Sveiki,
Šį rudenį vienas
laukiamiausių didžiojo ekrano reginių buvo „Pašėlusio Makso“ dalių režisieriaus
George Miller naujausias fantastinis romantinis filmas „Trys tūkstančiai
metų troškimų“ (angl. Three Thousand Years of Longing) (2022), kurį,
jeigu ne dėl spalvingo ir dinamiško reginio, kurį žadėjo anonsas, buvo verta
pamatyti bent jau dėl Tildos Swinton ir Idrio Ellbos aktuarinio dueto.
Visgi pernai matytas filmas
su Williu Smithu apie Aladiną buvo, nors ir linksmas, tačiau ekrane be
naujesnių vaizdo efektų nieko naujo iš pačios istorijos neišspausta, todėl „Trys
tūkstančiai metų troškimų“ lyg ir žadėjo naują bei netikėtą mirtingosios
šiuolaikinės mokslininkės ir jos rankon atsidūrusio stebuklingo buteliuko su
džinu kiek kitokią perspektyvą. Nors filmas ir apdailintas, visgi tikėjausi šio
bei to įdomesnio ir sudėtingesnio. Didžioji pagrindinės veikėjos Alitės ir
džino pokalbio dalis vyksta vien viešbučio erdvėje, džinui dalijantis tūkstantmečiais
prisiminimais apie senuosius Rytų kraštus dar prieš mūsų erą iki renesansinio
laikotarpio. Džinas įpratęs, jog visi
žmonės yra kamuojami kokių nors troškimų, bando atskleisti savo naujai
šeimininkei ilgametes žmonių aistrų ir troškimų paslaptis, kitaip sakant,
sugundyti, kad jis galėtų išpildyti tam tikrus norus ir tapti laisvu, tačiau
jau nebe pirmos jaunystės Alitė, gyvenime daug ko mačiusi ir patyrusi, nežino,
ko norėtų, todėl įdėmiai klausosi istorijų, kol galiausiai ištaria savo
netikėtą norą...
Gerai, pradėkime nuo to,
kad filmas prisodrintas pasakiškų arabiškų ir šiaip jau rytų kraštų spalvomis,
nes didžioji atsiminimų dalis vyksta būtent tuose kraštuose prieš daugel metų. Istorijas,
kurias išgyveno džinas, primena Aladino atmosferą, jos pagrįstos pasakų
motyvais, tačiau įvilktos į chronologinį istorinį laiką, kurį nesunku sekti.
Filmo kūrėjai stengėsi nagrinėti troškimų ir jų išsipildymų bei atsakomybės
svertus. Kas yra žmogus, kuris vergauja savo troškimams ir kas yra tas, kuris
suvokia savo norų padarinių mastą? Naratyvas gan paprastas, o nagrinėjimo
laukas pasakiškai tiesmukas, todėl filmo energetika fokusuojasi ne į temos
sudėtingumą, tarkim, į Getės faustišką filosofinį naratyvą (pažink visatą!),
kiek į spalvingą pramoginį reginį.
Žodžiu, didžioji fantastikos
artilerija visgi pritaikyta masiniam žiūrovui. Patiko man toji standartiškai raminanti
filmo pabaiga, sužmogintas džinas leidžiasi į kitokius santykius, o aplinkinių
kuoktelėjusi literatūros mokslininkė leidžia gražiausias ir ramiausias savo
gyvenimo dienas taip ir neapskriejusi Visatos, tačiau suvokusi laikinumo grožį.
Filme džinas užsimena apie žmogaus nepažinumo stebuklą, apie jo progresyvumą,
gebėjimą didžiuliame chaose rasti schemas ir trajektorijas keisti savo likimą
ir kartu susitaikyti su savo ribotumu – tai gražiausia man šios istorijos
mintis. Visgi tai filmas tinkantis ne tik jaunimui, bet ir brandiems žmonėms,
svajingai ir lengvai tarsi pasakoje permąstyti, o ką keistumėte savo gyvenime,
jeigu jums būtų suteikta galimybė rinktis čia ir dabar.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą