Alessandro
Baricco. „Novečentas“. – Vilnius: Alma littera, 2009 – 100 p.
Sveiki, skaitytojai,
Apie vandenyne
plaukiojusį talentingiausią visų laikų pianistą Novečentą ir taip niekada
neišlipusį į sausumą istorija tokia įtaigi ir svajingai užliūliuojanti, kad ji,
rodos, tikrai turėtų turėti kokį nors prototipą. Kiek žinoma, šį personažą
italų rašytojas Alessandro Baricco
sukūrė fiktyvų, be jokio vargo įkvėpdamas legendinės dvasios dvelksmą, tarsi
kokiam mediniam Buratinui padovanodamas gyvenimą. Pirmiausia Novečentas
(ital. Novecento. Un mologo) buvo
parašytas teatro scenai, vėliau 1994 metais iš pjesės atsirado ir ši knyga. Tai
vienas žaviausių A. Baricco kūrybos laikotarpių, kai jis sukūrė, sakyčiau,
pačias unikaliausias ir gražiausias savo knygas – Aistrų pilys, Jūra Vandenynas. Italų režisierius G. Tornatorė 1998
metais pagal šią kuklios apimties knygelę pastatė grandiozinę, vieną
brangiausių italų istorijoje kino ekranizacijų Legenda apie pianistą.
Lietuvių kalboje šios
mažos monologinės knygutės sulaukėme dviejų leidimų. Pirmasis 2000 metais,
skirtas veikiau vaidinimui, o 2009 metais kiek kitokia estetiniu pagrindu,
skirta veikiau brangiam atminimui ar net dovanai. Knyga daugiafunkcinė – ją galima
remtis statant spektaklius, tai nesudėtinga ir gera medžiaga adaptuojant tekstą
scenoje ir, žinoma, tai geras įkvepiantis tekstas sunkioms arba poilsio
valandoms. Iš italų kalbos išvertė Audrius Musteikis.
Knygoje Novečentas, nors pagrindinis veikėjas
Denis Budmenas T. D. Novečentas, tačiau visąlaik pasakojo vaidmens imasi pašalinis
veikėjas – laivo trimitininkas, kuris laiko save geriausiu Novečento draugu. Iš
šalies pasakojama istorija įgauna daugiau sakralumo, ilgesio ir legendos
prieskonių, neapleidžia jausmas, kad pasakotojas poetizuoja, romantizuoja,
suteikdamas mistinių niuansų savo istorijai. Citrinų dėžėje rastas Novečentas
tampa tikra žvaigžde laive Virdžinietis,
plaukiojantis po vandenynus. Iš šio laivo niekada neišlipęs Novečentas ir niekada
jokio pianino mokytojo neturėjęs, tampa unikaliausiu šio instrumento meistru.
Alessandro Baricco
Talentas – tarsi galia,
pranašumas prieš kitus laivo keliautojus, bet labiausiai unikaliu Novečentą
daro jo charakterio savybės bei gyvenimo filosofija, kuri neįkandama ne tik skaitytojui,
bet ir pačiam pasakotojui. Personažo ypatingumą gaubia kažkas neįvardyto,
vidinė nujaučiama veikėjo paslaptis, kuri pasireiškia kartais absurdiškais
poelgiais, kaip antai Novečentas susiruošia tik kartą per visą savo gyvenimą išlipti
į krantą tam, kad pamatytų vandenyną iš sausumos. Tokių paradoksalių ir
logiškai sunkiai paaiškinamų dalykų monologe yra ir daugiau, jie padeda sukurti
žmogaus legendos įspūdį.
Alessandro Baricco yra
talentingas istorijų pasakoti, būtent jam svarbiausia kūrinyje, įskaitant ir
patį Novečentą, ne istorijos struktūra, ne charakterių ar įvykių kulminacija ir
atomazga ir ne kitos teksto techninės dalys, bet būtent tai, kaip papasakota
istorija –pasakojimo perspektyva, kuri reiškiasi gyvenimo filosofijos lygmeniu.
Pasaulėžiūros per
ypatingą personažą žiūros taškas dažnai suteikia viltį, kad gyvenimas yra
nepakartojamas, ypatingas ir be galo gražus. Novečento istorija, kad ir kokia
ji tragiškos baigties (veikėjas susisprogdina ant dinamitų dėžės), teigia, kad
gyvenimas yra trumpas, todėl gražus, kad gyvenimas yra pilnas galimybių ir tiek
nedaug Novečentas (kartu ir mes visi) galime tomis galimybėmis pasinaudoti.
Galbūt tų galimybių gausa ir išgąsdino tuokart Novečentą ant trečiojo
laiptelio, lipant iš Virdžiniečio ir
jis atgal sugrįžo ten, kur saugu. Galimybės gąsdina ir baugina, todėl jos dar
gražesnės ir prasmingesnės.
„Nemanyk,
kad aš nelaimingas: aš jau niekada toks nebūsiu (p. 73).
Jūsų Maištinga Siela