Sveiki,
Ar žinote tą puikų
skaitytojo jausmą, kada užverčiate paskutinį knygos puslapį ir jaučiate, kaip
Jus užplūsta cunamį primenanti energija ir norite visam pasauliui išrėkti, jog
šioji knyga nuostabi? Man panašiai nutiko perskaičius šveicaro Joel Dicker (g. 1985) romaną Visa
tiesa apie Hario Kveberto bylą (pranc. La Verite Sur L‘Affaire Harry Quebert). Norėjosi sušukti: „Puiki!
Nuostabi! Nepakartojama!“ Šiaip nesu linkęs žarstytis liaupsėmis, tačiau šis
romanas tapo geriausia šios vasaros knyga ir jeigu būčiau teikęs Pulitzerio premiją (savo vasaros
perskaitytų knygų kontekste), tai būčiau ją įteikęs būtent šiai knygai, o ne Anthony
Doerr Neregimajai šviesai, kuri irgi
buvo gera knyga, tačiau ne tokia kaip Visa
tiesa apie Hario Kveberto bylą.
Aprašydamas šią knygą
būsiu sentimentalus ir truputį tiesmukas, nes kol kas esu jos palikto poveikio
euforijoje. Visų pirma, man nė kiek nekeista, kad knyga išversta į 32 pasaulio
kalbas, susišlavusi prestižines Prancūzijoje literatūrines premijas, įskaitant
ir geriausios metų knygos vardą, nes ji to verta. Žinote, ne visada pasitikiu
ant knygų skelbiančiais užrašais „Pasaulinis bestseleris“ ir pan., nes
komercija neretai gali taip suskystinti smegenis, kad gali skaityti absoliutų
šlamštą, bet vaizduotis, kad skaitai puikią ir gerą literatūrą. Šioji knyga pas
mane atkeliavo kaip aklai vištai grūdas ir, tiesą sakant, pradėjęs skaityti,
šiek tiek išsigandau, nes pasirodė kaip išsiliejusi kava ant baltos staltiesės –
viskas labai tirštai ir plačiai aprašyta, tartum būtų ištęsta. Pirmieji 60–80
puslapių yra tikras išbandymas, nes knyga vien tik apie Markusą Goldmaną,
parašiusį bestselerį ir nebeturintį visiškai naujo įkvėpimo naujai knygai. Ant
galvos „lipantys“ terminai, pasirašyta sutartis ir baisi amerikietiška
literatūros varomoji vartojimo mašina, kai knyga tampa produktu, kurį reikia
įdėti pirkėjui į krepšelį bet kokia kaina, nesvarbu nei knygos kokybė, nei
turinys. Žinoma, knyga paskui atsiskleidžia, jog ji visai ne apie plėšrią
amerikietiškos literatūros rinką, nors iš dalies ir apie tai.
Šiaip nesižavintiems
rašymu apie patį rašymą ir jo įkvėpimo paieškas, skaitytojas jau po 50 puslapių
gali knygą numesti šonan, nes ji gali pasirodyti pernelyg „sausa“, tačiau šios
knygos tikslas nėra apipilti skaitytoją benzinu ir iškart padegti intrigos
degtuku. Visai ne, tai lėtas epinis daugiasluoksnis pasakojimas, kuriam reikia
skirti dėmesio, laiko ir kantrybės, kad visa bendra knygos energetika ir
istorija susijungtų į visumą, o jeigu esate, liaudiškai tariant, „skystas“
skaitytojas, kuriam patinka čia pat suplakami kūdikio mišinėliai, tai šioji
knyga gali visai nepatikti. Intriga skaitytoją beveik 600 puslapių gabarite
pagauna perkopus tik 120 puslapių ir tada belieka tik laikytis ir atrasti laiko
skaitymui.
Rašytojas Joel Dicker (liet. Žioelis Dikeris).
Grįžtant prie pačios
knygos turinio, turiu pripažinti, kad knyga labai „amerikietiška“. Kai kurie
recenzentai jau spėjo pažymėti, kad „amerikietiška“ – tai visai šiuo atveju
nereiškia nieko prasto ar holivudiško, tačiau sunkoka patikėti, kad knygą
parašė prancūziškai kalbantis šveicaras, kurį laiką gyvenęs Amerikoje ir
puikiai išmanąs amerikiečių kultūrą ir jų gyvenimo būdą, netgi, sakyčiau,
provincijos gyvenimo būdą. Nors iš kitos pusės, nieko lyg ir keisto, nes Lietuvoje
taip pat apstu grožinės literatūros, kai lietuvių autoriai pabuvoję vos keletą
mėnesių svetur, pasirenka kurti istorijas, vykstančias ir Graikijoje, ir
Airijoje, ir Prancūzijoje, ir net.. Kinijoje. Amerikietiška, manding, tampa ne
tik knygos turinio kontekstas, bet ir pats autoriaus rašymo stilius. Kai kas
knygą lygina su John Irving. Ir išties, man šiek tiek priminė pastarojo
rašytojo romaną Pasaulis pagal Garpą,
kuriame taip pat vaizduojamas vyras, išgyvenantis rašytojo kūrybinę krizę, o
paralelės tarp sporto ir rašymo taip pat siejamos panašiai. Abu romanai
pasižymi dideliais užmojais, kalbant apie „rašymo rašymą“ bei margomis,
smarkiai psichologiškai išplėtotais personažų biografijos detalėmis. Visgi J.
Dicker tik iš dalies primena J. Irving. Aš visgi knygą būčiau linkęs pavadinti
J. Irving, Vladimiro Nabokovo Lolita,
Stephen King amerikietiškų romanų mišiniu su įtraukiančiu skandinaviško
detektyvo prieskoniais.
Didžiausias šios knygos
privalumas, žinoma, yra knygos daugiasluoksniškumas ir universalumas. Ji parašyta
taip, kad tiktų pačiam išrankiausiam gurmanui, bet puikiai paskaitoma ir
pramoginės literatūros skaitytojams. Anotacijoje išskiriami trys knygos
lygmenys: detektyvas, istorija apie sudėtingus santykius ir apie patį rašymo
procesą. Visi šie lygmenys puikiai persipina, o pasirinkta sudėtinga romano
kompozicija leidžia autoriui sukurti literatūrinio teksto gylį, kuris atsiveria
tik perskaičius visą kūrinį. Įdomu dar ir tai, kad autorius iš dalies per
naratorių tapatinasi su Marku Goldmanu, nes Padėkoje
jis elgiasi kaip knygos veikėjas ir tik autoriaus vardas ir pavardė neleidžia
galutinai jų sugretinti, kitaip sakant, autorius dar bando sukurti retrospekcinį
įspūdį, įvesdamas autobiografinių užuominų, kad jis pats yra M. Goldmenas.
Knyga išties išmoninga, nes ji pabaigoje užbėga „už akių“ ir netgi ima
identifikuoti skaitytojo jausmus ir juos nusakyti, ką jis jaučia pabaigęs
kūrinį: „Apie gerą knygą, Markusai, mes
sprendžiame ne tik iš paskutinių, bet ir visų parašytų žodžių poveikio. Praėjus
vos pusei sekundės po to, kai skaitytojas baigė jūsų knygą, perskaitė paskutinį
žodį, jis turi pajusti užplūstantį stiprų jausmą ir bent akimirką galvoti apie
tai, ką perskaitė, ir žiūrėti į viršelį šypsodamas, bet ir truputį liūdnas, nes
jam trūks visų personažų. Gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus
skaityti mus suima gailestis“ (p. 585). Pagalvojau, kad nė pats geriau
nepasakyčiau, kai pabaigiau šią knygą ir apskritai visas geras knygas, kurias
kada nors esu skaitęs.
V. Nabokovo Lolitiškąją kūrinio pusę sudaro keista,
sakyčiau, net neįtikėtina meilės istorija tarp penkiolikmetės Nolos ir
trisdešimtmečio Hario Kveberto. Jų meilės istorija trunka trisdešimt trejus
metus, todėl net preciziškai suskirstytas pasakojimas į 31 skyrių, nuolat laiko
chronologijos požiūriu pasakojimas „šokinėja“ nuo 2008 metų į 1975-uosius. Santykių
voratinklis driekiasi, jeigu tektų brėžti schemą, įvairiausiomis geometrinėmis
figūromis: tarp Markuso ir Hario, tarp Hario ir Nolos, tarp Nolos ir tėvų bei
vietinių Auroros miestelio gyventojų, kurie slepia baisias paslaptis. Detektyvinę
istoriją, kurios imasi Markusas su vietiniu policijos pareigūnu, nuolat pildoma
romantiniais „aukštos meilės fazės“ idealistiniais aprašymais. Skaitytojui taip
ir nebeaišku, ar Hario ir Nolos santykiai iš tikrųjų buvo tikra meilė, peržengianti
visuomenės nustatytas normas, kaip aprašoma Blogio
kilmėje (tai knyga knygoje – dar vienas Irving‘iškas bruožas!), ar tai tėra
tik sakralizuotas-idealizuotas pedofilijos aktas? Moralinių barjerų, kuriuos
kaip žirgui tenka peršuoliuoti rašytojui Markusui, tikrai netrūksta, o pats
tyrimas taip pat labai intriguoja. Žavi ir autoriaus mokėjimas vadovautis visais
knygoje sukurtais rašytojų patarimais (kompozicijos atžvilgiu jos primena „užsklandėles“,
kai skaitytojas gali nueiti į tualetą ar užsiplikyti kavos), kurie pradeda vis
naują skyrių – duoda mums savotišką gero įtraukiančio romano schemą ir formulę,
bet ne tiek, kad pats romanas iškart taptų kaip išgliaudyta austrė. Rašytojas
palaiko romano „pulsą“, netgi, sakyčiau, genialiai, lyg virtuvėje
žongliruodamas tai detektyviniu, tai rašytojo, tai žmonių santykių peiliais. Priverčia
viskuo abejoti, nes vos tik Markusas kartu su skaitytojais priartėja prie
tiesos, pasirodo, kad tai tebuvo tik iliuzija, kuri virsta aklaviete. Nors
žinodami, kad tai tik aklavietė, nes tikroji tiesa paaiškės tik knygos
pabaigoje, vis tiek ne ką įdomiau skaityti, nes ir pačios aklavietės,
interpretacijos ne ką mažiau intriguojančios.
Tiesa, beveik nieko
nepasakiau apie Prano Bieliausko vertimą. Jis vienas mano mėgstamiausių ir,
mano nuomone, profesionaliausių vertėjų iš romanų kalbų. Juo visada pasitikiu
ir visada džiaugiuosi, galėdamas skaityti būtent jo vertimus. Vis įdomu
sužinoti, kaip jis vertė šį kūrinį, jo paties santykį, todėl pačios leidyklos
(idėja!) galėtų parengti savo internetiniuose puslapiuose interviu su vertėjais
apie jų išverstas knygas.
Ar galiu pasakyti, kad
tai labai gerai parašyta knyga? Taip. Ar galiu pasakyti, kad tai puiki
literatūra? Taip. Ar galiu pasakyti, kad užvertus knygą galvojau ilgai, kaip
rašytojas turėjo rašyti, kad parašytų šią istoriją? Taip. Tai knyga, kuri kaip
skeveldra, skaitytojui palieka emociniame lygmenyje savotiškas žymes. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą trumpai
ir aiškiai – tai geriausia, ką šią vasarą perskaičiau ir viena geriausių
apskritai šiemet skaitytų knygų, kurią be gailesčio rekomenduoju visiems geros
literatūros mėgėjams. O Alma littera
vėl kilstelėjo savo kartelę aukščiau, lyg vėlei į rankas būčiau paėmęs
neįkainojamą XX amžiaus aukso fondo serijos
knygą.
Jūsų Maištinga Siela