Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė
II“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 336 p.
Sveiki, skaitytojai,
Antrąją Kristinos Sabaliauskaitės (g. 1974) Petro
imperatorė II dilogijos dalį įsigijau gal prieš kelerius metus, kai tik
pasirodė (antrasis leidimas su 32 000 tiražu). Pastaroji mano lentynoje
pralaukė nemažą laiko dalį, netgi buvau pamiršęs, tad vos nenusipirkau
antrosios, nes keliaujant šią vasarą norėjau ko nors atpažįstančiai
įtraukiančio, kad laikas skriete skrietų belaukiant pasienių punktuose.
Neslėpsiu, kad buvau ir tebesu šios dilogijos gerbėjas, dažnai seku ir
džiaugiuosi rašytojos sėkme užsienyje, nes Petro imperatorė jau išversta
į prancūzų, lenkų, estų, latvių, slovėnų, olandų kalbas ir visur susilaukė pavydėtinos
sėkmės. Manau, mes įdomūs kaip literatūros kūrėjai Europoje, o ir pati istorinė
medžiaga vakarų europiečiams patraukli šių dienų karo kontekste. Autorė ne
kartą aštriai ir taikliai pasisakė, jog vakariečiams reikia nuolat kalbėti apie
rusų politiką ir kultūrą ne iš romantinės pusės, kokią dažnai koks prancūzas turįs
apie šią šalį.
Antrojoje Petro imperatorė dalyje
neatsitiktinai viršelyje apverstas paveikslas. Dabar viršuje Jekaterina I-oji,
kurią Petras I-asis vedė 1712 metais. Carienė gyvendama paskutines savo
gyvenimo valandas toliau prisimena ir apmąsto gyvenimą su Petru. Valandomis suskirstyti
skyriai nėra atsitiktiniai, nes tai autorės strategija pasakoti kartu ir apie
laiką (linijinį ir ciklinį). Šįkart nedetalizuosiu knygos siužetinių niuansų, o
paminėsiu, kas mane labiausiai patį nustebino ir jaudino.
Autorė yra minėjusi, kad knygos siužetą dėliojo pagal
Jekaterinos nėštumus, kurių antrojoje knygos dalyje tikrai netrūksta. Petrui,
kaip ir kiekvienam monarchui, svarbu palikti vyriškosios giminės palikuonį,
tačiau neatrodo, jog jis būtų patenkintas sūnumi iš pirmosios santuokos
Aleksėjumi Petrovičiumi. Tiesą sakant, mane šokiravo ir labai jaudino Petro ir
sūnaus tragiški santykiai. Aleksėjus įsimylėjo finlandietę, su ja pabėga į
Europą, bet galiausiai tėvo pažadų priviliotas grįžta į Rusiją ir čia jam tėvas
surengia teismą. Neįtikėtina, kaip Jekaterinos balsu autorė perteikia Petro tardymą
ir Aleksėjaus kankinimą, praktiškai dėl savo išdidumo jis nužudo savo sūnų t.
y., ir tiesioginį sosto įpėdinį. „Ne vien nubraukė, bet ir verkė. Mačiau,
kad ašaros sruvo, žvakę belaikant, nors gedulo ir nevilkėjo. Manau, gailėjo
savęs. Po šitiekos metų kartu galėjau atspėti, ką jis galvoja: iki paskutinės
akimirkos turbūt jautėsi esąs Abraomas, aukojantis sūnų ant savo tikėjimo
nauja, geresne Rusija, aukuro. Rusija jam buvo kaip Dievas: pradžia, pabaiga,
priemonė, tikslas ir visa ko prasmė. Tik štai joks Viešpaties angelas neatskrido
ir nesulaikė jo rankos, prieš perpjaunant gerklę nelaimėliui Izaokui (p. 222-223).“
Jau ką vien reiškia Aleksėjaus palaikų tvaikas ir jų pavaizduotas tvarkymas,
krintantys vašku priklijuoti paties tėvo išlupinėti nagai ir kirčiais nuo
plakimo išdraskyta pūvanti nugara...
Dar labiau stebino Petro, kurį Jekaterina vadina
Piteriu, žiaurus elgesys su to meto politiniu elitu. Atrodo, didieji karai jau laimėti,
švedai taip pat aprimo, tačiau Petras kraugeriškai elgiasi pačioje Rusijoje,
tarsi bandytų visus įbauginti jį gerbti. Iš vienos pusės jis modernizavo
Rusiją, įkūrė Peterburgą, į šalį atvežė nuostabiausių to meto meno šedevrų,
tačiau pats atsidūręs Vakarų pasaulyje elgiasi kaip paskutinis barbaras. Įspūdingai
aprašyti rusų armijos siautėjimai, keliaujant po Europą, tad Jekaterina,
turėjusi vokišką auklėjimą, mokėjo kur kas labiau laviruoti tarp vakariečių
politikų nei susireikšminęs Petras, kurio retorika ir elgesys grįsti galia,
grasinimais ir smurtu.
Vienas žiauriausių Petro susidorojimų buvo su Mari
Hamilton, kuriai buvo nukirsta galva, o Petras ją pakėlęs prie visų egzekuciją
mačiusiųjų ir pabučiavęs, vėliau liepęs užkonservuoti spirite kaip, beje, ir
vieną iš Jekaterinos meilužių galvų. Atrodo, viešosios bausmės turėjo įbauginti
liaudį, o labiausiai Petro dešiniąsias rankas, kad neišduotų, įskaitant ir
slaptą Jekaterinos mylimąjį Aleksandrą Menšikovą (1673-1729), dėl kurio carienė
ne kartą rizikavo prieš Petrą, kad išsuktų jį nuo teismų ir kankinimų. „Ir
Willemo Monso galvą – kur nors pagarbiai ir toliau nuo akių, jokio kapo juk
jis, deja, neturėjo. Kadangi buvo stiklainyje, tai sekretorius, Makarovas,
liepė gabenti ten, kur visi stiklainiai su spiritu – į Kunstkameros rūmus. Tad
atsidūrė geroje kompanijoje, greta Mary Hamilton galvos – juk ji Viliui kažkada
net patiko... Dar ten buvo mūsų prancūzų milžino iškamša, Nikolos Žiganto – tam
pasimirus, Piteris liepė jį iškimšti, kaip didelį krokodilą (p. 324).“
Kristina Sabaliauskaitė
Štai ką sako Petras Jekaterinai, kai šioji pareikalavo
prievartautojo Villebois galvos ant trinkos: „Gi vis vien nebesi skaistuolė,
pamiršk... nekreipk dėmesio... Nu, nori va, štai, ateik, permylėsiu pats tave,
kad viską pamirštum. Būsi ir vėl kaip nauja (p. 268).“ Turint galvoje, kad
Petras Jekaterinai už neištikimybę, kurios ji nepripažino, vos nesurengė tokio
paties teismo kaip ir savo nukankintam sūnui. Kitą vertus, Jekaterinos galia
išaugusi, nors ir bijo savo vyro, visas politinis elitas ir net Petro armija,
palaiko ją. Kristina Sabaliauskaitė perteikia Jekaterinos vidines būsenas, ypač
jos slogios po nesėkmingų nėštumų ar neišgyvenusių vaikų laidotuvių. Kitą vertus,
romane ne kartą akcentuojama, jog Jekaterina vienintelė, kuri gali perkalbėti
Piterį nusiraminti ir elgtis teisingai, deja, ne visada. Ūmaus smurtinio būdo
Petras ne kartą „užvažiuodavo“ Jekaterinai ir įtraukdavo ją besilaukiančią į
pavojingas keliones ir nuotykius. Tai prieštaringa, turint galvoje, kad Petras
norėjo vyriškos lyties palikuonių.
Paskutinieji gyvenimo metais be Piterio Jekaterinai
gana slogūs. Net nežinojau, jog į ją mėginta pasikėsinti, tad gyvendama
didžiulėje baimėje daug gėrė, storėjo ir dėl to, kaip ir Piteris, susirgo.
Įdomi ir Piterio ligos istorija, carą pražudė besaikis alkoholizmas ir bėdos su
inkstais bei šlapimu. Pati autorė yra minėjusi, jog priešingai nei Silva Rerum,
šiai dilogijai apstu medžiagos, dar ir tokios įdomios, kad net stebina ne tik
lietuvius, bet ir Vakarų Europos skaitytojus. Dažnai kalbant apie šį istorinį
romaną, brėžiami nūdienos Rusijos žmonių kultūros ir politikos punktyrai,
darant išvadą, kad ne daug kas pasikeitę, tad, manau, knyga nesunkiai
surezonuos su Putino Rusija. Dažnam rusui gyvybiškai svarbu idealizuoti savo
šalį, deja, dažnai niekingomis pergalėmis, karais ir smurtu, ar tai būtų šeimos
institucija, ar politinė arena.
Kalbant apie knygos leksiką, kuri yra specifinė ir
labai tinkanti Jekaterinai, kuri nemokėjo rašyti ir skaityti, išreikšti. Visi
tiek rusiški keiksmažodžiai, slavizmai ir vertalai pateisinami, nes tai būdas
kurti Jekaterinos savitą balsą per literatūrą, tačiau šįkart į akis krito
pasitaikantys klišiniai Jekaterinos filosofiniai apibendrinimai. „Ir
kruvinas troškimas išlikti. Perkąsti gerklę kitam, kol neperkando tau. Bet
kartu tampi apnuodytas: tampa apnuodyta kiekviena kovai už išlikimą išeikvota
minutė. Nebegyveni, tik kovoji (p. 277).“ Atrodo, jog tie apmąstymai labiau
pačios autorės permąstymas apie Jekaterinos likimą ir būdą, nei pačios
Jekaterinos balsas, o tokių epizodų knygoje išties nemažai, ir nežinau, ar jie
pritinka pačios Jekaterinos mintijimui, ar ne. Bet kokiu atveju, romanas
parašytas ritmiškai aistringai, jis kupinas stebinančių ir šokiruojančių istorinių
faktų, kurie literatūrinėje formoje įgauna ir nuotykių polėkio, ir tampa istorijos
pamokomis. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje išlaikomas stilius, ritmas ir
nesibaigianti smurtinė kultūra, ant kurios, galima teigti, buvo pastatyta klasikinė
Rusijos didybė. Knyga veikia visapusiškai: ir jusles, ir žinias, ir kalbą.
Manau, ji puiki.
Jūsų Maištinga Siela