio perversmo ir tai siečiau, aišku, su
bejėgystės požymiu dėl pandemijos, o ne dėl to, kad valdžia kažką blogai daro.
Darbai nėra netgi peržiūrimi, jie netgi nevertinami, o tiesiog stačiai tašomas
etikečių ir neapykantos kryžius ir visai nesvarbu, kokiomis temomis pasisako
politikai.
Ką tai sako? Pritarčiau I. Šimonytės minčiai, kad didelė
dalis lietuvių, kurie turi prastą išsilavinimą ir negeba konstruktyviai mąstyti
(tas juos labai žeidžia, jau pastebėjau), nepriima vakarietiškų vertybių. Netgi,
sakyčiau, tarp tokių švysteli antivalstybinės mintys ir troškimai, kurie sietini,
sakyčiau, su sovietinės valdžios režimu, kaip antai pasakymas: „anksčiau bent
jau buvo tvarka“. Tikrai? Pasiilgome tokios tvarkos, nes nepatinka vaivorykštės
suolelis Rotušėje? Tikrai šito užtenka, kad vėl bėgtume į KGB glėbį? Vis didesnį
nerimą kelia ir tarp tos nepasitenkinimo ir neapykantos valdžia kalbos sraute slystelintys
fašistiniai Lokušenkos palaikymai ir netgi atviri sarkastiški pasityčiojimai iš
26 metų suimto žurnalisto Pratesevičiaus, cituoju: „dabar batka paauklės
berniuką, taip jam ir reikia, kad bandė sugriauti valstybę“. Šitie pasisakymai
skamba po Partnerystės įstatymų straipsniais kaip troškimas to, ką šiandien
turi Baltarusija. Šioji didžiulė minia (labai didelė dalis iš Šeimų maršo
rokiruotės!) tiesiog beviltiškai trokšta jų tautinę ideologiją stiprinančio
diktatoriaus, cituoju: „kad būtų tvarka“.
Kas nutiko, kad vakarietiškos vertybės, supratimas, jog
kiekvienas žmogus yra savaip vertingas, dingo? Puikiai pamenu, kaip 2004 metais
referendumu nusprendėme, kad mums reikia Europos, mums reikia laisvių,
įvairovės, o šiandien užtrenkiam mūsų vaikams ir sau galimybes gyventi
lygiateisiškai ir oriai. Kai nieko nesuprantantis politikas suokia, kad šis
įstatymas buvo nepriimtas dėl to, kad trūksta diskusijų ir dialogo, man norisi
užvažiuoti lazda per kuprą: ar tikrai? Jau 30 metų veikia LLG, jau
suorganizuoti kino forumai, jau išleista daugybė lankstinukų, sukurta debatų,
TV laidų, Vilniuje būta jau trys „Baltic Pride“ su eisenomis, programa, edukaciniais
renginiais, kiek straipsnių ir argumentų... Ir vis tiek dar kažkam dešimtimis metų
tos veiklos ir diskusijų per mažai? Kažkas jau tris dešimtmečius laukia, kol
galės pradėti gyventi orų gyvenimą, tai ne tik, kaip mėgsta kai kurie
prisižiūrėję prastos pornografijos, svaidytis žeminančiais epitetais LGBTQ asmenų
pusėn, kad šis įstatymas leis jiems pusnuogiams vaikščioti sausio mėnesį po
gėlių turgelius. Tokius idiotiškus komentarus skaitydamas suvokiu, kaip žiauriai
reikėjo šio įstatymo visų pirma dėl psichologinio saugumo garanto, kad aš esu
toks pat vertingas, kaip ir bet kuris. Kad man nereikia, cituoju homofobą, „meilę
demonstruoti“, aš gyvenu kaip ir bet kuris, o ne keičiu vaidmenis, kai tik užsidaro
šarvuotos namų durys...
Viena moteriškė paprašė parodyti jai bent vieną gėjų ar
lesbietę, kuris būtų nesaugus ir nukentėjęs. Įsivaizduojate, kol nėra lavonų,
tai jokių grėsmių nėra? Prieš kelerius metus Gedimino prospekte du vaikinus
sumušė, nes per pėsčiųjų perėją ėjo tiesiog susiėmė už rankų. Nes juk poros
taip daro, bet dėl to niekas jų nekaltina demonstravimuisi. Bet aš ne apie
fizinį smurtą, o apie tą toksišką aplinką, kuri prasideda dar mokykloje, švietime,
kaip neigiamos laisvės ir įvairovė, kai tėvai priešinasi tiesiog civilizuotam
vaikų supažindinimui apie tai, kad egzistuoja santykiai ir tarp vienos lyties
asmenų (juk ne sekso mokoma, o pagarbos!). Bet kai tėvai patys neturi tuo
atžvilgiu jokios pagarbos, tai nenori, kad ir vaikas už juos būtų šiuo klausimu
pranašesnis. Kad ir kaip gerbčiau edukologę Viliją Targamadzę, nes daugeliu
klausimu ji labai teisi, visiškai nepalaikau jos antiedukologiškos ir antipedagogiškos
pozicijos dėl šių klausimų. Jos asmeninės vertybės absoliučiai netinka Socialdemokratų
partijai, o pastaroji pagal savo programą iš esmės turėjo apginti ir balsuoti
už šį Partnerystės projektą. Akivaizdu, kad pas konservatorius daugiau socdemų,
nei pas pačius socdemus.
Kol Puidokas su Gražuliu neslepia nuopelnų ir džiaugsmo „apgynę
Lietuvą“, bet, deja, taip ir nesuvokė, kad dalį savo tautiečių tiesiog kerziniu
batu nuspyrė nuo skardžio ir nuėjo gerti šampano. Ar 1991 metais, gaudami
laisvę, galėjome susapnuoti, kad šitie „tradiciniai“ vieną dieną skaldys
Lietuvą, nuteikinės lietuvį prieš lietuvį, gebės prisidengę šeimos sąvokomis
tiek prikaišioti mitologinių pagalių ir trukdyti tiesiog mėgautis visiems
saugiu gyvenimu, ypač tokiu pandemijos sudėtingu metu, kai visi pikti – per anos
dienos parą žmogžudystė, sūnus užmušė motiną.
Labai lengva piktintis ir manyti, kad siauromis nuostatomis ir sovietiniais
įsitikinimais galime pagerinti pasaulį. Prisikurdami priešų ten, kur jų nėra,
mes iš tikrųjų užkamšome savo menkus gyvenimus kasdienybės pasipiktinimais ir
manome, kad atstovaujame kažkokiai pamintai teisybei, o dar blogiau – trokštame
kovos, protestų ir mitingų, daug referendumų, daug peticijų ir kitų dalykų,
įtikėję, kad daugumos nuomonė gali, pavyzdžiui, nuspręsti mažumų gyvenimo
kokybės ir orumo klausimus be kompetencijų, be realaus žinojimo, mokslinių
žinių, vien tik iš to, ką kieme dar nuo vaikystės kalbėjo apie gėjus ir
lesbietes. Ar to pakanka, kad šioji minia pasivadinusi netgi „tauta“ nuspręstų
kitų likimus? Argi tai nejuokinga, kai Puidokas savo socialiniuose tinkluose
įdeda fotografiją su žmona prie bažnyčios ir užrašo, kad tik už vyro ir moters
šeimą? Savo vertybine nuostata sako, kad kiti yra beverčiai, neleiskime jiems
būti lygiais su mumis. Kur su tokiu žeminančiu kitų asmenų orumą mes einame,
prisigalvoję pornografinių mitų ar teorijų apie tai, kaip gėjai atiminės iš
šeimų vaikus? Iš kur atsirado visas tas piktas mazutas?
Panašūs dalykai vyko ir JAV, ypač aktyvūs laikai buvo apie
2000 metus, kai radikalūs krikščionys dar ne tokiais plakatais ir mitais puolė
įstatymų rangovus. Šiandien jų pyktis išgaravęs, išnykęs ir vis rečiau kyla
klausimas dėl šeimų naikinimų ar dėl vienalyčių asmenų seksualinių niuansų.
Ypač buvo gajus mitas, kad gėjai plius AIDS lygu mirtis. Visgi mes einame per
tuos pačius procesus, tik šįkart labiau prisidengę trispalvėmis ir vyčiais,
manydami, kad kovojame už šviesią ateitį, o iš tikrųjų genocidiškai naikindami
laisvę. Žvelgiu į Baltarusiją, žvelgiu į Šeimos maršo aktyvistus ir man jų
pažiūros, reikalavimai, batkiškos pozicijos koreliuoja tarpusavyje. Tos fašistinės
idėjos, noriu tikėti, išnyks LGBTQ atžvilgiu – juk pritrūko viso labo 2 balsų!
– tačiau tiems LGBTQ žmonėms, kuriems jau per 20 metų, jie prisimins tai net
tada, kai jiems bus 60 metų. O tiems LGBTQ asmenims, kurie pogrindyje, jausdami
socialinį spaudimą būti spintose ir rūsyje, o dienos šviesoje imituoti (neduok
dieve, ką supykdysi) heteroseksualius gyvenimus, galbūt jiems jau per 40, gali
būti, kad ir nesulauks tos dienos, kada galės iš tikrųjų gyventi orų gyvenimą,
o Puidokas nugyvens lygesnį gyvenimą už juos, nes taip 2021 metais gegužės 25
dieną prabalsavo Seime.
Nors prognozuojama, kad grįžęs projektas jau turėtų
surinkti reikiamą balų, tačiau kol pačiame Seime yra nemaža dalis kaip
Tagamadzė, Gražulis ar Puidokas, visada išliks grėsmė šiai socialinei grupei
būti apjuodintai, sumenkintai ir nustumtai į paraštes. Labai tikiuosi, kad
Tomas Raskevičius, kuris įnirtingai ėmėsi šio projekto, nepasiduos. Tai
reikalinga visiems Lietuvos žmonėms, netgi jeigu ir atrodo, kad tai tik LGBTQ
reikalai, tai kodėl tiek daug pykčio ir džiugesio, jog šis įstatymas
nepriimtas? Visgi man patiko Jūratės Juškaitės pasakymas, kad šis įstatymo
nepriėmimas yra gėdingas Lietuvos istorinis momentas. Labai gaila, kad šių
asmenų gyvenimo kokybę sprendžia tradicines vertybes (nors kas tai yra, vargiai
kas galėtų įvardyti) išpažįstantys politikai, kurie patys nepripažįsta savo nesantuokinių
vaikų ir patys yra moralės išverstaskūriai ir dalis tų suokalbininkų nuo
tribūnos teisti, susitepę, nuodėmingi, įžeidinėjantys ir ne ką geresni už kitus,
bet kadangi heteroseksualūs, leidžia sau kalbėti tautos vardu apie vertybes ir
moralę. Argi ne absurdas, kad jie sprendžia LGBTQ asmenų likimus, o ne patys
LGBTQ?
Jūsų Maištinga Siela