Patrik
Svensson. „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ – Vilnius:
Baltos lankos, 2020. – 240 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Su
paslaptingu ungurių atsiradimo ir gyvenimo istorija pirmąkart susidūriau
skaitydamas Graham Swift romaną Vandenų žemė. Jau tada ungurių klausimas
atrodė mažų mažiausiai keistas: kaip šiuolaikiniai žmonės, kurie sutvėrė
internetą, milijonines oro skraidymo linijas niekaip negali išsiaiškinti, kaip
atsiranda, dauginasi ir kiek gyvena unguriai. G. Swift, tiksliau jo
pasakotojas, romane teigia, kad kai žmogus atsakys į visus gyvenime kylančius
klausimus „kodėl?“, tada šis pasaulis nustos egzistuoti. Galima tą suprasti
pažodžiui, bet tikriausiai tai filosofinė mintis, kada grius ribas turintis
žinojimo pasaulis, tačiau švedų rašytojas Patrik Svensson (g. 1972),
kuris savo veikale Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies
istorija (šved. Ålevangeliet) nagrinėja ungurio klausimą, G.
Swift mintį perfrazuoja gana funkcionaliai ir praktiškai: jeigu nesirūpinsime
kitų rūšių išlikimu, įskaitant ir paslaptingųjų ungurių, vieną dieną žmonija
kaip rūšis pati prieis liepto galą.
Apie
ungurius ir žmones knyga pristatoma
kaip tarptautinis bestseleris, kaip viena perkamiausių negrožinės literatūros
knygų Švedijoje, tačiau visą tekstą skaičiau absoliučiai kaip grožinį
literatūros kūrinį. Autorius šiuo veikalu pasiekia absoliutų žanrų sulydimą į
tai, kas emocionaliai paveiku, teikia ir žinių, ir filosofinio džiaugsmo. Struktūriškai
knyga nėra sudėtinga, ji primena biskvito pyragą su uogienės pertepimais: kas
antras skyrius skirtas autoriaus autobiografinei fikcijai, jo praeities
apmąstymais, ypač apie vaikystėje patirtus nuotykiais su tėvu, kada jie
Švedijoje atokiai žvejodavo ungurius, o kiti skyriai skirti iš mokslinės
perspektyvos, nagrinėjant ungurių klausimą kaskart vis kitokiu nors požiūriu.
Autoriui
pavyko stilistiškai suderinti mokslinį stilių su grožinės literatūros skyriais.
Tikriausiai to stiliaus lengvumo perteikimui didelį indelį įdėjo vertėja Alma
Braškytė. Paskutiniu metu mokslinės knygos dvelkia beletristika, Apie
ungurius ir žmones nėra išimtis. Iš vienos pusės taip jaučiamas asmeninis
autoriaus santykis su ungurių tema, o iš kitos – tai universalus būdas kalbėti
paskutiniu metu apie itin skvarbiai besismelkiančią klimato kaitos ir nykstančių
rūšių problemą literatūroje. Moksliniai faktai žinių visuomenėje nebėra pajėgūs
sukrėsti, todėl natūralu, kad daugelis mokslininkų ir tiriamosios žurnalistikos
rašytojų stengiasi savo istorijas papasakoti asmeniškai, neprarandant individualaus
santykio, tačiau teksto neapsunkinant perdėtais mokslinių straipsnių, citatų
gausa. Būtent literatūrinė gelmė šios knygos pusė būtų, sakyčiau, stipresnė
pusė.
Nepaisant
literatūriškumo, autorius leidžia sau daug ką perfrazuoti, neretai šios
pažintinės su ungurio klausimu teksto dalys primena esė žanrą, kur iškeliama
aktualizacija, dabarties santykis su praeitimi. Autorius laikosi sinchroninio
laiko, nuo Aristotelio laikų žmoniją kamuojantis klausimas, tampa ir nemirtingumo
simboliu, mat ungurys, kuris esti beveik visuose Europos gėlavandenių
telkiniuose, atsiranda Sargasų jūroje, kuri yra kiek žemiau už Floridą ir
neturi savo krantų. Maži stiklinukai, pirmosios stadijos unguriai, keliauja į
Europą ir čia per upes patenka į ežerus, tvenkinius, netgi šulinius. Neįtikėtina
ungurių kelionė, kurios paslaptys pranoksta daugelį detektyvų, šioje knygoje
tampa išties jaudinančia mįsle.
Kol unguriai
šį kelią įveikinėja, (nes ir tekstas primena tam tikrą kelionę, ungurio augimo,
brendimo ir mirimo stadijas), supažindinama su ungurių paslaptimi. Didelę nuostabą
kelia, pavyzdžiui, Zigmundo Froido sąsajos su unguriu prieš tampant žymiu psichoanalitiku.
Jis iš tikrųjų nagrinėjo ungurius ir negalėjo įminti mįslės apie ungurių lytį,
galimas daiktas, kad toji aistra išsiaiškinti realius faktus, mokslininką
pakreipė tyrinėti pasąmonę ir žmogaus seksualumą. Galimas daiktas, jeigu ne
unguriai, mes net neturėtume Froido. P. Svensson ir kitus žymius mokslininkus
pristato knygoje, brėžia ungurių žymes žmonijos pasaulėžiūros žemėlapyje, kurios
tokios nematomos, kad unguriai iš tikrųjų atrodo nereikšmingi, tačiau jie
pakeitė žmonių istoriją.
Būtent
tų sąsajų tarp ungurių ir žymių mokslininkų gyvenimo išryškinimas pateikia
naują pasekmių ir priežasties istorinį vaizdinį, kuris ir stebina, ir jaudina skaitytojus.
Stebina ir tai, kad didelė dalis unguriais susidomėjusių mokslininkų ir tyrėjų irgi
turi panašių dėsnių. Vienas iš jų – jų pačių pažeistas santykis su gimdytojais,
pradedant Aristoteliu ir baigiant pasakotojo tėvo atsiradimo kilme. Tarsi tyrinėti
pasaulio istoriją, ungurių klausimą ir kitus dalykus, yra viena sąlygiškai būtinoji
priežastis, (tikriausiai įrašyta mūsų pasąmonėje), suprasti ir suvokti savo pačių
kilmės istoriją ir priežastį. Knyga siūlo du kelionės maršrutus per pažinimą:
savo dvasinį, individualų ir ungurių nuo Sargasų jūros iki mūsų vandens
telkinių.
Patrik Svensson
Paskutiniu
metu Lietuvoje regime, kaip gamtininkai ir žalieji stengiasi protestais
atkreipti dėmesį, kad mūsų medžiotojai linksminasi žudydami gyvūnus, kad
medžiotojų požiūris į sezoninį „malonumą“ yra grindžiamas kaip žmogaus būtinoji
sanitarinė veikla. Esu absoliučiai žaliasis, tačiau regėjau ir tikrai neblogų
medžiotojų, kurie tikrai nėra jokie alkoholikai sadistai, tačiau jų argumentuose
kažko trūko, negalėjau niekaip suprasti, kodėl jiems taip svarbu ritualinė
gyvulių medžioklė (daugelis iš jų turi tiesioginį priėjimą prie įstatymų
kūrimo, todėl žalieji mažai turi šansų ką pakeisti). Ir štai P. Svensson
knygoje randu aiškų atsakymą: „Ne jie mano, jog tiesa jų pusėje. Nes jie
tiksliai žino, kad kaip tik taip iki jų elgėsi jų protėviai ir kad būtent toks
ungurių gaudymo būdas tinkamas, be to, tas užsiėmimas duoda pajamų, daro juos
tuo, kas jie yra. Tai formuoja jų tapatybę (p. 90).“ Būtent medžiotojo
tapatybė, sąjunga su panašiais į save, kurie anksti ryte keliasi ir važiuoja į
mišus, yra bendrystės išraiška ir jie bijo, kad neteks šios medžiotojo
tapatybės, kurią bando išsaugoti įstatymiškai. Manau, gyvūnų gyvybės kaina yra
per didelė tokiai tapatybei palaikyti.
Galiausiai
autorius svarsto ir pačiais abstrakčiausiais, bet esmingiausiais filosofiniais
klausimais, kaip antai gyvenimas ir mirtis. Žmogaus gyvenimas akivaizdžiai
gretinamas su ungurio, jie turi gyvenimo tarpsnio panašumų ir autorius juos
randa, išryškina, tačiau visada tekste tvyro neatsakytas klausimas, jog ne
viską žinome apie ungurius (kaip ir apie save pačius). Galiausiai pasakotojo
tėvas miršta, o vaikystėje sužvejotas ungurys, (kuris vienu šaltiniu, pasirodo,
gali išgyventi ir 150 metų), įmestas į kibirą po kelių akimirkų prisikelia. Čia
autoriaus aliuzija į Jėzų Kristų, ungurį kaip nemirtingumo, gyvenimo paslapties
neįminimo raktą, simbolį, kuris kartu brėžia žmogaus žinojimo ir tikėjimo
ribas. Tikėti stebuklo tikėjimo galia ir pačiu stebuklu yra du skirtingi
dalykai; galiausiai autorius priveda šiuos stebėjimus prie savo netekties
patirčių apmąstymo, tai tampa skaudžia gyvenimiška pamoka, susitaikant su tėvų,
savo ir savo vaikų trumpalaikiškumu. „Tai nebūtinai susiję su Dievu.
Metafizika – greičiau mėginimas aprašyti tikrąją būties prigimtį, visą tikrovę.
Sakoma, kad esama skirtumo tarp būties ir būties savybių. Taip pat teigiama,
jog šiuodu klausimai yra atskiri. Ungurys yra. Visų pirma – egzistencija. Tačiau
kas jis yra – visiškai kitas dalykas (p. 31).“ Kaip ir žmogus.
Antrojoje
knygos dalyje jaučiama, kad autorius stipriai tekstą aktualizuoja ir pradeda
ryškinti socialinę žinią pasauliui: unguriai nyksta. „Remiantis patikimais
duomenimis, atplaukiančių stiklinių ungurėlių Europoje šiandien siekia vos
penkis procentus kiekio, buvusio praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Iš
šimto mažyčių perregimų stiklo lazdelių, kasmet atplaukiančių į upę, kai buvau
vaikas, šiandien tokį kelią teįveikia daugių daugiausia saujelę (p. 198)“.
Tekste minima ir amerikiečių mokslininkė Elizabeth Kolbert ir jos Pulitzerio
premija įvertintas veikalas Šeštasis išnykimas (Baltos lankos, 2018),
kuris iš esmės paantrina ungurių nykimą kaip nematomą (ar nenorimą matyti) rūšių
išmirimo grėsmės pranašą. Visa toji paslaptinga ungurių istorija iš esmės yra
ir apie mus pačius kaip civilizaciją, kuri toli gražu, kad ir kaip gintume savo
įstatymus, šeimas, sakytume, kad mylime vienas kitą, klijuotume Valentino
dienos proga širdeles ir kitaip vaizduotume taikius gyventojus, mes iš tikrųjų
žudome ungurius, žudome medžius, kasdien, kas sekundę smaugiame, skrodžiame,
valgome vieni kitus ir tai... Tai yra baisu, taip baisu, kad apsimetame, jog
tai priklauso ne nuo mūsų, kad tokia ekonomika, tokia santvarka, taip darė mūsų
protėviai ir visaip kitai gename tą žudymo vaizdinį iš savo galvos.
Apie
ungurius ir žmones – tai išminties
knyga, kurioje lengvu stiliumi perteikiama žmogaus ir ungurių gyvenimo
istorija, o jos yra veikiamos panašių dėsnių. Autorius turtingais istorinius,
filosofiniais, moksliniais, metafiziniais, biblijiniais ir individualiosios
patirties pjūviais perteikia trapų Žemės planetos kaip vieno organizmo pasaulį,
kuriame esame vieni nuo kitų priklausomi. Gal ir kiek liūdna, kad pasakotojo
tėvas knygos pabaigoje miršta nuo vėžio, gal kiek ir simboliška, nes būtent
žmonija atrodo kaip šios planetos auglys, pasaulio bamba, kuri naikina viską
savo kelyje. Jautriai, asmeniškai ir kiekvienam iš mūsų P. Svensson nori
pasakyti kasdien vis dažniau girdimas frazes, kad ne apie ekonomikos
atsinaujinimą reiktų galvoti, ne apie koronoviroso grėsmės atmetimą ir grįžimą
prie tų pačių kenksmingų, toksiškų gyvenimo modelių, bet keisti save kaip protaujančią
rūšį, visų pirma dvasiškai, keisti galų galiausiai požiūrį į save, kitus ir
išteklių panaudojimą, jų atsinaujinimą. Tai labai sunku, nes žmonės nelinkę keistis, bet gyvenimo patirties
ir istorinė atmintis sako, kad labiausiai padeda keisti, kad ir kaip bebūtų
skaudu, būtent nelaimės ir tragedijos. Labai gera knyga, sakyčiau, net ne apie
ungurius ir žmones, o apie viską.
Jūsų
Maištinga Siela