Liudmila
Ulickaja. „Imagas“ – Vilnius: Jotema, 2016. – 544 p.
Sveiki, skaitytojai,
Viena garsiausių ir
gausiausiai verčiamų į lietuvių kalbą šiuolaikinių rusų literatūros rašytojų
yra Liudmila Ulickaja, kuri 2014
Rusijoje pristatė paskutinį savo gyvenime romaną Imagas, originalo kalba
knyga pavadinta Žalioji palapinė.
Neseniai rašytoja prasitarė, kad visgi šis didžiulis romanas gali būti
ne paskutinis, nes ji ruošia kūrinį pagal savo giminės atsiminimus. Leidykla Jotema rūpinasi, kad ši rašytoja išvystų
lietuvišką rinką, nors nemaža stigmuotų skaitytojų mano, kad su M. Bulgakovu
rusų literatūra tikriausiai mirė. Nemirė, nemirė... Verčiama stipri rusų
rašytojų proza: Marina Stepnova Lazario
moterys, Italų pamokos, ir neseniai išleista Guzel Jachinos knyga Zuleicha atmerkia akis.
Liudmilos Ulickojos Imagas pasakoja lemtingus Rusijai (ir
Lietuvai) dešimtmečius po Stalino mirties. Pasirinkdama trijų jaunų berniukų
likimus, ji brėžia per keturis dešimtmečius likimų peizažą, pasakodama Sovietų Sąjungos
homo sovieticus pasaulėvaizdį. Ilja,
Micha ir Sania – trys intelektualūs išaugę vyrukai absoliučiai savo mąstysena
ir prigimtimi netinkantys sovietiniam rėžimui. Šis skaudus laikotarpis
nebūtinai reiškia ženklinimą, persekiojimą ir buožinimą – anaiptol, autorė
aprašydama veikėjų likimus randa ir tai, dėl ko senoliai iki šiol simpatizuoja
sovietinei sistemai. Ypač toms „vertybėms“, kurios rodėsi „tikros“, nes nieko
geriau žmonėms už iliuzijų laiką, laiką, kai galima tikėti idėjomis. Prie trijų
vaikinukų likimo prisidėjo dar prieš visus bolševikus išsilavinimą įgijęs
literatūros mokytojas Viktoras, kuris vaikams padovanoja ne sovietines idėjas
ir iš esmės taikė sovietiniam rėžimui priešgyniaujantį sąmoningą pedagoginį
metodą – žavėtis Rusijos kultūra, mylėti literatūrą, ieškoti to, kas slypi už
karo ir politikos. Ši idėja tampa skiepu, nulemiančiu trijų vaikinų likimus.
Romano pradžioje
skaitytojas kvestionuoja, kas yra gyvenimo mokytojas ir kokią jis turi įtaką
kitų likimams? Kaip svarbu surasti savo gyvenimo mokytoją? Vėliau autorė
romaną, regis, išplėtoja iki begalybės, aprašydama daugybę antraplanių veikėjų
charakterių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Ilja, Micha ar Sania, kurie atstovauja
skirtingoms meno šakoms, tačiau turi bendrų filosofinių taškų. Skaitant atrodo,
kad autorė lengvai galėjo nuslysti vaizduodama susipriešinimą tarp valdžios ir „laisvųjų“
žmonių, tačiau tai knyga ne apie susipriešinimą, bet apie žmogaus būvimą homo sovieticus, gebėjimą laviruoti toje
epochoje, mąstyti metaforomis ir nuolat „išlikti sausam“. Kitą vertus, kartais
atrodo, kad veikėjai gyvena ne tokioje jau muštru kontroliuojamoje šalyje – jie
turi ir muziką, ir literatūrą, ir panašų į hipių gyvenimą, netgi tėvų
ir naujosios kartos santykiai kiek primena D. Keruako Kelyje mąstymo filosofiją, kad net knygoje sukuriama iliuzija, jog
jie ir taip laisvi Sovietų Sąjungoje. Kiek labiau šie įtarimai griūna, kai Ilja
emigruoja į Vakarus.
Iš esmės, kaip ir M.
Stepnova savo romanuose, taip ir L. Ulickaja kalba apie žmogaus vidinės laisvės
pojūtį politinėje santvarkoje. Imagas
likimiškai iškeroja visa, ką galima vadinti galingos Rusijos kaleidoskopu,
pradedant galinga kultūra, didinga praeitimi ir baigiant propagandomis, vilties
laidotuvėmis, nes griuvus politiniams milžinams, daugelis knygos veikėjų
tiesiog palieka savo šalį, tarsi atskirdami, kas yra tarpasmeniniai santykiai,
vidinis šeimų gyvenimas ir kas lieka sistemos kevale – nebeveikiančios politinės
sistemos paliktos iliuzijos. Kraujuojanti, emigruojanti Rusija – štai ką padarė
rėžimas.
Liudmila Ulickaja
L. Ulickaja nepakartojama
pasakotoja. Plačiais ir natūraliais „mostais“ aprašo veikėjų kasdienybę,
paversdama juos epochos mąstymo visrakčiais, nes niekur kitur pasaulyje,
regis, be tokio rėžimo negalėjo šitaip susiklostyti veikėjų likimai. Plėtojama ir
žydų, ir tremties, ir persekiojimo, ir pogrindžio bei maištautojų virtuvės
gyvenimas, bet bene įdomiausiai aprašomos sąveikos su vakariečiais, kaip
gabenama informacija į užsienį, kaip antžmogiškai sistema ryja žmogų ir kaip
sąmoningai žmogus yra pasiryžęs save aukoti, kad viešumon pasklistų
antitarybinis eilėraštis.
Seniai neteko skaityti
taip sodriai išplėtoto pasakojimo, romanas tirštas įvykių, o kompozicijos
prasme sudėliotas irgi gan neįprastai, nes įvykius dažnai jungia ne
chronologinis laikas, bet veikėjų persipinantys neįtikėtini likimai. Neįtikėtini
– tai netinkamas žodis, veikiau „mėtyti ir vėtyti“, kurie stebina savo
charakterių įvairumais ir kartu sudaro daugiatautę margą betoniniais ir
vienspalviais sovietiniais laikais inkrustuotą pasakojimą. Nekyla abejonių, kad
prieš trisdešimt metų Imagas Rusijoje
būtų uždraustas, nors sistemos knyga savaime nekritikuoja, tačiau bet koks
viešas sovietų sistemos veikimo aprašymas savaime būtų buvęs traktuojamas kaip
antitaribinis tekstas. Bet Imagas vertingas
visai ne dėl jame įžvelgiamo sovietinės sistemos kritikos (to tai lietuviška skaitytojų
akis nepraleis tarp eilučių!), bet dėl literatūriškai išplėtoto bendro rusiško
peizažo, kuris apima dvasinius ir savimonės parametrus ir baigiant degradavimais
ir sistemos žiaurumo įsigalėjimu. Be jokios abejonės, autorei visame peizaže
rūpi pasireiškiančios neįtikėtinai skirtingos žmogaus likimo galimybės ir
įtakos: kiek žmogaus likimą lemia autoritetas, mokslas, literatūra, meilė,
žiaurumas, tėvai, išdavikai ir ištikimybė.
Imagas
ilga istorija apie savimonę, gal ir griežtai teigsiu, zombių šalyje, kai
sąmoningas apsisprendimas siekti aukštų idealų ne per epochos diktuojamą
siauraprotiškumą. Tai žmogiškas virsmas, dvasios transformacija. Visoje šioje
trijulės istorijoje, dar yra ir žodis DRAUGAS, kuris šį tą dar reiškia iš
Tolstojaus ir Puškino laikų, o ne kai partietis budelis, tau durdamas adatą į
panages taria „draugas“ su didžiausia neapykanta.
Kažkada skaityta L.
Ulickajos Sonečka sužavėjo savo
trumpu užmoju kone sąsiuvinyje per 12 lapų papasakoti gyvenimą – ir autorei
pavyko. Tačiau, ką ji surašė šiame romane, sunku apibūdinti kaip gyvenimą,
veikiau tai daugiabriaunis filmas, išreikštas literatūra, to, ko negalės
niekada į kadrą sutalpinti kinematografija, nes kaip Svetlanos Aleksijevič
dokumentinėje literatūroje Laikas iš
antrų rankų, taip ir čia, daugiau už literatūros šydo byloja pačios autorės
autentiški potyriai apie sovietinį gyvenimą.
Jūsų Maištinga Siela