Knyga: Sarah Pinborough "Ydingas ratas"

Sarah Pinborough. „Ydingas ratas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Suviliotas geros reklamos ir vėsios vasaros nutariau pasiduoti detektyvų ir psichologinių trilerių srautui – šis žanras man labai patinka, bet skaitau taip retai, tad sakau, pasilepinsiu ne tiek tekstu, kiek leisiuosi vedžiojamas už nosies siužetinių vingrybių, todėl pasirinkau paties Stephen King išgirtos britų rašytojos Sarah Pinborough (g. 1972) knygą Ydingas ratas (angl. Behind Her Eyes), kuri žadėjo įtemptą siužetą, bet svarbiausia – absoliučiai nenuspėjamą atomazgą.

Knygą graužiau kelionėje ir tikėjausi greito ir įtempto skaitymo, tokios knygos, kurios įtraukia skaitytoją ir prarandama laiko nuovoka, o ir kelionė neužtrunka, tačiau perskaičius pirmuosius šimtą puslapių niekaip negaliu pamiršti laikrodžio – vis dirsčioju kas dešimt minučių, o veiksmas ir įtampa, apie kurią minėjo internetiniai komentarai – kaip nėra, taip nėra. Pirmasis įspūdis gana prastas: stilius išties neištaigingas ir primena populiariosios literatūros klišes: herojė vis galvoja apie pabučiuotą šefą bare ir kaip, supraskit, reikės toliau dirbti šalia jo, kai jis dar turi ir žmoną – banalu netgi prastam romanui. Autorei stinga raiškos savitumų, o aprašinėdama išsiskyrusios motinos Luizos kasdienybę, tiesiog kelia netgi nuobodulį – įsiterpęs skystokas meilės romanams būdingas lėkštas humoras tiesiog atbaido ir netgi kelia pyktį, ar tikrai rankoje verta knyga bent vidutinio neišrankaus skaitytojo?

Knyga ištęsta, daug pašalinių buitinių aprašinėjimų, kas istoriją padaro tarsi praskiestą degtinę – turėjo deginti, o dabar siūlai palaidi, skaitytojas tiesiog bergždžiai priverstas plūduriuoti tarp aprašomų medikamentų, veikėjų veiksmų ir tų veiksmų analizių ir versijų. Na, kam reikėjo taip viską praskiesti? Skaitytojui labiau „kalba“ veikėjų veiksmai, kam po to dar veikėjų pamąstymais perfrazuoti tai, ką jau skaitytojas suprato? Romanas kone trečdaliu tapo tauškalais apie nieką – iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl tekste pasimeta ir intriga, ir netikėtumas, bet labiausiai kenčia teksto ritmika, nėra psichologinio spaudimo, kuris būtų prikaustęs skaitytoją, todėl keista, kad daugelis kūrinį taip išliaupsino, sumenkindami jo finalą.

 Rašytoja Sarah Pinborough.

Pasirinkimas kalbėti iš dviejų moterų perspektyvų – sveikintina strategija, nes labiausiai intriguoja Adelė nestabiliomis psichikos pliūpsniais, kuriais rašytoja akivaizdžiai naudojasi, tampydama skaitytojui nervus ir tai bene pagrindinis romano visuminis stimuliatorius skaityt. Šalia ryškėjanti sapnų-narkotikų aiškinimo linija ir nuolat išlendantis Robo personažas ilgą laiką tampa neaiškus ir nežinia, kam autorei reikia sapnų mistifikavimo linijos ir kaip ji susijusi su Deividu, Adele ir Luiza, tad derėtų pasakyti, kad visgi knyga nėra vien tik trileris ar psichologinė drama, ji remiasi ezoterinėmis žiniomis apie sapnų teoriją – apie tai atskiras mokslas, tačiau autorei pavyko padaryti nenuspėjamą ir beprotišką finalą, kuris buvo tikra atgaiva po ilgo ir varginančiai šlubuojančio užtęsto teksto pertekliaus. Pabaiga man netgi šiek tiek priminė David Mitchell siaubo romaną Sleido namas – tiek atmosfera, tiek mistifikavimu (pagaliau!) išgauta atmosfera, kuri netikėtai išsikeroja ir LGBT temą – lyčių standartus peržengianti maniakiška nenuspėjama meilė. Džiaugiuosi, kad romanas neužsibaigė kaip pigus romantinis „ilgai ir laimingai“, nes būtų absoliučiai nuvylęs.

Rašytoja neblogai suderino meilės romanų ir ezoterinės literatūros mišinį, tačiau pernelyg „užsižaidė“ populiariosios literatūros klišėmis, ypač kurdama Luizos ir Deivydo tarpusavio santykius, kurie tokie tipiški ir be prieskonių ir jeigu ne Adelės pasakojimo istorija apie užsitęsusį „kažkokį“ psichologinį žaidimą, tikriausiai nė nebūtų įdomu skaityti. 

Turėčiau kažką pasakyti apie vertėją Ritą Vidugirienę, tačiau kai tekstas tipinis ir be autorės savasties, sunku išrašyti pagiriamuosius žodžius. Galvoju, gal ne nuo to kūrinio pradėjau, reikėjo griebti kokį nors Jo Nesbo romaną ir dabar mažiau inkščiau dėl knygos, kuri neišpildė mano lūkesčių. Visgi, gerai pagalvojus, finalas išties vykęs, nes netikėtas, nes jeigu tai būtų filmas, jis tikriausiai būtų panašus į Šeštasis pojūtis (1999) ar kažką panašaus, todėl sveikinu save su ištverme ir kad nenumečiau knygos į šoną ir galėjau patirti bent nuostabią šios istorijos pabaigą, kuri kaip galinga razina, nustelbia nelabai vykusį biskvitą, tačiau dar geriau pagalvojus, be biskvito nebūtų ir tos razinos.

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė į Vieną (Austrija): šviesos, kultūros ir plačių gatvių miestas

Sveiki,

Spėjau aprašyti įspūdžius iš Čekijos sostinės Prahos, todėl šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais iš Austrijos sostinės Vienos. Atvažiavus į šį miestą vidurvasarį pirmiausia pribloškia karštis ir tvankuma. Reikia nemažai ištvermės prasivaikščioti visą dieną Vienoje, kai oro temperatūra +34-36C*, bet viskas ištveriama, kai geras apavas, kepuraitė ant galvos ir vandenukas turistų kuprinėje!

Kas pirmiausia krenta į akis Vienoje? Žinoma, pirmiausia kainos. Čia išties brangu, net jeigu valgysite centre savitarnoje, sumokėsite kaip neblogoje užeigoje, tarkime, Vilniuje. Kainų atžvilgiu Viena, bent man, pasirodė brangesnis miestas nei Praha. Skaičiuoti čia labai lengva – viskas eurais, o kavos puodelį galite pradėti skaičiuoti nuo 4 eurų. Bet juk į Vieną važiuojate ne pavalgyti! Nors pasiskaninti tradiciniu austru šniceliu ar pyragu štrudeliu – galite, juk ne kasdien!

Taigi per Vieną teka Dunojus, kuris prateka per keturias Europos sostines ir čia jis turi įvairių kanalų ir apkaltinti austrų, kad jie dėl neturėjimo prieigos prie jūros, todėl neturi laivų, neįmanoma. Turi, dar ir kaip, nes platus Dunojus leidžia tai daryti! Koks jausmas būti Vienoje? Žinoma, geras. Kuo jis skiriasi nuo Prahos ir kitų miestų? Pirmiausia Viena atrodo platesnė, ištaigingesnė. Jeigu Prahoje viskas daugiau ar mažiau suspausta, tai Viena šviesesnė, gatvės labai plačios, čia pastatai prabangūs, aplink balti rūmai su plačiais vartais, daug statulų su žirgais ir daug plačių aikščių – vietos netgi azijiečių turistams išpyškinti fotoaparato baterijai iki valios. Vaikštant greit ima suktis galva ir viskas pamažu daugiau ar mažiau tampa vienoda tarsi buvę Habsburgų didikai bandytų vienas kitą pranokti statydami įvairias statulas ir aikštes.

Kas keisčiausia – nors Viena atrodo šviesi ir balta, visgi centrinėje dalyje visur dvokia arklio mėšlu, mat nuolat marširuoja karietos, kurios vežioja turistus, o tie arkliai ir tuštinasi ir šlapinasi tiesiog gatvėje, ko nepamatysit, tarkim, Budapešte ar Prahoje.

Keliaudami iš vienos aikštės į kitą, klausomės kelionių vadovės pasakojimų apie kadaise čia gyvenusius didikus. Austrijos istorija neatsiejama nuo Vengrijos, abi kadaise buvo vienoje imperijoje, todėl nemažai tenka išgirsti apie Mariją Teresę bei vieną gražiausių kada nors buvusių Europos didikių – Elžbietą, dar kitaip vadinamą gražiąja Sisi. Keisti tų Habsburgų dinastijos laidojimosi papročiai – kūnai laidojami šeimos sarkofaguose, širdys išlupamos ir įdedamos į sidabrinės urnas ir laidojamos kitur... Įspūdingi pastatai, gražūs ir platūs fontanai Vieną paverčia vienu didelių aikščių ir rūmų „sąaugų“ kompleksu, kad net fotoaparatai iš arčiau neaprėpia viso vaizdo. 

Kažkas sakė, kad labiau patiko Prahoje, bet energetiškai galbūt Vienoje man patiko šiek tiek labiau ir visas senamiestis bei rūmai padarė didesnį įspūdį nei vaizdai Prahoje. Vėlgi Viena atrodo prabangi, nepigi, ištaiginga ir netgi manieringa dėl savo praeities ir paveldo. Betgi juk didžiausią įspūdį ir padaro tai, kas, tarkime, yra labiau nutolę nuo Lietuvos ir visiškai į mus nepanašu, argi ne?

Gamtos mokslo muziejus. Įspūdingas ir objektyvo "nepaimtas" pastatas. Kitoje pusėje - identiška kopija, skirta meno muziejui.

 Mocarto skulptūra. Patys austrai jo nepripažino, tai padarė pirmieji čekai, tačiau šiandien Mocartas laikomas genijumi. 

 Tarp rūmų įsiterpęs didelis rožių sodas, kurį gaivina štai tokie vandens telkiniai.

 Rašytojas J. W. von Goethe paminklas - reikia sugalvoti norą ir paliesti jo batą. Spėkit, koks buvo mano noras?

Veina gražiausių pasaulyje maro kolonų. Tokių esama Europoje labai daug, kadangi siautė maras, o kolonos būdavo skirtos maro aukoms.

 Į rėmus vėlgi netelpanti šv. Stepono katedra.

 Garsieji Vienos operos rūmai, kurie neįtiko karaliui, tačiau čia kasmet surengiama per 300 koncertų. 

 Fontanas. Pavyko aptikti neužgultą azijiečių turistų.

 Tokių "arklinių" paminklų iš visų rūmų pusių.

 Saulėtą dieną Vienoje pilną turistų iš viso pasaulio.

 Šioje bažnyčioje buvo krikštijami, tuokiami ir laidojami Habsburgai. Iš išorės atrodo itin kukli ir integruota prie visų rūmų.

 Veinas gražiausių Vienos vaizdų, tačiau absoliučiai netelpantis į objektyvą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela