Knyga: Agustina Bazterrica "Mes, gyvuliai"

 

Agustina Bazterrica. „Mes, gyvuliai“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Distopijos žanrui kaskart tampu išrankesniu. Ne viskas, kas yra distopija, sujaudina ir paveikia taip, kaip anuomet, kai po antklode skaitydavau G. Orwellio 1984-ieji ar M. Atwood Tarnaitės pasakojimą, kurie, be jokios abejonės, jau tapo distopijų klasika. Neseniai iš ispanų kalbos Augustė Čebelytė-Matulevičienė išvertė argentinietės rašytojos Agustinos Bazterricos (g. 1974) romaną Mes, gyvuliai (ispan. Cadáver Exquisito), pastaroji akimirksniu lietuviškuose socialiniuose apie knygas portaluose tapo viena labiausiai aptariamų ir rekomenduotinų knyginių naujienų. Turint galvoje, kad tai distopija iš tolimosios Argentinos, nelikau abejingas ir aš.

 

Knyga pasakoja apie ateities pasaulį, kuriame žmonijos populiacija pasiekė piką ir dėl to valdžia sugalvojo neva virusą, kuriuo serga gyvūnai. Tiek naminiai, tiek laukiniai gyvuliai yra naikinami, nes jie gali pražudyti žmones, o vietoj mėsos pramonė pasiūlo alternatyvą – žmogieną. Atranką, kas bus veisline mėsyte, daro, žinoma, privilegijuotasis kapitalistinis luomas, kuris nekvestionuodamas įdiegia naujovę, kurią dėl pandemijos beregint priima didžioji visuomenės dalis. „Pirmiausia vitrinos pakrašty atsirado fasuotos plaštakos, užkištos už marinuotų pjaustinių, nugarinės ir inkstų. Produktas vadinasi ypatinga mėsa, o nuošalesnėje etiketėje buvo įvardytas kaip viršutinė galūnė, sąmoningai vengiant žodžio „plaštaka“. Kiek vėliau pridėjo fasuotas pėdas, kurias vadino apatinėmis galūnėmis ir dėliojo ant salotų paklotės, po kurio laiko šalia nugulė ir padėklas su liežuviais, peniais, nosimis bei sėklidėmis, kurių etiketės skelbė, kad tai „Spanelės delikatesai“ (p. 38).“

 

Kad nebūtų vien tik ekskursinės pasakaitės po vitrinas, veisyklas ir skerdyklas (kas ir sudaro nemažą romano dalį), autorė bando atsverti tą šaltą skerdyklų kvaitulį pagrindiniu veikėju Markitu, kuris dirba didžiulėje kokybiškos mėsos skerdykloje vienu iš aukšto rango vadybininkų. Markitas visais atžvilgiais, atrodo, kad priklauso senajam žmogiškajam pasauliui, nes yra paženklintas netekties, o ten kur netektis, ten ir gailestis, atjauta. Jis neteko sūnaus, o rūpinimasis prieglaudoje gyvenančiu tėvu taip pat suteikia Markitui žmogiškumo, todėl iš pasakotojo atrodo, jog jis iš tikrųjų šlykštisi visu tuo fabriku, kuriame dirba, ir netgi ruošiasi tam tikram maištui. Gavęs dovanų patelę, jis ją kurį laiką laiko daržinėje, bet netrukus parsiveda namo ir net su ja ima lauktis kūdikio, todėl, atrodo, jog prieš sistemą maištaujantis veikėjas sulauks savo atpildo ir pats atsidurs skerdykloje, nes būtent tokį visuomenėje bausmę taiko sistema; jokiu būdu negalima daugintis, mylėti ir užjausti mėsai skirtų gyvulių.

 

Autorė manipuliuoja Markito jausmais ir požiūriu į pasaulį ir tai, sakyčiau, yra geriausia šio romano dalis. Aišku, iš pagrindinio veikėjo perspektyvos brėžiami ir santvarkos sisteminiai dalykai, apie kuriuos verta susimąstyti pastarųjų kelerių metų mūsų karo ir viruso kontekste. Skaitydamas vis šiaušiausi, kad knyga pernelyg viską perteikia naiviai, kad visuomenė nesutiktų vien valdžios įstatymais skersti žmonių, kad nesutiktų ryti kito žmogaus vien dėl mokslinio pagrindimo, todėl atrodė, jog šioji distopija iš tikrųjų yra pernelyg dirbtina ir žlugus gyvulininkystei neatsirastų žmonių valgymo kultūros. Tačiau perkratęs COVID-19 pandemijos niuansus, visus internetinius pasisakymus, TV žinias, manding, žmonės, kurie ėjo masiškai skiepytis ir pyko, keikė visus antivakserius, vykdė abi pusės priešišką susiskaldymą, kur kiekvienoje pusėje yra tik viena nedaloma tiesa, atrodo, jog panašūs procesais vyko ir Mes, gyvuliai priešistorėje. Romane galima nemažai atsketi, kaip mokslas, papirkti žiniasklaidos kanalai ir valdžia geba keisti žmonių įsitikinimus ir tikrovę. Markitas vis lankosi buvusiame zoologijos sode, ten aptinka šunyčių vadą, ilgėsi savo vaikystės ir ryšio su tėvu, apmąsto prarasto sūnaus skausmą, tačiau neatrodo, kad labai kvestionuotų humanizmu, todėl kaip skaitytojui kyla klausimas: kiek turi praeiti laiko, kad tris kartus pakartotas melas taptų tiesa?

 

Lankydamasis pas dviveidę seserį, Markitas pastebi pasikeitusius jos vaikus, kurie prie stalo aiškiai kraupiai juokauja: „Mėginame atspėti, kokio skonio būtų dėdė Markitas (p. 92).“ Mėsos valgymo kultūrą, įdiegtą namuose, vaikai jau priima kaip normą, nes nėra ryšio su praeities pasauliu, jie jau auga pakitusioje kolektyvinėje sąmonėje. Užtenka pasikeisti tik vienai-dviem kartom ir pasaulis, atrodo, galėtų misti išmatomis, jeigu valdžia ir mokslas įrodytų, jog išmatos yra naudingos sveikatai. Panašiai kaip ir mūsų tikrovėje apie skiepus, kurių kvestionavimas buvo laikomas ne tik antivakserių keliama propaganda, bet ir blogiu.

 

Kitą vertus, atrodo, kad Mes, gyvuliai vaizduojamas pasaulis neturi kitų alternatyvų, tik žmonės, kurie tiki mokslo ir žiniasklaidos pažanga ir tie, kurie nepritaria sistemai (kaip ir mūsų tikrovėje). Vaizduodama per Markitą sistemą iš vidaus, autorė tik retsykiais įterpia visuotinius streikus, vegetarų aidinčius pasisakymus, visuomenėje sklandančią apie valdžią konspiracines teorijas. Deja, Markitas jų neanalizuoja, nors ir bodisi konvejeriniu būdu skerdžiamais žmoggyvuliais, tačiau nesibodi pasidulkinti su itin nužmogėjusia mėsos pardavėja, kuri, jeigu reiktų, po Markito mirties gabalais supjaustytų jo kūną ir parduotų. Takoskyra tarp to, kaip žmogus tampa nužmogėjusiu ir iškreiptų atjautos santykių yra labai plona, galiausiai net romano pabaigoje Markito sprendimas dėl patelės tampa šokiruojančiu. Tai kas iš tikrųjų tas Markitas? Sistemą suvokiantis sąmoningas humaniškas žmogus, ar tik savo įsivaizduojame humaniškame traumų pasaulyje netikėtai problemas išsprendęs antžmogis?

Agustina Bazterrica

 

Sistema baudžia santykiaujančius su gyvais produktais, tačiau knygoje įterpiama ir juodoji rinka, pavyzdžiui, magnatas gardžiuojasi valgydamas sumedžioto garsaus pasaulyje dainininko mėsa: „Kokia garbė valgyti Uliso liežuvį. Vėliau turėsi padainuoti ką nors iš jo repertuaro, kad įsitikintume, ar tavo balsas skamba panašiai. Vyrai prapliumpa kvatoti. Tik ne jis. Jam nejuokinga. Kitiems medžiotojams patiekia širdį, akis, inkstus ir sėdmenis. Uliso Vokso penis atitenka Gererui Iraolai, šis jį užsakė iš anksto (p. 136-137).“ Jeigu valgomi „veisliniai“ žmonės, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie nori suvalgyti kokią nors įžymybę, nors tai ir draudžiama. Žodžiu, distopiniame pasaulyje formuojasi alternatyvi mūsų dabarties perspektyva t. y. tie, kurie už nykstančios pandos sėklides paklos juodojoje rinkoje milijonus ir valgys nykstančių delfinų mėsą iš Japonijos įlankų, nes tokia galia teikia tiesiog malonumą.  

 

Dar Mikalojus Daukša savo Postilės prakalboje teigė, kad kalba yra valstybės sargas. Nepalioviau apie tai galvoti kaip apie būdą ne tik per kalbą save suvokti ir apibrėžti, bet ir būdą manipuliuoti ir keisti tikrovę. Romane būtent kalbos principu yra keičiama tikrovė, tai, kas anuomet laikyta žmogumi, pakeista į produkto terminą, žmonės per kalbą įtiki teisingumu ir teisėtumu, todėl valgydami marinuotus žmonių pirštelius ir sakydami, jog tai yra delikatesas, teikiantis organizmui daug baltymų, manding, primena mūsų pačių dėdukus ir bobutes, kurie teigia, jog mums būtina mėsytė, kad nenusilptume ir netaptume klipatomis. Žodžiu, autorė neblogai sužaidžia kalbos pokyčiais, kurie keičia įsitikinimus, įpročius, tikėjimą ir šis romanas gana lengvai parodo, jog tuos pokyčius priimame labai lengvai, inovacijas ir terminų naujas reikšmes įsileidžiame į savo tikrovę net nekvestionuodami. Kvestionuoti, kaip galite numanyti, kūrinyje yra blogo piliečio požymis. Pilietis, kuris tiki mokslu, yra geras pilietis. Bet ar nepanašu ir į mus pačius šiandien?

 

Visgi romane labiausiai baugino ne tiek sukurtas kanibalizmo diskursas, kiek tai, kad mes patys šiandien gyvename dirbtinai keičiamos kalbos ir įsitikinimų pasaulyje. Įtikėję daugybe dalykų kaip esančiais natūraliai, paveldėtais tradicijos būdu, mes iš esmės neįtariame esantys invazinė gyvuliška rūšis, kuri tuo pačiu gali filmuoti mielus vaizdelius apie mažus kačiukus, piktintis nelegaliomis šunų veisyklomis ir savaitgalį smaguriauti prie alučio veršiuko, atskirto nuo motinos, mėsyte, dėti į instagramą patiekalus ir sulaukti patiktukų. Argi mes negyvename prieštaringame pasaulyje, kuris labai panašus į A. Bazterricos romaną?

 

Visgi romano audinys ir idėjos manęs nepribloškė. Sausas ir šaltas pasakojimo stilius primena tradicinį romano kalbėjimą masėms. Autorė nesistengia žaisti nei pasakojimo struktūromis, o savo idėją perteikia plikais paprastais sakiniais. Tiesa, apie privilegijuotą luomą, kuris įveiklina kitus žmones paversdamas ištekliais rašė mūsų lietuvis Jaroslavas Melnikas romane Maša, arba Postfašizmas, kuris anuomet man padarė daug didesnį įspūdį už Bazterricos Mes, guvuliai. Visgi argentinietės romanas, kaip ir dažna šių dienų literatūrinė distopija, klausia, ką teks daryti su didėjančia žmonių populiacija, kai žmogaus poreikiai nuolat auga? Visai neseniai, kol romanas buvo verčiamas į lietuvių kalbą, žmonija perkopė 8 milijardų ribą. Kol didžiuojamės, jog esame sąmoningi žmonės ir bandome skirstyti namų atliekas ir jaučiame mylį gamtą, mokome jaunąją kartą atjautos ir vertybių, mes kasdien žudome labiau nei bet kokia kita gyvybės forma. Labai taiklus romano pavadinimas Mes, gyvuliai, kuriame kablelis iš vienos pusės žymi žmogaus ir gyvulio sąvokų atskirtį pagal tradicines reikšmes (žmogui būdingas humanizmas ir atjauta, o gyvulys neturi sielos), iš kitos – tai eina kaip derinamųjų pažyminių skyryba (priedėlis) ir patikslina mūsų rūšies neigiamą konotaciją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas" / "American Horror Story: NYC" (11 sezonas / season 11)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet Brad Falchuk ir Ryan Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl. American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.

 

Šiame sezone beveik nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių komanda daugiau vyriška.

 

Istorija apima visą devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma, gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną, kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas – nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose (kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl kriminalinių nusikaltimų.

 

Iš pažiūros serialo kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo, kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.

 

Nuo pat pirmosios serijos pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos. Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja – tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu, kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas (perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.

 

Devintojo dešimtmečio pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).

 

Kaip žinia, nuo AIDS mirs ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia, AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur, ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.

 

Apžvelgiant sezono stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.

 

Hiperbolizuotas šiurkštus seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių, trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis, nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.  

 

Kalbant apie serialo naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems, priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos, kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti visus jį persekiojančius žmones.

 

Šis sezonas nėra nei itin įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Alberas Kamiu (Albert Camus) romanas "Svetimas", "Maras", kūrybos bruožai, absurdo literatūra, temos, problemos, kontekstai

 

Paveikslai: žymus artistai, jeigu būtų nutapyti klasikų rankomis: Madonna, Rihanna, Adele, Snoop Dogg, Billie Eilish, Beyonce ir kt.

 Rihanna

Billie Eilish

Madonna

Kurt Cobain

Snoop Dogg

Jay Z ir Beyonce

Anya Taylor-Joy

Amy Winehouse

Al Pacino

Adele

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Georgi Gospodinov apie gyvenimo tarpsnius ir kintančią gramatiką

 Laba,

 

„Esama tam tikros senėjimo gramatikos. Vaikystė ir jaunystė yra kupinos veiksmažodžių. Nenustygsti vienoje vietoje. Viduje visi auga, pulsuoja, bręsta. Paskui veiksmažodžius palaipsniui keičia vidutinio amžiaus daiktavardžiai. Vaikai, automobiliai, darbas, šeima – esminiai daiktavardžiai. Senėjimas yra būdvardis. Tada patenkame tarp senatvės būdvardžių: lėti, beribiai, migloti, šalti arba skaidrūs it stiklas,“ – sako pasakotojas garsiame bulgarų rašytojo Georgi Gospodinovo romane „Liūdesio fizika“. Mane visada žavėjo, kaip gyvenimo praktika ir tėkmė atsispindi kalboje ir kaip kalba natūraliai randasi, gimsta iš gyvenimiškosios tikrovės patirties.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kas padėjo Benjamin Labatut sukurti knygą "Kai liaujamės suprasti pasaulį"?

 

Sveiki,

 

Nepaliauju galvoti apie Benjamin Labatut knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį. Visi tiek mokslininkai ir paralelės, tie faktai ir jų sugretinimas – juk neužtenka vien matyti ir žinoti, reikia kažko daugiau, kaip neužtenka turėti vien tik literatūrinio talento, reikia ir matyti tikrovę įvairias pjūviais. Ir ne tik matyti, bet ir pajusti. Šią karikatūrą radau interneto platybėse. Jos centre – Labatutas, kuriantis Kaip liaujamės suprasti pasaulį, apspistas jau kadais mirusių XX amžiaus mokslininkų, kurie vis dar gyvi. Bent jau rašytojo galvoje.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Georgi Gospodinov "Liūdesio fizika"

 

Georgi Gospodinov. „Liūdesio fizika“ – Vilnius: RARA, 2022. – p. 284.

 

Sveiki,

 

Jeigu kas nors paprašytų atpasakoti bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov (g. 1968) romano Liūdesio fizika (bulg. Fizika na tagata) siužetą, sakyčiau, kad tai padaryti būtų sudėtinga. Ir visai ne dėl to, kad knygai stigtų įvykių, bet dėl pasakojimo daugiasluoksniškumo ir išdrikusios postmodernios pasakojimo technikos. Bulgarijoje ir pasaulyje įvairiomis literatūrinėmis premijomis įvertintas rašytojo romanas laikomas įdomiausiu ir geriausiu jo kūriniu, kurį į lietuvių kalbą išvertė mano viena mėgstamiausių iš slavų kalbų vertėja Laima Masytė, o išleido leidykla Rara.

 

Liūdesio fizika primena kaleidoskopą, kuris turi atskirą ir savitą vidinę logiką. Iš vienos pusės teigti, kad tai chaotiškas, be struktūros ir vien iš autoriaus eksperimentinio impulso parašytas pasakojimas teigti negalėčiau. Juntamas aiškus giminės sagos leitmotyvas, nes istorija prasideda XX amžiau pradžioje apie senelį, kuris vos nebuvo paliktas savo pačios motinos. Atsitiktinumų ir ribinių giminės situacijų plėtotė driekiasi per visą XX amžių ir baigiasi paties autoriaus vidutinio amžiaus brandos etape. Šalia šeimos autobiografinių įvykių plėtojama ir socialistinės, ir postsocialistinės Bulgarijos istorija, paženklinta komunizmo ir demokratijos politinių ir žmonių dvasinių, mentalinių lūžių žymėmis.

 

Kad istorija nebūtų nuobodi, autorius kuria perspektyvas ir „šokinėja“ ne tik per laiko juostas ir alternatyvias tikroves, bet ir įsikūnija į vairius veikėjus ir gyvius, byloja jų patirtimis, todėl pasakotojo tonas ir balsas nuolat kinta. Iš pradžių tai kiek erzina ir blaško, ypač tiems, kurie pripratę prie tvarkingų epinių pasakojimų. Viso šito Gospodinovas atsisako, todėl jis su pasimėgavimu žaidžia postmodernistinį teksto žaidimą, migruodamas iš istorijos į istoriją, neužbaigdamas jų, o pratęsdamas įvairiais prasmių, simbolių ir metaforų, paradoksų būdais kitose iš pažiūros lyg ir nesusietų istorijų nuotrupose, kurios pamažu skaitytojo sąmonėje brėžia intelektualų ir daugiasluoksnį prasmių žemėlapį. Tai išties ne kiekvienam iškart paskaitomas sunkiasvoris romanas, reikia priprasti prie pasakojimo polėkio ir būdo, tada atsiveria gurmaniškas skaitymo malonumas.

 

Vienas iš romano raktų – legenda apie Minotaurą, pabaisą, uždarytą Dedalo sukurtame labirinte, kurį, anot antikos mito, herojus Tesėjas nužudo, pasinaudojęs karaliaus dukters Ariadnės siūlu. Autorius nagrinėja Minotauro pasmerkimo istoriją, bando jį išteisinti, kurdamas kitą perspektyvą, jog Minotauras nekaltas, kad gimė su buliaus galva, o jo pabaisiškumą sukūrė patys žmonės, priskyrę jam baisiausias savybes ir uždarę į tamsų labirintą, kol šis buvo dar vaikas. Šalia plėtojama ir karo metu per atsitiktinumą nuo vokiečių nepažįstamosios moters į rūsį įtraukto vyriškio pasakojimas, kuris atkartoja minotauriškas būsenas. „Tamsiame požemio labirinte paslėptas ir Minotauras. Ir kadangi ten laikas neina, jis visad lieka berniukas. Rūsyje, šioje vėlesnių laikų miesto oloje, būdavome uždaromi ir mes, trumpalaikiai minotaurai, tarp konservuotų padažų ir kompotų (p. 70).“

Vienas svarbiausių ir šviesiausių Gospodinovo romano pasakojimo temų – atmintis apie vaikystę. Viename iš teksto atkarpų teismas teisia Minotaurą už tai, kad jis yra ne visai žmogus, o ir vaikai anuomet ne visai būdavo laikomi žmonėmis. Apskritai autorius iškelia mintį, jog tarp didingų epų ir mitų vaikų vaidmuo apskritai beveik neminimas, nors čia ir slypi paradoksas – kiekvienam suaugusiam visgi vaikystė yra šviesiausias atminties etapas. „Nubėk į rūsį agurkų! Na, marš į kitą kambarį pažaisti, mes kalbamės su svečiais! Bėk iš čia, dabar esu užsiėmęs! Kad netektų griebtis beržinės košės... (p. 82).“ Suaugusiųjų pasaulis ir vaikų yra atskirtas, vaikai varomi į atskirties labirintus, štai kodėl pasakotojas toliau analizuodamas savo gyvenimą taip brangins vaikystės prisiminimus. Dar viena mito plėtotė – Minotauro ir motinos santykiai, nes Minotauras buvo atimtas iš motinos, kaip ir pasakotojas, kuris neturėjo tvirto ryšio su motina versija.

 

Nors pats pasakojimas ir jo technika paremti minčių ir istorijų besiraizgančiu labirintu ir jame klajojančių Minotaurų versijomis, pačia bendriausia prasme Minotauras pasakotojui reiškia kalėjimą jo paties viduje, iš vienos pusės tai vaikas „sėdintis“ suaugusiojo viduje, kuris negali pamatyti šviesos, iš kitos – egzistencinė liūdesio ir melancholijos būsena.

Georgi Gospodinov

 

Autorius nuolat mitologiniais ir autobiografiniais bei autofikciniais rakursais nagrinėja atminties praradimo reiškinį. Antrojoje knygos dalyje, kurioje pasakojama labiau apie socialistinę bulgarišką vaikystę ir jaunas dienas, išsisakęs autorius „suserga“ praeities nostalgija, ilgėsi praeities dienų, jaučia tekantį laiką ir senėjimą, jam pristinga laiko ir prisiminimų, todėl ima migruoti „laiko kapsulėmis“ po alternatyvias istorijas, kitaip sakant, klaidžioti labirintais po svetimus prisiminimus, bandydamas rekonstruoti ištisą XX amžiaus epochų virsmą, suvokti nepastovumo prasmes.

 

Kai kurios detalės mums, lietuviams, kuriems nesvetimas okupacinis sovietinis laikotarpis, taip pat su nostalgija ryškiai atpažįstamomis detalėmis byloja apie praėjusį laiką: „Vėliau girdėjome kalbant, esą sprema nepaprastai naudinga moterų odai, o vienas iš mikrorajono gyrėsi, neva jo dažnai prašydavo pabūti tiekėju. Tai, sakydavo jis, bulgariška „Nivea“ (p. 89).“ Autorius ironiškai perteikia ir septinto-aštunto dešimtmečio kosminius karus, kada sovietų kosmonautai pasiuntė erdvėlaivį su gyva kalaite Laika, užsimena apie socialistinę svajonių pilną jaunystę ir šią epochą vadina XX amžiaus Šimtmečio popiete, nes įvairias kanalais Bulgariją pasiekdavo disco stiliaus muzika bei seksualinės revoliucijos atgarsiais iš Vakarų pasaulio.  

 

Mane nustebino, kad kaip ir Benjamin Labatut knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir Georgi Gospodinovo Liūdesio  fizikoje randu kvantinės fizikos ištarmes iš Kopenhagos matematikų priimtos teorijos apie tai, kad materija tveriasi iš elementariųjų dalelių tada, kai kažkas stebi, nes tik stebėtojo sąmonėje detalės kuria materiją, o kitokiu atveju pagal teoriją jos yra kažkur kitur, gal kitoje laiko juostoje. Ši teorija romano pabaigoje paminėta neatsitiktinai, nes ji iš esmės paaiškina ir liūdesio fiziką, slenkančio ir negrįžtančio laiko su prisiminimais melancholiją, kurią išgyvena pasakotojas. Iš kitos pusės ši kvantinės fizikos teorija yra paremtas ir visas romanas, kuriame istorijos tai atsiranda, tai pranyksta, arba netgi susikuria skirtingos versijos: „Bet, kaip pastebi mano vidinis Gaustinas, turimo omenyje ne tie elektronai, kurie sveria aštuoniasdešimt kilogramų ir yra metro devyniasdešimties ūgio. (Tokiu atveju mano senelis būtų likęs dviejuose kaimuose – vengriškame ir bulgariškame, užauginęs abu sūnus, nugyvenęs du gyvenimas...) (p. 235).“ Gaustinas – autoriaus alter ego, atėjęs iš jo ankstesniųjų kūrinių, iliustruojantis žmogaus asmenybės dualumą kvantinės fizikos teorijos pagrindu.

 

Klaidžiojant po šokinėjančio pasakojimo perspektyvas, kaip minėjau, keičiasi ir pasakojimo būdas. Autorius panaudoja ištisą žanrų asorti. Vienur pasakojimas beletristinis, kitur primena memuarus ir dienoraščio nuotrupas, dar kitur jis kalba moksliniu stiliumi, o dar kai kur polemizuoja eseistiniuose žanro rėmuose. Todėl atrodo, kad autorius rašytų ne romaną, o austų ištisą pasakojimo atsiradimų matricą, kurioje veriasi kaip ir multivisatoje skirtingos versijos, paradoksai – tai labai išmoninga ir intuityvu, todėl knyga žavi išgautomis prasmių paradoksaliomis paralelėmis, aprėpiančiomis tiek pasakotojo asmeninius gyvenimo įvykius, tiek XX amžiaus Bulgarijos ir pasaulio įvykius. Skanus skaitymas, nieko nepridursi, todėl, bent jau man, šis pasakojimo būdas ir neapibrėžtumas priminė W. G. Sebaldo Austerlicą. Visgi užvertęs knygą ilgai mąsčiau apie pačią bendriausią šio sudėtingo pasakojimo simfonijos prasmių natą ir, manding, išryškėjo, jog viską aprėpus ir viską įvertinus, knyga yra ne tiek apie atmintį ir laiką, kiek apie pasakotojo bandymą susitaikyti su senėjimu ir mirtingumu. 

 

Viena geriausių knygų šiemet.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: abejingumas viskam, kas rodoma, arba apie iškreiptų veidrodžių tikrovės jausmą

Sveiki,

 

Ar dažnai Jums atrodo, kad esate sistemoje, tačiau apsimetate, kad viskas taip ir turi būti? Juk yra pripratimas, kad toji tikrovė yra būtent tokia, kokia ji yra – pripranti kaip prie narkotikų. Dažnai matau tuos žmones besisukančius kaip voverės rate savo darbuose, iš kurių jau temstant (kaip ir atėję tamsoje) spūdina namo jau pavargę, užsukdami į prekybos centrus, galvodami apie vakarienę ir apie tai, kaip vakare galbūt keliom valadom prieš miegą galės sau suteikti laimės t. y. laiko sau.

 

Bet ką daryti su savimi per tas kelias valandas, kurios dažniausiai sutirpsta žiūrint kokį vidutinį filmą, perbraukiant socialinių tinklų kanalais? Kaip atitrūkti nuo tų beprasmiškų žinių srauto, kuris liejasi per TV kaip „itin svarbios žinios“, o iš tikrųjų niekas nepasikeistų, jeigu ir nežinočiau, kas kur mirė, išžagino, nužudė, pražudė. Šiandien suvokiau (dar kartelį), koks esu abejingas viskam, kas rodoma ir afišuojama, nes anksčiau laiko atbukau ir dėl COVID-19, o dabar jau nebeįdomu, kas dedasi ir Ukrainoje. Tiesiog žinau, kad nieko nepakeisiu ir niekas nepasikeis, jeigu jaudinsiuosi ir seksiu tas naujienas.

 

Ar tai reiškia, kad gyvenu dar didesnėje sistemoje, kuris vadinasi socialinis gyvenimas, o gal kaip tik artėju į paribį? Kol nelaimė nepasibeldė į namus, sakytų kas nors, tol empatijos lemputė taupiai išsukta. Bet kodėl, dabar galvoju, būtinai nelaimė? Kodėl negali būti laimė? Pabandžiau perkratyti šios savaitės savo pokalbius, nuostatas, įsitikinimus, vertinimus, informacijos kanalus ir viską, prie ko prisiliečia protas, ir susumuoti, kiek esu įklimpęs į šį nesveiką mazutą ir to mazuto veikiamas. Didžioji to dalis yra NEGATYVAS, teršalai, bjaurastis, naujienos iš skerdyklos, intrigos, kritika ir apkalbos, pasipiktinimai, kuriais gyvenu kaip niekur nieko, nes pripratau, (ir tikriausiai jūs irgi gyvenate panašiai kasdien).

 

Kaip jums dar visa tai įdomu? Kaip vis dar tas pats per tą patį jaudina? O gal atbukęs tampu antžmogiu, kuriam tiesiog nebeįdomios šio pasaulio negandos? Kažkaip pasiilgau tiesiog paprasčiausių stebuklų, pvz., Jėzaus vaikščiojančio vandeniu, ar bent jau kokios nors protingos aptiktos ateivių rasės kosmose? Juk būtų kur kas linksmiau nei virusai ir karai bei elektros kainos, ekonominis ir moralinis dekadansas, įsitikinimų karai. Žinias pažiūriu gal kartą per savaitę, bet rezonuoja taip, lyg žiūrėčiau baisų realybės šou, nes nebepriima širdis to briedo, tų dirbtinių išeskaluotų nesąmonių, kurios iškraipo tikrovę. (Šiandien netyčia prajunginėdamas stabtelėjau kažkokią laidą, kurią veda Rūta Mikelkevičiūtė, ten viena moteris skandalistui Smoriginui staugia, kad gimdė 42 dviejų, o svetimas vyras jai įrodinėja savas tiesas apie normatyvus), galvoju, kad pasaulis išprotėjo, jog pasakoja tas nesąmonės, juk tai absurdų absurdai, kad kažkas kažką turi įrodinėti ir dirgintis. Televizija tuštybių mugė, absoliučiai. Taip, tikėjimas pasaulio, kurio grimasas piešia kiti, nebeveikia, neveikia statistika, neveikia vaizdai, neveikia, neveikia, neveikia... Veikia tik asmeninė patirtis ir kontaktas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

 Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

 

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

 

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.   

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela