Knyga: Alessandro Baricco "Novečentas"

Alessandro Baricco. „Novečentas“. – Vilnius: Alma littera, 2009 – 100 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie vandenyne plaukiojusį talentingiausią visų laikų pianistą Novečentą ir taip niekada neišlipusį į sausumą istorija tokia įtaigi ir svajingai užliūliuojanti, kad ji, rodos, tikrai turėtų turėti kokį nors prototipą. Kiek žinoma, šį personažą italų rašytojas Alessandro Baricco sukūrė fiktyvų, be jokio vargo įkvėpdamas legendinės dvasios dvelksmą, tarsi kokiam mediniam Buratinui padovanodamas gyvenimą. Pirmiausia Novečentas (ital. Novecento. Un mologo) buvo parašytas teatro scenai, vėliau 1994 metais iš pjesės atsirado ir ši knyga. Tai vienas žaviausių A. Baricco kūrybos laikotarpių, kai jis sukūrė, sakyčiau, pačias unikaliausias ir gražiausias savo knygas – Aistrų pilys, Jūra Vandenynas. Italų režisierius G. Tornatorė 1998 metais pagal šią kuklios apimties knygelę pastatė grandiozinę, vieną brangiausių italų istorijoje kino ekranizacijų Legenda apie pianistą.

Lietuvių kalboje šios mažos monologinės knygutės sulaukėme dviejų leidimų. Pirmasis 2000 metais, skirtas veikiau vaidinimui, o 2009 metais kiek kitokia estetiniu pagrindu, skirta veikiau brangiam atminimui ar net dovanai. Knyga daugiafunkcinė – ją galima remtis statant spektaklius, tai nesudėtinga ir gera medžiaga adaptuojant tekstą scenoje ir, žinoma, tai geras įkvepiantis tekstas sunkioms arba poilsio valandoms. Iš italų kalbos išvertė Audrius Musteikis.

Knygoje Novečentas, nors pagrindinis veikėjas Denis Budmenas T. D. Novečentas, tačiau visąlaik pasakojo vaidmens imasi pašalinis veikėjas – laivo trimitininkas, kuris laiko save geriausiu Novečento draugu. Iš šalies pasakojama istorija įgauna daugiau sakralumo, ilgesio ir legendos prieskonių, neapleidžia jausmas, kad pasakotojas poetizuoja, romantizuoja, suteikdamas mistinių niuansų savo istorijai. Citrinų dėžėje rastas Novečentas tampa tikra žvaigžde laive Virdžinietis, plaukiojantis po vandenynus. Iš šio laivo niekada neišlipęs Novečentas ir niekada jokio pianino mokytojo neturėjęs, tampa unikaliausiu šio instrumento meistru.

Alessandro Baricco

Talentas – tarsi galia, pranašumas prieš kitus laivo keliautojus, bet labiausiai unikaliu Novečentą daro jo charakterio savybės bei gyvenimo filosofija, kuri neįkandama ne tik skaitytojui, bet ir pačiam pasakotojui. Personažo ypatingumą gaubia kažkas neįvardyto, vidinė nujaučiama veikėjo paslaptis, kuri pasireiškia kartais absurdiškais poelgiais, kaip antai Novečentas susiruošia tik kartą per visą savo gyvenimą išlipti į krantą tam, kad pamatytų vandenyną iš sausumos. Tokių paradoksalių ir logiškai sunkiai paaiškinamų dalykų monologe yra ir daugiau, jie padeda sukurti žmogaus legendos įspūdį.

Alessandro Baricco yra talentingas istorijų pasakoti, būtent jam svarbiausia kūrinyje, įskaitant ir patį Novečentą, ne istorijos struktūra, ne charakterių ar įvykių kulminacija ir atomazga ir ne kitos teksto techninės dalys, bet būtent tai, kaip papasakota istorija –pasakojimo perspektyva, kuri reiškiasi gyvenimo filosofijos lygmeniu.

Pasaulėžiūros per ypatingą personažą žiūros taškas dažnai suteikia viltį, kad gyvenimas yra nepakartojamas, ypatingas ir be galo gražus. Novečento istorija, kad ir kokia ji tragiškos baigties (veikėjas susisprogdina ant dinamitų dėžės), teigia, kad gyvenimas yra trumpas, todėl gražus, kad gyvenimas yra pilnas galimybių ir tiek nedaug Novečentas (kartu ir mes visi) galime tomis galimybėmis pasinaudoti. Galbūt tų galimybių gausa ir išgąsdino tuokart Novečentą ant trečiojo laiptelio, lipant iš Virdžiniečio ir jis atgal sugrįžo ten, kur saugu. Galimybės gąsdina ir baugina, todėl jos dar gražesnės ir prasmingesnės.

„Nemanyk, kad aš nelaimingas: aš jau niekada toks nebūsiu (p. 73).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Demi Lovato - "Skyscraper" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tie, kurie žino ir yra girdėję atlikėją Demi Lovato – ją iškart priėmė arba tiesiog atmetė ir jos nekenčia. Tiesą sakant, niekada nebuvau jos klausytojas, labai vėlai atėjo kelios dainos į mano playlist‘ą ir nuo šiandien ji mane kaskart stebina savo juslingumu, ištartu galingu emociniu garsu, įtaigiomis frazėmis.

Jos daina „Skyscraper“ (liet. Dangoraižis) yra viena įsimintiniausių baladžių vis dar besitęsiančioje atlikėjos karjeroje. Daina priklauso kaip singlas trečiajam atlikėjos solo albumui „Unbroken“ (2011). Įdomu ir tai, kad prie dainos parašymo prisidėjo ir bene garsiausia pasaulyje estų atlikėja Kerli. Daina iš esmės buvo komerciškai sėkminga, nors niekur nepasiekė klausomiausių pozicijų, bet nuolat pakliūdavo į dešimtukus. Vien JAV-ose šio singlo parduota per pusantro milijonų kopijų.

Dainą apie apokalipsėje vis dar esančią fotografiją, kai pasaulyje dar stovėjo dangoraižiai D. Lovato įrašinėjo bene sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Vienu metu buvo patekusi į gydymosi įstaigą dėl psichologinių problemų, asmeninę kovą su antsvoriu ir patyčiomis ji įveikė, o daina „Skyscraper“ iš esmės atspindi tą jos kovą ir sudėtingą laikotarpį. Buvo nuspręsta, kad įraše išliks originalus vokalistės drebulys, nes tai sukels kur kas daugiau jausmingumo. Ką gi, ji nesuklydo, nes daina išties įsimenama. Pasiklausykime ir pasižiūrėkime vaizdo klipą, už kurį ji pelnė MTV apdovanojimą kaip geriausią vaizdo klipą su žinute pasauliui.

Žodžiai / Lyrics

"Skyscraper"

[Verse 1:]
Skies are crying, I am watching
Catching tear drops in my hands
Only silence as it's ending
Like we never had a chance
Do you have to make me feel like
There's nothing left of me?

[Chorus:]
You can take everything I have
You can break everything I am
Like I'm made of glass
Like I'm made of paper
Go on and try to tear me down
I will be rising from the ground
Like a skyscraper
Like a skyscraper

[Verse 2:]
As the smoke clears, I awaken
And untangle you from me
Would it make you feel better
To watch me while I bleed?
All my windows still are broken
But I'm standing on my feet

[Chorus:]
You can take everything I have
You can break everything I am
Like I'm made of glass
Like I'm made of paper
Go on and try to tear me down
I will be rising from the ground
Like a skyscraper
Like a skyscraper

[Bridge:]
Go run, run, run
I'm gonna stay right here,
Watch you disappear
Yeah, oh
Go run, run, run
Yeah, it's a long way down
But I am closer to the clouds up here

[Chorus:]
You can take everything I have
You can break everything I am
Like I'm made of glass
Like I'm made of paper
Oh Oh
Go on and try to tear me down
I will be rising from the ground
Like a skyscraper
Like a skyscraper

(Like a skyscraper)

Like a skyscraper
Like a skyscraper

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie pianistą" / "La leggenda del pianista sull'oceano" / "The Legend of 1900"

Sveiki,

Su italų režisieriumi G. Tornatore tikriausiai daugelis yra pažįstami iš tokių filmų kaip „Malena“ (2000) ar „Naujasis Paradiso kino teatras“ (1988), tad režisierius pasižymi ambicingais kino projektais ir puošniais, charakteringais pasakojimais. Štai jo pagal Alessandro Baricco knygą „Novečentas“ pastatytas vienas brangiausių itališkų kino juostų „Legenda apie pianistą“ (angl. The Legend of 1900) (1998) daugelį iki šiol kelia susižavėjimą pusiau pasakiškos atmosferos išgauta atmosfera ir ypatingu personažu.

Kadangi esu paveiktas A. Baricco knygų, tai negaliu išvengti vertinant lyginimo su jo kūriniu. Visgi filmas ambicingesnis ir labiau išplėtotas, jame yra atskirų siužetinių linijų, tad rašytojo monologinė knygelė atrodo ganėtinai kukli prieš šį filmą. Visgi filmas estetinės prabos, čia pasakojama stebuklinga vieno žmogaus kelionė per vandenyną, kuris taip niekada ir neišlipo į krantą, istorija. Filmas iš esmės geras, turintis parako ir nepasenęs – puikiai, sakyčiau, tiktų ir mokyklinei programai, ir seniems, ir žiūrėti su šeimomis, ir atskirai. Beveik trijų valandų trukmės epe nusifilmavo tuokart labai garsus ir vertinamas aktorius Tim Roth, kuris, nieko nepridursi, labai tiko šiam vaidmeniui.

Kas galbūt kėlė nusivylimą, tai tam tikri iškreipti dalykai, kaip antai pagrindinio veikėjo vardas – 1900-asis. Argi nebūtų paprasčiau palikti Novečentas, kuris ir žymi naujo šimtmečio pradžią? Dabar veikėjas vadinamas kaip koks karcerio numeris ir absoliučiai neskamba, turint galvoje, kad A. Baricco literatūrinė kalba skambiai poetiška. Lygiai tas pats su filmo pavadinimų – kiek kalbų, tiek variantų ir ne visada patogių liežuviui.

Kaip jau įprasta šiam režisieriui, taip ir šiame filme, yra kažkas mistiškai patrauklaus, užburiančio ir dvasingo, bet kartu yra ir nuobodžių, neefektingų ir nepasiteisinančių sprendimų, kaip antai ašarą turėjusi nubraukti finalinė scena, kada veikėjas sako paskutinį savo monologą-išpažintį. Tuo metu viskas atrodė be galo ištęsta, praėjusių dešimtmečių kino šabloninė beskonybė. Bet visumoje filmas pozityvus, keliantis sentimentus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amityvilio siaubas: Pabudimas" / "Amityville: The Awakening"

Sveiki,

Siaubo filmas „Amityvilio siaubas: Pabudimas“ (angl. Amityville: The Awaking) (2017) yra naujos siaubo serijos tęsinys. Tiesą sakant, nieko neprisimenu, kas buvo pirmojoje dalyje, bet žinoti tikriausiai ir nebūtina, jeigu norite pamatyti šį filmą.

Apie dvasių ir piktųjų jėgų apsėstus namus – pilna filmų. Vieni geresni, kiti šiaip sau, kiti veikiau primena komediją nei siaubą. Šis filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, nors nieko gero ir nesitikėjau. Istorija pasakoja, kaip jau įprasta, pernelyg šabloninę istoriją: nauja šeima atsikrausto į namą, kuriame tvyro blogis. Palaipsniui vyksta mistiniai ir nepaaiškinami dalykai. Naujovė tik viena – vienas iš veikėjų guli komoje ir į kurį, žinoma, kėsinasi piktoji jėga.

Tiesą sakant, filme yra keletas šiurpių vietų, dėl ko galbūt ir galima žiūrėti šį filmą, tačiau vertinant visą šį „šedevrą“, galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų vienadienių siaubo filmų, kurie pasimiršta su visais savo pavadinimais. Istorija paprasta, scenarijus prikamšytas klišių, vaidyba abejotina, nes reikia gi įgyvendinti prasto scenarijaus šabloniškus vaidmenų tipažus. Labiausiai, kaip galima numanyti, klišių klišė tampa pagrindinė veikėja – užsispyrusi kvaila paauglė, kuri įsivelia į nemalonumus. Vakaro fonui skirtas filmas nieko gero nežada...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 4.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Kainas"

Jose Saramago. „Kainas“. – Vilnius: Kitos knygos, 2013 – 136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Legendinis portugalų rašytojas Jose Saramago (1922-2010) yra puikiai pažįstamas lietuviams skaitytojams, kadangi turime išsivertę ne vieną kūrinį. Jo literatūra pasižymi novatoriška ir tik autoriui būdinga raiška bei aštriomis visuomenę bei religiją kritikuojančiomis temomis. Pirmoji knyga, kurią kažkada perskaičiau, buvo alegorinis kūrinys Aklumas – po puikios ekranizacijos knyga tuokart jau nebeatrodė tokia paveiki, tikriausiai dėl to, kad pirmiausia reikėjo skaityti kūrinį, nes tai idėjinės literatūros lygmens autorius. Ilgai „užkrito“ J. Saramago, kol visai netikėtai vėl panorau paskaityti jo kūrybos. Pirmiausia – Kainas (protugal. Caim) dėl to, kad knygos apimtis ne tokia ir didelė, tad ir kamuotis nereikėtų.

Kamuotis vis dėlto neteko, tačiau storesnės knygos nenorėčiau. Beskaitydamas vis prisiminiau kaip skaičiau Vinco Krėvės Dangaus ir žemės sūnūs, kuris ilgai ir kamuojančiai tirtėjo mano rankose. Tiesą sakant, šie du kūriniai turi tam tikrų panašumų, kadangi pagrindiniai personažai yra kamuojami gyvenimo prasmės ir abejonių.

Pagrindinis veikėjas – po laiką ir Senojo Testamento įvykius keliaujantis brolžudys Kainas. Taip jau įprasta, kad J. Saramago mėgsta Biblijos perversijas, suteikti diskusinių ir gal kiek šventvagiškų prieskonių, kadangi neretai kaip ir rašytojas, taip ir jo pagrindinis veikėjas yra kryžkelėje – nuolat abejojantis ir ieškantis loginių sąsajų tarp brukamų gražių pamokančių pasakaičių ir to, kaip iš tikrųjų galėjo būti. Pavyzdžiui, Kainas, atsidūręs Nojaus laive, iš tikrųjų atsiduria ne romantiškai bangų talžomame laivelyje, o tikrame mirties fabrike, kur reikia kuopti smirdintį gyvulių šūdą, apie kurį nė šiukštu neužsimenama Senajame Testamente. Tokių nudvasinančių ir prie žmogaus fizinių poreikių priartinančių detalių gausa užpildo visą kūrinį, pradedant seksualiniais geiduliais ir baigiant išsituštinimu.

Įdomi ir pasakotojo pozicija, savo leksika laviruojanti tarp šiuolaikinio skaitytojo ir Biblinio žodyno. Kalba tampa aiškinamuoju ir interpretuojančiuoju tiltu, jungiančiu nūdienos skaitytoją su senosiomis istorijomis. Nors kalboje dominuoja sakralusis šventraščių stilius, bet retkarčiais pasakotojas ima ir prabyla nevengdamas technologijų ir Naujųjų laikų terminijos, kaip antai apibendrindamas Adomo ir Ievos veiklą Rojuje.

Kainas kaip personažas atlieka keletą funkcijų. Viena iš jų – asmeninė prakeiksmo istorija, kuri tikriausiai labiausiai ir jaudina visoje šioje istorijoje. Po Abelio nužudymo, Dievas jam suteikia žymę, kuri tampa ir kelrode žvaigžde, ir prakeiksmu. Keliaudamas ant asilo, jis patenka į paralelines šventraščio istorijas, kuriose atlieka savitą vaidmenį. Kyla klausimas: ar Dievas sąmoningai leido Kainui stebėti tuos įvykiu ar ir juos nulemti, o gal tai tik tėra atskiras paralelinis pasaulis, savotiškas tų įvykių vakuumas, skirtas Kaino atgailai ir perauklėjimui, dvasios sustiprinimui? Šio atsakymo J. Saramago nepateikia ir tai lieka kaip viena iš daugelių interpretacijų. Kita funkcija – Kainas savotiškas kompasas, kišeninis Senojo Testamento atlasas, susipažinimui su senuoju žiauriuoju ir kerštaujančiu Dievu.

Jose Saramago

Kelionės laiku ir erdvėje, paraleliniai pasauliai, kurie vienaip ar kitaip sudaro Senojo Testamento pasaulį, primena ne vien tik Biblijos pasaulį, bet veikiau prakeiktąjį Kainą, kuris panašus į velnio vedžiojamą Faustą – jis visaregi, tačiau niekaip negali perprasti Dievo plano. Tiesą sakant, iki galo neaiški ir paties J. Saramago pozicija, nes jis sukūrė tokį savo interpretacijos modelį, kad interpretuoti galima dar daugiau. Senajam Dievo įvaizdžiui suteikė vieną išskirtinį bruožą, ne kartą minimą tekste – Dievas buvo itin pavydus, todėl kerštingas. Kitą vertus, tai lyg ir prieštarauja, pavyzdžiui, Jobo išbandyme, kada Dievas vaizduojamas abejingas, lažindamasis su pačiu Šėtonu dėl Jobo išbandymo. Pasitelkęs prieštaraujančius Dievo ir jo veiksmų įvaizdžius, autorius sukuria tirštą abejojančiojo Kaino terpę. Kainas bando perprasti Dievą ir su juo grumiasi – panašu į Sizifo mitą, nes Dievo jis niekada neįveiks šioje amžinoje kelionėje, nes įveikti Dievą, reiškia jį perprasti.

Jeigu ieškosime moralinių ir Biblijos nutviekstų konkrečių Dievo įvaizdžių – jų nerasime, viskas tarsi sudaryta iš gėrio ir blogio, todėl Dievas atrodo neįveikiamas ir savo poelgiais kartais primenantis patį Šėtoną, o kai kada gailestingą ir dosnų Viešpatį. Štai ką sako apie Dievą pats Kainas: „Nes tik pamišėlis, nesuvokiantis savo veiksmų, galėtų prisipažinti esąs dėl šimtų tūkstančių žmonių mirčių, o paskui elgtis taip, tarsi nieko neįvyko, o jei tai nėra tikras, neapsimestinis pamišimas, vadinasi, tai grynas, pats tikriausias blogis (p. 102)“.

Galbūt viena iš interpretacijos briaunų galėtų būti Kaino prakeiksmas nuolat nekęsti Viešpaties. Nors Kainas yra suformavęs praktiškai beveik visas krikščioniškas dorybes, tačiau toji nužudymo dėmė jį sekina, bet kova su Viešpačiu teikia jam stiprybės. Pažinęs laiko labirintuose nuožmųjį Dievą, Kainas tarsi tampa antikos pusdieviu, kovojančiu prieš olimpiečius, šiuo atveju prieš Dzeusą, kad padėtų mirtingiesiems. Visgi visą kūrinį skaitant, neapleidžia jausmas, kad Dievas Kainui paskyrė tam tikrą misiją kurti moralinį žmonijos pagrindą, todėl Kainas dalyvauja svarbiausiuose ir žiauriausiuose Senojo Testamento įvykiuose. Kad Dievas yra vienu žingsneliu priekyje, o jo įvaizdis pateikiamas tik pačiam Kainui, pamasinti atsiskleisti jo vidiniams gerumo resursams, atrodytų logiška, nes kuo piktesnis atrodys Dievas, tuo Kainas labiau bus nuolankesnis žmonijai ir tai bus savotiškas atpirkimas ne Dievui, bet tam, kam atėmė gyvybę – žmogui. Kita pusė – J. Saramago spjauna į gėrį ir Dievą, ir tiesiog sako, kad gyvenimas iš esmės neteisingas, kad Dievas ir yra dėl savo apsileidimo Šėtonas, jis siunčia kančias žmonijai, o Kainą pavertė stebinčiuoju, mėgaudamasis jo sopuliais.

Paskutinis J. Saramago kūrinys Kainas, nors ir mažos apimties, tačiau savo interpretacijų gausa stelbia tikriausiai net paties Senojo Testamento interpretavimo galimybes. Šėtoniška šioji istorija kur kas žmogiškesnė ir logiškesnė ir tik pats skaitytojas sukuria savo prasmių versiją. Dėl savo pasakojimo gylio, lengvo stiliaus, manau, dar tikrai sugrįšiu prie J. Saramago kūrybos, juolab, kad namų lentynoje manęs laukia jo romanas Praregėjimas.

Jūsų Maištinga Siela

Alessandro Baricco knygos / Books by Alessandro Baricco / I libri di Alessandro Barricco

Sveiki, skaitytojai,

Knyga yra toks „sutvėrimas“, kurį galiu įvardyti kaip priklausomybę. Sunku patikėti, juk priklausomybė tik alkoholis, seksas ir išmanieji telefonai... Dar velniai kas žino. Vienos knygos greit pasimiršta, kitos įstringa. Kaip ir rašytojai. Štai italų rašytojos Alessandro Baricco rašo universalias knygas, kurios tiek Švedijoje, tiek Turkijoje, tiek Argentinoje bus paskaitomas ir nereikia ten išmanyti etinių dalykų ar tuo labiau religinių.

Nors yra ir Lietuvoje kritikuojančių šį rašytoją, kad neva jo knygos pernelyg vaikiškos, poetiškos, siužetai išskydę... Tebūnie, bet tai rašytojas, kurį, bent jau man, gera skaityti. Tiesą sakant, jo tekstų vibracija pakylėta, turint galvoje, kad skaitau vertimus, tai kas slypi daugiau nei už kasdienių socialinių niuansų. Tad žaviuosi jo knygomis. Et!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karvių sąmokslo teorija" / "Cowspiracy: The Sustainability Secret"

Sveiki,

Žinote, kai tiek daug sukuriama filmų apie įvairias sąmokslo teorijas, pradedant visokiais tamplieriais, religijomis ir sektomis, užvaldančius civilizaciją ir net ateivius, kad net sunku po to atsikvošėti, tačiau ekologija ir neatsinaujinantys Žemės ištekliai bei žmogaus vartotojiškumas yra tai, kas matoma plika akimi ir mes visi prie to prisidedame kasdien. Apie tai filmas „Karvių sąmokslo teorija“ (angl. Cowspiracy: The Sustainability Secret) (2014), kurį režisavo Kip Andresen – man jau žinomas iš kitų tiriamųjų filmų dokumentinių filmų kūrėjas.

Iš esmės šiame filme jis atskleidžia gal jau kai kam nebeseną naujieną apie tai, kad planetą kur kas labiau niokoja gyvulininkystės verslas nei, tarkim, naftos ištekliai. Visi apie gyvulininkystę ir mėsos valgymo tradicijas linkę šnekėti pakuždomis, tarsi tai sveika, priimtina, juk taip buvo su seneliais, proseneliais... Tačiau filmas atskleidžia baisią statistiką apie gyvulininkystės taršą – kiek milijardų gyvulių paskerdžiama, kiek reikia gėlo vandens išauginti jautį ir kiek mėšlo kasmet užtektų padengti žemyną! Iš esmės gyvulininkystė kažkada buvusi mūsų civilizacijos pamatas tampa tikru planetos prakeiksmu, bet baisiausia, kad didžiosios kampanijos, netgi tokios kaip Greenpeas – tyli ir tokiais dalykais nesidomi, nes rinkoje sukasi galia ir dideli pinigai. Iš esmės filmas yra viena varginanti ir pavojinga tiriamoji kelionė po organizacijas, kad net keista, kaip tyrėjas dar gyvas po šio filmo... Galbūt viešumas ir yra vienintelė priežastis, kad jis dar gyvas, nes tik matomumas neleidžia su juo susidoroti...

Iš esmės, bent man, šiame filme lyg ir nieko naujo nebuvo, nors jo tikslas – grynai švietėjiškas. Net neabejoju, kad pradedančiajam sveikai maitintis ir mąstyti apie Žemės planetos ateitį šis filmas yra būtinas. Tokie filmai yra tiesiog sąmoningumo budintajai, o egoistams – propagandinis šlamštas.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolis ir velnias" / "Монах и бес"

Sveiki,

Bežiūrėdamas vieną naujesnių naujojo rusų kino filmų „Vienuolis ir velnias“ (rus. Монах и бес) (2016) staiga prisiminiau Gogolio tekstus ir tą patį klasikinį Sovietų Sąjungos siaubo filmą „Baubas“, tiksliau ne tą klasikinę versiją, bet tą, kurią sukūrė prieš ketvertą metų ir taip puikiai visi žiūrovai sumalė į miltus, o man taip gražiai susižiūrėjo tie etniniai, religiniai ir komedijos junginiai, kad iki šiol tą filmą prisimenu kaip sodrų pavyzdį, jog rusų kinas nėra vien tik mafija ir tas, kuris savo tėvynėje uždraustas, nes kritikuoja sistemą.

„Vienuolis ir velnias“ savastimi kažkiek primena naujausią „Baubo“ versiją, nes jame esti šėtonas ir žmogelis, kamuojamas religinių išbandymų. Šėtono ir žmogaus kelionė virsta piligrimine kelione į Šventąją žemę, kurios metu pats šėtono princas netenka savo galių ir prisilietęs prie tikinčiųjų galios ima virsti žmogumi. Aišku, filmas prisodrintas paradoksalių juokelių, kuruos kelia juodas davatkiškumas ir kaltės atpirkimas – ypač pirmasis pusvalandis, kuris vietos vyskupui tampa tikru išbandymu su apsėstuoju tikinčiuoju. Filme net šmėkšteli caras Aleksandras, tad istoriniai aštuonioliktojo amžiaus atributai, ypač tiems, kurie simpatizuoja šiai epochai, manau, yra ką pamatyti.

Šmaikščios situacijos, konfesijų atstovų išbandymai ir velnias toli gražu neprimenantis „seksovo“ Liuciferio, kokį mėgsta vaizduoti, tarkim, amerikiečiai, rusiškajame variante man labiau priminė visa savo pateiktimi miuziklą „Velnio nuotaką“ ar senąsias čekų pasakų ekranizacijas. Pasiilgusiems užkeiktų kūdrų, meldų ir paprastų vietovių, manau, filmas patiks. Visgi neapleidžia jausmas, kad visas filmas nufilmuotas labai teatralizuotai, tarsi išlaužta iš piršto, stengiamas tyčia hiperbolizuoti, norint išgauti kuo daugiau ekspresijos. Tiesą sakant, filmas ir yra pastatytas kaip vienas didelis teatras ir tik išmaniųjų technologijų t. y. grafinių dizaino nepanaudojimas tėra tik vienas didelis žingsnis, kuo šis filmas, tarkim, nėra panašus į „Piktadarės istoriją“ – juk istorijos atsivertimo esmė tai ta pati.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių namai" / "Marrowbone"

Sveiki,

Esu iš tikrųjų visokių siaubo ir mistinių istorijų fanatikas ir kaskart sukirbu, kai gaunu galimybę ką nors pažiūrėti iš šios serijos filmų. Vienas laukiamiausių filmų buvo ispanų režisieriaus Sergio G. Sanchez filmas „Šešėlių namai“ (angl. Marrowbone) (2017). Na, režisierius yra dirbęs prie ispanų mistinio filmo, kuris, beje, man labai patiko, „Prieglauda“ (2007), tad beveik nekilo įtarimų, kad filmas pateisins mano lūkesčius.

Iš esmės neklydau, nors filmo pradžia ganėtinai simboliška ir klišinė – senas namas, į kurį įėjus „stebuklingai“ pamirštami prisiminimai, prie mirusios motinos ketveriukė ištiesia rankas ir prisiekia amžinai būti neperskiriami... Vis galvoji, kad šitiek  šablonų, šitiek nevykusių teatralizuotų ir nenatūralių klišių gausa užslopins visas žiūrovų jusles. Vėliau, žinoma, režisūriniai reikalai pagerėja ir žiūrovas panardinamas į mistinę istoriją, tad kiek daugiau tokių filmų matęs žmogus tikrai suuos, kad visu filmu metu su veikėjais yra kažkas kitaip. Tiesą sakant, dalį filmo mįslės įminiau vos tik jam prasidėjus, kita dalis – kaip tai įvyko, teko sulaukti jau filmo atomazgos.

Džiaugiuosi, kad režisierius susikvietė jaunosios kartos aktorius, kuriems jau keleri metai simpatizuoju ir, manau, kad bent keli iš jų turi realius šansus tapti tikrais veteranais. Jeigu turėčiau keletą priekaištų dėl režisūrinių sprendimų, tai stipriąja šio filmo dalimi visgi laikyčiau patį scenarijų – nuoširdžiai išbaigtas pasakojimas, kuriam pasibaigus tikrai aišku, kad jokio tęsinio nebus, nes jo ir nereikia. Filmas turi savito žavesio, baugumo, kriminalinio ir mistinio užtaiso, kuris leidžia kai kada pašiurpti. Gal visko norėjosi dar sodriau, dar labiau hiperbolizuoto, kaip antai nuostabiai atmosferiškai sukurtas „Kiti“ (2001), tačiau matyt režisieriui buvo svarbu išlaikyti balansą tarp siaubo ir realių įvykių filmo metu tokiu būdu slepiant kai kurias siužetines gijas. Šiaip tai vienas geresnių per pastarąjį pusmetį matytų mistinių siaubo filmų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Šerelytė "Žvaigždžių medžiaga"

Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tie, kas žino šiuolaikinę lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau perskaityti Metų knygos titului paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu – R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši rašytoja šįkart nustebins.

Žvaigždžių medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios, regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui. Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį, susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?

Siužetinė linija iš pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį, kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina, persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas (p. 20).“

Be Timio kasdienybės didžiąją pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu, tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę, nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo nuojauta ar net potrauminė reakcija.

Renata Šerelytė

Iš esmės kriminalinė istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto, antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje programinė Evelina.

Renatos Šerelytės stilius be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu, kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.

Knygos aktualumas traukia skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių medžiaga, o tik jos forma. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" / "Crouching Tiger, Hidden Dragon"

Sveiki,

„Protas ir jausmai“, „Kuproto kalno“ ir kitų filmų hitų režisierius Ang Lee vienas žinomiausių darbų yra „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (angl. Chrouching Tiger, Hidden Dragon) (2000), kuris buvo apdovanotas net keturiais „Oskarais“, tarp jų – geriausias filmas užsienio kalba. Režisierius kuria tikrus hitus, jo filmai virsta klasikiniais, prisiminkime ir tą patį estetiškai puikiai sukurtą ir pateiktą „Pi gyvenimas“.

„Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ – tai estetikos gomurio verta kino juosta, paremta rafinuota kiniška klasikine kultūra. Čia rasite ir kovų menų, kurie primena šokius, čia rasite daug kostiumų, atmosferos ir, žinoma, visam pasaulyje suprantama meilės istorija. Prabanga tviskanti kino juosta išties vos tik pasirodžiusi galėjo stebinti žiūrovus savo estetiniais niuansais, bet žiūrint šiandien, kiek juokinga, nes nuolatos įsivaizduoji aktorius ant pririštų lynų ir skraidančius ant kartoninių namų stogų. Tai, kas buvo prieš aštuoniolika metų tikra kino magija ir pasigerėjimas, šiandien jau kelia šiokių tokių abejonių. Gal net ne abejonių, kiek sentimentų, kaip iš pažiūros paprasti sukurti dalykai priversdavo aikčioti, o dabar, atėjus kompiuterinės grafikos erai, net ir pats prabangiausias filmas kartais kelia žiovulį ir norisi sprukti iš kino salės.

Visgi tai įdomi istorija ir bent man, senosios kinų kultūros mėgėjui, buvo smagu pasižiūrėti ne tik stilingas kovų scenas, bet ir ištyrinėti magišką ir egzotišką atmosferą, pritvinkusią kiniškos mitologijos ir kultūros atributų. Žinoma, filmas absoliuti klasika, kuris jau niekada nepasens ir taps pavyzdžiu dar ilgai kitoms režisierių ir žiūrovų kartoms.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): graikų poetas Yiorgos Chouliaras (Γιώργος Χουλιάρας) apie kūrybą

Sveiki,

Perskaitęs „Literatūroje ir mene“ graikų kilmės poeto Jorgas Chouliaras (g. 1951) interviu apie kūrybą, norėjosi šį bei tą pasibraukti pieštuku. Nežinau, ar sutikčiau su šio poeto visomis mintimis, tačiau diskusijai išties įdomus jo požiūris ir suvokimas apie meilę, mirtį bei kūrybą.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Plastiko mikroelementai Arkties vandenyse - šiukšlinkime, kol pastipsime

Sveiki,

Jau visa savaitė iš galvos neiškrinta perskaitytas faktas apie plastiko mikrodaleles Arkties vandenyse. Galima tiesiog nuprotėti – ar neužtenka savų problemų, kad reikia galvoti apie kažkokį užterštumą Arktyje? Galbūt. Tačiau mane tai sukrėtė. Juk Arktyje ledas, daug gėlo švaraus kondensuoto lede vandens? Pasirodo, nė velnio. Vandenynų srovės nuneša ten mūsų nuostabios civilizacijos daleles ir paverčia planeta sąvartynu.

O pasirodo yra šitaip. Mokslininkai paėmė vandens mėginį ir per mikroskopą ištyrė Arkties vandenuką, kuriame rado net 17 skirtingų plastiko dalelių! Septyniolika! Pradedant guma nuo padangų ir baigiant nailonu, skirtu pėdkelnėms gaminti. Ir visa tai viename litre atsitiktinio iš pažiūros švaraus jūros vandens mėginyje.

Per paskutiniuosius tris metus tų elementų padaugėjo keletą kartų. O mes net žoleles prekybos centre perkame, kad tik ne palaidas, o būtinai į plastiką suvyniotas, juk tai taip kelia saugumo ir šviežumo įspūdį, kad nė nepagalvojame, kiek kasdien išmetame šios medžiagos. Palyginimui – kasdien žmonija sunaudoja apie milijardą vienkartinių plastikinių kavos puodelių. Sudėkime tokį kiekį, pavyzdžiui, Vilniaus centre. Vienos dienos porciją. O visų metų? Dešimtmečio? Miesto, savaime, aišku, nebeliktų. Plastiko ledynmetis užklotų sostinę kilometriniu sluoksniu. Ir tai vien tik puodeliai, o kur padangos, sudėto maisto išsinešti pakuotės ir kiti dalykėliai? Mes maudomės tame plastike.

Truputį koktu, kai iš plastiko daromos kalėdinės eglutės ir tai vadinama ekologija, nors po to vis vien bambaliai ir pliauzės atsiduria aplinkoje. Nereikia viso to liūdno karnavalo vadinti ekologija.

Nieko nuostabaus, kad saulė šviečia. Ir nieko nuostabaus, kad plastikas šyla vandenyne. Ir nieko nuostabaus, kad vyksta klimato kaita. Ir nieko nuostabaus, kad per savo neišmanymą ir egoizmą vieną dieną išnyksime. Ai, bet kam apie tai galvoti...

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuvos elito patyčių pliūpsnis - veidrodis dažno lietuvio

Sveiki,

Prisiminiau po „Eurovizijos“ sprogusias vadinamojo elito patyčių pliūpsnius nugalėtojai Nettai iš Izraelio. Iš esmės man jau Eurovizija buvusi nebuvusi – praėjo ir pamiršau, tačiau neadekvatūs reagavimai ir patyčios iš tikrųjų atskleidžia keletą tiesų apie mūsų tautą.

Visų pirma, pašiepti – tai kompensuoti savo menkavertiškumą, Eurovizijos atveju – numalšinti savotišką Ievos dainos neįvertinimą. Juk panašiai elgiasi ir mokiniai gavę prastą įvertinimą – šiaušia ir kolioja mokytojus, bandydami pakelti savo emocijų lygį, tikėdamiesi iš aplinkinių pritarimo. Tai nebrandus žingsnis, kuris demaskuoja mūsų brandos, netolerancijos lygį. Arba kaip vienoje spaudoje buvo pabrėžiama – mūsų elitas supuvęs iš vidaus.  Bet juk ne vien elitas sprogdino pašiepiančias žinutes, bet ir dažnas lietuvis. Nenorėkime, kad mūsų žinomi žmonės būtų kažkokios kelrodės žvaigždės, jeigu etatinis lietuvis irgi toks.

Antra – neadekvatus žurnalistinis atakavimas tų, kurie prasižengė. Visur publikuota Jurgos Lago fotografija ir antraštė su „stora boba“ kuo aiškiausiai atrodo kaip bausmė pačiai Jurgai Lago. Kiek dabar turi stiprybės moteris, kurią dabar viešai teisia visi? Aš tikriausiai jausčiausi šlykštus kiekvieną akimirką, nes neturiu tokio chamizmo, kad man viskas dzin. Prisiminiau tokias mergaites iš Marijampolės, kurios šlapinosi ant kapų, filmavosi ir po to kaip juokelį paskleidė po internetą – tėvams didžiulis šokas, mergaitės net į mokyklą nebegali eiti... Juk tai savotiškas nusikaltimas ir bausmė.

Gaila, kad taip skaudžiai turime mokytis iš savo klaidų, tačiau ar turime kitą pasirinkimą?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marisha Pessl "Naktinis filmas"

Marisha Pessl. „Naktinis filmas“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 768 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinį dešimtį metų neturėjome skųstis verčiamais į lietuvių kalbą kuo puikiausiais detektyviniais ir kriminaliniais trileriais. Šioje literatūros nišoje, žinoma, daugiausia dominavo skandinavų literatūra. Niekada nebuvau itin didelis šios literatūros mėgėjas, tačiau, ką teko skaityti, tas labai įtraukdavo, bet nesunku pastebėti bendras tendencijas po kokių penkių perskaitytų skirtingų autorių knygų ir tokia literatūra tiesiog išsikvepia. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tokių knygų buvau pradėjęs vengti.

Bet nelabasis atvedė kartą į knygyną ir tarp naujienų radau amerikiečių autorės Marisha Pessl storiausią detektyvinį romaną Naktinis filmas (angl. Night Film), kurios atgalinė anotacija tiesiog žaibiškai įtraukė, kad per Vilniaus knygų mugę ėmiau ieškoti šios knygos ir, žinoma, įsigijau.

Tiesą sakant, sutinku, kad tokios kompozicijos knygos dar neteko skaityti kaip ir šiemet pasirodžiusios Eleanor Catton romaną Šviesuliai – išties įdomios ir netikėtos struktūros kūriniai, tačiau būna ir taip, kad struktūra stulbinanti, bet pasakojimas susitraukęs į varškės grūdelius ir ne visada „kabina“. Naktinis filmas visų pirmiausia patraukia savo tamsiomis ir paslaptingomis idėjomis, specialiai šiam romanui sukurtais periodinės spaudos straipsniais, fotografijomis bei internetiniais susirašinėjimais, kuriuos skaityti, prisipažinsiu, buvo kur kas įdomiau nei pačią romano detektyvinę liniją.

Autorei pavyko sukurti savotišką kino mitą apie paslaptingą režisierių Kordovą, apie kurį visuomenė tiek mažai žino. Siaubo filmų kūrėjo prototipas panašus į kelių iš tikrųjų gyvenusių „tamsių režisierių“ asmenybių, vienas ryškiausių, savaime suprantama, Alfred Hitchcock. Apie Kordovą pateikta informacija išties išmoningai ir viliojančiai, kad nesunku įsitraukti į detektyvą, nes būtent Kordovos asmenybė, jo tamsios paslaptys ir kuriama antžmogiškas įvaizdis (magas, burtininkas, kerėtojas, vampyras, vunderkindas ir kt.) kaitina skaitytojo vaizduotę. Taip pat ir jo dukros Ešlės gyvenimo ir mirties istorija, apipinta daugybės mitų ir paskalų. Du tamsūs kertiniai akmenys, kuriuos bando išsiaiškinti trijulė – žurnalistas Makgratas, nevykėlė aktorė Nora bei keliaujantis valkata Hauperis.

Būtent šioji trijulė, jų susitikimas, šalutiniai pokalbiai buvo silpniausioji romano dalis, nes priminė pigius amerikietiškus meilės romanus ar net tuos pačius prastus filmus su komedijos elementais. Tie standartiniai juokeliai, tipiniai charakteriai tiesiog gali net suerzinti, ypač tuos, kurie neturi imuniteto populiariosios literatūros klišėms. Romane viso to banalaus flirto, kai kurių detektyvo ir jo padėjėjų pokalbių galėjo apskritai nebūti, nes būtent per daug skiriama dėmesio šalutiniams bereikšmiams įvykiams, pavyzdžiui, žurnalisto ir dukters Sem bendravimas tiesiog trukdydavo augančiai romano įtampai ir imdavo jaustis nereikalingas užtęsimas, kuris sukeldavo jausmą, kad autorė nori tikriausiai išauginti galingą ir didingą pasakojimą daugžodžiaudama. Kad autorei pavyko ambicingas ir sudėtinas detektyvas, tuo net neabejoju, tačiau 150 puslapių sutrumpinti tekstą, atsisakant personažų pasisėdėjimų kavinėje vėl apibendrinant dialogu, ką ir taip ką tik perskaitė skaitytojas, jau toli gražu primena karvės žolės atrajojimą, o ne juvelyrinį romaną.

Marisha Pessl.

Turiu priekaištų ir dėl trijulės charakterių kūrimo. Kitą vertus, klišes būtų galima pateisinti, kad Marisha Pessl kūrė sąmoningai pagal filmams būdingą logiką, o ne dėl to, kad nesugebėjo nuo to pabėgti. Užmojis rekonstruoti klasikinių detektyvinių filmų aplinką ir dėsningumą ir net „išauginti“ kaip perregimą realybę yra stiprios fikcinės literatūros pavyzdys, kur nestandartiniai ir originalūs sprendimai sukuria hipnotizuojantį pasakojimą, kurios svarbiausias intrigos pamatas yra abejonės dėl visko, netgi dėl to, kaip vyksta Makgrato tyrimas.

Ar bereikia sakyti, kad romanas labai amerikietiškas? Jame pasitelkiama tiek mistikos, tiek apgaulės, kad skaitytojas būtų įklampintas į abejones, kad atrodo, jog visa knyga yra skirta vien tik užuominoms ir paslaptingoms nuorodoms, o atsakymų niekada nesulauksime. Aišku, autorė, kaip ir galima numanyti, iki pat paskutinio sakinio išlieka ištikima dviprasmybėms. Iki galo taip ir neaišku, kur nuvedė žurnalistą Kordovos byla, tačiau to žinoti ir nereikia, kadangi pats smagumas ir yra nežinomybė ir siužetiniai klystkeliai bei vingrybės.

Stipriausia visos šios knygos pusė yra idėjinis lygmuo – sukurti knygoje filmo jauseną, kad esi nuolatos filmuojamas, kitaip sakant, realybė tampa filmu, kuris yra tikresnis už pačią realybę. Panašiai kaip Makgratas pasijunta praradęs pusiausvyrą ir sveiką nuovoką, taip ir skaitytojas, sekdamas Makgrato klystkeliais. Pasitelkdama įvairių žanrų formas, autorė sukuria ištisą hipnotizuojančią realybės pojūtį, kurį tikriausiai nesunkiai būtų galima ekranizuoti ir kažin ar tai būtų kur kas įdomiau nei vien tik tekstu sukurti ištisą išgaubtą pasaulį, kuris patenkins ir gurmanus, ir neišrankius populiariosios literatūros skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela