Kitoks pasaulis: Kaip XXI a. buvo matuojama plokščia žemė?

 

Sveiki,

Visų keistų aplinkybių sūkuryje, kai pasauliu netikiu, o pasaka tikiu, prisiminiau Aušrinės Armonaitės ambicijas padaryti Lietuvą kosmoso valstybe. Pamenate? Šalia to žaliojo paso, vakcinos švirkštų ir alaus bokalo, kai žmonės Marijos žemėje piliečiai pjovėsi pėsčiųjų perėjose dėl vaivorykštės, kai savo kieme šiukšlių negalėjome susitvarkyti, žinoma, tada galima tapti kosmoso valstybe ir be jokios raketos. Juk pigiau, nei ten su NASA ir kitais orbitoje skrieti...

Visgi vakar prieš miegą pasižiūrėjau nepriklausomo YouTube vlogerio „Kitoks pasaulis“ į lietuvių kalbą išverstą dokumentinį filmą apie tai, kad žemė plokščia. Žinau, žinau... labiausiai klykia ant plokščiažemininkų tie, kurie dažniausiai net nežino, kas rašoma jų portaluose, bet gal šiek tiek kantrybės?

Pasižiūrėjus tą filmą, kuriuo pasidalysiu po šiuo įrašu, imi abejoti ne tik politikų adekvatumu bei Lietuvos kosminėmis galimybėmis, bet ir tuo kietu pagrindu, ant kurio vaikštome. Nesakau, kad tikiu plokščia žeme, sakau, kad ta mokslininkų brigada, kuri ilgus metus atlikinėjo matavimus lazeriu, radijo bangomis, teleskopais žemės išlinkimą, mane gerokai nustebino. Ir tai įvyko prieš 4 metus, o apie tai kalbama kaip apie plokščiažemininkų haliucinacijas, nes, juk žinote, sunku patikėti, kad mokykloje galėjo mums pameluoti apie žemės rutulį. Visgi raginu pasižiūrėti filmą (nors erzina pirmoji filmo pusė dėl rezultatų vilkinimo ir pasikartojimų) iki galo. Dėl išsilavinimo, kad žinotumėte, kuo žmonės pasaulyje tiki. Juk iš tikrųjų, kaip viename Cesar Aira savo romane, tiesioginis pasaulio pažinimas neįmanomas, jį mums perduoda tarpininkai. O viskas, kas surašyta vadovėlyje, juk ir yra tarpininkų, o kas, neatmeskime tokios galimybės, tie tarpininkai turi nedorų kėslų.

Visgi po filmo jaučiausi keistai. Bandžiau suvokti, o kas mano asmeniniame gyvenime staiga pasikeis, jeigu sužinosiu, jog gyvenu ant plokščio beformio asteroido? Mokslo pasaulis sudrebės, o aš?

Čia šis filmas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vaiduokliai"

 

Cesar Aira. „Vaiduokliai“ – Vilnius: RARA, 2021. – p. 160.

Sveiki, skaitytojai,

„O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra? (p. 71)“.

Argentiniečių rašytojas Cesar Aira (g. 1949) be jokios abejonės taps šių metų atradimu. Metų pradžioje perskaityta jo trumpa knyga Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o dabar antroji trumputė knyga Vaiduokliai (ispn. Los Fantasmas), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, o išleido leidykla RaRa, tapo nuostabiausiais šių metų literatūriniais akrobatiniais skaitiniais. Garsus Pietų Amerikos rašytojas garsėja savo novatorišku rašymu stiliumi – jo mažyčiai romanai (gal apsakymai?) parašomi greitai, eksperimentuojant su pasakojimo perspektyvomis ir ritmu bei staigia netikėta istorijos baigtimi. Abi knygos, atrodo, pasiduoda keistam pasakojimo srautui, kurie primena sapną, o gal haliucinaciją, nesuvaldomą ieškojimą, o pabaigoje paaiškėja, kad viskas „sudygsniuota“ taip, kaip ir turėjo būti. Tai intuityvi literatūrinė klausa, ne kitaip. Sakoma, kad rašytojas parašęs kūrinį, jo nebetaiso ir leidžia tokį, kokį parašė.

Vaiduokliai datuojamas 1987 metų vasario 13 dieną, nors išleistas 1990 metais ir tai ankstyvojo periodo vienas pirmųjų C. Aira išgarsinusių literatūros kūrinių. Istorija mus nukelia į paskutiniuosius XX amžiaus besiplečiantį statybos sektoriuje Buenos Airės miesto rajoną. Autorius vaizduoja statomą daugiaaukštį namą, kurių butuose, nors pastatas dar neužbaigtas, jau gyvena Čilės imigrantų darbininkų šeimos, o tarp jų šmirinėja dulkėti nuogi vyrų vaiduokliai, kuriuos pastebi ne visi. Iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, pasakotojas dinamiškai skaitytoją vedžioja per daugiabučio butus, kaskart vis stabtelėdamas prie kokio nors veikėjo. Pasakojimas apima paskutinę metų dieną, kai po paskutiniųjų darbo valandų tame pačiame aukšte susirenka šeimos švęsti artėjančių Naujųjų metų. Vyrai išgėrinėja nesulaukę svečių, moterys galvoja apie vaišes, po pavojingus aukštus žaidžia vaikai. Iš tikrųjų šiame name autorius sukuria atskirą socialinę terpę, kuriame pačiais įvairiausiais rakursais išryškina didmiesčio socialinę nelygybę.

Pasakotas apsistoja ties penkiolikmete Patre (Patricija), kurios tėvai iš Čilės jau galvoja apie mergaitės ištekinimą, tačiau Patrė neatrodo suinteresuota tuoktuvėms, ji gyvena kitokiame pasaulyje ir dažnai nesupranta motinos, kuri nuolat tauškia, kad svarbiausia yra turėti „tikrą vyrą“. Kaip romane vėliau teigiama, motinai „tikras vyras“ yra tas, kuris uždirba pinigus, nepalieka šeimos, o už tai galima dovanoti alkoholizmą ir kitas „tikram vyrui“ būdingas ydas. Galiausiai sužinome, kad „tikro vyro“ sąvoką motina pasiskolina iš tų pačių nuolat geriančių vyrų, tad niekas iš tikrųjų nežino, kas tas tikras vyras, o tuo tarpu dukrą Patrę kaip magnetas traukia nuogi vyrai vaiduokliai, kurie ją kviečia į vakarėlį, tačiau, kad jame sudalyvautų, reikia mirti...

Istorija išties bauginanti, autorius kuria savitą gotikinę ir nerimu pagrįstą atmosferą, tad skaitant atrodo, kad bet kuriuo metu įvyks kokia nors nelaimė, tuoj pasakotojas pasieks romanui įprastą klasikinę kulminaciją, tačiau išvengiama tiesmukų ir nuspėjamų štampų. Kad išvengtų klišių, autorius nuolat keičia pasakojimo perspektyvą ne tik susitelkdamas į vakarėliui Buenos Airės karštyje besiruošiančius skirtingus veikėjus, bet ir keičia pasakojimo ritmą, toną ir per Patrės sapno kirmgraužas nukrypsta į eseistinius samprotavimus apie pasaulyje egzistuojančias gentis, jų laiko ir architektūros sampratą, kuri kuria socialinį kontrastą su turtinę nelygybę išgyvenančiais čiliečiais. Viena iš įdomesnių idėjų, kad nebaigtas statyti pastatas iš tikrųjų jau yra pabaigtas statyti kiekvieno iš mūsų galvoje, nes tas, kas neužbaigta turi tąsą mentaliniame lygmenyje. Išskleidęs teoriją pasakotojas grįžta prie čiliečių vakarėlio ir bando pagrįsti veikėjų elgesio modeliais apie tai, kas iš esmės yra tikrovė ir kur yra jau įsivaizduojamos tikrovės ribos.

Cesar Aira

Vienas svarbiausių šeiminio gyvenimo momentų pasakojime yra bręstančios Patrės seksualinis gyvenimas. Ji stebi nuogus fantomus, jų penius ir bando perprasti vyro kūno formos ir tų formų keliamą geismo santykį. Tai tarsi bandymas suvokti, kas yra moteriškumas ir kodėl kiekvienai moteriai reikia vyro, todėl falo motyvas pasakojime įgauna ir kitą pasakojimo prasmės parabolę t. y. dvasinę moters ir vyro jungties architektūros kūrimo būtinybę. Štai ką pasakotojas per nuogus vaiduoklius stebinčią Patrę atskleidžia: „Nors, žinoma, ištekėjusiais moteriai kaip ji ta scena turėjo ypatingą reikšmę – ne pažadą, o patvirtinimą, kad iš tikrųjų visi vyrai vienodi. Jie neturi ko slėpti. Visi vyrai turėjo ne tik vienodus organus, bet ir tokią pat vertę (p. 83).“ Vyro ir moters vaidmenys Lotynų Amerikos šeimose yra ganėtinai stereotipiniai, ypač darbininkų-samdinių klasėje, o požiūris į šiuos vaidmenis ganėtinai panašūs. Kur kas svarbesni tampa Pietų Amerikos tautiniai skirtumai t. y. vyrų ir moterų tarp čiliečių ir argentiniečių palyginimai, kurie įgalina tarptautinius kalbinius, etninius ir biologinius stereotipinius požiūrius.

Rašytojas C. Aira tam tikra prasme kurdamas Vaiduoklius yra genijus, nes jis vaizduoja regimą statomo daugiabučio pasaulį, tačiau ir savo pasakojime stato kitą, jau literatūrinio pasakojimo pastatą. Vienas iš triukų – skirtingų žanrų konjunktūra t. y. iš vienos pusės juk Vaiduokliai yra socialinis Pietų Amerikos romanas, o iš kitos – magiško realizmo dviprasmybių žaismas, „išdykaujanti literatūra“. Autorius apjungia aukštąjį, apoloniškąjį literatūros pasakojimo klodą t. y. išskleidžia amžinuosius gyvenimo ir mirties dėsnius, filosofuoja remdamasis istoriniais-kultūriniais kontekstais, grindžia architektūros idėjas, tačiau tuo pačiu perteikia ir žemąjį, dionistinę literatūrą, suplakdamas aukštąjį stilių su TV muilo operos šablonais, buitiniais išgėrimais ir moterų pokalbiais apie vaikus, dovanas, nėštumą. Tai rašytojo molis, iš kurio jis lipdo du vieną kitą užsiklojančius pasaulius, ir akivaizdu, kad tas apoloniškasis yra hermetiškas, kiekvieno veikėjo, ypač Patrės, pajaučiamas, kurį išreikšti verbaline raiška darbininkų klasei nėra priimtina, kaip nepriimtina svajoti, gyventi kitokį gyvenimą, todėl iš to kuriamas motinos ir dukters nesusikalbėjimas.

Kas Vaiduokliuose padeda šiuos du stilius sulipinti į vientisą literatūros architektūrą? Ogi pasakotojo žongliravimas magiškuoju realizmu, dydžiais ir proporcijomis, išryškinant ir sumenkinant tam tikrus apčiuopiamos tikrovės vaizdinius. „Neįtikėtina, kad dviejų metukų vis dar buvo lėlės dydžio. Iš tikrųjų tas pats kaip ir su visais vaikais pagal savo amžių gali atrodyti dideli arba maži, tačiau, palyginus su suaugusiu žmogumi, visada atrodys maži. Jie turėjo viską, kas žmogiška, bet kitu mastu. Jie buvo žmogiški visais būdais, bet kita prasme. Ir to visai pakaktų, kad neatpažintum arba manytumei susidūręs su nesąmoningai iškreiptu sapnu (p. 60).“

Autorius sąmoningai suliedamas tikrovės socialinį gyvenimą su neregimuoju dvasių pasauliu išgauna vos kaip vaiduoklį perregimą, dažnai, atrodo, kad tik nuojautomis vedamą paralelinį pasaulį, kuris netenkina Patrės įprastinio gyvenimo. Taigi romanas iš esmės daugiabriaunis, turintis ne vieną prasminį išėjimą. Iš vienos pusės tai pasakojimas apie socialinį hierarchinį pasaulį, o iš kitos – apie prigimtines jautrias savirealizacijos pajautas, kurias veikėjai turi užgniaužti, nes pasaulis jau priskyrė vaidmenį. Vaiduokliai tampa simboliu to kito pasaulio, kuris nepavaldus gyvenimo architektūros brėžiniams, kur galima rinktis, kas tu esi ir kas tu nori būti. Tam tikra prasme veikėjai yra įkalinti, kaip tie knygoje vaizduojami tikrieji vaiduokliai, savo socialiniuose pastatuose, savo minčių pratęstuose kalėjimų pastatuose, kur mažytės laimės stebuklą sukuria – ak, kaip žmogiška ir natūralu! – naujo vaiko gimimas, artėjanti giminių santuoka, naujas butas, atšaldytas melionas ar stiklinė vyno, kuri išbalansuoja įžemintą pasaulį ar naujametiniai fejerverkų šūviai, sumišę su iš laimės klykiančių vaikų šurmuliu. Nepakartojamas daugiadimensinis achitektoninis literatūrinis vaiduokliškas nuotykis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie skausmą ir savęs skaudinimą

 

Sveiki,

Šios dienos citata priklauso serbų kilmės performanso menininkei Marinai Ambramovič, kurios vardas šiais metais Lietuvoje tarp menininkų labai linksniuojamas. Po knygos „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Ambramovič...“ (Kitos knygos, 2022), visgi ilgai galvojau apie menininkės skausmo kaip būtiną sąlygą savo performansuose. Kodėl mes sau keliame skausmą, prisiimame aukos vaidmenis ir bandome iš jų išsivaduoti?

Vienaip tai daro M. Abramovič, skausmą paversdama esminiu savo pasirodymo motyvu. Kaip pati sako, jis nėra blogas, jeigu keliant sąmoningai skausmą norima išsivaduoti iš kasdienio skausmo. Man regis, kad daugelis iš mūsų (bent jau aš tikrai) savaip skausmo išsivadavimo pratybas patiriame gyvenime. Tai sudėtingas procesas, visa tai sąmoningai suvokti ir negalėti nieko pakeisti. Kas tai yra? Sąmoningumo apgaulė? Susitaikymas? Prisitaikymas? Silpnumas?

Toje knygoje šokiruoja esminis momentas, kada menininkė psichoanalitikei prisipažįsta, kad visgi per savo pasirodymus pasiekia tokį fizinį skausmo momentą, kada nebejaučia nieko, nes riba būna peržengta, o po pasirodymo užplūsta palengvėjimas. Vis galvoju, kuo skiriasi mazochizmo aktas nuo performanso, o ar yra riba, ar tai tik skirtingo atspalvio žodžiai nusakyti tam pačiam santykiui su skausmo išsilaisvinimu? Čia panašiai kaip su gyvulio kraujo aukojimo performansu, vieniems tai menas, o kitiems tai neabejotinas satanizmo ritualas. Mes turime tiek daug žodžių nusakyti vienam dalykui ir kartais neturime tarpinio, nes viskas tikriausiai priklauso nuo to, kas mūsų galvose...

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marine Le Pen apie globalizaciją

 

Sveiki,

Kol mes, gyvenantys beveik Ukrainos pasienyje, kasdien murkdomės begaliniame informacijos apie karą sraute, Prancūzijai tikriausiai pastaruoju metu rūpi savi prezidento rinkimai. Antrajame ture susidurs dešiniųjų pažiūrų, dažnai vadinama netgi prorusiškų pažiūrų politikė Marine Le Pen su proeuropietiškuoju Emmanuel Macron. Šįkart pasirinkau M. Le Pen citatą apie globalizaciją, kurią (turiu galvoje globalizaciją kaip reiškinį) ilgą laiką iš dalies palaikiau ir nemanau, kad globalizacija yra labai jau blogai. Visgi šiuose rinkimuose nepalaikau nei vienos pusės. Abu kandidatai man kelia pasibodėjimą. Marine Le Pen dėl nacionalistinių pažiūrų, o Emanuelis Macronas dėl... 

Reiškia iš tikrųjų visiems pamatyti Kinio pavasaryje rodytą dokumentinį filmą apie Prancūzijos vidaus politiką „Smurto monopolis“. Pažiūrėjus šį filmą ir tai, kaip tildomi eiliniai žmonės ir mušami taikiose demonstracijose, tampa aišku, kad Prancūzija ne ką labiau autoritarinės valdžios pavyzdys lyginant su Rusija. Sunku patikėti, kaip įgavus valdžios galima elgtis su paprastais žmonėmis, o pats prezidentas tiesiog bėga iš filmavimo aikštelės, kad nereikėtų aiškintis, kodėl prieš taikius piliečius organizuojami sadistiniai policijos reidai... Šiandien iš tikrųjų nežinau, ar Macronas yra geriausias europietiškos demokratijos pavyzdys. Įspūdis toks, kad Prancūzija niekada ir nebuvo itin demokratiška. Visgi tam reikia ne vieno nepriklausomo tiriamojo pobūdžio kino, kad „nusipieštume“ Prancūzijos valdžios veidą. Ne visada tie, kurie deklaruoja liberalistinį vakarietišką valdžios modelį yra tikrieji jos šalininkai. Man atrodo, Prancūzija šiuose rinkimuose lyderio neturi...

Nesu didelis smurtinių fotografijų gerbėjas, tačiau vis tiek įmesiu, kas vyko per pastaruosius E. Macrono valdymo metus. Fotografijos aiškiai koreliuoja su prancūzišku dokumentiniu filmu apie smurtinę prancūzų valdžios formą. Pilna sumuštų aukų, kurie masiškai dalijasi ne tiek palaikydami Le Pen, kiek sakydami, ar tai mūsų prezidentas, o policija – tai jo gvardiečiai. Apie tai lietuvių spauda kažkodėl nutyli ir Le Pen pateikia tik kaip Putino pakalikę, tačiau ar Macronas tikrai jau toks geresnis?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Seniausias gyvas gyvūnas pasaulyje - vėžlys!

 

Sveiki,

Taip, tai kol kas žmonijai seniausias šios planetos gyventojas, gimęs 1832, XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Šiemet vėžliui sukanka 190 metų! Jis pergyveno Viktorijos laikus, du pasaulinius karus, visą XX amžiaus antrosios pusės sovietizaciją. Jis gyveno jau tada, kai dar jūsų proseneliai net nebuvo gimę...

Jūsų Maištinga Siela

Raugyklos g. apartment, Vilnius, Raugyklos g. 17 , medis akacija, laiptai, įėjimas

Sveiki,

Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį regi kiek kitaip, todėl esame keisti ir kiekvienas unikalūs. Štai Vilniuje esančią Raugyklos gatvę 17, kur įsikūrę apartamentai, visada stebiu šiuos laiptus. Nedažnai praeinu, tačiau, kai praeinu, visada nufotografuoju ir žiūriu, kiek šis medis (augantis beveik tiesiai iš po laiptų!) paaugęs. Tikiuosi, kad šios vilnietiškos akacijos niekas nenukirsdins. Ją galima pamatyti net 2012 metų google maps vaizdiniuose, tiesa, daug mažesnę. Ar jūs turite objektų, kuriuos metai iš metų stebite?

Jūsų Maištinga Siela

Raugyklos 17, 2021 m. vėlyvas ruduo.

Raugyklos 17, google maps 2012 m.

Knyga: "Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer" / "Psychoanalyst Meets Marina Abramovic: Jeannette Fischer Meets Artist"

Marina Abramović, Jeannette Fischer. „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 168 p.

Ji šlovinama, nes išveria smurtą (p. 70).

Sveiki,

Neseniai Lietuvoje svečiavosi garsi serbų kilmės performansų močiute save vadinanti Marina Abramovič (g. 1946). Kai kurie lietuviai iš tikrųjų Kaunas – kultūros sostinė 2022 renginio metu turėjo galimybę gyvai stebėti ir susitikti su šiaip jau pasaulyje gana prieštaringai dėl sadistinių savo performansų vertinama menininke. Kadangi man labai patiko ir gan didelį įspūdį padarė jos memuarai Eiti kiaurai sienas (Kitos knygos, 2018) bei dokumentinis filmas Dalyvauja menininkė (2012), tad beveik neabejojau, kad skaitysiu ir naujausią Emilijos Ferdmanaitės išverstą knygą Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer, kurioje garsi psichoanalitikė 2015 metais drauge su M. Abramovič Hadsone praleidžia 3-4 dienas, kalbasi ir po to parašo jos gyvenimo ir kūrybos jungčių paaiškinamąją knygą.

Jeannette Fischer Atėnuose studijavo lyginamąją religijotyrą, tačiau to nepakako ir atsidūrusi Šveicarijoje ima gilintis į savo gyvenimą, kol galiausiai susižavėjusi froidistiška psichoanalitika pati tampa specialiste. J. Fischer specifika ir kryptis yra tyrinėti meno kūrinius ir per juos daryti tiesiogines išvadas apie menininkų asmenybes. Kaip pati autorė knygos įžangoje teigia, su M. Abramovič susipažino 1998 metais, o po stulbinančios performanso meistrės sėkmės MoMa muziejuje Niujorke 2010 metais, ji dar labiau susidomėjo menininkes asmenybe.

Iš esmės šioje geltonoje nedidukėje knygoje, kuri lietuviams (kai kuriems) sukėlė pasipiktinimą dėl netaupumo, reikia pažymėti, kad knyga konstruojama irgi kaip meno kūrinys. Čia pokalbių ir analizės principas papildytas Marinos Abramovič performansų iliustracijoms, o tas netaupumas iš esmės pasitarnauja knygos esmei – menininkės tuštumos jausmui ir performansų esmei išgryninti.

Psichonalitikė savo analizę struktūruoja pasirinkdama keturis menininkės performansus: Be pavadinimo (1970), Ritmas O (1974), Pjūvis (1978), Dalyvauja menininkė (2010). Atsiremdama į perfomansų idėjas, jų pavojingumą ir Marinos Abramovič gyvenimo patirtis, ji randa nebanalų ir visai kitokį žvilgsnį į perfomansų paaiškinimą. Pradėdamas skaityti knygą kiek suabejojau, ar ji apskritai man patiks, nes atrodė, kad daugelis idėjų tiesiog bus perimtos iš autobiografinės knygos Eiti kiaurai sienas, tačiau leisiu sau pripažinti, kad maloniai suklydau, nes tos jungtys, kurias daro Fischer, mane nustebino, leido permąstyti ir savo paties gyvenimą.

Esminis psichoanalitikės paimtas leitmotyvas yra menininkės potyris iš vaikystės, kai tėvas, mokydamas dukrą plaukti, ją išmeta iš valties ir nuplaukia nė neatsigręždamas. Mergaitei tuomet padarė didžiulę nepataisomą žalą. Kitas leitmotyvas – destruktyvūs motinos santykiai, pagrįsti absoliučia dukters kontrole ir meilės nerodymu, nes bijojo išlepinti. Iš esmės tėvas palieka šeimą, o Marina ilgą laiką gyvena su ja terorizuojančia ir nuolat nuvertinančia motina. Šis motyvas iškart siejasi, anot psichoanalitikės, su pirmuoju aptariamu performansu Be pavadinimo, kuriame dar jauna būdama ir vis dar gyvendama su motina ji atlieka, mane tikriausiai labiausiai asmeniškai šokiravusį performansą, panašų į rusišką ruletę. Ji persirengia motinos dovanotais rūbais, iš sijono išsitraukia kulką ir pistoletą ir užsitaisiusi šauna sau į galvą... Galiausiai Marina tikriausiai ir būtų nusižudžiusi, jeigu policija nebūtų nutraukusi to performanso. Tai beprotiška, kai pagalvoji: „Marina nesiliaus šioje pražūtingoje vietoje tol, kol nesugebės atpažinti smurtinės motinos prigimties (p. 89).“

Tiesą sakant, motinos ir dukters santykių analizė tęsiasi per visą šią nedidukę knygą ir psichoanalitikė gana įtikinamai pagrindžia sadistinius ir gyvybei pavojingus pasirodymus. Šokiruoja net tai: „Mano brolis į motinos laidotuves atsibeldė pavėlavęs valandą ir visiškai girtas. Ji viską paliko jam, nors ja rūpinausi aš. Mokėjau dviem slaugės, už butą ir visa kita, ką tik gali sugalvoti. Brolis gyveno už kampo, bet niekada ja nesirūpino. Štai toks mano gyvenimas (p. 123).“ Knygoje daroma prielaida, jog Marina kitų agresiją dėl kaltės jausmo nukreipia prieš save tiek asmeniniuose santykiuose, tiek performansuose. Menininkė yra priklausoma nuo to, kad ji turi pamaitinti, pripildyti kitus, o kai šie pasisotina, jie dingsta iš jos gyvenimo. Taip nutiko ir su jos dviem mylimaisiais Paolo ir Ulajumi, kurie sąmoningai (ar nelabai) nuolat kėlė Marinai kaltės jausmą, kad galėtų siurbti iš jos pinigus, laikė ja savo nuosavybe, o Marina nieko kito nemoka, kaip tik santykiuose išdalyti save...

Jeannette Fischer ir Marina Ambramovič

„Prisiimti atsakomybę už kito elgesį jai buvo vienintelis būdas užmegzti ir palaikyti santykius su motina, Ulajumi ir Paolo. Vienišumas – t. y. atstūmimas – jai yra labiau nepakeliamas už smurtą ir smurto baimę. Prisiimdama atsakomybę Marina sugebėjo apsaugoti santykius (p. 102).“ Būtent šitoks būdas išreikštas ir jos performanse Ritmas O, kai ji leidžia lankytojams daryti su jos kūnu viską, ko šie nori, panaudojant ant stalo 72 daiktus, įskaitant ir šaunamąjį ginklą, nes atsakomybė yra vien tik jos, net jeigu ją ir nužudytų.

Dalyvauja menininkė – vienas didžiausių ir labiausiai žinomų visų laikų performansų, kurį Marina atliko 90 dienų Niujorke kentėdama nežmoniškus skausmus. Performansą pamatė 850 000 tūkstančių žmonių. J. Fischer teigia, kad šis performansas skiriasi nuo kitų nagrinėjamų tuo, kad nebėra mirties lemties atsitiktinumo, menininkė žino pradžią ir pabaigą, kad bet kuriuo atveju liks gyva, net jeigu performansas ir nenusiseks. Naujas aspektas vėl sietinas su vaikystės skendimu: „Tame vandenyje esu tokia vieniša, viena su savo lemtimi. Niekam nerūpi, ar išplauksiu, ar nuskęsiu. Vis dėlto ta pati energija privertė tris mėnesius išsėdėti ant kėdės per Misiją neįmanoma (MoMA 2010 m., Dalyvauja menininkė). Energija ta pati ir aš dariau tą patį, kaip ir plaukdama iki valties. Aš plaukiau. Aš viena. Viskas mano rankose. Esu nemylima ir atstumta – ir aš išgyvenu (p. 54).“

Kad ir kokios atrodytų skaitytojui kūną žalojančios technikos, J. Fischer neretai Mariną pavadina genialia menininke, nes jos psichika ir performansų pasirinkimai daro viską, kad asmenybę apsaugotų nuo ego sunaikinimo, savasties atsisakymo, ko reikalavo motina ir partneriai, pajungdami Mariną kaip bateriją savo poreikiams tenkinti. Dar vienas esminis šios knygos raktažodžių yra pavydas ir sėkmė. Marina nemoka džiaugtis dėmesiu ir pavykusiu performansu, jai atrodo, kad populiarumas ją atitolina nuo santykių ir dėl to jaučia kaltę, kad yra pernelyg ryški prieš savo parnerius, todėl jos performansų kančia dar traktuojama ir kaip bausmė sau pačiai už nepakankamumą.

Man ši knyga ne tik paaiškino Marinos Abramovič kai kurių performansų giliavandenes priežastis, kurios, kaip suprantu, pačiai menininkei buvo naujiena, bet kartu leido pažvelgti, kaip veikia psichoanalitikės analizė, o tai be galo įdomu, nes pasaulyje Froido psichoanalitinė praktika kritikuojama. Kita vertus, knygoje juntama pernelyg patogi viešinama informacija. J. Fischer remiasi tik tais faktais, kurie jau žinomi apie M. Abramovič viešojoje erdvėje. Menininkė nugyveno jau ilgą laiką, tačiau knygoje remiamasi tik motina ir dviem buvusiais mylimaisiais, o kur kiti žmonės? Knygos funkcija ir nėra perskrosti M. Abramovič išilgai ir kiaurai, veikiau tik laviruojant tarp to, kas šiaip nepatogu ir iš dalies patogu, funkcija perteikti nelengvo, alinančio meno performansus, kurie pačiai Marinai yra trancendentinė būsena, o psichoanalitikei tėvų ir mylimųjų santykių skausminga išraiška. Bet kokiu atveju, šis pokalbis, bent man, atvėrė labai įdomių perspektyvų suvokiant ne tik M. Abramovič meną, bet ir apskritai kitų menininkų kūrybos daugiaprasmiškumą ir daugiasluoksniškumą, kurių visų sluoksnių dažnai pats menininkas sau nesuvokia kaip visuminės terapinės architektūrinės katedros.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išėjimo nėra" / "No Exit"

 

Sveiki,

Naujas siaubo trileris pavadinimu „Nėra išėjimo“ (angl. No Exit) (2022), kurį režisavo Damien Power, tikriausiai nemažai daliai žiūrovų gali pasirodyti originalus ir sumanus rebusas. Istorija pasakoja apie narkomanę klinikoje, kuriai paskambina ir pasako, kad jos mama miršta ir jos laukia atvykstančios, tačiau sutartyje nurodyta, kad iš klinikos neįmanoma išeiti. Mergina pabėga, tačiau įstringa pūgoje, todėl turi glaustis pusiaukelės svečių namuose, kuriuose taip pat glaudžiasi keistuolių kompanija. Netrukus mergina gaudydama pūgoje ryšį pastebi, jog furgone laikoma surišta mergytė. Grįžusi į namus ji bando išsiaiškinti, kuris iš svečių kalina mergytę...

Iš tikrųjų filmas įtemptas, bent jau man netrūko dinamikos ir kitų pasakojimo elementų. Vėl prisiminiau pagal S. Kingą pastatytą „Mizerę“ (1991), kur įkalinti pūgos žmonės išdarinėja pačius keisčiausius ir beprotiškiausius dalykus. Visgi „Nėra išėjimo“ filmas veikia, įtraukia, išlaiko įtampą iki pat pabaigos, tačiau kaip bežiūrėsime, visgi filmas nėra nei originalus, nei kuo nors išskirtinis. Siužetiniai griaučiai primena ir daugiau matytų vidutiniškų filmų, ypač Tarantino pastatytą „Grėsmingasis aštuonetas“ (2015). Šiam naujajam filmui visgi stinga ir kitoniškos režisūrinės stilistikos ir netikėtų siužetinių vingių, nes mačius bent penketą panašių filmų, tampa aišku, kokią šaškių partiją pateiks filmo siužetas. Daugelį dalykų galima netgi atspėti, tad tas galvosūkis, sakyčiau, iš saujelės veikėjų pritemptas gana vidutiniškai. Aplinkybės, dėl kurių veikėjai įstringa ir asmeninė narkotikų merginos problema laiko visą siužetą ant šitos ašies, o pagrobėjai, iš pažiūros besirūpinantys tik savo pagrobimo verslu, tampa pernelyg maniakiškai įsikarščiavę žudikai. Kai kurios scenos, ypač tos sadistinės su krauju ir vinimis atrodo nenatūraliai, o pabaigos štrichas – įkyriai nuspėjamas štampas.

Privardijau daug neįtinkančių niuansų, tačiau seniai žiūrėjau tokio žanro filmą, kuriame gausybė klišių, tačiau įtampą vis tiek šiokią tokią sukėlė. Ar šis filmas prastas? Sakyčiau, kad ne. Atidirbta pagal šabloną tikrai neblogai. Ar filmas geras? Sakyčiau, irgi nelabai, nes tas, kas nori originalaus, nematytų dalykų, šiame filme kažin ar ras. Man filmas visgi pasirodė gan vidutiniškas ir tik įtrauktis į trilerio ritmą šiek tiek leido negalvoti apie filmo karkasą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinis Booker premijos 2022 trumpasis sąrašas / International Booker Prize 2022 shortlist

 

Sveiki,

Kiek pavėluotai, bet vis tiek labai trumpai noriu apžvelgti International Booker Prize 2022 trumpąjį sąrašą. Nors per pastaruosius trejetą metų įvairūs prestižiniai literatūriniai apdovanojimai turėjo vis didesnę įtaką verstinei literatūrai į lietuvių kalbą, sakyčiau, rinkoje vienu populiariausiu tampa Booker kasmetiniai sąrašai. Šiemet į trumpąjį sąrašą pateko 6 knygos, verstos į anglų kalbą iš korėjiečių, norvegų, japonų, ispanų, hindi ir lenkų kalbų. 50 000 svarų per pusę pasidalins tiek knygos autorius, tiek vertėjas, o visi likę trumpojo sąrašo nominantai gaus po 2 500 svarų premijos. Bet tikriausiai didžiausia nauda – apskritai patekti į šį sąrašą, nes jis garantuoja žinomumą ir labai plačias skaitytojų auditorijas, o tai yra kiekvieno rašytojo svajonė.

Mieko Kawakami „Heaven“ (Japonija), iš japonų k. vertė Sam Bett ir David Boyd

Goodreads.com reitingas 3.85 su 6,490 balsų.

Keturiolikmetis dėl savo žvairumo mokykloje patiria stiprias patyčias ir bendraamžių kankinimus. Nusprendęs niekam nieko nesakyti ir kęsti jis pamažu ima dvasiškai degraduoti. Vienintelė jį suprantanti yra bendraklasė mergaitė, kuri taip pat kenčia nuo savo sadistų. Į tikroviškai perteiktus paauglių vaizdinius įterpiami istoriniai-filosofiniai pamąstymai apie smurtą, todėl romanas iš dalies labai paprastas, bet ir meistriškai perteikiamas smurto esmę.

Claudia Piñeiro „Elena Knows“ (Argentina), iš ispanų k. vertė Frances Riddle

Goodreads.com reitingas 3.97 su 1,751 balsų.

Argentiniečių autorės romane „Elena žino“ pasakojama pasaka, sumišusi su erotika. Miesto bažnyčios varpinėje nužudoma mergina, kurios byla oficialiai labai greitai pabaigiama. Merginos motina, senyva ir ligota moteris, pati leidžiasi į miesto kvartalus ir apylinkes ieškoti teisybės. Per šią kelionę ji atskleidžia baisius autoritarinės valdžios bei vaidmainystės aspektus.

Jon Fosse „A New Name: Septology VI–VII“ (Norvegija), iš norvegų k. vertė Damion Searls

Goodreads.com reitingas 4.72  su 133 balsų.

Paskutinės dvi paskutinės septintologijos dalys pateko į trumpąjį Tarptautinė Booker trumpąjį sąrašą. Knyga pristatoma kaip unikali skaitymo patirtis. Norvegų rašytojui pavyko sukurti du skirtingus paralelinius pasaulius, kurie atskleistų skirtingas to paties veikėjo gyvenimo galimas perspektyvas. Veikėjas vardu Asle gyvena atokiame Norvegijos miestelyje, jis yra dailininkas ir bendrauja tik su artimiausiais kaimynas. Kitas veikėjas tuo pačiu vardu irgi yra dailininkas, tik jis gyvena alkoholiko gyvenimą... Ar jiems lemta susitikti, ar tai ta pati istorija, o gal tai skirtingos istorijos? Autorius žaidžia pasakojimo formomis ir fabulomis, o pasakojimas apibūdinamas kaip lėtas, tylus ir meditatyvus, transcendentinis ir puikiai tinkantis perteikti šiaurietišką pasaulėžiūrą.

Geetanjali Shree „Tomb of Sand“ (Indija), iš hindi k. vertė Daisy Rockwell

Goodreads.com reitingas 3.92  su 49 balsų.

Knyga, kuri tikriausiai patiks Arundhati Roy gerbėjams. Joje pasakojama apie 80 metų moterį, kuri sunkiai išgyvena po vyro netekties, tačiau netrukus suvokia, kad tai galimybė patirti kažką naują, todėl pradeda santykiu su transeksualia (hidžra) moterimi, negana to, išryškėja nauji santykiai su „modernia“ iki šiol save laikiusia dukra. Keliaudama su dukra į Pakistaną, ji prisimena kintantį gyvenimą ir santykius, požiūrį į gyvenimą... Autorė tikriausiai į Tarptautinį Booker pateko ne dėl indiškos tematikos, o dėl to, kad ji atsisako rimtai žiūrėti į gyvenimo tragedijas, jos pasakojimo tonas žaismingas, makabriškas.

Olga Tokarczuk „The Books of Jacob“ (Lenkija), iš lenkų k. vertė Jennifer Croft

Goodreads.com reitingas 4.15  su 2.996 balsų.

Išties sunku apibūdinti šią O. Tokarchuck opus magnum „Jokūbo knyga“. Tai didžiulės apimties knyga, kuri turėtų būti greitu metu išleista ir lietuviškai. Manau, tai vienas iš rimčiausių kandidatų laimėti šį Bookerį ir tai būtų antrasis autorės triumfas. Knyga nukelia mus į XVIII amžių, kuriame pasakojama apie žydą, kuris atvykęs į vieną iš Lenkijos kaimų, pakeičia tapatybę ir sukuria apie save mitą. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, vyrui pavyksta keisti religijas ir tapatybes, apie jo gyvenimą pasakoja daug skirtingų balsų, kurie sukuria įvairias kintančias perspektyvas. Pats labai nekantrauju patyrinėti, kaip išties atrodo tas pasakojimas.

Bora Chung „Cursed Bunny“ (Pietų Korėja), iš korėjiečių k. vertė Anton Hur.

Goodreads.com reitingas 4.06  su 1,239 balsų.

Pietų Korėjos autorės novelių rinkinys „Prakeiktas triušis“ man iš anotacijos primintų Samantos Schweblin noveles. Azijietės knygoje pasakojamos istorijos, kurios sulydo magišką realizmą, mokslinę fantastiką ir siaubo elementus bei atskleidžia žiaurų patriarchalinį ir kapitalizmo pasaulį.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Salomėja Nėris "Lauk manęs"

 

Salomėja Nėris „Lauk manęs“

Nemune ledai išplauks,

Obelys pabals. -

Parymok, manęs palauk

Prie baltos obels.

 

Parugėm gelsvom basa

Vasara prabėgs.

Mėnesienoje rasa

Ašara žibės.

 

Bus ruduo. Atjos šiaurys.

Obelys pagels.

Lauk manęs pavakary

Vėtroj prie obels.

 

Šaltis išrašys languos

Tulpes, ramunes.

Negyvuos žiemos speiguos

Tujen lauk manęs.

 

Jei dar myli, jei brangus,

Jei manim tiki, -

Drėgnas apkasas man bus

Tėviškė jauki.

 

Ir tu būsi taip arti, -

Jausiu prie šalies...

Ir aplenks mane mirtis,

Ir kulka nelies.

 

Tu žiedelio nenumauk,

Nenukirpk kasų!

Ilgai laukus, dar palauk, -

Grįšiu, iš tiesų.

 

Vėliavas nuleistas neš, -

Žuvusį minės.

Netikėki. Grįšiu aš.

Grįšiu.. Lauk manęs.

 

Akmenys paplentėm kauks.

Sužaliuos lazda.

Lauk manęs, kai nebelauks

Niekas niekada...

Netrukus pasirodys Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Sveiki,

Netrukus pasirodys leidyklos „Sofoklis“ išleidžiama knyga „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“, kurią parašė Irano-Australijos žurnalistė ir rašytoja Shokoofeh Azar. Šiemet autorė atšventė penkiasdešimtmetį, o prieš keletą metų jos ši knyga buvo nominuota International Booker Prize ir pateko į trumpąjį jo sąrašą. Nors anuomet laimėjo Nyderlandų atstovė su „Vakaro nejauka“, būtent iš teigiamų apie šią knygą atsiliepimų ir vaizdo įrašų internete daugelis savo nugalėtojų simpatijas reiškė šiai knygai. Nekantraujame perskaityti.

Leidykla šiuo metu savo facebook internetiniame puslapyje paskelbė tris viršelius, kuriuos gali nuspręsti patys internautai balsuodami už labiausiai patikusį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaka" / "The Tale"

 

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki,

Ne tik lietuviams, bet didžiosios pasaulio dalies žmonių mano, kad vienas baisiausių kriminalinių nusikaltimų yra seksualinis vaiko išnaudojimas, kuris amžiams pakeičia vaiko raidos psichiką ir elgseną. Apie panašius reikalus pasakoja pati režisierė Jennifer Fox biografinio pobūdžio vaidybiniame filme „Pasaka“ (angl. The Tale) (2018), kuriame įsimintiną vaidmenį sukuria amerikiečių aktorė Laura Dern.

Iš tikrųjų vien žinodami istorijos problemos ašį, galime teikti, kad filmo pavadinimas „Pasaka“ gana ironiškas, tačiau kadangi pati režisierė leidžiasi tyrinėti šios istorijos, kuri asmeniškai susijusi su ja pačia, tad visos raiškos priemonės yra toleruojamos, nes viskas daugiau ar mažiau „eina“ per kūrėjo asmeninę patirtį.

Istorija pasakoja apie penkiasdešimetę, kuriai vieną dieną paskambinusi motina praneša, kad perskaičiusi jos paauglystės dienoraščio lapus, kuriuose ji sužinojo, jog būdama trylikos-penkiolikos turėjo seksualinių santykių su gerokai vyresniu vyru ir moterimi vienoje žirgų rančoje, kur ji treniruodavosi jodinėjimo varžybose. Iš tikrųjų filme pagrindinė veikėja Dženifer net nesuvokia, jog ji yra auka, tačiau pamažu skaitydama savo vaikystės užrašus ima atgaminti tos uždraustos „meilės“ detales. Iš pradžių viskas atrodo kaip bręstančios paauglės kaprizai, kol atmintis pamažu moters galvoje sudėlioja skaudžią istoriją apie išnaudojimą. Ar Dženifer pamažu gali atsiverti ir iš tikrųjų iš atminties „ištraukti“ galbūt psichologiškai nuslopintus jausmus ir pripažinti, jog kažkada ji tebuvo tik maža mergytė, kuria pasinaudojo jojimo treneriai, įtraukdami į nepilnamečių orgijas, o gal ji vis tiek laikysis to, kad tai tebuvo tik „šiek tiek vyresnių“ suaugusiųjų nerimti meilės nuotykiai?

Kuo labiau Dženifer kapstosi, aptikdama savo vaikystės nuotraukas ir suvokdama tų santykių toksiškumą, tuo labiau ją ima krėsti šiurpas, jog teks visgi pripažinti, kad ji buvo išnaudojama gerai apgalvotų pedofilų porelės. Iš tikrųjų filmo pasakojimo kompozicija ne kartą savo tėkmėje keičia perspektyvą, įnešdama į įstoriją naujų veikėjų ir nejaukių kriminalinių detalių, todėl iš vienos pusės tai dinamiška ir intriguoja. Įterpiami ir stilizuotos pseudodokumentikos kadrai. Visgi tas retrospektyvus pasakojimo būdas, kada pamažu žiūrovams po iškarpą ir mizansceną atskleidžiami mažosios Dženifer nutikimai šiek tiek kai kuriuos gali erzinti, bet visumoje režisierei pavyko, keičiant perspektyvą ir pagrindinės veikėjos savivoką, sukurti potrauminio pasakojimo pedofilijos žiaurumo padarinių atlasą. Filmas įtikinantis, šiek tiek dvelkia provokacija, todėl jį žiūrėti įdomu ir nenuobodu. Net neabejoju, kad režisierei tai buvo būdas suvokti šiuos padarinius asmeniniame kontekste, o mums perteikti universalią kiekvieno panašiai išnaudoto vaiko potyrius asmenybės tapsmo procese.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela