Sveiki visi,
Pro Žemaitiją „pračiuožė“ galingas škvalas. Jis truko gal 20 minučių ir,
tiesą sakant, net išsigandau, kai įėjęs į verandą pajutau, kaip dreba langai,
lyg tuojau jie išlėks nuo dar vieno galingo uraganinio vėjo šuoro. Reikėjo
pamatyti, kaip obelys, darželių gėlės, kriaušės ir kiti medžiai tiesiog linko
prie žemės, obuoliai kaip kruša biro nuo medžių. Po kelių minučių dingo
elektra. Taip jau su tuo kaimu ir yra, čia visada per didesnę audrą dingsta elektra
ir neaišku, kada ji vėl beatsiras. Taip ir šįkart mane tamsa panardino į kitą
civilizacijos ir savo ryšio su technologijomis suvokimą...
Kokie esame jautrūs ir priklausomi, pastebėjau jau po valandos, kai
nebeliko kas veikti. Aplinkui plūdo sutemos. Panika prasideda tada, kai
drėgnomis stirniuko akimis spoksai į besikraunantį telefono pedalas ir žinai,
kad greitai nebegalėsi visai susisiekti su pasauliu. Net mintys apie
„Olimpines“ krepšinio Lietuva – Argentina rungtynes (kurias sėkmingas
prakišome), darosi niūrios ir skaudžios. Tad beliko atlapnoti plačiai naktinį
langą ir su alaus bokalu klausytis, kaip čirškia žolėje po audros atsigavę
žiogai. Ne gana to, kad kitą dieną vis tiek neatsirado elektra, o šaldytuvas
ėmė varvėti kaip betirpstanti eskimo jurta, o atlaidinta mėsa ima žaibiškai
gesti, lentynos šaldytuvo nieko nebesiskirti nuo paprastos spintelės, darosi
išties nemalonu. Imi slampinėti iš kampo į kampą ir galvoti, kad be elektros
tiesiog darosi beprotiškai nuobodu, staiga imi trintis apie knygų lentynas,
randi nebaigtą skaityti knygą, ją pribaigi, pribaigi dar vieną, o štai jau ir
vakaras... imi degioti žvakes, tikėdamasis, kad dar kas nors pataisys elektros
laidus. Tada tyliai imi keiksnoti kaimą ir visą kilusią betvarkę, prisiminti
vaikystę, kada dažnai praleisdavai žiemos vakarus prie taukų žvakės runkelyje.
Dabar bent jau greitai laidus sutvarko, pasiguodi. Pasiguodi ir tuo, kad namo
stogas dar nenuneštas ir imi ieškoti kokios nors veiklos. Ir vis tiek visa
veikla krypsta į kūrybingumą. Pasiėmiau fotoaparatą ir ėmiausi kaimiškos
fotosesijos, ieškojau visokiausių įdomių rykų, kampelių kaime, kurie atskleistų
žmogaus ir gamtos glaudų, dar nesueižėjusį ryšį. Aišku, viskas buvo puiku, kol
ir fotoaparato baterija nenusėdo...
Galiausiai elektra atsiranda. Ir pulti ja džiaugtis, lyg Robinzonas vėl
pamatęs civilizaciją. Ir visgi, kokie mes (o gal tik aš?), kai namuose dingsta
tik vienas žmonijos išradimas – elektra, tampame pažeidžiami, nebeturime ką
veikti, nebeturime „savo kampo“. Gal tokie „nutrūkimai – atitrūkimai“ labai į
naudą, nes tada geriau pažįsti save ir pamatai, kiek esi priklausomas nuo kitų.
Jūsų Maištinga Siela,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą