Serialas: "Su meile, Viktoras" / "Love, Victor" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Jau matau kai kurių nutįsusius veidus su mintele „ir vėl propaganda“. Tai vidutinio amžiaus heteroseksualų vyrų veido išraiška, vyrų, kurie patys visą gyvenimą save ribojo, buvo sugrūsti į dėželes ir išdresiruoti visų kitų bjaurėtis. Tai kastravimo trauma padaryta iš vieno kiemo žaidimo taisyklių propagandos, o pats žmogaus skirtumas, nebūtinai turiu galvoje seksualinę orientaciją, lieka tik žmogaus įvairovės skirtumo požymiu, o ne propaganda. Visgi neišvengiu pamokslavimo prieš pradėdamas kalbėti apie neseniai per pusdienį peržiūrėtu dešimties serijų serialą „Su meile, Viktoras“ (angl. Love, Victor), kuris yra atsiradęs iš vieno filmo „Su meile, Saimonas“ projekto ir kalba apie šešiolikmetį savęs ieškantį ir atrandantį vaikinuką tiek savo šeimoje, tiek mokykloje, tiek mėgstamoje veikloje.

Serialas iš esmės tęsia filmo projekto idėjas, jis absoliučiai nufilmuotas panašiu stiliumi ir netgi jame veikia kai kurie iš filmo buvę personažai, pavyzdžiui, pats Saimonas, kuris tampa Viktoro susirašinėjimo draugu ir jo sąžinės balsu, konsultantu. Galiausiai pats Saimonas pasirodo devintoje serijoje ir „paprotina“ Viktorą keliais patarimais, aprodo gėjų barą Niujorke ir panašiai. Bet visas serialas susitelkęs į Viktorą (aktr. Michael Cimino), meksikiečių šeimoje gimusį vaikiną, kuris su šeima atsikraustė iš kitos valstijos. Galiausiai jau nuo pirmųjų serijų žinome, jog didžiausia Viktoro dilema yra savęs apgaudinėjimas. Jis netrunka susirasti ir susidraugauti su populiariausia mokyklos mergina Mija ir susirasti konkurentą – sportininką Endrių. Galiausiai vaikinukas eksperimentuoja su Mija, retsykiais įtiki esantis „normalus“, bet nuolat jo širdis spurda dėl atviro mokykloje esančio gėjaus Bendžio, su kuriuo kartu po pamokų dirba kavinėje.

Jeigu amerikiečių mokykloje būti atviru homoseksualiu, kaip kad Bendžis, atrodo lyg ir beveik priimtina, nes jokių patyčių, jokių nuostatų, atrodo, vidurinėje nėra. Manau, Lietuvoje tokį anksčiau gyvą suėsdavo, o dabar toks vaikinas tikriausiai būtų patyčių objektu. Toji mokyklų atmosfera arba seriale pagražinta, arba, vis galvojau, iš tikrųjų vidurinėse jauni žmonės visiškai palankiai galvoja apie homoseksualumą. Štai taip veikia švietimas, tačiau Viktoro tėvai meksikiečiai ir truputį religingi, ypač seneliai, kurie aiškiai demonstruoja nesuprantą naujojo pasaulio, todėl jis šiek tiek bijo tėvų reakcijos ir savęs. Tai klasikinė kiekvieno homoseksualaus jaunuolio psichologija ir dilema: o ką, jeigu tėvai už tai, kad esu gėjus, manęs nebemylės arba taip juos nuvilsiu, kad nekęs manęs visą likusį gyvenimą? Tokiais atvejais kyla vidinis konfliktas, imama gyventi, kaip Viktoro atveju, dviejų standartų ir vaidmenų gyvenimus apsimetinėjant, o tai kainuoja dvasinę savijautą. Ir kuo visuomenė konservatyvesnė, tuo prastesnė psichinė subjekto savijauta. Posovietinėse šalyse tai privedama iki depresijos, savižudybės, geriausiu atveju – emigracija.

Žodžiu, žiūrint šį serialą, vis galvojau apie tas paraleles tarp to, ką norėjo pasakyti serialo kūrėjai, kokia yra reali situacija JAV mokyklose. Akivaizdu, kad serialas „pasaldintas“ jautriais ir literatūriniais prieskoniais. Paaugliai su tėvais ir tarpusavyje kartais bendrauja pernelyg apibendrinančiais pasakymais, dialogai tampa filosofuoti, gal net jaučiama didaktinių niuansų, kas galiausiai atrodo, kad serialas yra kur kas geresnė versija už patį gyvenimą. Tokių mielų, kad nors prie žaizdos dėk, serialų sukurta ne vienas ir ne du. Jie labai populiarūs jaunimo tarpe, tik nežinau, ar yra savo populiarumu varžytis su vampyrais, vilkolakiais ir „Sostų karų“ herojais.

Manau, tikslinga šio serialo auditorija būtų ne vien LGBTQ asmenys, toli gražu ne. Kadangi seriale gvildenamos universalios temos, pavyzdžiui, tėvų vienas kitam išdavystės tema ir mokymasis atleisti, heteroseksualios mokyklinės porelės santykių (Feliksas ir Leik) linija; lūzerio, keistuolio ir per didelius lūkesčius keliančios tuštutės nesuderinamumai; socialiniai vaidmenys ir nuostatos, vidiniai įsitikinimai, neleidžiantys būti laisviems ir laimingiems – daug tokių gerų sukomponuota vertybių (ne propagandų!) vienoje pakuotėje. Drąsiai sakyčiau, kad Lietuvos paaugliams, nuo kokių 13 metų, kurie tyrinėja save, savo pojūčius ir pradeda dėliotis socialinius vaidmenis, galiausiai bijo dėl kažko, kas kitiems nepatiks, serialas suveiks ne tik kaip geras edukacinis malonumas, bet ir leis pasijausti, kad ne viskas pasaulyje taip suskaldyta ir tu kitiems neprivalai būti toks, koks nesi, kad įtiktum; kad kažkur esti kitoks pasaulis, kuriame gali būti priimtas. Tai saugaus pasaulio, bendraamžių, kurie ieško įvairių atsakymų į iškilusius ne tik seksualinius klausimus, bet ir draugystės, stereotipų, tėvų ir vaikų santykius, kitų kultūrų pažinimas ir t. t.

Šių dienų kontekste, kai per pasaulį ritasi juodosios rasės proveržis, šis serialas itin turėtų patikti. Daugelis filmų veikėjų yra spalvotieji ir jie atlieka ne valytojų ir ne nusikaltėlių vaidmenis, o pagrindinius. Kai Holivude galvojama, kaip pataisyti tuos reikalus su likusiais serialais, „Su meile, Viktoras“ yra tas, kuris atitinka šių dienų lygybės standartus visomis prasmėmis: nuo aktorių kolektyvo skirtybių iki turinio, kurį deklaruoja serialo kūrėjai.  

Maniau, kad serialui būsiu pretenzingas, barsiu už kai kuriuos veikėjus, kurie truputį neįtikina, kai kas holivudiškai dirbtina, o kai kurios reakcijos ir filmų veikėjų charakterių motyvai primena kultinio serialo „Draugai“ elementus, tačiau tai serialui kažkaip nepakenkė. Galbūt dėl to, kad buvau matęs filmą „Su meile, Saimonas“, kuris man anuomet patiko, tai žinojau, kokio turinio galbūt galiu laukti ir iš šio serialo. Tą ir gavau.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Joe Dispenza "Atsisakykite įpročio būti savimi: kaip nusimesti seną protą ir susikurti naują"

D. Joe Dispenza. „Atsikratykite įpročio būti savimi: kaip numesti seną protą ir atkurti naują“ – Kaunas: Mijalba, 2014. – 336 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po paskutinės ezoterinės knygos E. Tolle Šios akimirkos jėga, nusprendžiau, kad vėlei noriu perskaityti ką nors labai įkvepiančio ir šįkart pasirinkau Dr. Joe Dispenzos knygą Atsikratykite įpročio būti savimi (angl. Breaking the habito of being yourself). Tikriausiai tokios knygos su pretenzingais pavadinimais visokiausių patarimų knygų lentynose, kaip reiktų gyventi (ir nekrušti sau smegenų, proto, kaip pasiųsti šefą ir bla bla bla) yra tiek daug, kad nieko nenustebins ir šitoks pavadinimas, kuris lyg ir prieštarautų apskritai šiuolaikiniam švietimui, kuris skatina kaip tik būti savimi. Toli gražu autorius nėra joks revoliucionierius ir neskatina atsisakyti savęs, veikiau savęs atsisakymą šioje knygoje galėtume pakeisti kitokią sąvoka – savęs perprogramavimu, o dar tiksliau – pakeisti savo tam tikras asmenybes netenkinančias dalis, kad pagerėtų gyvenimo kokybė.

Tiesą sakant, skaitydamas šią knygą prisižymėjau tiek visokiausių citatų, kad dabar būtų sunku sustruktūruoti visą šios knygos turinį, tad pabandysiu vadovautis knygoje pateiktu turiniu. Pirmiausia autorius pradžioje smarkiai teorizuoja, tačiau priešingai nei E. Tolle, jis remiasi fizikos mokslo atradimais. Pats J. Dispenza pagal specialybę nėra joks ezoterikas ar magas, o tuo labiau savęs neskelbia kokiu nors dvasiniu mokytoju. Jis yra neurologas, kurio didžiausia aistra yra nagrinėti smegenų procesus, kuriuos galima išmatuoti ne tik dvasiškai, bet ir moksliniais prietaisais. J. Dispenza apskritai atstovauja mokslo pasauliui, tačiau jo knygoje pateikiamos įžvalgos absoliučiai neprieštarauja, o, sakyčiau, papildo E. Tolle ir kitų dvasinio lygmens tyrinėtojų teoriją ir praktiką.

Taigi vadovaudamasis moksliniais tyrimais pirmuosiuose skyriuose autorius pateikia kvantinį dėsnį, kuris mane asmeniškai gerokai nustebina. Kodėl? Iki tol įvairiuose ezoteriniuose leidiniuose tai vadinama „visatos dėsniu“, kaip mintis gali pritraukti energiją, kad ji materializuotųsi. Visa tai mes linkę suvokti kaip stebuklą, o štai J. Dispenza tyrinėja kvantinės fizikos dėsniais atsirandančios materialiosios visatos dėsnį. Pasirodo, atomai geba atsirasti iš neišreikštos visatos lygmens, šitaip susikuria šis realybės planas. Tyrinėdamas visatos principus, autorius daro prielaidą, jog iš šį realybės lygmenį galime išreikšti minties ir ketinimo energija, vadinasi, esame kaip elektromagnetiniais impulsais veikiantis kompiuteris, kuris geba šioje realybėje kurti sau ne tik daiktus, bet ir aplinkybes. Galiausiai kvantinio lauko „atsiradimo iš niekur“ autorius perkelia į žmogaus fizinį lygmenį, kadangi smegenys veikia panašiu principu ir jis daro prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra pajėgus išsiveržti iš žemų vibracijų (kas vėlgi neprieštarauja jokioms kitoms dvasinėms teorijoms!) ir perkurti realybės dėsnius, savo likimą ir net asmenybę.

Autorius išskiria tris svarbiausius dalykus, kurie, anot jo, labiausiai trukdo suvokti kvantinio lauko mechanizmą: laikas, kūnas ir aplinka. Įtikėję savo ribotumu ir įklimpę į negatyvias emocijas, mes vis murkdomės skausmo, kančios ir ribotumo realybės variante. „Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai valdo praeitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti fiziologiškai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų. <...> Nuotaika yra cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitęsusių emocinių reakcijų pasekmė. Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai – šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai – sukelia emocinę reakciją (p. 110)“.

Dr. Joe Dispenza

Autorius teigia, kad mūsų ląstelės yra veikiamos tų pačių medžiagų, todėl savaime vibruoja į aplinką tą dažnį, kad gautų vėl tų pačių medžiagų, vadinasi, gyvenime sąlygos formuosis labai panašios, kad kūnas būtų pamaitintas, pavyzdžiui, pasipiktinimu, pykčiu, liūdesiu ir pan. Štai kodėl taip sunku žmonėms keistis, nes neužtenka vien tik loginio apsisprendimo keistis, kūnas provokuos panašias situacijas, nes jis prie tų emocijų pripratęs kaip prie kokaino. Kas įdomiausia, kad autorius siūlo meditacijos praktinį metodą pamažu, mažomis dozėmis kelti dažnį, nurimti, susilygiuoti su emocijomis ir protu. Savaiminis pozityvus mąstymas, anot autoriaus, yra niekinis, jeigu jis neiššaukia savijautos, būsenos. Mes galime mąstyti pozityviai dieną naktį, tačiau jeigu neigsime liūdnas emocijas, nesusilygiuosime, nieko iš to pozityvaus mąstymo nebus. Meditacija yra tiesiausias kelias į būsenos, mąstymo sujungimą į naują patyrimo kokybę, savitą gydymo procesą.

„Dabartinis meditacijos modelis toks: jums tereikia priimti sau, kas toks nenorite būti, kol taip gerai pažinsite senąjį aš ir su juo susijusias mintis, elgseną bei emocijas, jog sutraukysite nervinių ląstelių grandines ir nustosite siuntę genams įprastus signalus. Tada pradėsite reguliariai mąstyti, koks žmogus norite būti. Taip sukursite naujus neuronų tinklus, prie kurių kūnas ilgainiui pripras ir nauja būsena taps jūsų antruoju prigimimu. Štai ir pasikeitėte (p. 195).“

Kad viskas būtų taip lengva, kaip sako autorius, tačiau pats iš patirties žinau, kad reikia labai didelio įdirbio, laiko, valios dirbti su savimi, kad bent kiek pasikeistų ne tik asmenybė, bet ir gyvenimo aplinkybės, tačiau tai įmanoma. Tam tikros įvairios meditacijos ir dvasinės praktikos, seminarai labai priartina prie trokštamos gyvenimo kokybės, aukštesniųjų dažnių.

Knygoje autorius taip pat pateikia nemažai schemų, smegenų brėžinių, įvairiausių sąvokų, kurie aprėpia įvairius sąmonės ir pasąmonės lygius, todėl knygą nėra sudėtinga skaityti, o jeigu dar turite šiek tiek žinių bei praktikos, manau, veikalą sugraušite kaip obuolį. Paskutiniuose skyriuose autorius pateikia meditacijos praktikų, savo internetiniame puslapyje nurodo garso įrašus, nuoseklų meditacijos pakopų grafiką, kuriuo vadovaudamiesi galite pagerinti savo fizinę ir dvasinę savijautą.

Iš esmės, kaip ir visuose tokio žanro knygose, čia prieisite išvadą, kad ne aplinka lemia žmogaus laimę ir būsenas, o pats žmogus, kad nuo jo minties ir emocijos priklauso jo gyvenimo versija. Kai jums sako: „aš susikūriau naują savo paties versiją“, daugelis, tikriausiai, nusijuokiate. Ir nusijuokia jūsų ribotas protas, o net ne jūs, nes susilygiavę jūs iš tikrųjų viename fiziniame lygmenyje kuriate naujas neuronų jungtis, kurios atsakingos ne tik už naują būseną, bet ir kitokios realybės pajautimą, matymą. Bet palaukite, jeigu nuo mūsų pastangų priklauso kurti save iš vidaus ir projektuoti šią realybę tarsi tai būtų kaip filme „Matrica“, vadinasi, mes visi esame šiek tiek dievai, o tai absoliučiai neprieštarauja nei krikščionybei, kuri sako, kad esame Dievo atvaizdas, nei budizmui, kuris sako, kad visa tai, ką regime, tėra apgaulinga Maja, iliuzija ir mes iš tikrųjų miegame. Taigi, tai knyga, kuri vėl ir vėl patvirtina, kad viskas susieta ir viskas įmanoma.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koma" / "Кома" / "Coma"

Sveiki,

Visiškai neplanavau žiūrėti šio filmo, tačiau po įtikinėjimo, kad šį filmą privaloma pamatyti, visgi pasidaviau ir nutariau dirstelėti, kaip rusų kinas geba sujungti „Pradžios“, „Matricos“, „Stalkerio“ ir kitų kultinių mokslinės fantastikos filmų elementus juostoje „Koma“ (rus. Koma) (2019). Tiesą sakant, nelabai žinau šiuolaikinių rusų kino aktorių, nors kai kurie tikriausiai labai populiarūs ir šiame filme galima atpažinti. Visgi negaliu pasigirti ir rusų komercinio kino gausa, nes paprasčiausiai tokios kino juostos beveik nepakliūva į mano žiūrimų filmų akiratį, tad nekomentuosiu nei komercijos dėsnio, nei aktorių.

Filmas siužetiškai nėra gerai realizuotas. Kai kas bandė išties lyginti su amerikiečių filmu „Pradžia“, kuris yra be jokios abejonės sudėtingos kompozicijos mokslinės fantastikos filmas, tačiau akivaizdu, kad tik tam tikros idėjinės gairės tesieja šiuos filmus: žanras, atskiro gyvenimo idėja žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje. Realiai filmas architektoniškas, jame gausu įstabių dekoracijų, kurios neblogai idėjiškai ir techniškai perteiktos, todėl vietomis filmas išties žiūrisi dinamiškai, įdomiai, nes filmo kūrėjai leidžia iš tikrųjų pasijausti kaip svetimame pasaulyje, tačiau visas šio filmo gerumas, manau, ir pasibaigia...

Labai neįdomūs šabloniški veikėjai. Jeigu jau grupės lyderis, tai būtinai koks nors pripumpuotais pautais agresyvus ir nusikaltėlį primenantis vyras. Jeigu jau gražesnė mergina, vadinasi, du vyrai konkuruos dėl jos kaip dėl patelės gamtoje... Na, tokie perdėtai tiesmuki „natūralistiniai“ leitmotyvai kelia šypsnį. Vyrukas patekęs į kitą pasaulį jau pirmą dieną susižavi mergina, nors ką tik patyrė tokį šoką, kad daugelis iš mūsų pusę gyvenimo negalėtume atsigauti. Tą sąlyginį tipažą diktuoja populistinio žanro klišės, noras įsiteikti: sukurkime filmą, kuris primintų amerikietiškus galingus hitus, vadovaukimės tais pačiais triukais, todėl pasamdykime pagrindinį aktorių patrauklų ir sukurkime paviršutinišką meilės istoriją. Tai šiame filme absoliučiai neveikia, santykiai keisti karkasai, nuspėjami, o veikėjų pravardės (kaip senais gerais mokykliniais patyčių laikais) vėl taikomi gyvenime dėl karinės rokiruotės ir keistų militaristinių įstatymų paklusti besąlygiškai kapitonui. Visas tas atpažįstamų štampų rinkinys nepadeda kūrinio idėjai, galiausiai idėja, kad ir kokia ji gali pasirodyti gera, ima blankti, kai pradedi žiūrėti tuos suherojintus veikėjus, kurie nepateikia jokios filosofinės mintelės, kaip, pavyzdžiui, A. Tarkovskio „Stalkeris“, kuriame iš esmės filosofija ir siaubas klojasi ant tų pačių idėjinių pamatų ir visu tuo išgaunama unikali visuma. Deja. „Koma“ šito neturi ir lieka tiesiog idėjiškai neištransliuotas potencialas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antroji aš" / "Celle que vous croyez" / "Who You Think I Am"

Sveiki,

Pernai per Kino pavasario festivalio rodytas filmas su Juliette Binoche „Antroji aš“ (pranc. Celle que vous croyez) (2019) taip mano ir nebuvo pamatytas. Neseniai šią klaidą išsitaisiau žiūrėdamas TV rodytą filmo versiją ir galiu pasakyti, kad anuomet Kino pavasaryje matyti filmai buvo stipresni ir įdomesni už „Antroji aš“, tačiau tai nereiškia, kad šis nevertas dėmesio ar neįdomus.

Istorijoje pasakojama apie literatūros teorijos dėstytoją, penkiasdešimtmetę moterį, jau išsiskyrusią, auginančią du sūnus, bet beviltiškai užmezginėjančią santykius su perpus jaunesniais vyrais. Filme veikia J. Binoche, kuri apskritai kine, ypač emocionaliai ir stambiu planu nuolat daro stebuklus, šįkart vaidmuo kiek priminė kitą jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“; abiejų filmų temos gana glaudžiai susijusius: vidurinio amžiaus krizės kamuojamos moterys suvaikėja, ima rizikuoti, bandydamas susigrąžinti anuomet nepatirtą (arba patirtą) jaunystės gyvenimo svaigulį, lydimą eksperimentų ir spontaniškumo. „Antroji aš“ problema gana aiški, ji „pajungta“ su išmaniosiomis technologijomis. Moteris susikūrusi netikrą jaunos merginos tapatybę ima flirtuoti su 24 metų vyruku, kol viskas baigiasi santykių ir jos pačios jausmų ir įsivaizdavimo apie save susipainiojimu.

Psichologinė drama analizuoja ne tik socialinius ryšius ir vidutinio amžiaus krizę, bet ir žaidžia su pagrindinės veikėjos galia įtikėti savo susikurtu virtualiu flirtu kaip atskiro, slapto ir kur kas įdomesnio gyvenimo variantu. Iš esmės filmas analizuoja moters psichologiją, kuri, bent man, šiek tiek infantili, vietomis naiviai paviršutiniška. Žiūrėdamas vis galvojau, ką naujo ir įdomaus pasiūlys filmas, tačiau be to, kad antroje filmo dalyje atsiranda šalutinė istorija iš parašytos veikėjos knygos, kaip viskas galėjo būti, kuri, pasirodo, yra galima realybė, manau, toks „siurprizas“ nelabai praturtina filmo turinio, nors bandoma filmui suteikti pasąmonės ir perspektyvomis sudurstytos struktūros. Bet būtent filmo struktūra jau kažkur matyta, blankoka, nelabai intriguojanti. Daugelį vietų žiūrovo intrigą palaiko troškimas sužinoti, kada Kler prisipažins, kad nėra Klara, ir kokiu būdu ji tai padarys, kokia bus vaikino reakcija. Tačiau filmas daugiau nieko nebepasiūlo. Maniausi, kad būsiu suglumintas veikėjos troškimo turėti intymumo su perpus jaunesniu vyru, bet tai visai neglumino, netgi filme tai atrodė beveik natūralu.

Būtų baisi klišė, jeigu pasakyčiau standartinę frazę, kad šis prancūzų filmas yra labai prancūziškas ir nagrinėja prancūziškas temas. Bet kas tai yra „prancūziška tema“? Sunku būtų pasakyti. Bendriausia prasme – tai filmas apie neišpildomus lūkesčius, moters vienatvę ir pastangas tą vienatvę, gyvenimo monotoniją eliminuoti iš savo būties ir buities. Kas pasakys, kad Kler tai nepavyksta? Pavyksta, žinoma, kad pavyksta...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Holivudas" / "Hollywood" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių televizinių projektų korifėjus Ryan Murphy geriausiai pasaulyje išgarsėjęs tokiais projektais kaip „Choras“ ir antologija „Amerikietiška siaubo istorija“ prieš karantiną pristatė naujausią savo šalutinį projektą 7 serijų mini serialą „Holivudas“ (angl. Hollywood). Paskutiniaisiais metais Ryan Murphy glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais scenaristais sukūrė ne vieną šalutinį projektą, kuris patraukė žiūrovų dėmesį. Tai dviejų sezonų „Klyksmo karalienės“ ir „Politikai“. Vieno sezono serialas „Dvikova“ bei „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, kuri itin koreliuoja su „Amerikietiška siaubo istorija“, pastarieji sezonai tikriausiai bus atidėti metams dėl karantino atidėtų filmavimo darbų.

Prisipažinsiu, kad tai, ką padaro R. Murphy su televiziniais serialais yra unikalu, jo braižas atpažįstamas kaip savitas, charakteringas, truputį teatrališkai manieringas, tačiau sodrus, todėl žiūrėdamas jo projektus visada patenki į sąlygišką tikrovę, kuri veikia kaip šabloniškas literatūrinis žanras, sukuria pusiau realios, pusiau pasakiškos tikrovės įspūdį. Ypatinga stiliaus sudedamoji būna ypatingi, sodrūs, spalvingi aktorių atliekami vaidmenys, todėl R. Murphy aktoriai dažnai būna nominuojami Emmy ir Auksiniuose gaubliuose.

Jeigu reiktų surasti artimiausią ir labiausiai panašų „Holivudui“ projektą, sakyčiau, tai būtų Holivudo 1950-ųjų metų aukso amžiaus atspindintis dešimtmetis ir TV serialas „Dvikova“, kur įspūdingus vaidmenis anuomet atliko Jassica Lange (suvaidinusi Joan Craford) ir Susan Sarandon (suvaidinusią Bette Davis), kurios kovėsi ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime dėl mylimųjų. Būtent toji atmosfera, sakyčiau, arčiausiai „Holivudo“ – šešto dešimtmečio dekoracijos, rūbai, svajonės apie nepasiekiamą Holivudą, kai vyrukai merginas iš tikrųjų tempdavosi į kino sales, kad galėtų platoniškai mylėti savo dievaičius...

Šiandien Holivudas labai prieštaringa vieta. Esti konspiracijos teorijų, kad tai viena nuodėmingiausių pasaulyje vietų, kur klesti pedofilijos klanai, satanizmas ir kiti baisūs dalykai, kurie pasakoji nekomerciniuose dokumentiniuose filmuose. Šiandien Holivudas demonizuojamas ir toli gražu nebeprimena trokštamos vietos, o ir kine, tai ką vadiname „holivudine kliše“, atrodo, kad kaip galinga industrija, siūlanti ir diktuojanti kino (ir ne tik) madas, ima pamažu nusibosti. Įdomu tai, kad nuo 2022 metų „Oskarų“ ceremonijoje jau bus privaloma nominuoti (nori to ar ne) juodaodžius aktorius, LGBTQ asmenis ir kitos rasės atstovus – žodžiu, „Oskarai“, jeigu ir dabar buvo linksniuojami kaip politiškas reikalas, jis bus privalomas dėl lygybės absoliučiai politizuotas. Labai įdomu, kad dabar vykstantys Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje protestai už lygybę smarkiai siejasi su serialu „Holivudas“ idėja.

1950-ųjų vasarą pagrindinis veikėjas Jack Castello (aktr. David Corenswet) atvyksta į Holivudą, kad taptų aktoriumi, nes tokia jo svajonė, jis turi dvynukų besilaukiančią žmoną, tačiau jis dar nežino, kad Holivude, kad taptum pastebėtas, reikia ne išvaizdos, o pažinčių ir kartais su kai kuo permiegoti... Galiausiai istorija ima suktis apie juodaodį scenaristą, iš Filipinų kilusį režisierių, kurio juodaodė žmona, atlikinėdama komiškas tarnaičių vaidmenis, bando gauti kitokį vaidmenį, ir gėjų drovų svajotoją, kuris bando patekti į Holivudą. Visi jie starto finiše, visi jie konkurentai, bet gražiausioji serialo dalis, kad konkurencija juos suveda į draugystę. Tuomet atmosfera labai nepalanki spalvotiesiems, jie politiškai atstumiami, jie atlieka tik antraeilius vaidmenis, nes tokia ne tik politika, bet ir kompanijų nuostata – įtikti liaudžiai, gesinti protestus.

Daugelis veikėjų turi savo tikruosius prototipus.

Galiausiai „Holivudas“ pasiūlo alternatyvų projektą, puikų scenarijų „Megė“ (pasirodo, tai iš tikrųjų tokia egzistavusi mergina, kuri iš troškimo būti aktore kažkada nusižudė, internete galima rasti jos nuotraukų), kurį parašo spalvotasis gėjus Arčis. Likimas taip suklosto aplinkybes, kad šis scenarijus realizuojamas itin skandalingai ir peržengia visas ano laiko ribas, taigi realiai R. Murphy išklysta iš realumo ir dabarties tendencijas, spalvotojų ir LGBT pripažinimą kino rinkoje perkelia į 1950-uosius. Atrodo nerealiai, tarsi pasakoje, todėl „Holivudas“ tampa tarsi paties kūrėjo politiniu protestu: tai istorija kaip Holivudą, koks jis galėjo būti, bet niekada nebuvo. Holivudas visada buvo kur kas sudėtingesnis, tamsesnis, negailestingesnis, nei vaizduojama seriale. Turint galvoje, kad po Antrojo pasaulinio karo čia buvo iš žydų koncentracijos stovyklų atgabenti tos pačios drapanos ir naudojamos kaip dekoracijos – jokio etiketo ar moralės čia niekada nebuvo, net šeštame dešimtmetyje tai buvo biznis, verslas, industrija.

R. Murphy siūlo alternatyvią pasaką, svajonę, kuri vos paženklinta to meto nostalginiais atributais, spalvingais charakteriais. Čia veši prostitucija, tarp įvairiausių amžiaus žmonių ir lyčių, dažnai homoseksualių asmenų. Degalinėje įsirengęs tam tikrą žigolo imperiją Ernie West realiame gyvenime turi savo egzistavusį prototipą, kaip ir daugelis kitų šiame seriale esančių asmenybių, tačiau R. Murphy juos gerokai transformuoja, pakeičia tam tikrus įvykius, kurie derėtų prie bendro serialo sumanymo. Visas tas seksas, gėjų nuogybės, permiegojimai, interesai ir įtakų kovos perteiktos holivudine 1950-ųjų maniera, serialas apie Holivudo užkulisius tampa Holivudo fasadu – tai tam tikra idėja, meilės išraiška šiai industrijai, todėl net moralinės dilemos, prostitucija šiame seriale atrodo netgi žavingai, priimtinos, smagios kaip holivudinių veikėjų gyvenimai, tačiau su realiomis intrigomis nelabai ką turi bendra.

Neanalizuosiu bendrų veikėjų, nes jų yra daug, kiekvienas atlieka ir įkūnija tam tikru laikotarpiu sužibusias žvaigždes. Pavyzdžiui, finalinėje scenoje veikėja Camila Washington kaip juodaodė pelno „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, tačiau tikrasis Holivude poslinkis, jeigu gerai pamenu, įvyko tada, kai aktorė Halle Berry 2002 metais „Oskarą“ pelno už filmą „Monstrų puota“. Projektas, kuris statomas šiame seriale, realiai atspindi sunkų ir ilgą politiškai ir kūrybiškai nueitą kelią iki šių dienų, pastarasis talpinamas į vienerius metus per projektą „Megė“. Kam to reikėjo? Ogi tam, kad parodytų, jog visus tuos ilgus metus Holivudas tylėjo, jis padlaižiavo, ignoravo, kai galėjo veikti kaip proveržis, kaip laisvas pažiūras formuojanti industrija, prisidedant prie lygybės ir žmonių teisių. Deja, 1950-aisiais nieko realiai panašaus nevyko, todėl tas R. Murphy idealizuotas proveržio perkėlimas tampa subtiliu kaltinimu už ilgą Holivudo imperijos tylėjimą ir netgi LGBTQ, moterų, azijiečių, juodaodžių engimą, kad žiūrėdamas paskutines serijas negalėjau patikėti, jog serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu metu, kai JAV dedasi tokie įvykiai, kurie susieti su serialo politine idėja.

Neapsigaukite, nors visos serialo potekstės veda į lygybę, nors jame labai daug LGBTQ (pats Ryan Murphy atviras gėjus), serialas iš esmės atspindi auksinio amžiaus holivudinę manierą, jis nostalgiškai švytintis, kartu žaismingas, žėrintis, bet tuo pačiu labai liūdnas, jame daug neteisybės, kas, man atrodo, tėra tik žiupsnelis tikrojo Holivudo. Visgi R. Murphy ir neįtikėtinai simpatiškų aktorių komanda mums padovanoja stebuklingą pasakos reginį, leidžia pasvajoti, jog visi tie dabarties įvykiai, jeigu jie per lemtingą atsitiktinumą būtų nutikę 1950-aisiais, visą pasaulio politika, žmonių mentalitetas būtų buvę kitokie. Ypač šių dienų kontekste, kai kraštutinių politinių pažiūrų lenkų kandidatas į prezidentus praneša išdidžiai, kad LGBT propaganda yra blogiau už komunizmą. Atsiprašau... Grįžkime į 1950-uosius ir galbūt transformuokime bent savo galvoje trūkstamas žinias, jog propaganda ir atsiklausti kaimyno, ar galiu būti laimingas su tos pačios lyties asmeniu ar juodaode, atrodo mažų mažiausiai absurdiškas reikalas. Kodėl? Kodėl? Kodėl tai svarbu? Serialas iš dalies visa tai ir paaiškina. Kad žmonės galėtų būti orūs.

Anonsas:

>

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gintarė Adomaitytė "Upeivė"

Gintarė Adomaitytė. „Upeivė“. – Alma littera, 2014. –136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjo nepaliesta Gintarės Adomaitytės knyga Upeivė, kurią seniai įsimečiau krepšelin už kelis eurus (kai tik euras buvo įvestas Lietuvoje). Sunku pasakyti, kodėl mes, knygų skaitytojai, kartais perkame tas knygas, kurių net nežinome, ar kada nors skaitysime. Galbūt dėl kainos, galbūt maniakiško polinkio kaupti knygas, o gal turime liguistišką poreikį prisipirkti (kaip tai daro japonai), kad patenkintume savo knygų pirkimo procesą. Kiek įmanoma paskutiniu metu stebiu save ir nebeleidžiu pirkti ir kaupti bet ko, nes paprasčiausiai nebėra vietos knygoms, jau kai kurias tenka perkelti į rūsį. Tai, kas sukaupta, dar neperskaityta, žiūriu, paskutiniu metu vis dažniau įkrenta į rankas iš brazdančių asmeninių lentynų. Yra ir kita versija: knygas perkame neatsitiktinai, tiesiog pati likimo ranka ima ir įdeda tai, ko mums patiems tikriausiai prireiks ateityje. Ką gi, kalbant apie Upeivę, ateitis atėjo tik šiandien.

Gintarė Adomaitytė, žinoma žurnalistė, man labiausiai pažįstama dar iš mokyklinių laikų kaip vaikų literatė (Laumžirgių namai, 2001; Sparnuotos iškabos 2002; Žaliojo namo paslaptis 2010; Karuselė 2007; Vėjų miesto pasakos 2003 ir kt.), todėl ilgai maniau, kad po Algio Griškevičiaus tapytu mėlynu viršeliu slepiasi tiesiog smagios universalios istorijos vaikams ir suaugusiems, tad pradėjęs skaityti pirmąją apysaką Upeivę, net nesitikėjau, kad šios istorijos visgi yra suaugusiųjų literatūra. Knygelę sudaro trys skirtingos žanro požiūriu kūrybinės atkarpos. Pirmoji apysaka Upeivė, devynios novelės iš ciklo Rašomųjų mašinėlių metas bei eseistiniai tekstai Nuo geležinkelio tilto.

Labiausiai mane nustebino apysaka Upeivė, kurią maniausi perskaitysiu kaip pasaką apie upę, kuri tekėjo per miestelį ir pasakojo kokią nors kaimiškąją kultūrą atspindinčią istoriją. Nė velnio! Čia tiek daug moteriškos aistros, dramos, tiek įdomių literatūrinių niuansų, kad po penkto puslapio teksto jau nebekyla abejonių, kad knyga bus užburianti, grakšti, taupi, apgalvota. Apysakoje Upeivė pasakojama apie žurnalistę, redaktorę ir savų knygų rašytoją, kuri dienoraščio principu nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio pasakoja mažais įrašais apie savo dvasinę būklę netekus bičiulio. Pasakotojai svarbios Lietuvos upės, ypač Neris, kuri vadinama „mano upe“ bei Šventoji. Upės simbolika neatsitiktinė, tai toji upė, į kurią neįbrisi antrąkart, ji nuplauna, nuneša laiką, pranašauja permainas – vis to, ko reikia pasakotojai. Pasakotojai sunku pereiti per tiltą, ją pykina, tačiau tai tik aliuzija į jos sielos kančias, iš kurių negali išsivaduoti, perbristi asmeninę sielvarto upę.

Mistinis pasakojimas yra dvisluoksnis. Vienoje plotmėje pasakojama apie moterį, netekusią fotografo žurnalisto, o kitoje – įpinama bulgakoviška Šėtono, kuris vadinamas Žaliaakiu, motyvas. Atrodo, kad pasakotoja koreliuoja su dviem pasauliais: realiuoju ir mitologiniu. Žaliaakis suprantamas ne tik kaip Šėtonas, Nelabasis iš keletą kartų paminėtos uodegos, bet ir kaip meilužis bei norų įgyvendintojas. Pasakotoja viliasi vienokiais ar kitokiais būdais prikelti bičiulį, sielos draugą, nors kartais atrodo, kad tas ją kamuojamas ilgesys, netgi menininko mirties ignoravimas (ji net nebuvo laidotuvėse) ją ne juokais sutraumavo, galima nujausti platoniškos meilės sielvartą. Tekste kaip draugystės sąjunga tarp pasakotojo ir mirusio bičiulio minima sidabrinė gertuvė, kuri kartu simbolizuoja ir amžiną gyvenimą, dionisišką santykių svaigulį.

Apysaka galinga savo menine raiška. Trumpuose lokaliuose sakiniuose autorė žongliruoja ne tik mitologiniais, tautosakiniais įvaizdžiais, suteikdama pasakotojai nesvarumo, gyvenimo netikrumo, suabejojimo savo gyvenimo realumu, bet ir praturtina lietuviškais geografiniais elementais, kurie tekste smarkiai poetizuoti, ritmiški, kai kada dienoraščio įrašai priartėja prie verlibro: „Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaimus ir Jonavos fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių numindytomis kojomis, prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį (p. 24).“ Urbanistinis pasakotojos gyvenimas glaudžiai siejasi su gamtos metų cikliškumu; vasarą keičia ruduo, spalvos, upės ir gatvės, Vilnius, traukiniai – visa tai sudaro harmoningą pasakotojos būties ir būsenų pasaulį.

Apysakoje viskas truputį sąlygota ir apgaulinga. Vienu metu veikėją apšvarina, bet pasirodo, kad ją traukinyje iškrausto Žaliaakio pasiųsti vaiduokliai, kad ji pasimestų, bet netrukus mes sužinome, jog pasakotoja sėdi konferencijoje prieš žiūrovus ir pristatinėja mirusio bičiulio kūrybą. Toji onirinė, sapniškoji erdvė pasakojime ne dėl literatūrinės įmantrybės, tačiau ji padeda perteikti netekties traumą, tam tikrą pasakotojos gijimo būdą išlikti ir susitaikyti su netektimi, kartais tam į pagalbą atkeliauja ir nelabieji, atsitiktiniai meilužiai, kad užpildytų tuštumą. Man asmeniškai šis pasakojimas labai jau panašus į autobiograinį, juolab kad autorės profesija, gyvenamosios vietos, tam tikri charakterio punktyrai išryškėja ir rezonuoja su pasakotojos fiktyviąja biografija. Manding, tekstas terapinio pobūdžio, tam tikras susivokimas, išsilaisvinimas, nestokojantis literatūrinės išmonės, jautrumo ir aistros.

Rašomųjų mašinėlių metas – antroji knygos dalis, kurią sudaro trumpos, vienos aiškios situacijos novelės, pasižyminčios itin glaustais ritmiškais pasakojimais. Vienas ritmingiausių, beveik skambanti kaip polonezo instrumentinė muzika, yra Kaimo polonezas. Man asmeniškai labiausiai įsiminė dvi novelės: Paleistuvė ir Dešimt rublių už Bridžitą Bardo. Paleistuvėje kalbama apie Birutę, kuri prižiūri kaimynės šermenis, jos biografiją žino aplinkiniai žmonės, tačiau ji nenuleidžia galvos, yra valdinga ir rūpestinga. Iš nuotrupų sužinome, kad beveik kiekvienas miestelio vyras yra kažkada pasinaudojęs Birutės paslaugomis, jos labai nekenčia moterys, tačiau Birutė kruopšti, ji tarsi atpirkinėja praeities nuodėmes: prižiūri šermenis, augina svetimus sutuoktinio vaikus. Novelė švelniai klausia: ar įmanoma išpirkti praeities klaidas, (kurios net ne klaidomis vadinamos, o gyvenimo aplinkybėmis), gerais darbais?

Novelėje Dešimt rublių už Bridžitą Bardo, mus nukelia į sovietinių laikų Vilnių, kai jaunoji pasakotoja (kurią nori nenori tapatini su G. Adomaityte) apie naivią draugę Rasą, kuri kaupė kino žvaigždžių nuotraukas, iškarpas. Tai tarsi ir laikmečio koliažas, iškarpa apie praėjusius laikus ir taip pat B. Bardo reiškia tam tikrą bilietą į suaugusiųjų pasaulį, kada šešiolikmetę pasakotoją pradeda merginti 30 metų vedęs vyras. Kitos novelės taip pat pasižymi retrospektyviu (sąmoningais ir nesąmoningais) grįžimu į miestelius, į sovietinių laikų paskutiniuosius dešimtmečius. Šiuose pasakojimuose perteikiama dažniausiai jautrių, kokių nors profesijų atstovų, kaip antai smuklininkė prie kapinių Ana Liza, biografinės nuotrupos, sužadinančios gyvenime dažniausiai nepastebimą patirčių išmintį. Kaip ir apysakoje Upeivė, kai kada novelėse panaudoti magiškojo realizmo, tikrovės ir vaiduokliškojo pasaulio sudvejinimai.

Gintarė Adomaitytė

Trečiąją knygos dalį sudaro esė žanro tekstai ir jie man labiau patiko už noveles, nes įsiminė dėl išplėtojimo ir daugiasluoksniškumo. Pirmojoje esė Laiškas apie laiškus autorė pasakoja, kaip rašo iš Talino draugui laišką. Žinoma, tuos visus draugus galima vienaip ar kitaip iškoduoti, jie tekstuose minimi, bet ne tame esmė. Autorė pasakoja apie Talino gatveles, apie Vilnių, tačiau tarsi neturi bendros temos, bendriausia prasmės tema – laiškas, atvirlaiškis, jo žanro ypatybė pasakotojos laikmetyje. Čia prisimenamas ir minimas Ričardas Šileika, smėlio ir atvirukų žinovas, bet esminis pasakotojos klausimas yra: „Ar smėlio pilys yra architektūra?“ Tai esė šerdis, alegorinis klausimas. Galiausiai pasakotoja gauna netikėtą atsakymą, kad smėlio pilys yra žmonės. Tarsi į esė įsiterptų vaikiškos, netikėtos, žaismingos mąstymo formos, kurios paaiškintų šio pasaulio reiškinius ir išskleistų žaismingą pasakotojos gyvenimo filosofiją, ryšius su draugais, palaikomus ne tik laiškais, bet ir prisiminimų saitais.

Antroji esė Kavalierių ir Liūtaširdžių garbei autorė išreiškia meilę švedų vaikų rašytojoms (Selmai Lagerlof ir Astridai Lindgren). Pasakotoja keliauja į Švediją, turistinę, pažintinę kelionę švedų rašytojų keliais, lanko muziejus, tačiau antrame pasakojimo sluoksnyje autorė keliauja po vaikystės potyrius, kai ji skaitė, išgyveno, patyrė šių didžių rašytojų kūrybos galią. Tarp skirtingų laikų ieškoma esminio požiūrio taško (jungiančio ir skiriančio) vaikystę ir pasakotojos dabartį, įsivaizduojamą ir žinomą rašytojų gyvenimą nuo muziejinio. Iš esė peršasi išvada, kad autorei kur kas turtingesnis pasaulis apie šias rašytojas ir kūrinius buvo anuomet, susiformuotas fantazijos plotmėje. Nustebino eklektiškai netikėta detalė, kai ji Rundalės rūmų kieme (Latvijoje) pamato gėlę, pavadintą Tina Turner: „Ar pamenate ją – Tiną? Puikaus balso, užguitą, liguistai žiauraus vyro pažemintą Amerikos dainininkę? (p. 97)“ Net Baltijos šalyse auga ir veši Turner, kaip Mažojo princo rožė kosmose, toli nuo savo žemiškosios, tikrosios prigimties, beveik kaip užuominos apie svajonę, įsivaizduojamus, nepasiekiamus švedų autorius iš pasakotojos praeities, kurie šiandien pasiekiami vieno kelto bilieto pirkimu į Stokholmą. Galiausiai autorė liūtaširdžiais, (pagal A. Lindgren apysakos veikėjus), pavadina lietuvių rašytojus, artimus bičiulius – Valdą Kukulą ir sapnuose aplankančią poetę Onę Baliukonę.

Apie žvakes ir laužus autorė keliais sluoksniais gvildena būties klausimus. Išreikšdama meilę filharmonijai ir klasikinei muzikai, ji brėžia savo draugų rate skirtingų požiūrių punktyrą: seniesiems žvakės asocijuojasi su mirtimi, o kitiems (per trisdešimt) siejasi su bohemiška smilkalų ir jaukumo atmosferos detale. Šalia šių požiūrio skirtumų ryškinamas ir urbanistinis bei kaimiškasis gyvenimo ir kultūros supratimas. Autorė ir Vilniuje, ir miške jaučiasi kuo puikiausiai, tarsi nejustų diskomforto, o pragmatiškumą galima suretinti su romantizmu, ryškėja autorės gebėjimas universaliai prisitaikyti visose erdvėse, jausti harmoningą gyvenimo visumą. „Galima namuose užžiebti šimtą žvakių – arba nė vienos nežiebti. Galiu gyventi Vilniuje – arba miškuose pasiklydusiame miestelyje. Gal ir į senelių namus – į tą gyvenamą negyvenamąją salą – nešiuosi vieną vienintelę knygą: savo dienoraštį (p. 104)“.

Tekste Čia daug gėlių autorė prisimena Algimantą Andreiką, dalyvavusį bado akcijoje Katedros aikštėje per Sąjūdžio metus. Tekste Kaip ankstyvas ruduo minimas daugeliui žinomas šviesaus atminimo ir G. Adomaitytės studijų laikų kuratorių Skirmantas Valiulis: „ar susivokia ekrane mirguliavę ir tebemiruliuojantys žmonės, kokia didybė rašė apie jų menkybę? (p. 118).“ Paskutinieji du tekstai apie Vilnių ir Kauną bei apie kelionę į Veneciją tampa gana abstraktūs, bet labai platūs, jau žymintys tam tikrą autorės vietą, savivoką pasaulyje. Iš šių tekstų, kaip žemėlapyje esančių nuorodų, galima susidėlioti atskirus asmenybę formavusius geografinius punktyrus. „Neprisirišti. Neprisirišti. Neprisirišti“ – sako autorė. Ir visgi jaučiame, kad autorė prisiriša, nors protu tą suvokia, širdis atlieka kitą, nes prisirišti yra žmogiška.

Upeivė absoliučiai netikėta knyga. Atrodo, perskaičiau ne knygą, o pačią Gintarę Adomaitytę. Labai intymu, jautru, asmeniška ir literatūriškai „pagrimuota“ gerąja prasme. Nors knygoje Upeivė Upeive pavadinta tik pirmoji apysaka, tačiau upės ir vandens motyvas svarbus visuose tekstuose, tačiau jis labiausiai įprasmina pačios autorės alter ego, prigimtį visas savo gyvenimo dalis (žmones, vietoves, patirtis, situacijas) jungti upėmis ir geležinkelio tiltais, kaip gyvenimo judėjimo tėkmę, kaip bendrą patyrimo vaizdinį. Pasakotoja – pati kaip upė, mąstanti ir besirenkanti, o kartais pasiduodanti gyvenimo tėkmei. Štai tokią knygą – atradimas! – aš perskaičiau.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Andrius Mamontovas - Liūdesys (Foje cover) [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Šitą Andriaus Mamontovo „gabalą“ išgirdau maždaug prieš savaitę prekybos centre ir ėmiau niūniuoti. Absoliučiai dainos apie liūdesį kuris laikas nelabai buvo pageidautinos muzikos rinkoje, ypač amerikietiškoje, todėl jų taip reta ir taip mažai, dažniausiai dainuojamos mažose grupelėse, su gitara prie laužų ar vienumoje. Visgi šios dainos paslaptis yra ne vien skambioje muzikoje, bet ir žodžių prasmėje, kada subjektas kviečia visus nebijoti šios emocijos, ragina netgi ją savaime patirti, kad galėtum įvertinti ir įprasminti džiaugsmingus dalykus. Tai išties labai primena antonimines prasmes ir grupės „Fojė“ kitą labai patikusią dainą „Kitoks pasaulis“, kur vėl žaidžiama su žodžių prieštaringomis prasmėmis ir „išvedama“ jaunuolių kartos (jau buvusios) tam tikra filosofija, ideologija.

Daina „Liūdesys“ pirmąkart pasirodė 1992 metais, ją Andrius Mamontovas įrašė su grupe „Foje“ albumui „Kitoks pasaulis“. 2017 metais atlikėjas perdainavo albumui „Kibernetiniai žaislai“ šią dainą ir šiek tiek sumodernino muziką, bet iš esmės tiek nuotaiką, tiek dainos žodžius paliko tuos pačius. Šiandien dalinuosi šiuo kūriniu su jumis ir tikiu, kad šiandien antiliūdesio kultūroje, kur nepripažįstamas pesimizmas, o liūdesys jau savaime laikoma liga, tie žodžiai gali skambėti visai kitaip.

Andrius Mamontovas – Liūdesys (2017 m. versija)

Fojė – Liūdesys (1992 m. versija)

Žodžiai / lyrics

Andrius Mamontovas – Liūdesys

Žodžių daug įvairių išgalvojame mes,
Kad netektų mąstyt ir liūdėt
Visi norime būt maloniais ir džiugiais
Nekaltais ir linksmais būtinai,
Tik kam visa tai?

Tu liūdėt nebijok,
Tu liūdėt nebijok,
Nebijok liūdėt,
Nes tiktai liūdesy,
Nes tiktai liūdesy
Sielos džiaugsmas.

Iš tų žodžių skambių
Ir juokingai kvailų
Mes sustatome daug sakinių.
Galim juoktis ilgai
Nekaltai ir linksmai,
Kol pasibaigia tie sakiniai,
Tik kam visa tai?

Argi gali įvertinti šviesą tasai
Kas nematė tikrosios tamsos?
Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai
Mums parodo, kas tai džiaugsmai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dr. Joe Dispenza apie tikrąjį laimės pojūtį ir visatos, kvantinius dėsnius

Sveiki,

„Jei laukiame, kad laimę mums suteiktų išoriniai dalykai, vadinasi, nesivadovaujame kvantiniu dėsniu. Tikimės, kad išorė pakeis vidų. Jeigu manome, kad įgiję daugiau pinigų įvairiausiems daiktams pirkti nesitversime džiaugsmu, vadinasi, būties dėsnius supratome atvirkščiai. Pirma turime tapti laimingi, o tada pasirodys gausa. Tiesa ta, kad laimė neturi nieko bendra su malonumais, nes įprasdami jaustis gerai nuo tokių intensyvių dirgiklių, tik tolstame nuo tikro džiaugsmo.“

Šioji citata iš Dr. Joe Dispenzos knygos „Atsisakykite įpročio būti savimi“ paimta gan labai banali. Nes daugybę kartų girdėjome, kad laimė ne piniguose, kad turtuoliai ir tie nusižudo, nes laimės būvis yra ne rezultate, o procese. Kas dažniausiai padedama kaip tiesa ant lėkštutės, tas dažniausiai tampa nematoma, beveik neprieinama. Tiesa dar ir tai, kad ar tai būtų pinigai, deimantai, retos žinios, visuomenės statusas, populiarumas, visa tai tėra tik dirgikliai, nuo kurių tampame išoriškai priklausomi, užtenka juos atimti ir tavo gerbūvis kartu su tavo sukurta asmenybe grius kaip smėlio pilis. Jau ne kartą visokiausi dvasiniai vadovai akcentuoja, kaip svarbu, kad laimės būvis sklistų iš vidaus ir rezonuotų į šią visatą, o visa kita jau bus padėta kaip ant lėkštutės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela