Sveiki,
Nerekomenduoju
šio straipsnio skaityti tiems, kurie dievina Ingmaro Bergmano filmus ir tiems,
kurie mano, kad klasikiniais filmais tegalima žavėtis ir šiukštu nekritikuoti.
Priminsiu, kad neseniai matytas I. Bergmano filmas „Persona“ (1966) padarė
neišdildomą įspūdį, kurį atsiminsiu dar labai ilgai. Labai troškau pamatyti
vieną geriausią I. Bergmano filmų „Septintasis antspaudas“ (šved.
Det sjunde inseglet) (1957), kuris labai skiriasi nuo „Personos“ ir kitų man matytų šio
režisieriaus filmų. 1957 metais režisieriui yra esminiai, nes per tuos metus
jis pasauliui pristato ne tik „Septintą antspaudą“, bet ir „Žemuogių pievelę“ bei
tokiu būdu įsirašo į didžiausių ir ryškiausių režisierių olimpą.
Pradėsiu
nuo to, kad neabejoju režisieriaus talentu bei jo kūrybos galia, tačiau „Septintasis
antspaudas“ man nė kiek nepatiko. Taip, novatoriškas, taip, mirties ir
keliaujančio riterio šachmatų žaidimas tapo klasikiniu kitų režisierių filmų
elementu, kone metafora virtusiu motyvu. Visgi šioji istorija man nepatiko nuo
pat pradžių, nors buvau nusiteikęs itin sunkiam, daug įdomių filosofinių
pokalbių tarp žmogaus ir pačios mirties, tačiau didžioji filmo dalis skirta
viduramžių juokdariams, kurie maro metu keliauja iš miestelio į miestelį ir
pokštauja nejuokingomis dainomis, bandydami prasimaitinti. Tuo pačiu metu
religiniai fanatikai kankina vargšę merginą, kaltina ją atnešus marą ir, aišku,
blondinas gražuolis riteris, kuris meldžiasi, prašydamas Dievo jį nušviesti ir
suteikti gyvenimo prasmės... Žodžiu, į scenarijų sudėta nemažai Viduramžių
epochos pasaulėžiūros elementų, įpinta ir teatralizuotas mirties, vilkinčios
juodą skraistę, motyvas. Viskas kaip ir dera, viskas kaip ir beveik genialu.
Visų
pirma, filmas man pernelyg eklektiškas. Kaip mirtis su pjūklu pjauna medį,
kuriame tupi žmogus, o ant kelmo po to užstriksi voverė, mano šeima praktiškai nuo
to vaizdo mirė iš juoko ir kaltino mane, kad nėra matę didesnės nesąmonės.
Netgi supykau, kad jie neįvertina Bergmano idėjų ir raiškos, tačiau filmui
pasibaigus pats jutau didžiulį nepasitenkinimą, jog nepajutau nieko. Absoliučiai
nieko naujo nepamačiau, nesužinojau, nebuvau nė per nago juodymą nustebintas,
lyg visiška priešingybė ekspresyviai ir haliucionacijas keliančiai sudėtingai „Personai“.
O tos scenos, kai veikėjas du metrus stovi tolėliau, kitiems lyg neegzistuoja,
paeina tris žingsnius ir jau štai jums svečias, su kuriuo reikia sveikintis.
Žiauriai nelogiška, nesveikai sąlygiška.
„Septintasis
antspaudas“ man pasirodė smarkiai teatralizuotas, vietomis netgi nelabai vykęs,
nieko nesakantis apie tų vargšų kaimo juokdarių ir smuklės smurtautojų
gyvenimus. Vietomis lygindavau su A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, kuris
nepalyginamai aukščiau šio filmo, ten tokios filosofinės idėjos, o „Septintame
antspaude“ viskas pernelyg tiesmuka. Be kai kurių ekspresyviai ir įdomiai
vykusių scenų bei gebėjimo perteikti netikėtus riterio ir mirties susidūrimo
atvejus, manau, visumoje filmas gana nuspėjamas, neįtraukiantis. Daugelis šio
filmo idėjomis, elementais pasinaudojo komercinis filmas, tad dabarties
režisieriai gali padėkoti I. Bergmanui. O sau pasidedu pliusiuką, kad mačiau
filmą, bet jis toli gražu nesužavėjo.
Mano
įvertinimas: 5/10
IMDb:8.2
Jūsų
Maištinga Siela
Aš džiaugiuosi šiandien galėdamas pasidalyti savo liudijimu su pasauliu. Niekada neįsivaizduoju savęs tai darantis, tačiau esu kupinas džiaugsmo ir noriu, kad kiti turėtų savo pagalbą. Aš esu biuro sekretorė pagal profesiją, turiu du vaikus su vyru. Mano vyras paliko mane ir mūsų vaikus be jokio paaiškinimo. Jis tiesiog paliko namą, o aš girdėjau, kad jis mato kitą moterį. Išbandžiau visas įmanomas priemones, kad grąžintum jį namo, tačiau jis elgėsi keistai manęs atžvilgiu ir netgi apleido vaikus. Aš buvau nusivylęs ir nuniokotas, ieškojau pagalbos iš įvairių pusių, kol pamačiau pranešimą apie dr. Ajayi rašybos keitiklį. Kreipiausi į rašytoją, kuris man pasakė, ką daryti. Jis patikino mane, kad jis ištars rašybą ir viskas bus gerai per tris dienas, tačiau buvau skeptiškas ir išsakiau keletą minčių, kol galiausiai vėl susisiekiau su juo, mes kartu ėjome į procesą ir nustebau, kad rašyba suveikė, o mano vyras grįžo namo ir atsiklaupė, kad maldautų atleidimo, bet pirmasis buvo jo netikėtas skambutis, nes mes nesikalbėjome apie 6 mėnesius. Dr. Ajayi yra iš tikrųjų jo žodžių žmogus, jei turite problemų dėl savo santykių ar bet kurio gyvenimo aspekto, susisiekite su rašytoju dr. Ajayi dėl ilgalaikio sprendimo. El. Paštas: drajayi1990@gmail.comWhatsApp numeris: +2347084887094
AtsakytiPanaikinti