Šios dienos diana: Sophie Ellis-Bextor and Wuh Oh - Hypnotized [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Žinau, žinau, ką galvojate apie mano muziką. Nors patinka daug kas, tačiau negaliu dažnai atsispirti tiesiog popsinėm dainom, nors lengvai galiu atsisakyti nežiūrėti komercinio kokio nors filmo. Gal dėl to, kad visur muziką girdime? Kitą vertus, pati Rūta Ščiogolevaitė yra sakiusi, kad pop muziką padaryti gerai yra didžiulio darbo ir įdirbio reikalaujantis darbas. Tiek to, nesiteisinsiu, o iškart pasakysiu tai, kas  šią visą dieną skambėjo galvoje. Ogi Sophie Ellis-Bextor ir Wuh Oh sukurta ir atlikta daina „Hypnotized“.   

 

Deja, kiek teko domėtis, daina nesulaukė itin didelio ir populiaraus susidomėjimo, tačiau retkarčiais ją galima išgirsti tarp naujų dainų. Daina apie meilės nusivylimą ir išsiskyrimą, apie išdavystę, tad toli gražu ne disco pop stiliui tinkanti medžiaga, tačiau daina gana harmoningai skamba elektroninės muzikos garsuose. Atlikėjai talkino Wuh Oh komanda, kurianti įvairią populiariąją muziką. Šįkart neaušinsiu klavišų ir iškart siūlau pasiklausyti kūrinio ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Žodžiai / lyrics

 

"Hypnotized"

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Here we go, at it again you see

This position is not for me

And it just wasn't meant to be

The decision is mine to leave you

 

'Cause I've grown so tired of the mind games you play

So warm in the night yet so cold in the day

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Here we go, at it again you see

This position is not for me

And it just wasn't meant to be

The decision is mine to leave you

 

'Cause I've seen the light and I'm moving along

It never was right and I'm done with your wrong

 

I've grown so tired of the mind games you play

So warm in the night yet so cold in the day

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiminimai" / "Memoria"

 Sveiki,

 

Auksinės palmės šakelės savininkas, režisierius iš Tailando Apichatpong Weerasethakul Lietuvoje taip pat turi savo kino gurmanų gerbėjų būrį. Pamenu kilusias diskusijas dėl jo „Kino pavasaryje“ filmo „Didybės kapinės“, nes vieni pasisakė, kad filmas labai subtilus ir įdomus, o kiti, kad pernelyg lėtas ir monotoniškas. Iš tikrųjų Apichatpong Weerasethakul kuria savitą filmą ir tą galime įsitikinti žiūrėdami jo naujausia darbą „Atsiminimai“ (pačiame „Kino pavasaryje“ paliktas originalusis pavadinimas „Memoria“)  (ispan. Memoria) (2021).

 

Jeigu ir nesate lėto ir mąslaus, kone meditacinio kino mėgėjais, jūs tikriausiai žiūrėsi šį kūrinį dėl Tildos Swinton pasirodymo. „Atsiminimai“ nufilmuoti Kolumbijoje, dalis Bogotoje. Bogota savita sostinė, nes palyginus su kitomis sostinėmis yra ganėtinai aukštai kalnuose, todėl visai nenustebau, kai pagrindinė veikėja Džesika kreipdamasi į vieną iš gydytojų dėl pagalbos užmigti psichotropinių vaistų gauna gydytojos atsakymą: „Šiame mieste daug kas patiria haliucinacijas.“

 

Pačią istoriją galima apibrėžti, jog tai apie veikėją, kuri viešnagės dienomis lanko sunkiai sergančią seserį. Džesika gana neblogai kalba ispaniškai, tačiau filme ji tarsi pasimetusi ir išsiblaškiusi, nuolat girdi keistą ir ją gąsdinantį garsą. Galiausiai ji lankosi pas jauną specialistą, kuris bando nustatyti šio garso kilmę. Džesika vaikštinėja po Bogatą, baidosi šunų ir apžiūrinėja draugės archeologės prieš 6000 metų mirusių žmonių palaikus, ypač vienos mergaitės, kurios galvoje didžiulė skylė. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog tas garsas, kurį girdi Džesika, turi tiesioginių sąsajų su skyle galvoje. Trečiajame reikšmingame epizode Džesika sutinka ant upės kranto vietinį gyventoją asketą, kuris darinėja žuvį, su juo leidžiasi į pokalbį, kol galiausiai ji ima suprasti visų šios keistos kelionės simbolių, garsų ir pojūčių prasmę... 

 

Filmas tarp mokslinės fantastikos ir meditacijos, tarp aiškių fizinių ir metafizinių patirčių. Tiesą sakant, neretai šioje lėtai vykstančioje istorijos eigoje jutau A. Tarkovskio kino ištarmes ir raiškos būdus. Režisierius aiškiai linkęs į misticizmą, tą rodo ne tik šis filmas, bet ir ankstesnieji darbai. Puiki ir subtili Tildos Swinton vaidyba, pastaroji perteikė sutrikusios, pasimetusios, dažnai tiek savo jausmų ir būsenų nesuvaldančios bei svetimos kultūros terpėje besiblaškančios ir beveik visada nepatogiai besijaučiančios veikėjos disharmoniją. Švykių ne kažin kiek čia rasite, tačiau istorijos gylis ir visuma vis tiek nustebina, kiek per mažai galima papasakoti daug. Tyčia nutylimi beveik visi Džesikos socialinio statuso įvardijimai: ar ji ištekėjusi, ar turi vaikų, šeimą, kokia tikroji jos profesija – viskas eliminuojama, lieka tik veikėja, bandanti savo juslėmis ir galimai šeštuoju pojūčiu suvokti, kas su ja darosi.

 

Filams yra tarsi vienas ilgas ėjimas veikėjos vidinio su(si)vokimo link, tai, sakyčiau, genialiai puiku, nes retai kinas kalba apie abstrakcijas šitokiais jusliniais būdais, nes, kaip žinia, kinas daugeliu atveju linkęs provokuoti, demonstruoti ekspresiją masėms, spręsti sudėtingas problemas ir kelti klausimus. Režisierius išnaudoja aktorę, leidžiasi į egzotiškos kultūros didmiestį ir kine išnaudoja garsus, o tuos garsus apjungdamas su veikėjos būsenomis sukuria Džesikos asmenybės fugą. Dideliame ekrane, pasinėrus į „Atsiminimų“ subtilų pasaulį, galima išgyventi tai, ką pavadintume tikra kino patirtimi žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gerasis bosas" / "El Buen Patrón" / "The Good Boss"

 

Sveiki,

 

Ispanų režisierius Fernando León de Aranoa pernai pristatė kritikų ir žiūrovų palankiai sutiktą komišką dramą „Gerasis bosas“ (ispan. EL buen patron) (2021), pastarasis rodytas „Kino pavasario“ festivalyje ir daugeliui mūsų žiūrovų taip pat paliko įspūdį. Manau, visgi daugelis į šį filmą ėjo žiūrėti dėl visiems patinkančio aktoriaus Javier Bardem pasirodymo, nepaisant to, tai galimybė pasižiūrėti šiuolaikinį ispanų kiną.

 

Šįkart istorija pasakoja apie gerąją bosą Blanco, kuris vadovauja savo tėvo įsteigtoje įmonėje, kuri gamina itin tikslias svarstykles. Istorija prasideda senų darbuotojų atleidimu, nes įmonė nori pasirodyti kuo geriausiai prieš vyksiantį auditą. Galiausiai atleistas dviejų vaikų tėvas surengia ilgą piketą šalia gamyklos ir Blanco gyvenimas ima pamažu apkarsti. Turėdamas žmoną, jis įsižiūri į jauną ir grakščią naują būsimą darbuotoją, su ja permiega, tačiau sužino, jog ji gera jų šeimos draugų dukra, o kur dar geriausio darbuotojo bandymai sutvarkyti asmeninį gyvenimą, kad įmonė nepatirtų nuostolio... Iš tikrųjų turime nuviliantį herojų, kuris visiems stengiasi būti geras, tačiau nepraleidžia progos išlikti periferijoje tarp gėrio ir blogio, nes jis bosas, jį pažįsta visi ir į jį kreipiasi, kas tik gali, todėl tam tikros nuodėmės ir pagundos nesvetimos Blanko, nes jis žaidžia galios žaidimą.

 

Manau, filmui pavyko perteikti „gerojo“ boso įvaizdį, kuris mažai kuo skiriasi nuo, tarkim, boso-mafijozo iš animacinio serialo „Simpsonai“. Dviveidiškumas ir garbės troškimas prislopina pagrindinio veikėjo gerumą, parodo jo įvairias puses, todėl atrodo, kad Blanco ne tiek vadovauja įmonei, kiek nesąmoningai kuria intrigas ir jomis laviruoja, meluodamas visam pasauliui, tačiau neatrodo, kad filmui rūpėtų parodyti viso to dramatišką kainą, sakyčiau, priešingai – tai Blanco gyvenimo kasdienybė ir tikrasis stresinis darbas laviruoti tarp to, kas esi viešoje erdvėje ir kas esi kitos svarstyklių lėkštelės pusėje yra reikalingas boso adrenalinas ir tikroji boso profesinė veikla.

 

Filmas grįstas komiškomis situacijomis, tačiau tai nėra tiesmuka parodija, todėl daugeliu atveju tikėtis iš filmo prifarširuotų anekdotų neverta, nes jis fokusuojasi į dvilypio turtingo asmens grimasas. Filme yra ir klišių, pvz., tos meilužių ir žmonų situacijos, galios žaidimo svertai, darbinis mobingas, šantažai, nusitašymai vipinėse klubo vietose su perpus jaunesnėm merginom – visa tai neblogai atpažįstama iš komercinio kino, tačiau režisierius ieško balanso tarp komercinės pateikties ir savito žiūros kampo, todėl bendrame rezultate filmas pavyko kiek kitoks, nei buvo galima numanyti. Savitas pasakojimo braižas, šiek tiek solidesnis humoras ir išvystytos socialinės hierarchijos dviprasmybės, kurios neblogai dera su nuolat filme akcentuojama svarstyklių simbolika, tačiau bent man, neskaitant J. Bardem pasirodymo, filmas vietomis buvo prėskai nuobodokas, mažai provokatyvus ir slystantis pernelyg masėms pataikaujančiomis scenomis, todėl belieka sutikti, kad tai įkyrus festivalių hitas, bet iki galo taip manęs neprajuokinęs ir nesuintrigavęs.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Lenkija, pakelės maistas, užeiga: Dwór u Antoniego (komentarze, recenzje, jedzenie, menu)

 Sveiki, 

 

Vasarą prisikaupė visokiausios informacijos, o kai reikia pasidalyti, visada pristinga laiko, bet tiek jau to, tam yra gūdžios žiemos ir temstantys rudens vakarai.

 

Kur sočiausia ir skaniausia pavalgyti pigiai ir pagal lietuvišką didelį skrandį? Kažkada norėjau pasidaryti sau kelionių žemėlapį su nuorodomis į tokias vietas, tačiau, matyt, to nebus, nes eksperimentuoti vis dėlto yra smagiau, nei vis toje pačioje vietoje. Tačiau yra žmonių, kurie klausia važiuodami ilgą kelią per Lenkiją, kur jiems gausiai ir skaniai pavalgyti ir atsigerti, kad kelelis nedulkėtų. Aš sakau, kad kuo puikiausiai karčemoje Dwór u Antoniego, greitkelyje įsikūrusioje užeigoje, kur labai pigiai už zlotus (jei mokate kortele, iškart konvertuoja iš eurų, labai patogu!) galite prisikimšti tiek, kiek lenda.

 

Manęs neįspėjo, kokios čia porcijos, tad paskaičiavau eurais, kad tai turėtų būti koks nykus kepsniukas špygos didumo, bet – nė velnio. Kai atnešė patiekalą, net žagtelėjau – prisivalgytų trys žmonės! Porcijos labai didelės, aptarnavimas pakankamai greitas net didelio autobuso keleiviams. Taigi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Booker Prize 2022 pelnė rašytojas Shehanas Karunatilaka už romaną "The Seven Moons of Maali Almeida"

Sveiki,

 

Beveik neabejojau, kad šiemet Booker apdovanojimą gaus rašytojas iš Šri Lankos Shehanas Karunatilaka už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (angl. The Seven Moons of Maali Almeida). Beveik visi, kurie skaitė trumpąjį Booker Prize knygas, pažymėjo šią knygą kaip favoritą pelnyti apdovanojimą.

 

Cituoju iš dienraščio 15min.lt „Vertinimo komisijos pirmininkas Neilas MacGregoras Sh.Karunatilakos knygą pavadino „pomirtinio gyvenimo „nuaru“, ištrinančiu ribas ne tik tarp skirtingų žanrų, bet ir tarp gyvenimo bei mirties, kūno bei dvasios, rytų bei vakarų“. Knygos veiksmas vyksta pilietinio karo apimtame Kolombe 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Knygos veikėjas, karo fotografas ir lošėjas Malis Almeida, yra nužudomas ir po mirties ima aiškintis, kas tai padarė, atskleisdamas konflikto brutalumą. Savo tyrimui jis turi septynis mėnesius. „Booker“ premijos vertinimo komisija pavadino knygą „detektyviniu romanu ir lenktynėmis su laiku, pilnomis vaiduoklių, apgaulių ir nuoširdaus žmogiškumo“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieglauda" / "Nežinioje" / "Limbo"

 Sveiki,

Nežinau kas, bet man labai rekomendavo pasižiūrėti Ben Sharrock režisuotą dramą „Prieglauda“ (kai kur verčiama „Nežinioje“ ir šis variantas būtų pagal prasmę artimesnis filmui) (angl. Limbo) (2020). Po to, kaip žinia, rekomendacija paskendo tarp kitų rekomendacijų ir tik kitų rekomendacijų dėka vėl susidomėjau šiuo kūriniu.

 

Filmas pasakoja apie pabėgėlius iš Sirijos ir Azijos šalių, kurie laukia paskendę nežinioje atšiaurioje šiaurės Škotijos šalyje laukdami žinių iš artimųjų ir ar jiems bus leista pasilikti šalyje. Kol jie tėra tik pabėgėliai, juos apmoko vietinės kalbos ir kultūros, tuo užsiima darbuotojai ir, atrodo, daugiau filme nieko įdomaus nevyksta, vien pagrindinio veikėjo Omaro lauko būdelėje esantys skambučiai šeimai bei pokalbiai su afganistaniečiu.

 

Tai tikriausiai pirmas mano matytas filmas apie pabėgėlius, kuris perteiktas juokingais flegmatiškais-melancholiškais štrichais. „Prieglaudoje“ gyvenantys karo pabėgėliai svajoja būti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis, atvirai fetišistiškai žavisi vištomis ir mokosi „kabinti“ moteris, todėl filmas perteikia makabriškas grimasas, susijusias su karo pabėgėlių ir vakariečių kultūros sandūros niuansais. Dvelkia teatrališkumu ir dirbtinumu. Nors filmas „kartotinio“ sukirpimo, jo didžiausia misija yra prabilti vakarietiškoje kultūroje įkalintų veikėjų balsais. Ar pavyko? Kažkiek. Omaras gabus sirų muzikantas, tačiau išgyvena asmeninę dramą, jog netapo karo didvyriu, jį nuolat spaudžia tėvai, todėl Škotijoje jaučiasi dar didesnėje atskirtyje, bet labiausiai, sakyčiau, filmui tokiu karkasiniu būdu pavyko perteikti pagrindinio veikėjo vidines konfliktines gaires dėl įsipareigojimo, tapatybės ir prisitaikymo.

 

Visgi filmas bando sužaisti ir siurrealistiniais motyvais, pvz., tariamas Omaro ir jo brolio pokalbis, kuris visame šiame atšiauriame filme atrodo toks pat dirbtinis parodomasis plakatas, kaip ir amžinas žiūrovo klausimas: kodėl tokiais išmaniausiais laikais jie eina pokalbiui su namiškiais į kažkokį sunkiai suvokiamą tyrlaukį pakalbėti telefonu būdelėje? Ar tai vienišumo ir atskirties metafora ir dekoracija, o gal taip būta iš tikrųjų? Filmas tik suvirpina žiūrovą, nes verčia pagalvoti, kiek mažai žinome apie šiuos žmones. Visgi po gražiais škotiškais vaizdais, savitu juodojo humoro elementais slepiasi ne pačios maloniausios patirtys. Kad ir kaip bandyčiau pateisinti filmo teatrališkumą dėl susvetimėjimo ir sociumo atskirties, man jis žiūrėjosi dažniausiu atveju negyvai kaip švedų režisieriaus Roy Andersson „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014) bei „Apie begalybę“ (2019) bei kitus mimikos negyvuoju teatru grįstus darbus, kurie man nelenda nė pro kur. Bet neabejoju, jog kitokios sugestijos filmas kino gurmanams patiks labiau nei man.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Albert Camus (Alberas Kamiu) apie meno ir rašytojo vaidmens sampratą (Nobelio ceremonijos kalba)

 Sveiki,

 

„Menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tuo būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai ir bendriausiai tiesai. O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis prisipažins esąs toks pat kaip ir visi.“

 

Šiuos žodžius ištarė garsus prancūzų Alberas Kamiu (Albert Camus) 1957 metais, atsiimdamas literatūros Nobelio premiją. Jo ilgoje ir gražioje kalboje apie menininko ir rašytojo sampratą bei paskirtį visuomenėje išsakyta daug gražių minčių. Kai kalbame viešai apie tai, kad menininkas turi turėti paskirtį, nes kitaip jo funkcionalumas ir produktas yra nieko vertas, manding, išryškėja A. Camus šie žodžiai, jog menininkas neturi niekam tarnauti, išskyrus bendriausiai tiesai. Kalboje pabrėžiama, jog rašytojas yra toks svarbus, kaip atsvara svarstyklių politinei lėkštelei, menininkas, kuris byloja žmogiškąsias patirtis, o ne ideologijas, todėl jis yra arčiausiai kiekvieno iš mūsų kaip joks politikas niekada negali būti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Lenkija, Krokuva: Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia / Kościół Franciszka z Asyżu (Kraków)

 Sveiki,

 

Viena gražiausių Krokuvoje esančių interjero atžvilgiu bažnyčių yra Pranciškaus Asyžiečio, įsikūrusi senamiestyje, nusileidus nuo Vavelio kalvos, pačių lenkų vadinama Kościół Franciszka z Asyżu (Kraków). Nuotraukos tikriausiai kalba pačios už save. Bažnyčia labai spalvinga, tamsoka, tačiau viskas tviska kaip vientisas meno kūrinys. Kiek šviesiau yra šviesiose navos salėse, kur vienoje iš jų publikuojama neva tikroji Jėzaus Kristaus mirties drobulė, kurią XX a. pirmojoje pusėje atvežė viena iš misionierių. Pasaulyje tokių drobulių ne viena ir ne dvi, juk daugelis reliktų buvo klastojami, tačiau kai kurie vietiniai lenkai tiki, kad tai tikroji Jėzaus Kristaus drobulė.  

Jūsų Maištinga Siela

Lenkija, Krokuva: Jonas Paulius II ir jo rezidencija, kiemas-namas Krokuvoje

 

Sveiki,

 

Lenkijoje, antra širdimi vadinamoje Krokuvoje, su kuria susijęs Jonas Paulius II, čia gyveno, kol dar buvo kardinolas. Krokuvoje yra kiemelis, į kurį gali užeiti bet kas, kas tik nori pasigrožėti ne tik uždaru senamiesčio kiemeliu, bet ir popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo skulptūra bei namu, kuriame kurį laiką popiežius buvo apsistojęs. Tame pačiame kiemelyje auga šiaip jau Lietuvos gamtoje ir kiemuose neaugantis ginkmedis, itin keistas medis, neturintis daugiau jokių savo giminės rūšių šioje Žemėje. Šio kiemo ginkmedžiui jau 200 metų.   

Ginkmedis

Jūsų Maištinga Siela

Tytuvėnai: persodintas nuo stogo augantis beržas, vienuolynas, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, tvenkinys

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis jau buvote Tytuvėnuose, Kelmės rajone, beveik Žemaitijos pakraštys, beveik Lietuvos vidurys. Tytuvėnai nuo seno garsėjo vienuolynu, kurį galite aplankyti ir šiomis dienomis. Prieš jus – Tytuvėnų Švenč. Mergelės Marijos bažnyčios beržas, kuris, kaip teigia vietos pasakotojai, jau kuris laikas auga ant žemės, nes jis pirmiausia išdygo ant bažnyčios stogo. 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios vidus, interjeras. 

Vienuolyno kiemelis.

Šalia vienuolyno esantis Tytuvėnų tvenkinys.

Šven. Mergelės Marijos bažnyčia iš šono.

Jūsų Maištinga Siela