Gintarė
Adomaitytė. „Upeivė“. – Alma littera, 2014. –136 p.
Sveiki, skaitytojai,
Kokius penkerius metus
mano knygų lentynoje pradūlėjo nepaliesta Gintarės
Adomaitytės knyga Upeivė, kurią seniai įsimečiau
krepšelin už kelis eurus (kai tik euras buvo įvestas Lietuvoje). Sunku
pasakyti, kodėl mes, knygų skaitytojai, kartais perkame tas knygas, kurių net
nežinome, ar kada nors skaitysime. Galbūt dėl kainos, galbūt maniakiško
polinkio kaupti knygas, o gal turime liguistišką poreikį prisipirkti (kaip tai
daro japonai), kad patenkintume savo knygų pirkimo procesą. Kiek įmanoma
paskutiniu metu stebiu save ir nebeleidžiu pirkti ir kaupti bet ko, nes
paprasčiausiai nebėra vietos knygoms, jau kai kurias tenka perkelti į rūsį. Tai,
kas sukaupta, dar neperskaityta, žiūriu, paskutiniu metu vis dažniau įkrenta į
rankas iš brazdančių asmeninių lentynų. Yra ir kita versija: knygas perkame
neatsitiktinai, tiesiog pati likimo ranka ima ir įdeda tai, ko mums patiems
tikriausiai prireiks ateityje. Ką gi, kalbant apie Upeivę, ateitis atėjo tik šiandien.
Gintarė Adomaitytė,
žinoma žurnalistė, man labiausiai pažįstama dar iš mokyklinių laikų kaip vaikų
literatė (Laumžirgių namai, 2001; Sparnuotos iškabos 2002; Žaliojo namo paslaptis 2010; Karuselė 2007; Vėjų miesto pasakos 2003 ir kt.), todėl ilgai maniau, kad po Algio
Griškevičiaus tapytu mėlynu viršeliu slepiasi tiesiog smagios universalios
istorijos vaikams ir suaugusiems, tad pradėjęs skaityti pirmąją apysaką Upeivę, net nesitikėjau, kad šios
istorijos visgi yra suaugusiųjų literatūra. Knygelę sudaro trys skirtingos žanro
požiūriu kūrybinės atkarpos. Pirmoji apysaka Upeivė, devynios novelės iš ciklo Rašomųjų mašinėlių metas bei eseistiniai tekstai Nuo geležinkelio tilto.
Labiausiai mane nustebino
apysaka Upeivė, kurią maniausi
perskaitysiu kaip pasaką apie upę, kuri tekėjo per miestelį ir pasakojo kokią
nors kaimiškąją kultūrą atspindinčią istoriją. Nė velnio! Čia tiek daug
moteriškos aistros, dramos, tiek įdomių literatūrinių niuansų, kad po penkto
puslapio teksto jau nebekyla abejonių, kad knyga bus užburianti, grakšti,
taupi, apgalvota. Apysakoje Upeivė pasakojama
apie žurnalistę, redaktorę ir savų knygų rašytoją, kuri dienoraščio principu
nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio pasakoja mažais įrašais apie savo dvasinę
būklę netekus bičiulio. Pasakotojai svarbios Lietuvos upės, ypač Neris, kuri
vadinama „mano upe“ bei Šventoji. Upės simbolika neatsitiktinė, tai toji upė, į
kurią neįbrisi antrąkart, ji nuplauna, nuneša laiką, pranašauja permainas – vis
to, ko reikia pasakotojai. Pasakotojai sunku pereiti per tiltą, ją pykina,
tačiau tai tik aliuzija į jos sielos kančias, iš kurių negali išsivaduoti,
perbristi asmeninę sielvarto upę.
Mistinis pasakojimas yra
dvisluoksnis. Vienoje plotmėje pasakojama apie moterį, netekusią fotografo
žurnalisto, o kitoje – įpinama bulgakoviška
Šėtono, kuris vadinamas Žaliaakiu, motyvas. Atrodo, kad pasakotoja koreliuoja
su dviem pasauliais: realiuoju ir mitologiniu. Žaliaakis suprantamas ne tik
kaip Šėtonas, Nelabasis iš keletą kartų paminėtos uodegos, bet ir kaip meilužis
bei norų įgyvendintojas. Pasakotoja viliasi vienokiais ar kitokiais būdais
prikelti bičiulį, sielos draugą, nors kartais atrodo, kad tas ją kamuojamas
ilgesys, netgi menininko mirties ignoravimas (ji net nebuvo laidotuvėse) ją ne juokais
sutraumavo, galima nujausti platoniškos meilės sielvartą. Tekste kaip
draugystės sąjunga tarp pasakotojo ir mirusio bičiulio minima sidabrinė gertuvė,
kuri kartu simbolizuoja ir amžiną gyvenimą, dionisišką santykių svaigulį.
Apysaka galinga savo
menine raiška. Trumpuose lokaliuose sakiniuose autorė žongliruoja ne tik
mitologiniais, tautosakiniais įvaizdžiais, suteikdama pasakotojai nesvarumo,
gyvenimo netikrumo, suabejojimo savo gyvenimo realumu, bet ir praturtina lietuviškais
geografiniais elementais, kurie tekste smarkiai poetizuoti, ritmiški, kai kada
dienoraščio įrašai priartėja prie verlibro: „Per
gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaimus ir Jonavos fabrikus, pro Nerį,
atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių numindytomis
kojomis, prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų,
raudonio nepatyrusį rudenį (p. 24).“ Urbanistinis pasakotojos gyvenimas
glaudžiai siejasi su gamtos metų cikliškumu; vasarą keičia ruduo, spalvos, upės
ir gatvės, Vilnius, traukiniai – visa tai sudaro harmoningą pasakotojos būties ir
būsenų pasaulį.
Apysakoje viskas truputį
sąlygota ir apgaulinga. Vienu metu veikėją apšvarina, bet pasirodo, kad ją
traukinyje iškrausto Žaliaakio pasiųsti vaiduokliai, kad ji pasimestų, bet
netrukus mes sužinome, jog pasakotoja sėdi konferencijoje prieš žiūrovus ir
pristatinėja mirusio bičiulio kūrybą. Toji onirinė, sapniškoji erdvė pasakojime
ne dėl literatūrinės įmantrybės, tačiau ji padeda perteikti netekties traumą,
tam tikrą pasakotojos gijimo būdą išlikti ir susitaikyti su netektimi, kartais
tam į pagalbą atkeliauja ir nelabieji, atsitiktiniai meilužiai, kad užpildytų
tuštumą. Man asmeniškai šis pasakojimas labai jau panašus į autobiograinį,
juolab kad autorės profesija, gyvenamosios vietos, tam tikri charakterio
punktyrai išryškėja ir rezonuoja su pasakotojos fiktyviąja biografija. Manding,
tekstas terapinio pobūdžio, tam tikras susivokimas, išsilaisvinimas,
nestokojantis literatūrinės išmonės, jautrumo ir aistros.
Rašomųjų
mašinėlių metas – antroji knygos dalis, kurią sudaro
trumpos, vienos aiškios situacijos novelės, pasižyminčios itin glaustais
ritmiškais pasakojimais. Vienas ritmingiausių, beveik skambanti kaip polonezo
instrumentinė muzika, yra Kaimo polonezas.
Man asmeniškai labiausiai įsiminė dvi novelės: Paleistuvė ir Dešimt rublių
už Bridžitą Bardo. Paleistuvėje
kalbama apie Birutę, kuri prižiūri kaimynės šermenis, jos biografiją žino
aplinkiniai žmonės, tačiau ji nenuleidžia galvos, yra valdinga ir rūpestinga.
Iš nuotrupų sužinome, kad beveik kiekvienas miestelio vyras yra kažkada
pasinaudojęs Birutės paslaugomis, jos labai nekenčia moterys, tačiau Birutė
kruopšti, ji tarsi atpirkinėja praeities nuodėmes: prižiūri šermenis, augina
svetimus sutuoktinio vaikus. Novelė švelniai klausia: ar įmanoma išpirkti
praeities klaidas, (kurios net ne klaidomis vadinamos, o gyvenimo aplinkybėmis),
gerais darbais?
Novelėje Dešimt rublių už Bridžitą Bardo, mus
nukelia į sovietinių laikų Vilnių, kai jaunoji pasakotoja (kurią nori nenori
tapatini su G. Adomaityte) apie naivią draugę Rasą, kuri kaupė kino žvaigždžių
nuotraukas, iškarpas. Tai tarsi ir laikmečio koliažas, iškarpa apie praėjusius
laikus ir taip pat B. Bardo reiškia tam tikrą bilietą į suaugusiųjų pasaulį,
kada šešiolikmetę pasakotoją pradeda merginti 30 metų vedęs vyras. Kitos
novelės taip pat pasižymi retrospektyviu (sąmoningais ir nesąmoningais)
grįžimu į miestelius, į sovietinių laikų paskutiniuosius dešimtmečius. Šiuose
pasakojimuose perteikiama dažniausiai jautrių, kokių nors profesijų atstovų,
kaip antai smuklininkė prie kapinių Ana Liza, biografinės nuotrupos,
sužadinančios gyvenime dažniausiai nepastebimą patirčių išmintį. Kaip ir
apysakoje Upeivė, kai kada novelėse panaudoti magiškojo realizmo,
tikrovės ir vaiduokliškojo pasaulio sudvejinimai.
Gintarė Adomaitytė
Trečiąją knygos dalį
sudaro esė žanro tekstai ir jie man labiau patiko už noveles, nes įsiminė dėl
išplėtojimo ir daugiasluoksniškumo. Pirmojoje esė Laiškas apie laiškus autorė pasakoja, kaip rašo iš Talino draugui
laišką. Žinoma, tuos visus draugus galima vienaip ar kitaip iškoduoti, jie
tekstuose minimi, bet ne tame esmė. Autorė pasakoja apie Talino gatveles, apie
Vilnių, tačiau tarsi neturi bendros temos, bendriausia prasmės tema – laiškas,
atvirlaiškis, jo žanro ypatybė pasakotojos laikmetyje. Čia prisimenamas ir
minimas Ričardas Šileika, smėlio ir atvirukų žinovas, bet esminis pasakotojos
klausimas yra: „Ar smėlio pilys yra architektūra?“ Tai esė šerdis, alegorinis
klausimas. Galiausiai pasakotoja gauna netikėtą atsakymą, kad smėlio pilys yra
žmonės. Tarsi į esė įsiterptų vaikiškos, netikėtos, žaismingos mąstymo formos,
kurios paaiškintų šio pasaulio reiškinius ir išskleistų žaismingą pasakotojos
gyvenimo filosofiją, ryšius su draugais, palaikomus ne tik laiškais, bet ir
prisiminimų saitais.
Antroji esė Kavalierių ir Liūtaširdžių garbei autorė
išreiškia meilę švedų vaikų rašytojoms (Selmai Lagerlof ir Astridai Lindgren).
Pasakotoja keliauja į Švediją, turistinę, pažintinę kelionę švedų rašytojų
keliais, lanko muziejus, tačiau antrame pasakojimo sluoksnyje autorė keliauja
po vaikystės potyrius, kai ji skaitė, išgyveno, patyrė šių didžių rašytojų
kūrybos galią. Tarp skirtingų laikų ieškoma esminio požiūrio taško (jungiančio
ir skiriančio) vaikystę ir pasakotojos dabartį, įsivaizduojamą ir žinomą rašytojų
gyvenimą nuo muziejinio. Iš esė peršasi išvada, kad autorei kur kas
turtingesnis pasaulis apie šias rašytojas ir kūrinius buvo anuomet,
susiformuotas fantazijos plotmėje. Nustebino eklektiškai netikėta detalė, kai
ji Rundalės rūmų kieme (Latvijoje) pamato gėlę, pavadintą Tina Turner: „Ar pamenate ją – Tiną? Puikaus balso,
užguitą, liguistai žiauraus vyro pažemintą Amerikos dainininkę? (p. 97)“ Net
Baltijos šalyse auga ir veši Turner, kaip Mažojo princo rožė kosmose, toli nuo
savo žemiškosios, tikrosios prigimties, beveik kaip užuominos apie svajonę,
įsivaizduojamus, nepasiekiamus švedų autorius iš pasakotojos praeities, kurie
šiandien pasiekiami vieno kelto bilieto pirkimu į Stokholmą. Galiausiai autorė
liūtaširdžiais, (pagal A. Lindgren apysakos veikėjus), pavadina lietuvių
rašytojus, artimus bičiulius – Valdą Kukulą ir sapnuose aplankančią poetę Onę
Baliukonę.
Apie
žvakes ir laužus autorė keliais sluoksniais gvildena būties
klausimus. Išreikšdama meilę filharmonijai ir klasikinei muzikai, ji brėžia
savo draugų rate skirtingų požiūrių punktyrą: seniesiems žvakės asocijuojasi su
mirtimi, o kitiems (per trisdešimt) siejasi su bohemiška smilkalų ir jaukumo
atmosferos detale. Šalia šių požiūrio skirtumų ryškinamas ir urbanistinis bei
kaimiškasis gyvenimo ir kultūros supratimas. Autorė ir Vilniuje, ir miške
jaučiasi kuo puikiausiai, tarsi nejustų diskomforto, o pragmatiškumą galima
suretinti su romantizmu, ryškėja autorės gebėjimas universaliai prisitaikyti
visose erdvėse, jausti harmoningą gyvenimo visumą. „Galima namuose užžiebti
šimtą žvakių – arba nė vienos nežiebti. Galiu gyventi Vilniuje – arba miškuose
pasiklydusiame miestelyje. Gal ir į senelių namus – į tą gyvenamą negyvenamąją
salą – nešiuosi vieną vienintelę knygą: savo dienoraštį (p. 104)“.
Tekste Čia daug gėlių
autorė prisimena Algimantą Andreiką, dalyvavusį bado akcijoje Katedros aikštėje
per Sąjūdžio metus. Tekste Kaip ankstyvas ruduo minimas daugeliui žinomas
šviesaus atminimo ir G. Adomaitytės studijų laikų kuratorių Skirmantas Valiulis:
„ar susivokia ekrane mirguliavę ir tebemiruliuojantys žmonės, kokia didybė rašė
apie jų menkybę? (p. 118).“ Paskutinieji du tekstai apie Vilnių ir Kauną
bei apie kelionę į Veneciją tampa gana abstraktūs, bet labai platūs, jau žymintys
tam tikrą autorės vietą, savivoką pasaulyje. Iš šių tekstų, kaip žemėlapyje esančių
nuorodų, galima susidėlioti atskirus asmenybę formavusius geografinius
punktyrus. „Neprisirišti. Neprisirišti. Neprisirišti“ – sako autorė. Ir visgi
jaučiame, kad autorė prisiriša, nors protu tą suvokia, širdis atlieka kitą, nes
prisirišti yra žmogiška.
Upeivė
absoliučiai netikėta knyga. Atrodo, perskaičiau ne knygą, o pačią Gintarę
Adomaitytę. Labai intymu, jautru, asmeniška ir literatūriškai „pagrimuota“
gerąja prasme. Nors knygoje Upeivė Upeive pavadinta tik pirmoji apysaka,
tačiau upės ir vandens motyvas svarbus visuose tekstuose, tačiau jis labiausiai
įprasmina pačios autorės alter ego, prigimtį visas savo gyvenimo dalis
(žmones, vietoves, patirtis, situacijas) jungti upėmis ir geležinkelio tiltais,
kaip gyvenimo judėjimo tėkmę, kaip bendrą patyrimo vaizdinį. Pasakotoja – pati kaip
upė, mąstanti ir besirenkanti, o kartais pasiduodanti gyvenimo tėkmei. Štai
tokią knygą – atradimas! – aš perskaičiau.
Jūsų Maištinga Siela