Sveiki,
Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir
Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių
apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną.
Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję
gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko
nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo
vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.
Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai,
neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius.
Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo
ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos
taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir
pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel
metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta
amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga
Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš
dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas
vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta
jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.
Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10
metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors
pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie
neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria
aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas
kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes
dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra,
nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.
Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog
veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė.
Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po
trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai
mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus
kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai
prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius
skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą
harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas,
kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.
P. S. Jeigu prisimenate Richard Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 94/100
IMDb: 8.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą