Sveiki,
Beveik tikiu, kad
Holivude yra juodoji siaubo kino industrijos mafija, nes kasmet sulaukiame „Anabelės“,
„Juodojo telefono“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymo“ kokią nors produkciją,
dažniausiai pakaitomis, kaip „Marvel“ serijos filmo apie superherojus.
Nuobodžiausia tai, kad prie šių besikeičiančių pavadinimų dirba vis tie patys
žmonės, kuriuos remia Holivudas, todėl prasiveržti novatoriškiems ir įdomiems
kino projektams nelabai yra kaip, nes visa industrija laikosi jų rankose. Ir
tai jokia sąmokslo teorija, tai yra absoliuti tiesa, pamaniau, pažiūrėjęs
naujausią „Tūnąs tamsoje: raudonos durys“ (angl. Insidious: The Red
Door) (2023) siaubo filmo frančizės seriją, kurią šįkart režisuoti apsiėmė
mano mėgstamas aktorius ir dainininkas Patrick Wilson, kuris, tiesa, šiame
filme ir pats vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. P. Wilsoną jau galima
sieti su visa ištiso dešimtmečio „Anabelės“, „Tūnąs tamsoje“ bei „Išvarymas“
išskirtiniu veidu. Gaila, nes buvo išties neblogas draminis aktorius, tačiau
gal patogu ir smagu dirbti su nusistovėjusia komanda, o mes visada galime
rinktis, žiūrėti ar ne.
Tiesa, net nežinau,
kelintoji tai „Tūnąs tamsoje“ dalis, bet nieko tokio, jeigu kažką ir būsiu
praleidęs, nes idėja yra ta pati: egzistuoja tamsos pasaulis, į kurį patenki
per hipnozę astraliniu būdu, turi tiesioginio poveikio tikrovei. Žodžiu, šioje
dalyje, praėjus dešimčiai metų, mes žinome, jog berniukas, kuris su tėvu
patekdavo į tamsos pasaulį, šįkart vėlei ten turi patekti. Stojimas į koledžą
ir dailės mokytojos profesorės dailės terapija netikėtai atveria Daltono
užplombuotą pasąmonę ir jis pamažu ima prisiminti ištrintą praeitį, kaip, beje,
ir jo tėvas. Galiausiai raudonos durys yra riba, skirianti gyvųjų ir šmėklų
pasaulį, pastarieji labai nori įsiveržti į tikrovę ir pasimaitinti gyvaisiais.
Žodžiu, praėjus daugiau
nei dešimtmečiui nuo pirmosios dalies pasirodymo, filmo kūrėjai absoliučiai trypčioja
vietoje. Šioje dalyje nerasite nė kruopelytės naujų idėjų, visas esantis
siaubas jau buvo sukurtas pirmojoje dalyje ir jis tiesiog dėliojamas iš serijos
į seriją panašiais principais. Filmo pradžia itin slogiai tipinė: miršta
močiutė ir tėvas su sūnumi nesusikalba. Eilinė kartų nuoskaudų konfliktų arena,
tiesiog klišinė klasika, kurią filme teks išspręsti per nepilnas dvi valandas.
Turi konfliktą – belieka apgalvoti, kaip suvesti tėvą ir sūnų, kaip juos
sutaikyti, kad jie finalinėje scenoje apsikabintų. O jie apsikabins,
patikėkite, nes kitaip nebūtų filmo. Nors vėliau filmas įsibėgėdamas šiurpina
savo klasikiniais triukais ir oda gali šiauštis (tikėjausi, kad bus
nuobodesnis), tačiau filmas nėra įspūdingas, veikiau tipinis, tvarkingas ir
klišėmis sudėliotas pasakojimas, kuriame daugmaž žiūrovas jaučiasi kaip namie,
nes žino, kas turi įvykti ir, tiesą sakant, įvyksta.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 45/100
IMDb: 5.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą