Jose
Saramago. „Kainas“. – Vilnius: Kitos knygos, 2013 – 136 p.
Sveiki, skaitytojai,
Legendinis portugalų
rašytojas Jose Saramago (1922-2010)
yra puikiai pažįstamas lietuviams skaitytojams, kadangi turime išsivertę ne
vieną kūrinį. Jo literatūra pasižymi novatoriška ir tik autoriui būdinga raiška
bei aštriomis visuomenę bei religiją kritikuojančiomis temomis. Pirmoji knyga,
kurią kažkada perskaičiau, buvo alegorinis kūrinys Aklumas – po puikios ekranizacijos knyga tuokart jau nebeatrodė
tokia paveiki, tikriausiai dėl to, kad pirmiausia reikėjo skaityti kūrinį, nes
tai idėjinės literatūros lygmens autorius. Ilgai „užkrito“ J. Saramago, kol
visai netikėtai vėl panorau paskaityti jo kūrybos. Pirmiausia – Kainas
(protugal. Caim) dėl to, kad knygos apimtis ne tokia ir didelė, tad ir
kamuotis nereikėtų.
Kamuotis vis dėlto
neteko, tačiau storesnės knygos nenorėčiau. Beskaitydamas vis prisiminiau kaip
skaičiau Vinco Krėvės Dangaus ir žemės
sūnūs, kuris ilgai ir kamuojančiai tirtėjo mano rankose. Tiesą sakant, šie
du kūriniai turi tam tikrų panašumų, kadangi pagrindiniai personažai yra
kamuojami gyvenimo prasmės ir abejonių.
Pagrindinis veikėjas – po
laiką ir Senojo Testamento įvykius keliaujantis brolžudys Kainas. Taip jau įprasta,
kad J. Saramago mėgsta Biblijos perversijas, suteikti diskusinių ir gal kiek
šventvagiškų prieskonių, kadangi neretai kaip ir rašytojas, taip ir jo pagrindinis
veikėjas yra kryžkelėje – nuolat abejojantis ir ieškantis loginių sąsajų tarp
brukamų gražių pamokančių pasakaičių ir to, kaip iš tikrųjų galėjo būti. Pavyzdžiui,
Kainas, atsidūręs Nojaus laive, iš tikrųjų atsiduria ne romantiškai bangų talžomame
laivelyje, o tikrame mirties fabrike, kur reikia kuopti smirdintį gyvulių šūdą,
apie kurį nė šiukštu neužsimenama Senajame Testamente. Tokių nudvasinančių ir
prie žmogaus fizinių poreikių priartinančių detalių gausa užpildo visą kūrinį,
pradedant seksualiniais geiduliais ir baigiant išsituštinimu.
Įdomi ir pasakotojo
pozicija, savo leksika laviruojanti tarp šiuolaikinio skaitytojo ir Biblinio
žodyno. Kalba tampa aiškinamuoju ir interpretuojančiuoju tiltu, jungiančiu
nūdienos skaitytoją su senosiomis istorijomis. Nors kalboje dominuoja sakralusis
šventraščių stilius, bet retkarčiais pasakotojas ima ir prabyla nevengdamas technologijų
ir Naujųjų laikų terminijos, kaip antai apibendrindamas Adomo ir Ievos veiklą
Rojuje.
Kainas kaip personažas
atlieka keletą funkcijų. Viena iš jų – asmeninė prakeiksmo istorija, kuri
tikriausiai labiausiai ir jaudina visoje šioje istorijoje. Po Abelio nužudymo,
Dievas jam suteikia žymę, kuri tampa ir kelrode žvaigžde, ir prakeiksmu. Keliaudamas
ant asilo, jis patenka į paralelines šventraščio istorijas, kuriose atlieka savitą
vaidmenį. Kyla klausimas: ar Dievas sąmoningai leido Kainui stebėti tuos įvykiu
ar ir juos nulemti, o gal tai tik tėra atskiras paralelinis pasaulis,
savotiškas tų įvykių vakuumas, skirtas Kaino atgailai ir perauklėjimui, dvasios
sustiprinimui? Šio atsakymo J. Saramago nepateikia ir tai lieka kaip viena iš
daugelių interpretacijų. Kita funkcija – Kainas savotiškas kompasas, kišeninis
Senojo Testamento atlasas, susipažinimui su senuoju žiauriuoju ir kerštaujančiu
Dievu.
Jose Saramago
Kelionės laiku ir
erdvėje, paraleliniai pasauliai, kurie vienaip ar kitaip sudaro Senojo
Testamento pasaulį, primena ne vien tik Biblijos pasaulį, bet veikiau
prakeiktąjį Kainą, kuris panašus į velnio vedžiojamą Faustą – jis visaregi, tačiau
niekaip negali perprasti Dievo plano. Tiesą sakant, iki galo neaiški ir paties
J. Saramago pozicija, nes jis sukūrė tokį savo interpretacijos modelį, kad
interpretuoti galima dar daugiau. Senajam Dievo įvaizdžiui suteikė vieną
išskirtinį bruožą, ne kartą minimą tekste – Dievas buvo itin pavydus, todėl
kerštingas. Kitą vertus, tai lyg ir prieštarauja, pavyzdžiui, Jobo išbandyme,
kada Dievas vaizduojamas abejingas, lažindamasis su pačiu Šėtonu dėl Jobo
išbandymo. Pasitelkęs prieštaraujančius Dievo ir jo veiksmų įvaizdžius,
autorius sukuria tirštą abejojančiojo Kaino terpę. Kainas bando perprasti Dievą
ir su juo grumiasi – panašu į Sizifo mitą, nes Dievo jis niekada neįveiks šioje
amžinoje kelionėje, nes įveikti Dievą, reiškia jį perprasti.
Jeigu ieškosime moralinių
ir Biblijos nutviekstų konkrečių Dievo įvaizdžių – jų nerasime, viskas tarsi
sudaryta iš gėrio ir blogio, todėl Dievas atrodo neįveikiamas ir savo poelgiais
kartais primenantis patį Šėtoną, o kai kada gailestingą ir dosnų Viešpatį. Štai
ką sako apie Dievą pats Kainas: „Nes tik
pamišėlis, nesuvokiantis savo veiksmų, galėtų prisipažinti esąs dėl šimtų tūkstančių
žmonių mirčių, o paskui elgtis taip, tarsi nieko neįvyko, o jei tai nėra
tikras, neapsimestinis pamišimas, vadinasi, tai grynas, pats tikriausias blogis
(p. 102)“.
Galbūt viena iš
interpretacijos briaunų galėtų būti Kaino prakeiksmas nuolat nekęsti
Viešpaties. Nors Kainas yra suformavęs praktiškai beveik visas krikščioniškas
dorybes, tačiau toji nužudymo dėmė jį sekina, bet kova su Viešpačiu teikia jam
stiprybės. Pažinęs laiko labirintuose nuožmųjį Dievą, Kainas tarsi tampa antikos
pusdieviu, kovojančiu prieš olimpiečius, šiuo atveju prieš Dzeusą, kad padėtų mirtingiesiems.
Visgi visą kūrinį skaitant, neapleidžia jausmas, kad Dievas Kainui paskyrė tam
tikrą misiją kurti moralinį žmonijos pagrindą, todėl Kainas dalyvauja
svarbiausiuose ir žiauriausiuose Senojo Testamento įvykiuose. Kad Dievas yra
vienu žingsneliu priekyje, o jo įvaizdis pateikiamas tik pačiam Kainui,
pamasinti atsiskleisti jo vidiniams gerumo resursams, atrodytų logiška, nes kuo
piktesnis atrodys Dievas, tuo Kainas labiau bus nuolankesnis žmonijai ir tai
bus savotiškas atpirkimas ne Dievui, bet tam, kam atėmė gyvybę – žmogui. Kita
pusė – J. Saramago spjauna į gėrį ir Dievą, ir tiesiog sako, kad gyvenimas iš
esmės neteisingas, kad Dievas ir yra dėl savo apsileidimo Šėtonas, jis siunčia
kančias žmonijai, o Kainą pavertė stebinčiuoju, mėgaudamasis jo sopuliais.
Paskutinis J. Saramago
kūrinys Kainas, nors ir mažos
apimties, tačiau savo interpretacijų gausa stelbia tikriausiai net paties Senojo
Testamento interpretavimo galimybes. Šėtoniška šioji istorija kur kas
žmogiškesnė ir logiškesnė ir tik pats skaitytojas sukuria savo prasmių versiją.
Dėl savo pasakojimo gylio, lengvo stiliaus, manau, dar tikrai sugrįšiu prie J.
Saramago kūrybos, juolab, kad namų lentynoje manęs laukia jo romanas Praregėjimas.
Jūsų Maištinga Siela
Dar labai gerą įspūdį padariusi knyga - Kai mirtis nusišalina (tiesa, tada dar Kaino nebuvau skaičiusi). Rekomenduoju irgi.
AtsakytiPanaikinti