Žemaitiškas škvalas - tai praregėjimas, kokie esame priklausomi nuo elektros ir technologijų

Sveiki visi,

Pro Žemaitiją „pračiuožė“ galingas škvalas. Jis truko gal 20 minučių ir, tiesą sakant, net išsigandau, kai įėjęs į verandą pajutau, kaip dreba langai, lyg tuojau jie išlėks nuo dar vieno galingo uraganinio vėjo šuoro. Reikėjo pamatyti, kaip obelys, darželių gėlės, kriaušės ir kiti medžiai tiesiog linko prie žemės, obuoliai kaip kruša biro nuo medžių. Po kelių minučių dingo elektra. Taip jau su tuo kaimu ir yra, čia visada per didesnę audrą dingsta elektra ir neaišku, kada ji vėl beatsiras. Taip ir šįkart mane tamsa panardino į kitą civilizacijos ir savo ryšio su technologijomis suvokimą...

Kokie esame jautrūs ir priklausomi, pastebėjau jau po valandos, kai nebeliko kas veikti. Aplinkui plūdo sutemos. Panika prasideda tada, kai drėgnomis stirniuko akimis spoksai į besikraunantį telefono pedalas ir žinai, kad greitai nebegalėsi visai susisiekti su pasauliu. Net mintys apie „Olimpines“ krepšinio Lietuva – Argentina rungtynes (kurias sėkmingas prakišome), darosi niūrios ir skaudžios. Tad beliko atlapnoti plačiai naktinį langą ir su alaus bokalu klausytis, kaip čirškia žolėje po audros atsigavę žiogai. Ne gana to, kad kitą dieną vis tiek neatsirado elektra, o šaldytuvas ėmė varvėti kaip betirpstanti eskimo jurta, o atlaidinta mėsa ima žaibiškai gesti, lentynos šaldytuvo nieko nebesiskirti nuo paprastos spintelės, darosi išties nemalonu. Imi slampinėti iš kampo į kampą ir galvoti, kad be elektros tiesiog darosi beprotiškai nuobodu, staiga imi trintis apie knygų lentynas, randi nebaigtą skaityti knygą, ją pribaigi, pribaigi dar vieną, o štai jau ir vakaras... imi degioti žvakes, tikėdamasis, kad dar kas nors pataisys elektros laidus. Tada tyliai imi keiksnoti kaimą ir visą kilusią betvarkę, prisiminti vaikystę, kada dažnai praleisdavai žiemos vakarus prie taukų žvakės runkelyje. Dabar bent jau greitai laidus sutvarko, pasiguodi. Pasiguodi ir tuo, kad namo stogas dar nenuneštas ir imi ieškoti kokios nors veiklos. Ir vis tiek visa veikla krypsta į kūrybingumą. Pasiėmiau fotoaparatą ir ėmiausi kaimiškos fotosesijos, ieškojau visokiausių įdomių rykų, kampelių kaime, kurie atskleistų žmogaus ir gamtos glaudų, dar nesueižėjusį ryšį. Aišku, viskas buvo puiku, kol ir fotoaparato baterija nenusėdo...

Galiausiai elektra atsiranda. Ir pulti ja džiaugtis, lyg Robinzonas vėl pamatęs civilizaciją. Ir visgi, kokie mes (o gal tik aš?), kai namuose dingsta tik vienas žmonijos išradimas – elektra, tampame pažeidžiami, nebeturime ką veikti, nebeturime „savo kampo“. Gal tokie „nutrūkimai – atitrūkimai“ labai į naudą, nes tada geriau pažįsti save ir pamatai, kiek esi priklausomas nuo kitų.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Cafe de Flore" / "Café de Flore"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Cafe de Flore“ (Cafe de Flore). Gal ir teisinga, kad „Kino pavasaris“, kuriame šis filmas dalyvavo, paliko originalų pavadinimą, nes jis šiek tiek kvailai skambėtų „Kavos gėlė“. Šiaip parsisiunčiau šį filmą ir, sakau, pažiūrėsiu be didelių emocijų, nes iš nuotraukų, į kurias užmečiau vieną kitą akį, pasirodė, jog filmas bus apie Dauno sindromą turinčius vaikus, o panašų ispanų filmą buvau matęs prieš keletą metų „Aš taip pat“ (Yo Tambien) (2009 m.), tačiau šis filmas pranoko mano lūkesčius...

Iš tikrųjų labai nustebino šis filmas visomis prasmėmis, o ypač siužetu ir emociniu koloritu. Šis Jean Marc Vallee režisierius jau yra mane nustebinęs su filmu „C.R.A.Z.Y.“ (2005 m.), tad nemaniau, kad šįkart jis visa galva perspjaus savo ankstesnį kūrinį. „Cafe de Flore“ – filmas tikras sielų peizažas. Tai pasakojimas ne apie Dauno sindromą turinčius vaikus, nors siužetinė linija jų gan ryški, bet tai pasakojimas apie žmonių sielos artumą, pasimetimą, susipainiojimą ir nesuvokimą, kas ir kodėl vyksta mūsų gyvenime. Filmas apie likimą, jeigu galima taip pasakyti, ir kažkuo man susisiejo su Julio Medem matytu filmu „Maištingoji Ana“ (Caotica Ana) (2007 m.). Didžiausia staigmena buvo netikėtumas, daugiau nei pusę filmo maniau, jog šios dvi siužetinės linijos – skyrybos ir Dauno sindromas yra tiesiogiai susijusios ir laukiau kaip užsuktas, kada šios linijos susikirs ir ale nustebins žiūrovą. Nė velnio taip neatsitiko, pabaigoje laikas ima tankėti, daug įvairių kadrų iš visokiausių laikotarpių ir viskas galiausiai paaiškinama ezoteriniu būdu. Suprantu, kad šiek tiek sunkoka būtų tiems, kurie apie sielos liepsnos dvynes ir jų teorijas nėra ezoterinėje šalyje nieko skaitę ir girdėję, o tuo labiau nieko nežino apie reinkarnaciją, šis filmas gali pasirodyti šiek tiek kuoktelėjęs, bet aš manau, kad „Cafe de Flor“ pasiekia šiek tiek išsilavinusį žmogų visomis prasmėmis. Filmas paliko stiprų įspūdį, nes tai kalbėjimas apie tiesioginę sielos susivokimo gelmę, jo pančius ir atradimą. Netikėtas finalas ir problemos sprendimas manyje sukėlė be galo daug emocijų...

Režisieriaus filme pateikia nuostabiai puikų prancūzišką garso takelį, kuris daugeliui žiūrovų įsirėš į sąmonę. Atpažįstamos kai kurios detalės iš „C.R.A.Z.Y.“ filmo – patefonas, plokštelės, žolės rūkymas ir t.t. Savita epochinė jausena, laikų maišymas taip pat jau tampa režisieriaus etikete. Ir tai yra nuostabu, nes manau, kad filmas labai vykęs, gražūs perėjimai, daug estetinių kadrų, originalių ir kartu gyvenimiškų minčių, žaismo, savitų charakterių, savito liūdesio ir savito džiaugsmo. Šiame filme atradau visko, ko reikia tobulam filmui, tad drąsiai jį vertinsiu aukščiausiais balais.

Daugiau apie filmą, rasite „Kino pavasario“ puslapyje, paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marcelijus Martinaitis "Gailile Raso"

Sveiki visi,

Jau maniau, kad niekada nebegrįšiu prie poezijos skaitymo savo malonumui, nes rasti kažko, kas iš tikrųjų sujaudintų, yra tikra retenybė, bet va, visai neseniai į rankas pateko 1990 metais „Vagos“ išleista Marcelijaus Martinaičio poezijos knyga „Gailile Raso“, kuri trumpam vėl sugražino graudulingą prasmę poezijai ir jos dvasinį pradą. Perskaičiau su vienu įkvėpimu kaip kokį įdomų muzikos CD. Kiekvienas eilėraštis – kaip daina.

Šiaip knygelė nemonotoniška, iš tikrųjų pirmoji jos pusė man labiausiai ir patiko, kadangi ji labiau jautri, persunkta skaudžios poeto patirties iš vaikystės, iš buvusių namų ir, žinoma, apie Vilnių. Esama tautosakinių motyvų ir bruožų, kurie labai gražiai sugulė į vėlyvojo neoromantizmo ir modernizmo vėžias. Antroji pusė knygelės tapo labiau filosofiška, čia daug ironijos, sarkazmo, papostringavimų, kurie, mano akimis, užgožė tikrąjį M. Martinaičio žavumą, nors ir antrojoje pusėje esama originalių minčių, žaismų, palyginimų ir pasvarstymų, savito išgyvenimo. Ypač poemoje iš Rietavo stoties, kurioje pats esu praleidęs ne vieną valandą, laukiant vėluojančių autobusų.

„O miestai ir moterys būna gražiausios prašvintant, / kol kūnas lyg Katedra švinta pro rytmečio šviną...“ (p.41) Gražūs gamtos ir žmogaus apjungimai man mieli, nors ir tenka pripažinti, kad jie tipiniai M. Martinaičio kartos meniniai instrumentai. Aptikau ir ypač sujaudinusią eilutę, kuri per kurią jaučiama žmogaus ir Visatos vienovę: „Paukščiai apsupa mus, dar niekad nebuvę taip drąsūs, / veidus jie liečia sparnais, lyg mus atpažinusios dvasios <...>“ (p.46). Esama ir filosofinio pamato, kada apmąstoma prasmė, laiko tėkmė, žmogaus padėties taškas gyvenimo horizonte – „Kas laiko, / kas laiko nepažįstamus stoty prie vienas kito.“. Knyga parašyta apie 1988 – uosius, nors ir išleista tik 1990 metais, bet ir joje jaučiamos tuometinės aktualijos, tautinis ir individualus laisvės troškulys, Černobylio katastrofos padariniai, nes ne viename eilėraštyje aptikau žodį radiacija, apšvitinimas ir pan.

Šiaip Marcelijaus Martinaičio kūryba niekada nesižavėjau, bet ji puiki, čia man pastarasis atradimas. Tikriausiai nedaugelis žino, kad daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“ yra ne Kernagio žodžiais sukurta, bet M. Martinaičio. Man pačiam yra tekę asmeniškai pabuvoti autoriaus skaitymuose ir prisiliesti prie gyvo klasiko. Šiaip Martinaitis dievinamas dėl savo „Kukučio baladžių“, tiesą sakant, tas pavadinimas jau įsiėdęs ne tik autoriui, bet ir man. Nepatiko mokykliniais laikais tos baladės, nepatiko, įdomu, kaip jos atrodytų dabar, šalia „Gailile Raso“?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Knyga: Nino Ricci "Šventųjų gyvenimai" / The Book: Nono Ricci "Lives of the Saints"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti knygą, kurią pradėjau labai seniai skaityti, bet niekaip neužbaigdavau. Tai italų rašytojo Nino Ricci „Šventųjų gyvenimai“ (Nino Ricci „Lives og the Saints“). Gal pradėsiu nuo itin mane sudominusio aprašymo knygos kitoje pusėje: „“Šventųjų gyvenimai“ (1990), pirmasis Nino Ricci romanas, staiga tapęs bestseleriu, iškart pelnė tokias prestižines premijas kaip Bressani Prize, Smith Books ir Books in Canada premiją už pirmą romaną ir Kanados pagrindinę – Generalgubernatoriaus – literatūrinę premiją. Romanas buvo išleistas dideliais tiražais JAV ir Anglijoje, išėjo švedų, prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, danų ir olandų kalbomis, kai kur netgi kitokiais, labiau intriguojančiais pavadinimais, pavyzdžiui, Prancūzijoje – „Mėlynos akys ir gyvatė“. „Šventųjų gyvenimai“ yra autoriaus sumanytos trilogijos pirmoji knyga. 1991 metais pasirodė antroji trilogijos knyga „In a Glass House“, o šiuo metu autorius baigia trečiąją, jo žodžiais, pačią sudėtingiausią. Apie romaną puikiai atsiliepė Amerikosžemyno spauda. Kanados pagrindinis laikraštis „The Goble and Mail“ pavadino jį „romanistikos perlu“, New York Times – „gilaus turinio ir nepaprastos meninės įtaigos kūriniu“, o vienas žymiausių kanadiečių rašytojų Timothy Findley pareiškė, jog „Nino Ricci :Šventųjų gyvenimai“ – nuostabaus grožio ir įspūdingo talento romanas. Nino Ricci priskiriu prie tokių autorių kaip Bruce Chatwin, Michael Ondaatje ir Flannery O‘Connor. Geriausio jo kūrybos įvertinimo nerandu.“ Gimės 1959 m. Kanadoje, tiek savo gyvenimu, tiek kilme Nino Ricci priklauso ypatingai italų kanadiečių rašytojų kartai, savo kūryba Šiaurės Amerikos kultūron įsiliejusiai gimtojo krašto kaitros, - turin galvoje, jog Kanada priglaudė ir priglaudžia nemaža intelektualų iš kitų kontinentų, ši simbiozė itin savita daugeliui kanadiečių rašytojų, vienaip ar kitaip „importavusių“ savo šalies literatūros tradicijas.“

Na, išties labai jaudinantis ir įdomus aprašas romano „Šventųjų gyvenimai“ kitoje viršelio pusėje, kurią išleido „Tyto Alba“ 1997 – aisis „Geriausios XX a. pabaigos knygos“ serijoje. Knyga, mano galva, jau „nebejauna“, tikriausiai retai kam į rankas beįkrentanti, tačiau vis tiek nusprendžiau ją perskaityti. Iš esmės galiu sutikti su pasakymu, kad knyga intriguojanti, turi savo įdomią ir įtikinamą raišką. Siužetas mus nukelia į po karo atsigaunančios Italijos provinciją, kur žmonės labai religingi ir kartu prietaringi. Viskas pasakojama mažamečio berniuko akimis, todėl pasaulis atrodo mįslingas, nesuprantamas, bet intuityviai nuspėjamas. Daugelis dalykų neįvardijama, kadangi berniukas tiesiog neturi savivokos ir tam tikro žodyno, manau, tai duoda didelės dozės įtaigumo. Nepasakyčiau, kad knyga šedevras, intriguojantis ne tik siužetas, bet ir kultūrinis ir istorinis kontekstas, logika, dinamika išlaikyta tobulai, tačiau pagal struktūrą, pasakojimo pobūdį, romaną priskirčiau tradiciniam romano tipažui, kuris atsirado XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje. Tekste daug subtilių religinių – kultūrinių niuansų, stiprus ir įtaigūs motinos ir senelio portretai, jaučiamas visuomeninis spaudimas ir nuolatinė vidinė baimė.

Manau, kad knyga daugiau ar mažiau patiks klasikinės literatūros tyrinėtojui, neaplenkiant ir modernumo, kuris visgi apčiuopiamas per teksto plotmę. Man knyga visai patiko, skaitėsi greitai, lengvai, nepasakyčiau, kad labai „užsiboksavau‘, tačiau kažko sukrečiančio, ko labai norėjosi, nepatyriau, gal ir teisingai padarė autorius, jog vedžiojęs ilgai už nosies vis tiek kūrinį sukalė savaip. Įdomu, ar sekančiose knygose, jis pasakoja tų pačių personažų likimus...

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Projektas: filmas "Kamino" (Camino) - išversti ir padovanoti lietuviams gerą filmą

Sveiki visi,

Visai neseniai apsiėmiau padaryti vieną gerą darbą – išversti iš ispanų kalbos Javier Fesser kurtą dramą „Camino“ isp., „Kamino“ liet., tai mergaitės vardas, kuris reiškia „Kelias“, bet tikslingiau būtų versti tiesiog „Kamino“. Šis šokiruojantis filmas pasirodė prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ ir iškart sulaukė didžiulės žmonių reakcijos, kad net buvo išrinktas „Kino pavasario“ žiūrovų simpatiškiausiu filmu. Man teko šį filmą matyti gerokai prieš „Kino pavasarį“, o tema – mergaitė nukankinama fanatiškai tikinčios motinos, vardan šventumo, buvo išties skandalinga ir mestas didelis akmuo į Opus Dei ir apskritai į katalikų pasaulio atstovų daržą. Juolab, kad filmas kurtas pagal realiai egzistavusios mergaitės likimą.

Manau, kad šį ispanišką šedevrą turėtų pamatyti daugelis Lietuvos žmonių. Ir ne dėl to, kad filmas skleidžia stiprų emocinį efektą, dirgina ir ėda jausmus, bet dėl puikiai ištransliuotos idėjos ir dar puikesnių ispanų aktorių. Žinote, ispanai savo šalyje turi savus „Oskarus“, ten dalinamos „Gojos“ statulėlės. Tais metais, kai pasirodė filmas „Kamino“, jam neliko lygių ir jis susišlavė net šešias statulėles: geriausias aktorius, geriausias sektorinis debiutas, geriausia aktorė, geriausias režisierius, geriausias filmas ir geriausias scenarijus. Priedu, dar buvo nominuotas ir kaip geriausias filmas su vaizdo efektais. 

 Režisierius su pagrindiniais filmo aktoriais per San Sabasitian'o kino festivalį

Mergaitę, sergančia vėžiu, suvaidinusiai Nerea Camacho teko per filmavimą plikai nusiskusti galvą, dėl to labai išgyveno ir net verkė, o filmo režisierius, norėdamas ją paguosti, pats pasiėmė elektrinę mašinėlę ir prisidėjo prie kirpimo proceso. Teko regėti, kaip šis filmas kuriamas, nemažai užkulisių ir kūrybinių niuansų yra atskleista ir „Youtube“ portale. Ten galite pamatyti, kaip buvo kuriamos ir filmuojamos kai kurios scenos, bet rekomenduoju tai žiūrėti tik po filmo seanso, nes kitaip susigadinsite apetitą ir nebeturėsite maksimalaus katarsio.

Filmas išties Ispanijoje buvo didžiulis įvykis. Pasirodė jis 2008 metais ir turėjo papasakoti realiai keturiolikmetės Alexia Gonzalez – Barros gyvenimo istoriją – ji mirė 1985 m. nuo vėžio ligoninėje, o šiuo metu dar vyksta kanonizacijos procesas t.y. skelbimas šventąja. Filmas vertinamas itin prieštaringai, nes Alexia broliai ir seserys tvirtina, kad filmas yra labai iškraipytas ir prasilenkiantis su realybe, bet turint galvoje, kokie santykiai vaizduojami filme, nenuostabu, kad broliai ir seserys gali būti supriešinti religijos ir labai įsižeidę. Šiaip jie tvirtina, kad apmaudu, jog filme vaizduojama Kamino yra realiai tapatinama su Alexia. Režisierius ypač skandalingai pabrėžia religinės organizacijos Opus Dei veiklą, kuri griauna šeimos ir asmeninę žmogaus laimę būti laisvu. Filme rodoma, kaip ši organizacija visais įmanomais būdais laiko vyresniąją Kamino seserį Nuriją, atitvėrę nuo šeimos ir trukdo su ja matytis. Pati Opus Dei organizacija šį filmą vertina kaip šališką režisieriaus nuomonę, kuri neturi jokio pagrindo į realią šios organizacijos veiklą.

2011 metais, Alexia Gonzalez – Barros artimieji viešumon išleido dokumentinį filmą, kuris paneigia Kamino filmo ekranizaciją, tame dokumentiniame filme taip pat paviešinti ir asmeniniai šeimos filmavimo archyvai. Jeigu žiūrėsite šį filmą, pamatysite, kad Kamino tėvas taip pat nuolat filmuoja savo dukrą ir kaupia archyvą. Visgi filmas turi daug panašumų su realiai gyvenusia mergaitės tapatybe. Kaip žinote, dokumentinį filmą irgi galima susukti tokia palankia kryptimi, kaip tik norisi pasirodyti.

Iš tikrųjų, kaip tvirtina pats Režisierius J. Fesser, šį filmą įkvėpė sukurti Alexia Gonzalez – Barros gyvenimas ir jos 10 mėnesių trukusi sunki ir skausminga kova su vėžiu, bet filmą jis kūręs pagal parašytą Josemaria Escriva de Balaguer kūrinį, skirtą ekranizacijai. Filmas taip pat dalyvavo San Sabastian‘o tarptautiniame kino festivalyje, o Ispanijoje jis pasirodė tik 2008 metais spalio mėnesį ir iškart buvo pasmerktas Barros artimųjų. Pats režisierius nesigina, kad istorija yra netiksli, jis tvirtino, kad tikslumo ir atkūrimo nesiekė, jam kur kas svarbiau buvo pavaizduoti Opus Dei ir žmonių santykį su šia organizaciją ir panardinti žiūrovą į savotišką liūdesį.

 Alexia Gonzalez - Barros

Filmas iš esmės daug ką supriešina, didelių išpuolių sulaukiama iš tikinčiųjų organizacijų, visai nenuostabu, juk šitoks akmuo dabar darže guli. Tačiau esama ir iš religijos pasaulio atstovų filmui pritariančių, štai sesuo Teresa, kuri pirmoji parašė savo memuarus apie mergaitę Alexia, prasitaria, kad filmas įdomus ir jame yra tikrai įdomių aspektų. 

 Kadrai iš "Kamino".

Ką aš pats galiu pasakyti? Filmas tikrai nėra lengvas. Jis tamsus, gilus, sukrečiantis, bet kartu tuo pačiu metu ir svajingas, turintis šviesiąją medalio pusę. Taip, gal tema ir personažai yra paimti šiek tiek tam, kad sužaistų žiūrovų jausmais, sumanipuliuotų, tačiau manau, kad vertą pažiūrėti šią juostą. Kol kas mano vertimo darbai tik įpusėjo ir tikiuosi, kad artimiausiu metu filmas visgi pasieks jūsų akis. Nesmerkite dėl netobulo vertimo, tai mano antras verstas filmas ir antras blynas. Filmo dialogai labai greiti, intensyvūs, gausūs įvairių religinių niuansų, kurių nesu maksimaliai pajėgus išversi, tačiau darau viską, ką galiu. Retkarčiais „užsiboksuoju“, tai imu pagal kontekstą ir pats sukuriu vertimą, nes neįmanoma visko išversti logiškai ir organiškai. Nors tenka pripažinti, kad retkarčiais dialogai einasi kaip per sviestą ir net nereikia žodyno. Bet kokiu atveju, šiame filme daug žodžių, daug verbalinės kalbos. Šiaip žodžių gausa šis pustrečios beveik valandos trunkantis filmas prilygsta beveik pustrečio normalių filmų žodyno gausai. Tad verčiasi retkarčiais ilgai ir nuobodžiai, tačiau visgi užsibrėžiau tikslą tai padaryti, nes noriu pasidalyti šiuo filmu su visais. Tikiuosi, kad sudomino mano aprašymas ir pasakojimas ir pradėsite kartu su manimi laukti rezultatų.

Filmo anonsas:

Goja filmo apdovanojimai:

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com