Knyga: Paolo Giordano "Pirminių skaičių vienatvė"

Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“. – Vilnius: Alma littera, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Daug kam patikusi italų rašytojo Paolo Giordano knyga Pirminių skaičių vienatvė netikėtai atsidūrė ir mano knygų lentynoje, nors šios knygos bumas, kaip jau supratau, seniai praėjęs ir likę parduotuvėse tik likučiai. Visos priežastys, kodėl šioji knyga tapo pasauliniu bestseleriu, daugiau ar mažiau, perskaičius romaną, tapo man aiškios. Knyga parašyta talentingo 25 metų rašytojo, kuris atsidūręs savo gyvenimo kelyje, jau spėjęs įleidęs šaknis į dirvą, bet tuo pačiu dar turi ką pasakyti apie pasaulį ir jauną žmogų kamuojantį nerimą – ir visai nereikia čia paauglių mėgstamas socialines temas, gvildenti, stumiant aprašomas mizanscenas apie pirmąjį seksą, cigarečių pakelį ar priklausomybę nuo narkotikų. Ne, tiesą sakant, Pirminių skaičių vienatvė nėra skirta knyga paaugliams. Knyga nuo pradžios iki pabaigos yra universali ir tinka visoms amžių grupėms, nepriklausomai nuo lyties.

Būtent knygos universalumas t. y., kad ją gali pasimėgaudamas skaityti paauglys ir pensininkas, žavi. Kai kas knygą pavadino „labai niūria“, bet nesupratau, kuo ji skaitytojui pasirodė tokia niūri. Neholivudiški personažų tipažai žavi nuo pat pradžių, jų psichologiniai niuansai, momentalūs apsisprendimai pagauliai užčiuopti ir išreikšti tekstu. Jau pradedu pastebėti dėsningą tendenciją, kad skaitytojams patinka ne tik „prieinamas ir įkandamas“ tekstas, kiek jo dvipolinė specifika, kai derinamas švelnus poetinis ir tikslus beletristinis žodis su tais dalykais, kurie šiaip paprastai laikomi nutolę nuo grožinės literatūros kanonų, pvz., šioje knygoje matematika ir literatūra tampa sąmokslo bendrininkėmis. Rašytojas pats baigęs fiziką, todėl tikslieji mokslai įkandami, suprantami ir tikriausiai juose rašytojas iš tikrųjų atradęs visatos ir pasaulio tvarkos dėsningumo grožį. Matematika tampa Matijos (vieno iš pagrindinio romano veikėjų) likimu – jis regi ir suvokia pasaulį išreikštą matematinėmis formulėmis. Net žiūrėdamas į grindų plyteles, jis jas gretina simetriškai, bando apskaičiuoti jų kampą ir pan. Šitaip mąsto genijai – tokie veikėjai, sakykime, holivudiniai, tačiau ne šiame romane, kur knygos veikėjus kamuoja vaikystėje patirtos psichologinės ir fizinės traumos.

Rašytojas Paolo Giordano.

Knyga apie žmogaus vienatvę ir jos dėsningumą, kaip kiekvienas iš jų susitvarko su savo būtimi knygoje pavaizduojama gana jautriai ir gyvenimiškai. Matematikos teorijos inkliuzai, ypač apie pirminių skaičių teoriją, atrodo, išties pagrįstos ir romane įgyja metafizinės poetinės plotmės. Aličė ir Matija sutverti būti kartu, bet jų likimuose bujoja kažkoks neperžengiamas ir niekaip neužpildomas tarpas, taip kaip ir pirminiai skaičiai, kurie savo vorelėje vienas prie kito priartėja, bet niekada nesusiliečia. Graži ir žmogiška teorija, tačiau knyga atmiežta egzistencinio liūdnumo, veikėjai neretai atrodo sutrikę, asocialūs, jiems reikia pagalbos, bet kartais atrodo, kad toji pakalba dar labiau juos pražudytų. Veikėja atrodo tarsi be gravitacijos, kosmoso sultyse, o tos sultys jų vienatvė, neišnaikinama jokiais būdais. Gal dėl to knyga ir gali pasirodyti skaitytojams niūroka, tačiau skaityti laimingą ir humoro atmieštą istoriją, pripažinkime, būtu šimtą kartų nuobodžiau. Būtent dėl savo randų tiek dvasioje, tiek fiziniame kūne veikėjai atrodo mielesni, su jais jauku jų vienatvėje. 

Rašytojas plėtojo ir Deniso, Matijos klasės draugo, savotišką meilės liniją. Homoseksualus klasiokas, neatstojantis nei per žingsnį nuo Matijos taip pat išgyvena savo dramą, jo vienatvė kitoniška, nors rašytojas jos vėliau atsikrato ir neplėtoja. Tėvų ir vaikų santykiai ne ką atrodo prasčiau nei šimtmečius užmigę ir užšalę ugnikalniai – ypač Matijos ir jo motinos, kuri negali sūnui atleisti už sesutės dingimą. Taigi ką mes turime? Aličė, kuri dėl tėvo kaltės tapo šlube, galiausiai įgijo ir valgymo sutrikimų, ištekėjo už nemylimo vyro Fabijų, ir Matija – netiesioginį savo sesers žudiką, besipjaustantį rankas ir pamišusį dėl skaičių... Sakykite, kaip tokių personažų nemylėti? Italų, ispanų ir prancūzų kalbų žinovas Pranas Bieliauskas, kurio ne vieną puikiai išverstą knygą jau esu skaitęs, todėl pasitikiu jo vertimais, kaip pasitikėjau Mariju ir Aliče.

Apskritai galiu pridurti, kad knygą perskaičiau gana greitai ir viskas taip greitai galvoje prabėgo, tarsi būtų prasisukusi kino filmo juostelė. Knyga įveikiama visiems, nestora, bet P. Giordano pavyko aprėpti žmogaus gyvenimo istorijas nuo vaikystės iki pat brandos, todėl skaitant jaučiama laiko distancija, besikeičiančių personažų aplinkybės, troškimai, tačiau ta vienatvė, paženklinta ir atsinešta iš vaikystės, veikėjus gaubia iki paskutinio puslapio. Galima tik klausti: ar įmanoma kovoti su prigimtine savo vienatve? Kartais atrodo, kad veikėjai pasiduoda savo prigimčiai, bet iki galo toji prigimtis neaiški, ar ji kartais nėra tik tvirtas psichologinis barjeras, kai žmonės tiesiog negali ir nemoka būti laimingi, džiaugtis vieni kitais? Ar tai tos vaikystės psichologinės traumos, o gal kaip tie pirminiai skaičiai – tiesiog jų tokia prigimtis, priartėti prie laimės ir nutolti, niekada prie jos neprisiliečiant? Matijas nekovoja, Aličė lyg ir bando apeiti savo sieną, bet irgi, apsupta savo patirties demonų, nusuka akis... Šiaip ar taip Pirminių skaičių vienatvė dar kartą įrodo, kad žmonės į pasaulį ateina vieni ir negali priklausyti niekam, išskyrus sau pačiam.

Graži knyga, kuri patiko, įsiminė ir tiesiog nerandu priežasties, kodėl ji neturėtų Jums patikti. Ak, taip, nebent niekada nejautėte vienatvės. Nors abejoju, šiaip ar taip, taip nebūna. Vienatvė yra didingas būvis, ar stipriai jos nekęstumėme, ar bandytume su ja susigyventi, nepriklausomai nuo to, ji išlieka visada tokia, kokia yra – neišmatuojama ir nesuprantama iki galo: ar tai dovana ar prakeiksmas.

Jūsų Maištinga Siela