Sveiki, skaitytojai,
Tęsiant apie vengrų
kiną, noriu pakomentuoti neseniai matytą filmą „Baltas Dievas“ (vengr. Feher
Isten) (2014), kuris Tarptautinėje Kanų kino festivalyje pelnė specialųjį
žiūri prizą. Na, o aš su vengrų režisieriumi Kornel Mundruczo susipažinau
seniai, gal prieš kokius septynerius metus, kai per „Kino pavasarį“ buvo
rodytas jo vaidybinis filmas „Delta“, kuris, beje, man patiko, todėl nė
nedvejodamas režisieriui suteikiau šansą vėl mane pakylėti vidurio Europos
kinu.
„Baltas Dievas“ išties
puikus filmas, turintis emocionaliai suręstą scenarijų. Tikriausiai nedaug
europietiško kino, kuriame herojais tampa gyvūnai. Įdomiausia tai, kad šunys
filme buvo tikri benamiai, dresiruoti keturis mėnesius, o aš vis žiūrėdamas
įsivaizdavau, kaip šunų šeimininkai stovi šalia operatoriaus ir liepia atlikti
veiksmus. Pasirodo, nieko panašaus, nors pats režisierius prisipažino, kad
dirbti su šunimis nebuvo lengva. Tiesa, visi šunys po filmavimo surado savo
naujus šeimininkus...
Grįžtant prie filmo,
nori nenori imi lyginti su holivudiniais filmais apie gyvūnus. Šis toli gražu
neskirtas pramogai, jau vien pirmieji vaizdai iš galvijų skerdyklos gali
sukelti atmetimo reakciją, bet vėliau konstruojama mergaitės ir šuns analogiška
išlikimo ir sužvėrėjimo istorija. Aišku, pats finalas holivudiškai žavingas,
tačiau seno gero europietiško kino kur kas daugiau. Stiprus scenarijus, epinis
pasakojimas, paralelinės idėjos apie mergaitės gyvenimą ir brendimą, šuns
treniravimas ir perauklėjimas „geros širdies“ išties stebina, kaip ir pačių
šunų antplūdis į nesuvaldomą Budapeštą. Dinamiškas filmas, kuris manau patiks
tiek gurmanams, tiek paprastiems žiūrovams, o ir emocijų Jums tikrai
garantuoju, jeigu pirmąjį filmo dalį labai užsigeisite įsigyti šuniuką, tai per
antrą valandą galite labai greitai persigalvoti.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis:
80/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą