Filmas: "Ties virimo riba" / "Boiling Point"

 

Sveiki,

Pažiūrėjęs Kino pavasaryje rekomenduojamą britų režisieriaus Philip Barantini filmą „Ties virimo riba“ (angl. Boiling Point) (2021), visgi pamaniau, kad su metais mane nustebinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Visai ne dėl to, kad filmas kažin kuo prastas (visai ne), bet dėl to, kad pernelyg būsiu įsisiurbęs kino, tampu sau išrankus, tad stengsiuosi šiek tiek vadovautis sveiku protu, ne vien subjektyviais pastebėjimais.

Tiesą sakant, įtemptas draminis trileris „Ties virimo riba“ apie virtuvės užkulisius man jau nuo pat pradžių sufleravo, kokio masto ir kokio braižo tai bus filmas. Tiesą sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. Iš vienos pusės, jeigu siužetiniai vingiai iš pažiūros atrodo nenuspėjami, vis tik viso filmo koncepcija akivaizdi vos tik pradėjus žiūrėti, kai pagrindinis veikėjas Endžis įžengia į restoraną, kur jis dirba šefu. Netrunka išaiškėti ir dvi Endžio problemos – miego trūkumas, bėdos dėl gyvenamosios vietos bei santykių spragos su sūnumi. Darbo ir šeimos derinimas seniai nėra vien tik mamų karjerisčių problema. Galiausiai filmas mus panardina į „eilinę dieną“ virtuvėje, kur tvyro tam tikra hierarchija, savita darbo atsakomybės architektonika, kuri nebūtinai priklauso nuo darbo atsidavimo, bet ir nuo kaip tyčia užsispyrusių ir žeminti linkusių klientų.

Visgi visas filmas pamažu, kaip pavadinimas ir sufleruoja, kaista tarsi vanduo. Įtampos vis daugėja, nes į restoraną užsuka garsūs maisto kritikai, šalia kito stalelio sužadėtuves surengti norėjęs vaikinas merginą galiausiai išveža dėl prasidėjusios alergijos į ligoninę. Žodžiu, nuolatinė įtampa, greitas darbas, darbiniai santykiai ir intrigos – visko, ko tikėjausi, tą ir gavau.

Galiausiai filmo pabaigoje beveik akivaizdžiai atspėtas koziris – Endžis priklausomas nuo vaistų-narkotikų, nes kasdien nebegali pakelti nei streso, nei tos aukštai iškeltos virtuvės šefo kartelės, nes klaidos, kurias jis kasdien vis daro nepataisomas, rodo akivaizdų perdegimą. Iš esmės filmas įtraukė, man patiko jo ritmiška atmosfera, augantis greitis, gyvi aktoriai, perteikiantys šnekamąją (nesuliteratūrintą!) kalbą, ilgas vienu ypu nufilmuotas kadras, tačiau viską turinio atžvilgiu daugiau ar mažiau buvau matęs realybės privaidintame šou su virėju Ramziu TV laidoje „Pragaro virtuvė“ (šiaip nerekomenduoju, baisiai nuobodus reikalas). Praktiškai labai panašiomis virtuvės stresinėmis nuotaikomis grįstas filmas, kuris veikia kaip psichologinis trileris, kuriame didžiausias priešas tampa pats su stresu, emocijomis nesusitvarkantis perdegęs žmogus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulėlydis" / "Sundown"

 Sveiki,

Labai šiemet laukiau naujausio meksikiečio režisieriaus Michel Franco filmo „Saulėlydis“ (angl. Sundown) (2021) Kino pavasaryje. Pernai tame pačiame festivalyje matytas filmas „Naujoji tvarka“ iš tikrųjų buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus – originali ir socialinė meksikietiška distopija, nutikusi per vienerias vestuves. Naujausias režisieriaus darbas – anglakalbis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį daugeliui puikiai žinomas aktorius Tim Roth.

Galbūt būsiu pernelyg susižavėjęs „Naująja tvarka“, tad ir iš filmo „Saulėlydis“ tikėjausi kažko itin aštriai įtempto ir netikėto. Vigis filmas pasakoja apie verslininkus brolį ir seserį su vaikais, kurie iš Londono atvyko atostogų į Akapulką. Netrukus jų idiliškas atostogas sudrumsčia netikėta žinia apie motinos mirtį, tad šeimynai tenka pakuotis daiktus ir skristi atgal, tačiau brolis Neilas oro uoste pasigenda savo paso, todėl palikęs visus grįžta atgal ir užuot rūpinęsis laidotuvėmis, leidžia dienas gerdamas alų ir flirtuodamas su gerokai jaunesne vietos pardavėja. Vyrukas be didesnio susidomėjimo dėl motinos telefonu meluoja seseriai, o galiausiai jau visai nebeatsiliepia į jos skambučius...

Atrodo, šiame kurortiniame filme nieko pernelyg įdomaus nevyksta. Stebime visada nurimusį ir dėl nieko nesikremtantį Neilo veidą, sekame jo išgėrinėjimus, seksą su meksikiete ir vienintelė mus laikanti intriga yra, kada sesuo su vaikais iš tikrųjų sužinos, jog jis jiems meluoja, kad net neketina grįžti į Londoną. Dar geriau – kas nutiks, kai jie tai sužinos? Iš pradžių atrodo, kad Neilas tiesiog viskam apatiškas, pavargęs nuo verslo ir kitų gyvenimiškų nesąmonių, todėl nusprendė pamaištauti. Bet stebint veikėją nesunku nuspėti pagyvenusio vyruko elgesio motyvus, galiausiai filmo pabaigoje viskas pasitvirtina, tad siužetas, kitaip sakant, vieno probleminio kurpaliaus.

Visgi galvoju, kad filmas visumoje daugiau ar mažiau pavykęs. „Saulėlydis“ atmosferinis filmas, susitelkęs į vieno vyro gyvenimo netikėtą pasirinkimą, kuris reiškia neatstatomus pokyčius, iš dalies primena savo ankstesnio savęs sunaikinimą, atsisakant socialinių tapatumo vaidmenų ir įsipareigojimų. Visgi filmas, palyginus su „Naująja tvarka“, atrodo tiesiog per... konservatyvus. Siužetas mažai kuo intriguoja, veikiau režisierius pasiduoda kurortiniam meditatyviniam pasakojimo ritmui. Tik kelios brutalios ir kriminalinės scenos, susijusios su nesaugiomis Meksikos vietos mafijos susišaudymais, šiek tiek paaštrina tą nesaugumo jauseną, tačiau režisierius neplėtoja smurto, jis aiškiai susitelkęs į Tim Roth atliekamą Neilo pasaulį. Nesitikėkite iš šio filmo provokacijos, aštrumo ar kažko panašaus į trilerį ar meksikiečių kriminalinių istorijų. Visgi tokio siužeto filmas pastatytas išmoningai.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.5

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogiausias žmogus pasaulyje" / "Verdens verste menneske" / "The Worst Person in the World"

 

Sveiki,

Norvegų režisierius Joachim Trier man asmeniškai nėra svetimas kaip kūrėjas. Periodiškai matyti jo darbai kėlė pačius įvairiausius jausmus. Štai terorizmo tema draminis lipdinys „Garsiau už bombas“ (2015) įsiminė dėl aktorės I. Huppert, o mistinis ir tamsus LGBTQ prieskonių turintis „Telma“ (2017) dėl skandinaviškos mistinės atmosferos. Naujausias režisieriaus darbas „Blogiausias pasaulyje žmogus“ (norv. Verdens verste menneske) (2021) daugelio laikomas geriausiu režisieriaus darbu, o Kanų kino festivalyje pagrindinė aktorė, (kuri man visą filmą buvo amerikiečių aktorės Dakotos Johnson kopija), Renate Reinsve pelnė geriausios aktorės titulą.

Filmas pasakoja apie trisdešimtmetę moterį Juliją, kuri vis dar savęs ieško. Per dešimtmetį, kada paprastai žmonės ne tik pasiekia brandą, bet jau sukuria ir šeimą, ji, atrodo, vis dar ieško, nuolat keičia studijas, veiklos kryptis, nėra pastovi santykiuose, yra linkusi flirtuoti, leistis į nuotykius ir šiaip gyventi dinamišką „čia ir dabar“ gyvenimą. Iš esmės tai šių laikų naujosios kartos moteris, kuri nebenori įsipareigojimų, gimdyti ir rūpintis kitais, ji nori patirti gyvenimą, bet didžiausia Julijos problema, kad ji nelabai jaučiasi patenkinta savo nestabilumu, jai trūksta gyvenimo įprasminimo, tačiau tradiciniai šeiminiai įsipareigojimai ją baugina, nes tokiu būdu ji praras savo laisvę. Šis aktuali tikrovė persipynusi su feminizmo kai kuriomis idėjomis, kad moteris nebūtinai turi gyvenime tapti motina... Žodžiu, probleminė ašis labai aiški, žiūrint į Juliją, tampa aišku, kokio tipažo ji persona, o visa likusi istorija, kaip ji blaškosi tarp vyrų, visgi man priminė amerikiečių romantinius filmus, tik norvegų režisierius slysdamas per šio žanro kanonus lyg per slalomą bando išvengti štampų ir klišių. Ir jam, sakyčiau, pavyksta tą padaryti per gyvai perteiktos veikėjos netikėtus pasirinkimus, pavyzdžiui, kaip Julija įsmunka į vakarėlį, susiranda vyruką, su juo apsvaigę eina į tualetą ir paeiliui vienas kitą stebi besišlapinant.

Vienas netikėčiausių dalykų šiame filme yra vietomis panaudotos holivudinės stilizacijos, pavyzdžiui, labai netikėta ir makabriška grybukų sukelta haliucinacija, arba tai, kaip veikėja sustabdo pasaulį, kad galėtų nueiti į kavinę pas savo meilužį... Galiausiai pabaigoje panaudojamas senas geras triukas – veikėjas Akselis miršta nuo vėžio, o veikėja turi priimti sprendimą dėl motinystės. Ar Juliją mirtis ir atsakomybės priėmimo galimybė subrandins kaip „normalų“ socialų žmogų, ar ne? Ar visi turi būti normalūs, žinoti, ko nori iš gyvenimo, kurti šeimas? Ar galima visą gyvenimą taip ir nežinoti, kam esi skirtas, blaškytis ir kaupti trumpalaikes eksperimentines patirtis, prie nieko pernelyg neprisirišant? Tai tokia Julijos hipsterinė dvasia, gyventi tarsi dėl savęs, bet iki galo nebūti patenkintai. Nežinia, ar būtų geriau, jeigu ji taptų motina... Manau, tokių asmenų mūsų tikrovėje rasime ne vieną, tai tarsi kartos savotiškas bruožas, kurį nesunkiai ir pats savyje atpažinau (bent jau tam tikrus elementus). Visgi filmas pernelyg nenustebino, žiūrėjosi be didesnės aistros, tarsi truputį pagerinta melodrama su gyvai perteikiamu aktorės vaidinimu ir vykusiu feministiniu aktualizavimu. Sakyčiau, filmas subalansuotas gurmanams ir masiniam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vestuvės" / "Wesele" / "The Wedding Day"

 

Sveiki,

Dar tik antrasis šio sezono Kino pavasario filmas ir jau pamačiau tai, ko tikrai ilgam neužmiršiu. Lenkų režisierius, dažnai pristatomas kaip kino provokatorius Wojciech Smarzowski šiemet pristato filmą „Vestuvės“ (lenk. Wesele) (2021). Iš tikrųjų labai bijojau, kad nebūtų kas nors labai panašaus į pernai matytą Michel Franco „Naujoji tvarka“ (2020), kuriame vaizduojamos vestuvės tapo meksikiečių varguolių teroristinės atakos objektu. Nors „Naujoji tvarka“ man be galo patiko, tačiau lenkų „Vestuvės“ teturi tikriausiai su anuo filmu tik vieną ryškesnį panašumą – provokacijos ir socialinė aštri kritika.

Kas mane pažįsta, tas žino, kaip aš mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną! „Vestuvės“ gal ir nebus visiems kino gurmanams įtikęs filmas, bet tai yra man absoliučiai priimtinas ir mano skonio filmas. Čia kaip „Kvadratas“, tik savotiškai kitaip režisierius perteikia lenkų visuomenės vertybių karikatūras. Istorija pasakoja apie turtingo kiaulių fermerio biznieriaus dukters vestuves, tačiau vestuvės tebuvo tik dar viena išjuokta sakralumo forma perteikti tai, kuo kasdien šie žmonės gyvena. Filmų kūrėjai scenarijų plėtoja keliomis kryptimis t. y. dabartį „užkloja“ vokiečių nacių Lenkijos Antrojo pasaulinio karo istorija. Vestuvėse dalyvaujantis senolis, sergantis atminties sutrikimo liga, pamažu visame tame kakofonijos šurmulyje regi savo jaunų dienų masinių žydų naikinimo tikrovę. Kitaip sakant, filmas tarsi labirintas po senolio dabartį ir praeitį.

Kitame sluoksnyje mes matome naujosios kartos kasdienybę – kyšiai, galios įtaka, šantažas, papirkta policija. Vestuvės, nereikia nė spėlioti, galiausiai įsisiautėja, visi nusitašo, lėbauja, tampa neištikimi ir tai veikiau Užgavėnės, nei vestuvės, bet visoje toje kakofonijoje „vestuvinė kamera“ bando dokumentine maniera tarp palinkėjimų jaunavedžiams perteikti neonacių ir šiaip antisemitiškai nusiteikusių vaikų ir suaugusiųjų pažiūras, kurios akivaizdžiai koreliuoja su senolio tikrovės pajauta. Iš tikrųjų režisierius negaili socialinės kritikos patiems lenkams, akivaizdžiai rodo skaudžią sceną, kai 500 žydį suvaromi į daržinę ir padegami. Vestuvės ir holokaustas, neonaciai ir besilaukianti švelni nuotaka, ašaros ir cinizmas, kyšiai ir kunigo parama... Visas filmas sudurstytas iš ryškių kontrastų, prieštaravimų, kurie atskleidžia, kokiame netikrame karkasiniame vertybių pasaulyje gyvenama. Iš tikrųjų gal tos kiaulės, kurios sadistiškai fermose kankinamos, yra daug tyresnės, nei toji tėvo meilė savo šeimai...

Filmas puikus, aštrus, įtraukia nuo pat pradžių. Režisieriui pavyko susluoksniuoti ir transformuoti kinematografiškai istoriją taip, kad ji bylotų daugiasluoksnius dalykus. Ypač vykusi scena, kai kunigas tuokdamas laimingus jaunuosius ima pezioti apie abortus ir homoseksualumą, varyti savo katalikų propagandą. Tai taip... lenkiška ir taip gerai gerotestiškai atliepia tą netikrų vertybių dugną, kad nejučia visi daugiau ar mažiau primena komiksų personažus. Visgi filmas paveikia emociškai. Kada kažką tokio mačiau Kino pavasaryje? Tikriausiai labai panašiai jaučiausi, kai žiūrėjau vieną geriausių praėjusio sezono Kino pavasario perliukų „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. „Vestuvės“ – tai filmas išsiilgusiems dabarties povyzos ir tariamai deklaruojamų krikščioniškų vertybių kritikos žiūrovams. Čia juodas humoras dera su tradicinių vertybių iliuzijomis. Manau, man filmas taps vienu didžiausiu favoritu šiemet.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos filmų pasirinkimas: Kino pavasaris 2022!

 

Sveiki,

Beveik paskutinę dieną susipirkau bilietus ir susidėliojau sau Kino pavasario 2022 programą. Šiek tiek pasidairiau į kitų rekomendacijas, bet iš esmės dauguma filmų atsirinkau tiesiog pats. Daug įtakos turėjo režisierių retrospektyva, jau matytų jų darbų palikti įspūdžiai, kai kurie tiesiog dėl apdovanojimų, pastarieji dažnai nenuvilia. Šiemet dalį filmų žiūrėsiu teatre, dalį namuose. Dėl to, ką žiūrėsiu namuose, nesu iki galo nusprendęs, tad iš šio sąrašo tikriausiai dominuoja filmai, kuriuos matysiu kino teatre.

Kino pavasaris – dvejus metus laukta kultūrinė puota. Tai lyg ir tradicija, kai išeini iš kino salės, eini gatvėmis, beveik jau sutemę, bet vis tiek jauti tą orą, pavasarį ir tave lydintį emocinį foną, kurį palieka matytas filmas. Kas šito nepasiilgo? Aš pasiilgau.

Štai ką šiemet ketinu pamatyti.

„Pirmoji karvė“ (First Cow)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7952-pirmoji-karve

„Anetė“ (Annette)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7804-anete

„Memoria“ (Memoria)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7813-memoria

„Saulėlydis“ (Sundown)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7840-saulelydis

„Vestuvės“ (The Wedding / Day Wesele)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7949-vestuves

„Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World / Verdens verste menneske)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7805-blogiausias-zmogus-pasaulyje

„Svečiuose“ (Speak No Evil / Gæsterne)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7809-sveciuose

„Ties virimo riba“ (Boiling Point)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7838-ties-virimo-riba

„Gerasis bosas“ (The Good Boss / El Buen Patrón)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7844-gerasis-bosas

„Mažytė mama“ (Petite Maman / Petite maman)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7807-mazyte-mama

„Likimas ir fantazijos“ (Wheel of Fortune and Fantasy / Guzen to Sozo)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7802-likimas-ir-fantazijos

Kadras iš filmo "Gerasis bosas".

Kadras iš filmo "Saulėlydis".

Kadras iš filmo "Vestuvės".

Kadras iš filmo "Memoria".

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kurčiųjų vaikas" / "CODA"

 

Sveiki,

Daug kas teigia, kad Sian Heder režisuota muzikinė drama „Kurčiųjų vaikas“ (angl. CODA) (2021) yra vienas geriausių šio sezono filmų. Tą, atrodo, patvirtintų ir akivaizdus prasibrovimas į įvairių kino apdovanojimų nominacijų sąrašus, o kai kuriose kategorijose netgi laimėjo. Nesistengsiu apžvelgti tų įvertinimų, nes pastaruoju metu „didieji“ kino apdovanojimai nebeatitinka mano kino kokybės standartų, kurie gerokai pakito per pastaruosius dešimt metų. Visgi, genamas smalsumo, pagalvojau, kad šis filmas nebus prastas ir nutariau pažiūrėti.

„Kurčiųjų vaikas“ pasakoja apie šeimą, gyvenančią miestelio uoste ir uždarbiaujanti iš žvejybos verslo. Įdomiausia tai, kad visa šeima laikosi iš jauniausios šeimos dukters, kuri šeimoje vienintelė girdi, todėl yra nuolat priversta ne tik saugoti jūron išplaukusius vyresnįjį brolį bei tėvą, bet ir padėti šeimos verslui, kai pati mokykloje jaučiasi atstumtoji. Vieną dieną ją pastebi naujasis muzikos mokytojas, kuris mokykloje suformuoja chorą. Galiausiai Rubei, pagrindinei filmo veikėjai, tenka rinktis: ar muzikos mokykla didmiestyje, ar šeima, kuriai reikia nuolatos jos vertėjos pagalbos. Šis sunkus jaunos merginos išbandymas filme atskleidžiamas nelengvu balansavimu, tad daugelis mokykloje, įskaitant ir muzikos mokytoją, nesuvokia, kokioje tikrovėje ji gyvena.

Man patiko, kad filme pavyko atskleisti šias moralinio įsipareigojimo, pasiaukojimo ir individualaus gyvenimo puses. Iš tikrųjų galima Rubę suprasti, kad ji ne tik mokykloje kitokia, bet ir pačioje šeimoje, kai aplinkui visi negirdi, o ji girdi, nesunku jaustis visur atstumtai. Visgi filmas disnėjiškas ir viskas kvepia pigiu prieinamumu. Filmo finalas sentimentaliai nublizgintas pagal happy end formulę (mergina galiausiai užsitarnauja tėvų prielankumą ir įstoja į muzikos mokyklą), todėl tikėtis niūrios baigties nė iš tolo nesitikėkite. Taip pat veikėjos pasirinkimo problemą paskanina netikėtai užsimezgusi meilė, šokinėjimas nuo olos į ežerą ir t. t. Iš esmės filmo atmosfera spalvinga, naratyvas laikosi ant vieno probleminio siūlo, o viskas daugmaž perteikiama kaip didaktiniame holivudiniame filme, skirtame visai šeimai, ypač jaunuomenei. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, jis skirtas masėms, ne vieną tikriausiai sugraudins, tačiau man asmeniškai filmas vieno momento, ilgam atminty neišliks, tačiau suprantu poreikį, kad filmas palepins šviesiomis emocijomis žiūrovų minias ir tai yra tikriausiai tokio žanro ir pobūdžio kino privalumas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikaras. Mieteko Košo legenda" / "Ikar. Legenda Mietka Kosza"

 

Sveiki,

Mėgstantiems šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar. Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs vos 29 metų.

Mėgstu biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai, palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.

Iš tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja, šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“ dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės, kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku, kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais, nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.

Visgi filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to laikmečio stilius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviežia" / "Fresh"

 Sveiki,

Žinote tuos vėlyvus vakarus, kada atsigulus į lovą renkamės tokį filmą, kurį žiūrint nebūtų gaila prisnūsti, o gal ir visai užmigti? Būtent to ir tikėjausi pasirinkęs Mimi Cave režisuotą siaubo trilerį su komedijos elementais „Šviežia“ (angl. Fresh) (2022). Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri nekenčia pasimatymų, tačiau vaikšto į juos ir kaskart nusivilia, bet vieną vakarą ji daržovių skyriuje sutinka malonųjį Stivą, su kuriuo ima susitikinėti. Galiausiai Stivas nusiveža į atokią vietą jai parodyti savo viengungiško būsto, nė neįtardama, kad galbūt gali niekada ir nebegrįžti...

Gerai! Labai gerai! Miegas labai greitai dingo, nes šį filmą buvo tiesiog labai įdomu žiūrėti, tiesą sakant, jis mane prarijo. Visų pirma, puiki toji aktorė Daisy Edgar-Jones, kuri atliko pagrindinį Nojos vaidmenį. Scenarijus įtraukiančiai puikus, o pasirinktas pasakojimo tonas, atmosfera atrodo visumoje ganėtinai originaliai. Garso takelis, meilės dainos ir kaskart apipjaustomos moterys sukuria makabrišką skerdiko Donžuano siaubą. Tai tikrai geriau, nei „Pjūklas“. Žiūrėdamas vis galvojau, kur tos elegantiškos vakarienės su žmogienos kepsniais prie žvakių šviesos, kalbant inteligentiškai, bet su pabrėžtina psichologine įtampa, man matytos? Ogi būtent per „Kanibalą“, kai A. Hopkinso sukurtas veikėjas šakute kabina dar gyvo vyruko smegenis ir jomis mėgaujasi. Visgi pagrindinis veikėjas Stivas neprimena žmogėdros, jis iš pažiūros netgi komiškai humaniškas, tikras žmogaus mėsos gurmanas.

Ieškodamas, su kuo dar galėčiau palyginti šio filmo keistumą ir žanrinį mikstūrą, prisiminiau ir per Kino pavasarį rodytą prancūzų režisierės Julia Ducournau filmą „Šviežiena“ (2016), kur jauna mergina negali atsispirti žmogienai. Visgi „Šviežia“ kiek kitoks, tai kartu ir įkaitų drama. Merginos rūsyje po kiekvienos operacijos netenka vis daugiau kūno, todėl išnykimo būsena, jog tavo organus ir audinius pardavinėja seksualus pagrobėjas, atrodo neįtikėtinai. Nepaisant to, kad man labai nepatiko pabėgimo finalas, kuris priminė tipinius „Helovyno“ filmo „bėgu-rėkiu-krentu“ klišes, nereikia pamiršti, kad filmas kartu perauga į finalinę tokių filmų parodiją. Ir tai keista, nes ką tik pasiekta filmo įtampa ir kulminacija keičia kryptį ir išskysta, tampa net nuspėjama. Bet vis tiek filmas geras ir įtraukiantis, neprailgo nė viena minutė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ieva Dumbrytė "Šaltienos bistro"

 Ieva Dumbrytė. „Šaltienos bistro“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 216.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai niekada taip ir nebūčiau paėmęs į rankas debiutuojančios prozininkės Ievos Dumbrytės kūrinio, jeigu jos romanas Šaltienos bistro, kurią išleido leidykla Kitos knygos, nebūtų išrinktas metų kūrybiškiausia knyga. Kadangi mažai pastaruoju metu skaitau lietuvių grožinę literatūrą, pamaniau, kad padarysiu išimtį ir pasidomėsiu, koks prozinis receptas šiuo metu yra reikalingas norint, kad knyga taptų metų kūrybiškiausia. Tiesa, pati Ieva Dumbrytė literatūroje nėra diletantė, 2015 metais ji išleido poezijos knygą  Planktono viešnagė Saulės sistemoje.

Visų pirma, vykęs knygos pavadinimas, toks patraukliai vartotojiškas, atspindintis mūsų dabarties maisto rinkos triukšmą ir reklamines iškabas. Net neabejojau, kad po tokiu pavadinimu surašytas tekstas bus makabriškas, ciniškas ir pilnas prifarširuoto šiuolaikinio jaunatviško humoro. Istorija pasakoja apie vyruką, kuris vos neapsitriesdamas atsiima istorijos aukštojo mokslo diplomą, tėvai didžiuojasi savo atžala, o viduje pasakotojas jaučiasi nelabai ką dar gyvenime nuveikęs, nes visas studijas pragėrė su bendrabučio studentais, kurių veidų ir vardų nelabai per keturis metus ir prisimena. Iš esmės skaitydamas šiuos epizodus pagalvojau apie Lietuvos universitetų studentinį lygį, kada iš tikrųjų net pats žinau gyvų pavyzdžių, kada bakalauro studentai tampa išsilavinusiais informatikais nemokėdami savo kompiuteryje net Skype suinstaliuoti.

Visgi tikrasis pasakotojo iššūkis yra pirmieji tikrieji žingsniai suaugusiojo atsakomybės link, kada tenka užsidirbti ir dirbti taip, kad netaptum tėvams našta. Protagonistas įsidarbina keistoje Šaltienos bistro, kuris kaip maisto įstaiga atrodo iš pažiūros kaip normali įstaiga, bet netrukus pasikeičia pasakojimo pobūdis, pakrinka pasakotojo sąmonė ir tikrovės perspektyva, tad pasakojimas tampa išvarpytas ir sunkiai į rišlų pasaulį besijungiantis vaizdinys.

Rašytoja bistro pasaulį kuria kaip atskirą ir savitą onirinę tikrovę. Pagrindinė priemonė – vaizdinių hiperbolizavimas iki grotestiško absurdo. Skaitant ne kartą galima įžvelgti tiesmuką žemojo, buitinio kalbėjimo manieros, kuria taip šmaikščiai kažkada perteikė François Rabelais savo satyriniame kūrinyje Gargantiua ir Pantagriuelis, taip pat primena Barono Miunhauzeno absurdiškų situacijų logiką. Bistro virtuvė vaizduojama kaip teatras, kuriame yra ne tik didžiulė fabriko cecho kultūrą primenanti erdvė, bet egzistuoja ir socialinių sluoksnių pasiskirstymas nuo paprastų juodadarbių be statuso ir vadovaujančių golodų. „Šitam kolektyve yra buvę galvažudžių, svorio kilnotojų, buvusių kalinių, motinų, pagimdžiusių septynis sūnus, moterų be pirštų ir du pedofilai. Tačiau ilgoje sandėliavimo praktikoje, o tai yra dvejus su puse metų, nesu matęs, kad kas nors nuo virintų kaulų nugremžtų centnerį mėsos. Tu – „Šaltienos bistro“ pasididžiavimas! (p. 70).“ – sako kolega pagrindiniam veikėjui, kai šis daugiau nei 100 kilogramų prigremžė mėsos ir sumušė bistro rekordą.

Skaitant romaną toliau, tampa aiški kuriamo grotestiško pasaulio logika, kuri sutampa su pakrikusio, išvargusio ir nuolat neišsimiegojusio veikėjo būsena. Bemiegės naktys ir ilgos darbo valandos gremžiant mėsą duoda savo ir mes per pasakotoją imame regėti iškreiptą tikrovę, kurią padeda sukurti autorės nuolatinių įvairių literatūrinių žanrų klišių parodija. Štai įsimylėjęs šešiolikmetę kiauliaganę Šachla, jis ima elgtis kaip riterinių romano parodijos veikėjas Don Kichotas. „Nebijok, su manim tu saugi, neleisiu niekam tavęs paliesti, – pasakiau vyriškai, bet su dideliu jautrumu, išskėčiau rankas ir yriausi link jos pro kiaules, vedamas nevalingo noro ją pabučiuoti bent į žandą. Jei Dievulis nepagailės, gal sumestume ir lytinį aktą, kuris maloniai nuteiktų mano vyrystę (p. 123).“

Virtuvės darbuotoja Stalina tampanti ragana, aiškiarege baba Vanga vykdo kūno nuplovimo ritualą, o golodų vestuvių ceremonija – kaip ir S. Kubriko filmo Plačiai užmerktos akys scena. Netrukus Šachla virsta kiaule ir, atrodo, kad tai turėtų tapti jaunavedžio tragedija, bet bistro direktorius pasiūlo žmoną tą pačią vestuvių naktį paskersti ir išvirti iš jos ypatingos šaltienos. Vienu metu susipina stebuklinių pasakų motyvai, M. Bulgakovo Meistras ir Margarita elementai su absurdiškais veikėjų sprendiniais, o paskerstos kiaulės išvežimas bagažinėje – detektyvinių romanų štampu. Įvairių epochų ir kūrinių schemos kuria savitą Šaltienos bistro pasaulį, kuris vista Užgavėnėmis, ryškia kakofonija, kurią kiek kitokiais rakursais galima aptikti Mindaugo Jono Urbono romane apie Vilnių ir jo įžymybes Šimtmečių melancholija. Kadangi vyrauja buitiška netaisyklinga romano kalba, ji tik sustiprina savitą bistro virtuvės atmosferą, tokia kalba yra motyvuota ir padeda išskleisti sunkią virtuvės darbuotojų kasdienybę. Tiesa, netaisyklinga kalba – nieko naujo, tai jau šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožas, kuris nieko nebenustebina, netgi retsykiais atrodo kaip literatūros raiškos klišė arba privalomasis kalbinis šou.

Ieva Dumbrytė

Visgi skaitant ir nardant po literatūrinę romano akrobatiką, atkreipiant dėmesį į teksto stilių, ritmą ir pasakojimo fabulą, manding, pasidaro taip, kad pagrindinis veikėjas yra vidutinybių vidutinybė, arba pernelyg nuobodus. Jis dirba bistro ir nepajėgia priimti tinkamų sprendimų, net nebando ištrūkti iš to klaikaus labirinto. Save alindamas ir dar labiau stengdamasis jis net patiki, kad yra Mesijas, tam tikras kančios didvyris, kuris įgyvendina golodų pranašystę, kas savaime tampa maginės literatūros (kad ir Hario Poterio) štampu t. y., kai veikėjas neįdomus, jam reikia suteikti kokią nors užduotį (arba šiuo atveju pačiam patikėti esant ypatingu), kad galėtų pasakojimo perspektyvoje įgyvendinti jam skirtą likimą, tačiau Šaltienos bistro šis kelias padrikas, nesulipintas, išskydęs kaip šaltiena ir galiausiai tai tėra tik veikėjo prisigalvotos nesąmonės pateisinti savo menkumui. Veikėjas, kuris nuolat permąsto savo vyriškumą ir menkumą, aplinkinius, įskaitant ir tėvus, regi tarsi trafaretinius komikso veikėjus, jų neindividualizuoja, o hiperbolizuoja tik jų socialinių vaidmenų funkcionalumą. Tokia literatūra pokštauja, žaidžia ir neretai, kaip ir Šaltienos bistro atveju, užsižaidžia pasakojimo įmantrioje formoje ir pamiršta turinio gylį ir intrigą.

Visgi romano finalas, sakyčiau, vykęs. Mūsų vaikinas-pasakotojas išsivaduoja iš Šaltienos bistro vergystės ir tampa diplomuotu informacinių technologijų darbuotoju. Žodžiu, dirba gerbiamą biuro darbą, kur laisvos poilsio pertraukėlės ir stovi kavos aparatai. Tačiau vėl susidūręs su savo menkystės ir bejėgystės jausmu patenka į savo galvoje susikurtą pragarą. Šis fokusas primena tuos siaubo filmus, kurie sako to be continued – tik jau ne mums, o pačiam veikėjui, pasiliekant už kadro pragaro tęsinyje. Šis pabaigos epizodas iš esmės paaiškina, ką iš tikrųjų perskaitėme ir, kiek teko skaityti interviu, pačią rašytoją įkvėpė pažįstamų pasakojimai apie virtuvės darbų specifiką. Nesunku palūžti, kai galvoji, jog pasaulis tik ir laukia tavo ereliško skrydžio, o iš tikrųjų plauni indus 12 valandų per parą.

Romanas skambus, ambicingas ir ritmiškas. Autorei pavyko perteikti banguojančio bejėgio jaunuolio, ištroškusio greitos sėkmės ir lengvo gyvenimo, beviltišką nuovargį. „Jauno žmogaus gyvenimo stebuklą įsivaizdavau apytikriai taip: latė kava, poguliai lovoje, pica, nenuilstantys draugų skambučiai, mažas, bet standžias krūtis turinčios merginos saldūs bučiniai (p. 212)“. Akivaizdu, kad romanas apie nebrandylą lūzerį, neatitinkantį europietiško hipsterio, kuris ant papūstų raumenukų turi po tatuiruotę, o barzdą madingai pakerpa ir losjonu padrėkina kiekvieną savaitę šauni kirpėja ar kvalifikuota salonų plaukų stilistė, o popietėmis prieš saulutę senamiestyje su vis kita mergina išgeria alučio ar kavos puodelio, nepamiršdamas pasitikrinti laiko savo Rolex‘e ant riešo. Romanas apie tai, kad sėkmės lengvos nėra ir visur reikia dėti pastangų. Visgi romane daug triukšmo, klibantys siužetiniai rėmai, veikėjas be evoliucijos ir pernelyg susirūpinęs tik tuo, koks jis nėra. Bet argi tai neaktualu šiais instagram laikais?

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Krzysztof Czyżewski apie Ireną Veisaitę, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus bei Pogranicze judėjimą

 

Sveiki,

„Kultūros baruose“ (Nr. ½, 2022) publikuotame straipsnyje Pasaulį išgelbės tie, kurie gelbsti savo miestelį. Su Krzysztofu CZYŻEWSKIU kalbasi Marcinas ŻYŁA kalbintas žymus lenkų menininkas dalijasi laukiniais 1991 metais, kada didelė dalis lenkų buvo priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu ir dėl Vilniaus krašto, ir dėl asmeninių sumetimų. Krzysztof Czyżewski jau ilgą laiką kuria ir buria nuo Lenkijos centro provincijoje nutolusioje menininkų bendruomenėje, kuri vadinama Pogranicze (Paribiai). Interviu metu jis išsako labai gerų idėjų apie globalizaciją, apie Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą, taip pat apie Lenkijos kultūros padėtį anuomet ir dabar. Autorius skatina nesureikšminti vien tik globalių didžių dalykų, bet ir nepamiršti smulkmenų, nes ir miesteliuose, ne tik centruose galima kurti kultūrą.

Kodėl pasirinkau šią citatą, nors galėjau ką nors pozityvesnio? Manau, ji labai gerai atspindi tai, ko trūksta mūsų Lietuvos visuomenėje – dialogo tarp susiskaldžiusių žmonių. Jeigu mes laikysimės tik savo tiesos, kaltinsime ir įrodinėsime, nematydami, kad kitam iš tikrųjų skauda, ką mes iš tikrųjų pasieksime? Tik atsitversime įsitikinimais savam „teisingumo permirkusiame“ gete ir patys save apsikarūnuosime. Irenos Veisaitės pavyzdys, apie kurį byloja lenkų menininkas, yra skaudus empatiškas „ėjimas“ į dialogą, bandymas suprasti kito skausmą. O ką mes darome šiandien? Tik smerkiame, idėjiškai kariaujame, siurbiame vieni kitus teisdami. Manau, tą padarė intelektualusis elitas, kuris sutapo su influenceriais, nusistatę prieš likusią visuomenės dalį, pavadinę juos buduliais, atsilikusiais netgi „ne lietuviais“, o tautos priešais. Ne empatija svarbi, o teisingos pozicijos laikysena svarbi šiandien. Kaip lengva atsitverti primityviais žeminančiais epitetais, negirdint nieko. Manau, inteligentija ir išsilavinusieji smuko, nes ji pirmoji turėjo užmegzti dialogą, nes šiaip jie turėtų lyg ir turėti daugiau supratimo, bet... Sunku, tai reikalauja kantrybės, nes „rėkiančioji minia“ (kaip mėgo daugelis tą įvardyti kaip žeminantį epitetą) yra pernelyg įsiskaudinusi, sulaukėjusi nuo kurtumo. Ir dar baisiau, neišgirsti jie dar labiau užtvirtina valdančiųjų, influencerių ir kitų viešųjų asmenų pozicinę atskirtį tokiu būdu, man atrodo, kad tiek inteligentija, tiek vadinamieji antieuropiečiai sudaro dar didesnę atskirtį nuo Vakarietiškų vertybių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija" / "Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity"

 Sveiki,

Kai 2006 metais buvo pradėta filmuoti „Paranormalių reiškinių“ (kai kur verčiama „Paranormalus aktyvumas“) pirmoji dalis, niekas netikėjo, kad filmo autorius vos už 15 tūkstančių JAV dolerių sukurs vieną siaubingiausių visų laikų siaubo filmų. Ir išties, po to, kai 2009 metais debiutavo šis filmas, jis paveikė ne tik mane, bet ir visus, kurie tuo metu žiūrėjo. Šiandien gal jau nebe toks jau baisus dėl užsitęsusios frančizės, filmas sulaukė net septynių dalių. Mačiau tikriausiai visas dalis, vienos patiko labiau, kitos kėlė juoką. Tikriausiai šeštoji dalis buvo iš esmės pasiekusi dugną, o 3D efektai tik suprimityvino siaubą iki švelnios parodijos, todėl kūrėjai padarė ilgą pertrauką, kol visai neseniai grįžo su naujausia dalimi, kuri vėlgi neprilygsta pirmosioms dalims, tačiau ieško naujų pateikčių, o siaubo scenų iš esmės netrūksta, netgi galima žiūrėti kaip atskirą filmą.

Dokumentiniame filme „Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija“ (angl. Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity) (2021) pasakoja apie šios frančizės kūrybos etapus nuo pat pradžių. Dokumentiniame filme kalba pagrindiniai aktoriai pasirodę kiekvienoje dalyje, jie ir kino režisieriai, idėjų autoriai bei kino kampanijos atstovai dalijasi neregėta pirmųjų dalių sėkme ir kūrybiniais paklydimas. Jie visi sutinka, kad kaskart sukurti vis kitą dalį, išlaikant ritmą ir bendrą „pamestos vaizdajuostės“ idėją buvo nemenkas iššūkis, neretai netgi priimami kenksmingi visai frančizei idėjiniai sprendimai.

Man asmeniškai šiame dokumentiniame filme smagiausia buvo klausytis tų pasakojimo dalių, kaip buvo atrenkami neprofesionalūs aktoriai bei kuriami siaubo efektai. Tai galimybė žvilgtelėti, kaip kuriamas siaubas. Aktoriams jis tai smagus žaidimas, į kurį įtraukiami ir aktoriai vaikai, o žiūrovas regi siaubą keliančias scenas. Kur kas mažiau įdomūs filmo platinimo ir kampanijų karai dėl frančizės išpirkimo, kurie, galimas daiktas, labai prisidėjo prie frančizės dalių nuosmukio. Kaskart vis nauja dalis surinkdavo mažiau uždarbio, bet nepaisant visko, kaip teigiame dokumentikoje, visos dalys surinko beveik 900 milijonų JAV dolerių ir iki šiol užima ketvirtą vietą pagal pelningiausią siaubo filmų serijos produkciją, nusileisdama tik tokiems hitams kaip „Nasrai“ ir „Pjūklas“.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ieva Pakarklytė apie smurto toleranciją

 

Sveiki,

Kad ir kaip bebūčiau nusiminęs Laisvės partijos veikla pandemijos metu, visgi švysteli tam tikros žiežirbos, kurias viltimi nevadinu, bet bent jau judama pagal tai, kas buvo teigiama partijos programoje. Viena iš tokių yra Ieva Pakarklytė, kuri viename interviu teigė, kad Lietuvoje yra smurto tolerancija. Aš bepridursiu: net ne tolerancija, o kultūros „bendravimo ir saviraiškos“ dalis.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra labai didelės tiesos. Mūsų visuomenės dauguma yra linkusi drausti-bausti-nokautuoti, nei palaikyti. Jeigu kalbame išskirtinai apie moterų teises – irgi. Prisiminkime, kiek iki triedimo įvarė baimės Stambulo konvencija, kuri turėjo tik paskatinti smurto blokadą prieš moteris. Išvirto daugelis iš medžio ekspertais net neskaitę dokumento. Dar baisiau yra tai, kad smurtas apskritai yra toleruojamas (ypač psichologinis) kaip galios ir viršenybės įrankis valdyti. Mes mylime griežtas diktatoriškas rankeles, mes mylime spaudimą ir smurtą, nes daugelis iš mūsų buvo išdresiruoti kaip šunys nekęsti, nes patys buvo nekenčiami, todėl į problemas ir kai kuriuos žmones reaguojame smurtu.

Jūsų Maištinga Siela