Režisierių Robert Eggers galima
vadinti naujosios siaubo žanro kino kūrėju. 2015 metais pasirodęs jo filmas „Ragana“
buvo kažkas apskritai labai šviežio siaubo kino žanre, kuris, pripažinkime,
išgyvena paskutinį dešimtmetį ne pačius geriausius laikus, neskaitant pavienių
filmų, kurie nustebina. Man atrodo, kad režisierius R. Eggers‘as toliau eis šiuo
keliu ir kurs smarkiai gotiškomis spalvomis šiurpius filmus, kokį galima
įvardyti jo paskutiniausią darbą „Švyturys“ (angl. The Lighthouse)
(2019), pastarasis papuola į daugelį anų metų geriausių sukurtų filmų sąrašus.
Dviejų aktorių duetas – Robert Pattinson
ir Willem Dafoe sukuria itin mįslingus ir šiurpius veikėjus, kurių taip lengvai
neužmiršite. Istorija pasakoja apie mažą atokią salą ir du švyturio prižiūrėtojus,
kurie apsupti atšiaurių bangų ir nesvetingų sąlygų, pamažu dirbdami dienos
darbus ir vakarais nusilakdami alkoholiu prie žibalinės lempos, ima
atsiskleisti, kalbėtis, kol galiausiai tikrovė tampa haliucinacija. Jaunajam atvykėliui
atrodo, kad jis regi undines, sirenas, kurios koreliuoja su jo sąžinės balsu. Anksčiau
vyrukas dirbo Kanadoje ir per lemtingą klaidą jis neišgelbėjo savo partnerio,
kurio vardu dangstosi šioje saloje. Ne ką „draugiškesnis“ atrodo ir senasis
Tomas Veikas. Atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir nevyksta, nes dienos
labai panašios, tik veikėjų psichologinė būsena, atliepdama vėjus ir bangas,
vis labiau prastėja. Atsiranda pranašiški ženklai – jūriniai paukščiai ima
atakuoti veikėją ir jam atrodo, kad jį kas nori nužudyti. Čia vėlgi
prisiminkime klasikinį A. Hitchcock „Paukščiai“.
Įtaigi ir „tiršta“ siaubo
atmosfera yra klasikinių siaubo filmų transformacija naujoje kino
perspektyvoje. Tai labai veikia! Nes filmas nesistengia atkartoti klasikinių
filmų, bet taikliai panaudoja tam tikrus nespalvoto kino elementus ir sukuria
kažką naujo – svaiginančią ir sunkiai nusakomą būseną, vienišų su nešvaria
sąžine įstrigusių vyrukų būseną, pastarieji apnikti kaltės jausmo yra smarkiai
mitologizuoti demonais, galiausiai jie pradeda vienas kitą naikinti. Visgi paversti
senuką šunimi filmo pabaigoje ir jį nesipriešinant užkasti gyvą – atrodė kiek
keistokas sprendimas, tačiau kartu tai atliepia tikrovės jausmo praradimą. Galiausiai
filmo finalas, kada jaunasis patenka į švyturio bokštą, tampa nenuspėjamai
keistas – ką mes iš tikrųjų regime? Tai beveik taip pat mistiška kaip, tarkime,
Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ finalinė misterinė scena.
„Švyturys“ – puikus siaubo
filmas, nutolęs nuo visų šablonų, vidutiniokų siaubo filmų šviesmečiais. Tai novatoriškas
žvilgsnis ir nauji siaubo elemento motyvai ir idėja, kad tikrasis siaubas yra
žmogaus įtikėjimas siaubu kaip atpirkimo ar susinaikinimo galimybe, tikrasis
siaubas yra subjekto viduje ir kyla iš neteisingų gyvenime sprendimų ir
elgsenos. Labai įsimenanti kino patirtis.
Daugeliui žinomas režisierius
Guilliermo del Toro už savo ypatingus sukurtus filmus „Pano labirintas“ (2006),
„Vandens forma“ (2017) bei komerciškai sėkmingą „Pragaro vaikis“ (2004) dalis. Kelias
į didįjį kiną šiam režisieriui nebuvo lengvas. Galimas daiktas dėl to, kad jis
ne amerikietis, o ir su finansavimu buvo išties striuka. Jo debiutinis
ilgametražis siaubo filmas „Kronos“ (ispan. Cronos) (1993) tapo
ilgo atkaklaus darbo rezultatu. Režisierius kurdamas šią siaubo juostą paaukojo
maždaug 8 metus, buvo įklimpęs į skolas, tad jam norint užbaigti šį filmą reikėjo
imti paskolą su 60 procentų palūkanomis, o aktoriams drastiškai sumažinti
atlyginimus. Galiausiai „Kronos“ pasiteisino, nes filmas sulaukė pagyrų įvairiuose
tarptautiniuose kino festivaliuose.
Visgi žvelgiant į režisieriaus
debiutą iš šių dienų perspektyvos, manding, filmas išties atrodo senstelėjęs. Nufilmuotas
devinto dešimtmečio stiliumi, „Kronos“ gali nustebinti nebent kruopščiomis
laikmečio detalėmis. Išties sukuriama gera iliuzija apie žmogaus nemirtingumą,
jo virtimą vampyriniu zombiu. Stebina įprastinių vampyrų, gyvenančių karstuose
ir besiverčiančių į šikšnosparnius, naujo įvaizdžio pateikimas. Visgi pati istorija
turi gero potencialo ir scenarijus tikrai vykęs, tačiau visgi filmas man atrodo
be kibirkšties.
Labiausiai į akis krinta
teatralizuota aktorių vaidyba, pasirinktas tam tikras komiksų ekranizacijai
būdinga šabloninė gerųjų ir blogųjų veikėjų elgsenos modelis. Dėdės niekinamas
sūnėnas „šokinėja“ aplink jį ir vykdo kriminalus, o pabaigoje pats pribaigia
savo sadistą kankintoją. Arba absoliučiai neįtikinama linija – senelio ir
anūkės Auroros draugystė, kai senelis ima virsti negyvėliu. Mergaitė net
nelepteli žodžio, vaikšto tuščiomis akimis ir netgi elgiasi kaip suaugusi
moteris, pavyzdžiui, trenkia lazdos galu piktadariui per pakaušį ir šis, be
jokios abejonės, krinta ant žemės be sąmonės (čia tai prisijuokiau). Tačiau filmas
nieko bendra neturi su realybe, nes režisierius visada kuria sąlygišką pasaulį,
kuriame veikia tam tikri pasakos dėsniai, tad nereiktų itin kruopščiai ieškoti
logikos ar sąsajų su tikrove.
Visgi buvau pasiilgęs to dešimto
dešimtmečio pradžios Niujorko gatvių, kokių dabar jau kine nepamatysi: rūgstančios
kanalizacijos, seni taksi, žmonės ilgais ir plačiais paltais, aptrupėjusios daugiabučių
plytų sienos su metaliniais evakuacijos laiptais... Visgi filmas, kad ir koks
vietomis atrodytų intriguojantis, visumoje atrodo pernelyg primityvus dėl
veikėjų psichologijos.
Neseniai pasirodė A. Ožalo
interviu su garsiu britų rašytojų Graham Swift: „Gyvenimas būtų liūdnas, jei jame nebūtų to, ką galėtume pavadinti magija“. Pastarasis rašytojas vėl
verčiamas į lietuvių kalbą ir jis, prisipažinsiu, man labai patinka! Nutariau pasidalyti
šia citata iš interviu, kuri iš esmės paantrina mano mintijimams apie geros
literatūros vertės matą t. y., kad literatūra nėra pavaldi laikui. Geras kūrinys,
knyga neapibrėžia laikmečio kaip koks aktualijų laikraštis, ji, kitaip sakant,
nesensta, jame veikia vaizduojami amžinieji kitimo dėsniai, kurie aktualūs
visais laikais.
Šiandien būčiau ėjęs ramia galva
miegoti, žinodamas, kad tarptautinę Booker Prize šiemet pelnė, mano favoritai: Shokoofeh
Azar „The Enlightenment of the Greengage Tree“, Daniel Kehlmann „Tyll“ arba Fernanda
Melchor „Hurricane Season“. Na, dar iš bėdos, manau, galėjo nuskilti japonų
rašytojai Yōko Ogawa „The Memory Police“, bet net nedingtelėjo, kad šią premiją
šiemet gaus 1991 metais gimusi olandė Marieke Lucas Rijneveld už kūrinį „The
Discomfort of Evening“.(liet. Vakaro nepatogumas).
Ši knyga man jau kėlė įtarimų,
kai nagrinėjau ilgąjį Tarptautinio Booker sąrašą, tada pamaniau: nieko sau,
tikrai nepraeis toliau. Ir praėjo! Į trumpąjį sąrašą! Tada iš visų knygų į šią
žiūrėjau mažiausiai kaip į nugalėtoją. Juolab kad internetas kėlė mano favoritus,
peržiūrėjau YuoTubėje ne vieną knygų skaitovų apžvalgas apie knygas ir nepamenu
nė vieno, kuris būtų išskyręs būtent šią Nyderlandų/Olandijos rašytojo
debiutinį kūrinį. Kai sužinojau, net žiauna atvipo, nes labai ilgai laukiau
šios ceremonijos, kuri iš tikrųjų turėjo įvykti gegužės mėnesį, dar prieš
paskelbiant ilgąjį Booker Prize 2020 anglakalbių rašytojų sąrašą, tačiau
koronavirusas pakoregavo organizatorių planus.
Apie ką knyga „Vakaro nemalonumas“,
„Vakaro nepatogumas“ arba „Vakaro diskomfortas“ (tiesą sakant, neįsivaizduoju,
kaip verstų lietuvių leidyklos, jeigu susigundytų versti, nes pernykštės „Dangaus
kūnus“ taip kol kas niekas ir neišvertė). Įteikdami šiai rašytojai Bookerio
premiją (pusę piniginės premijos vertėjai Michele Hutchison), buvo
akcentuojama, kad komisija ieškojo knygos, kuri atspindėtų ne tik dabartį, bet
atspindėtų amžinąsias, nekintančias laike žmogaus problemas. Taip pat buvo
vertinamas jautrus ir vykęs vertimas į anglų kalbą (ką dažniausiai pats
pamirštu, galvodamas apie turinį).
29 metų autorė parašė knygą
apie mergytę Jasą, kuri gyvena Olandijos provincijoje, ūkininkų šeimoje. Mergytė
seka savo brolio mirties aplinkybėmis ir trokšta, kad vietoj jo būtų žuvęs
triušis. Galiausiai netekties sielvartas palaužia Jasos šeimą ir ji subyra.
Provincijos vaizdavimas neatsitiktinis, nes autorė pati (kaip ir
vaizduojamoji Jasa) yra kilusi iš itin religingos šeimos. Savo Booker laimėjimo
kalboje teigė, kad iki šiol mėgsta knaisiotis po ūkį, kuopti mėšlą, o po to
vakare ilgai ilsėtis nusimaudžius. Jos geriausios draugės – karvės. Romaną rašė
ant sienos prisiklijavusi moto: „Būk negailestinga“. Tai darė todėl, kaip ji pakomentavo, kad sietųsi su dabarties negailestingai žmogų triuškinančius
pasauliu ir rašydamas to neužmirštų.
Įdomus, bent mane kiek šokiravęs
faktas, yra tai, kad rašytoja save laiko tarpiniu variantu tarp vaikino ir
merginos. Ankstyvoje vaikystėje jis suprato, kad yra kaip mergaitė ir tėvai jį
rengė kaip mergaitę, kol maždaug 20 metų ji perėjo prie berniokiško įvaizdžio,
todėl, kaip teigia autorė, jo tėvai iki šiol yra sumišę. Taigi knygoje
atsispindi ir traumuojantis religinis vaikų auklėjimas Nyderlandų ūkiškame
provincijos fone, kur atrodo, viskas vienodai ir sustyguota, tačiau autorei pavyksta kasdien per veikėjus perteikti įspūdį, jog veikėjai nuolat kažką
atranda. Knyga pasižymi įtaigiu poetiniu stiliumi.
Šį auksine palmės šakele
Tarptautiniame Kanų festivalyje apdovanotą filmą tausojau labai ilgai. Dar ilgiau,
tikriausiai, atidėliojau dėl jo ilgumo – 3 valandos! Kuo toliau, tuo man
sunkiau išžiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą, todėl juos
paprastai esu linkęs atidėlioti ilgesniam laikui. Na, o režisieriaus filmą Abdellatif
Kechiche „Adelės gyvenimas: I ir II skyriai“ (pranc. La vie l‘Adele),
arba kai kur verčiama pagal anglišką variantą „Žydra spalva – šilčiausia“
(angl. Blue Is the Warmest Color) (2013) atidėliojau ketvertą
metų. Tikriausiai tikslingiau filmą versti pagal anglišką variantą, nes filmas
pastatytas pagal dailės grafikos filmą būtent tokiu pavadinimu.
Filmas apie dviejų įsimylėjėlių
moterų, Adelės ir Emos, istorija buvo aptarinėjama ilgą laiką. pasirodo,
aktorės, kurias išgarsino šie vaidmenys, ne juokais šokiravo paties
režisieriaus užgaidos. Vien merginų susitikimo scena buvo perfilmuota šimtą
kartų, o sekso scenos, kurios ne vieną šokiruoja atvirumu, buvo filmuojamos
dešimt dienų, nuolat aktorėms būnant nuogoms. Kalbinamos aktorės teigė, kad nė
už ką daugiau nedirbtų su šiuo režisieriumi. Nepaisant iškankintų aktorių ir
griežtų reikalavimų, filmo duetas yra tikriausiai stipriausia filmo dalis, nes
aktorės tiesiog filmuojamos stambiu planu, atrodo, natūralios, išskirtinės,
gyvos, evoliucionuojančios šiais vaidmenimis. Tai nepaprasti Leo Seydoux ir
Adele Exarchopoulos vaidmenys, dėl jų verta žiūrėti šį filmą.
Istorija pasakoja apie
mokyklą su literatūrine pakraipa baiginėjančią jaunąją Adelę, kuri nepatenkinta
seksualiniu eksperimentavimu su vyrais, galiausiai susidraugauja su mėlynplauke
lesbiete ir įsivelia į ilgus dramatiškus santykius. Man patiko, kad istorijoje
pavyko gyvai užfiksuoti jaunosios Adelės paklydimą, sutrikimą, atradimą ir vėl
paklydimą. Istorija tęsiasi maždaug 3-5 metus, per kuriuos prasideda ir
baigiasi Adelės viena gyvenimo atkarpa, kurioje ji pražįsta kaip rožė ir sutraumuoja.
Tai dar vienas prancūzų kino mėginimas LGBT asmenų santykius perteikti natūralioje
prancūziškoje erdvėje, pavaizduoti įprastiniais normatyviniais santykiais. Nemeluosiu,
kad tai vienas geriausių lesbietiškų filmų, kokius esu matęs ir tikrai
pranoksta „Liepsnojančios damos portretą“, beje, irgi prancūzišką filmą, kurį
galėjote pamatyti šiemet Kino pavasaryje.
Prancūziška maniera
nufilmuotas filmas tarsi sukuria gyvenimą kine, patiki slegiančiu Adelės
gyvenimo prasmės ir aistros paieškų ritmu. Tiesa, kai kurios erotinės scenos
pernelyg pasirodė ištęstos ir tikrai aktorės, atrodo, kad mylėjosi viena su kita,
kaip tai daro tikros lesbietės. Toks jausmas, kad režisierius sadistiškai tą
norėjo nufilmuoti ir įdėti į filmą. Bet manęs asmeniškai tai neglumino, kadrai
estetiški, nors ir netoli iki pronografinio žanro, tačiau žavėjo aktorių
ryžtas, atsidavimas. Kad Lea Seydoux puiki, nekilo net abejonių, nes žinau ją
iš daugelio jos vaidmenų, tačiau kur kas labiau stebino jaunojiExarchopoulos,
kuri labai įtikinamai perteikė likimo blaškomos būsimos-esamos mokytojos gyvenimą.
Filmas išties jaudinantis, gyvas, jautrus, erotizuotas ir, kaip jau sakiau,
įtikinantis. Paminklas LGBT žmonėms ir, tiesą sakant, labai labai gerai ir
gurmaniškai pažiūrimas visiems heteroseksualams.
Vytautas
Varanius. „Šiltnamis“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 208.
Sveiki, skaitytojai,
Vis grįžtu prie vaikų ir
paauglių literatūros ir viena akimi tarsi pro verstinės grožinės literatūros
knygines properšas žvelgiu, kas dedasi šiuolaikinėje lietuvių literatūros
padangėje. Šįkart aptarsiu prieštaringai vertinamą Vytauto Varaniaus (g. 1991) knygą paaugliams Šiltnamis, kuri tapo 2019
metų leidyklos Almos litteros
rengiamo konkurso nugalėtoja. Kodėl sakau prieštaringai? Daugelis internetinių
atsiliepimų gana teigiami, tačiau visgi iš senosios skaitytojų parapijos girdžiu
tam tikrus aiktelėjimus ir priekabes.
Esu labai laimingas, kad Alma littera rengia šį konkursą ir
kasmet išleidžia po keletą naujų, išties išplečiančių paauglių literatūros
kontekstą šiuolaikinėje mūsų literatūroje. Tekstus, kurie buvo parašyti
sovietmečiu (ar dar tarpukaryje), jaunasis paauglys sunkiai ne tik suvokia, bet
ir paskaito dėl pasikeitusio kalbinio ir minties raiškos barjero tikrovėje, o
štai šios Paauglių ir jaunimo konkurse
išleistos knygos dažniausiai pasirodo tokios nepretenzingos estetiniu kalbiniu
požiūriu. Tai tekstai, kurie aktualūs, atspindintys šiuolaikinio jaunimo
realijas, neretai primena Netflix
serialus jaunimui. Taip, kalbiniu požiūriu jie gana skurdoki, tačiau tai
neblogas akstinas jaunajam skaitytojui „užsikabinti“ apskritai už tokio daikto
kaip knyga ir atrasti po to sudėtingesnę literatūrą. Visgi šiuo atžvilgiu šios
serijos knygos labiau vertinamos turinio atžvilgiu – kaip rašytojai apeliuoja į
jaunąjį skaitytoją, kokią žinią jiems siunčia ir kaip geba ir gali sudominti.
Šiltnamiui,
kaip jau tampa nereta jaunimo literatūros kliše, suteikta dienoraščio forma.
Dėl to, kad dienoraštis labiau intymus, tarsi priartina skaitytoją geriau
įsižiūrėti į galbūt panašias bėgančias veikėjo dienas, ieškoti panašių sąsajų,
būsenų su veikėju ir, žinoma, šioji forma leidžia labiau tapatintis su veikėju.
Šįkart istorijos dėmesio centre – šešiolikmetis Elvinas, kuris gyvena atokiame
kaime, tarp miškų ir laukų. Jo namą juosia didžiulis kukurūzų laukas, vaikinas
mėgsta vakarais sėdėti ant stogo ir spoksoti į naktinį dangų, svajoti apie
platybes, dažniausiai jis rikiuoja planą, kaip pabėgti iš šio krašto, pamatyti
realų platųjį pasaulį, patirti atskalūnišką gyvenimą.
Elvinas gyvena su tyleniu
tėvu ir mažamete seserimi Elze, jam trūksta mamos, kurios (bent jau knygos
pirmojoje pusėje) nežinome, kodėl nėra šalia. Galiausiai sužinome, kad šią
lemtingą vasarą, kai baigiasi mokslo metai, netoli Elvino namų nukrenta meteoritas,
kuris pakeičia jų sergimą ūkį. Šiltnamyje auginamos daržovės ima pūti, o
kukurūzų derlius vysti. Visi šie apokalipsę panašaujantys ženklai verčia tėvą
elgtis paranojiškai, jis kartu su sūnumi kasa bunkerį, lieja cementu laiptus,
įrenginėja ventiliaciją. Šis niuansas primena tuos paranojikus amerikiečius, kurie
tiki pasaulio pabaiga, nes, pavyzdžiui, baigsis Majų kalendorius, ar koks nors
vietos pastorius iššifravo „tikslią“ paskutiniojo teismo datą Biblijoje.
Galiausiai meteoritas, kaip ir šiltnamis, turi visai kitą reikšmę, jie labiau orientuoti
į tėvo ir sūnaus vienatve ir prieštaravimais kamuojamus vidinius išgyvenimus, šios
vasaros įvykių suteiktą dvasinį pokytį, išsiveržimą, sunaikinimą ir galiausiai
pertransformavimą.
Išryškinama tėvo ir
sūnaus atskirtis, kurį iš dalies bando sujungti jųdviejų mėgstama muzika, senos
ausinės, kasetės. Ir iš tikrųjų, knygoje esama nemažai angliškų roko grupių
citatų; muzikos grupių, kurios buvo populiarios devintame, dešimtame
dešimtmetyje, pavyzdžiui, Nirvana ar The Cure, Youth Group, pastarosios atliepia senąjį tėvo pasaulį ir dabartyje
panašius brendimo etapus išgyvenantį Elviną. Manau, ši muzika artima ir pačiam
knygos autoriui, kadangi V. Varanius pats kilęs iš provincijos, kaip teigiama
atverčiamo viršelio atlape, o tai nesunkiai leidžia tapatinti Vytautą su pačiu
Elvinu, bent jau iš dalies.
Leisiu visgi šį kūrinį
vadinti apsakymu, nes jis turi gana ribotą veikėjų, aiškią įvykių laiko
apibrėžtį ir nėra toks išplėtotas kaip romanas. Taigi apysakoje yra ryškinamos
kelios paaugliui svarbios gyvenimo sudedamosios dalys. Dažniausiai tai
sunkumai, kuriuos turi įveikti Elvinas. Vienas iš jų – vienatvė ir patyčios,
atskirties jausmas mokykloje. Elvinas patiria ne tik patyčias, yra
pravardžiuojamas kaimiečiu, bet ir prieš jį nukreipiamas smurtas. „Ne kartą buvau išjuoktas mokytojų
akivaizdoje, ne kartą pagaidintas prie visų. O, taip – mūsų mokykla nuostabi.
Kartą vienas vyrukas merginai nusiuntė nuotrauką, kurioje masturbuojasi. Ši
parodė visiems. Vyrukas neturėjo kur akių dėt. Po savaitės nusižudė. Niekam neįdomu
(p. 39).“ Jautrus romantikas, geras sūnus negali pasipriešinti mokyklos
chuliganams, todėl kenčia nuo jų, yra reketuojamas ir net viešai smurto aktu
pažeminamas. Tai dar labiau skatina jaunuolį trokšti išnykti iš šio užkampio,
nors tame kontekste pasakotojas perteikia Elvino gyvenamosios vietos unikalų
grožį. Tačiau, ko vertos visos pasaulio žvaigždės, jeigu viduje jautiesi
paniekintas ir atstumtas? Šiuo atveju Elvinui padeda išgyventi svajonės ir
muzika.
Autoriui pavyko gana
gyvai perteikti slogią, nemielą mokyklos patyčių atmosferą. Tos pasakojimo vietos,
„paaštrintos“ akivaizdžiu jaunimo žiaurumu, savaime veikia emociškai. Čia labai
tiko ir būtent atpažįstamas patyčių žargonas, kuriuo galbūt ir gali bodėtis
senoji skaitytojų karta, kaip, beje, ir knygos erotiniais inkliuzais. Elvinas
suranda atsvarą – naujokė Luka irgi gyvena ne miestelyje, o kaime. Jiedu užmezga
intymius santykius. Knygoje išryškinamas jaunuolių erotizmas, kuris aprašomas
gana banaliai, kaip antai, kad Elvinas uždeda rankas ant sustirusių Lukos krūtų
ir jaučia palaimą, arba kad jie turi sekso krūmuose, kas, žinia, tarp jaunuolių
nepilnamečių pasitaiko.
Manau, būtent tais gyvais
ir realią situaciją atspindinčiais dalykais – smurtas, patyčios ir lytinio akto
vaizdavimas – glumina tam tikros „teisingos“ literatūros paaugliams ir jaunimui
skaitytojus. Visgi sutikime, kad interneto amžiuje pornografinių vaizdų jau
prisižiūri pradinukai, ką jau kalbėti apie paauglius, o lietuvių literatūroje,
kur būtų tai aprašoma su tam tikru lytiniu švietimu, iš esmės trūksta.
Galiausiai Lukos ir Elvino neatsargūs lytiniai santykiai skaitytojams
atskleidžia ir rimtus viso to padarinius – nėštumą, abortą, bandymą nusižudyti.
Visa tai ir rasite šioje knygoje, kuri, bent mano akimis, jaunajam skaitytojui
tikrai turėtų įgyti atsvarą tarp tų perdėm morališkai „teisingai“ parašytų
kūrinių apie draugystės išbandymus. Iš literatūrinės perspektyvos žvelgiant, gal
kiek neįtikinama autoriaus pasirinkta suerotintos meilės antitezė mokyklos
nevykėliui ir kaimiečiui, kuris namuose turi šiek problemų, suteikti pirmųjų
seksualinių santykių chaosą. Bet ar visos jaunimui skirtos knygos turi būti
saugiai patogios? Nemanau.
Vytautas Varanius
Ar autorius amoralus? Nė
kiek. Lytinis švietimas jau dėstomas penktoje, šeštoje, septintoje klasėse.
Visgi erotinės scenos, nors ir pikantiškos, verčiančios kilstelėti antakį, jos
veikia per Elvino pirmosios meilės ir, ko čia slėpti, pirmųjų seksualinių
santykių būsenų refleksijas. Pasakotojas aiškiai absorbuoja visapusį Elvino
įsimylėjimą, o tai apysakoje veikia kaip vienas iš faktorių, darančių Elvino
gyvenimą laimingu. Kitas klausimas: iki ko tai gali privesti, kai jauni žmonės
nesisaugo? Pasakotojas išvengia tiesmuko moralizavimo ir aprašymo, kam
reikalingas prezervatyvas, nes tai būtų pernelyg didelis didaktinis lytinio
švietimo pamokėlės inkliuzas.
Visgi be santykių su Luka
Elvinas nemažai apmąsto savo tėvo elgsenos pokyčius per saulės užtemimą. Jis
gauna iš motinos laišką, kuriame ji atsiprašo, todėl yra veikiamas tylaus
šeiminio karo. Dar vienas įdomus aspektas – tėvystės instinktų išraiška.
Sužinojęs, kad jo mergina laukiasi ir ji nori aborto, jis, jau sulaukęs
septyniolikos, svajoja apie tėvystę (po to, kai išgyvena atmetimą). Galima
pagalvoti, kad autorius idealizuoja, tačiau netrukus išryškinama, kad jis nuo
mažumės augino savo sesutę, žino, kaip auga vaikas, jo jaunoje sieloje jau yra
brolystės-tėvystės išmėginimo įgūdis, kuris neleidžia aklai paklysti pasaulyje
be atsakomybės. Man ši vieta pasirodė itin įtikinama ir psichologiškai
subtiliai perteikta.
Visgi vienas silpniausių
knygos elementų yra dialogų kalbinė raiška. Jeigu pasakotojas įtikina, tai
dialogai atrodo tokie literatūriškai supresuoti į klišinius briketus, kad
neturi ne tik gyvumo, bet ir šiuolaikiškumo, kaip antai sūnus kreipiasi ne
„tėti“, o „tėve“. Pavyzdžiui, „man jau metas eiti“, turėtų skambėti: „na, aš
jau lekiu; gerai, susimatysim; susirašysim; pasuk, kai galėsi; davaj, ate“ ir
t. t. Kaimiškoji kultūra perteikta preciziškai tvarkingai, romantizuotai
(maišant XX amžiaus lietuvių literatūros vaizdelius su amerikietiškos kultūros
atributais, pavyzdžiui, kukurūzų laukais, meteoritais, keistai nujaučiamais
x-failais, NSO) matyt, ir dėl ugdomųjų sumetimų, kad kai kurie negali pakęsti,
kai vaikams, paaugliams ir jaunimui skirtoje literatūroje yra pernelyg daug
šnekamosios kalbos apnašų.
Grįžtant prie kūrinio
visumos, būsiu linkęs jį vertinti kaip aktualų, reikalingą paaugliams ir
jaunimui kūrinį. Tokių tekstų, kurie ne kokiame Panelės žurnale, o būtent grožinėje literatūroje nagrinėtų
bręstančių žmonių seksualumą, erotizmą, sujungiant tai su pirmosios meilės
emociniu klodu, sakyčiau, mirtinai trūko. Nors Elvino išbandymai kiek ir
perspausti, netekę realumo matmens, bet jaunatviškas perfekcionizmas, dramų
hiperbolizavimas, manau, jaunajam skaitytojui kaip tik atliepia (paguodžia?) jo
paties pasaulį. Manau, V. Varanius „peršoko“ šią literatūros stigmą, kad
negalima labai atvirauti erotiškai tokioje literatūroje. Visgi, kaip autorius
sakė viename interviu, pasaulis keičiasi, keičiasi ir literatūra. Ir sutinku,
kad negalima ignoruoti tikrovės, eliminuojant iš jaunimo literatūros laukos erotikos
vien dėl aukštų įsivaizduojamų moralinių – pripažinkime – pasenusių standartų.
Beveik neabejoju, kad šis lengvai skaitomas kūrinys įtrauks net tuos paauglius,
kurie šiaip nemėgsta skaityti, nes galvoja, kad nieko įdomaus neperskaitys.
Pridedu seną gerą
pamirštą muzikinį kūrinį, kurio teksto ištrauka cituojama Šiltnamyje ir apskritai atspindi bręstančio ir ieškančio svajotojo
pasaulį.
Mano ilgametė patirtis stebint
Kino pavasario festivalio atidarymo filmus byloja, kad festivalio vinis
turintis būti filmas nebūtinai yra geriausias festivalio filmas, o neretais
sykiais – vienas silpniausių kūrinių iš matyto repertuaro. Nežinau kodėl, bet
festivalio organizatoriai visada su atidarymo filmu bando atitaikyti kažką
savitai tarpinio tarp komercinio kino ir to, ko iš tikrųjų siekia užkietėjęs
nepriklausomo kino gerbėjas. Iš dalies, galima sakyti, toks tarpinis filmas
buvo ir šiemet – „Proksima“ (angl. Proxima), kurį režisavo Alice
Winocour.
Kitą vertus, šis filmas yra
absoliučiai skonio reikalas. Tai joks avangardas ir joks metų šuolis kino
istorijoje, veikiau „Proksimą“ apibūdinčiau kaip tylią dramą, kurioje per pagrindinę
veikėją „sproginėja“ nauji kosminiai atradimai žmogaus viduje. Dėmesio centre –
trisdešimtmetė ambicinga kosmonautė, kuriai nuskilo įgyvendinti viso gyvenimo
svajonę – išskirsti į kosmosą. Tačiau ji turi mažametę dukrelę, kuriai labai
jos reikia. Moteris tvarkosi kaip išmanydama, ji palieka dukrelę tėvo ir asistentės
priežiūrai, o pati išvyksta į Rusiją 50 dienų programai, po kurios ji bus
pasiruošusi skrydžiui... Filmo karkasas visąlaik išlieka kosminės programos
parengtyje, mes matome moterį, kuri bando įgyvendinti savo svajonę ir, bent
filmo pradžioje, atrodo, jos niekas nesustabdys, bet...
Bet galiausiai matome, kaip
įtaigiai aktorės Evos Green perteikta veikėja ima palūžti ir ją vis labiau
įveikia motiniškas instinktas, ji vis labiau galvoja apie dukrelę ir apie savo
vaikystės siekį, savo ir jau mirusios motinos ryšį. Iš esmės filmas subtiliai
atmosferiškas, mes sekame nepailstančią moterį, kuri, atrodo, tuoj palūš, tuoj
pasiduos, nes galiausiai „suaugs“ ir supras, kad vaikystės svajonė nėra jau
tokia verta žemiškosios laimės. Filme kosmosas (kaip itin vyriškas reikalas)
supriešinamas su žemiška moters pareiga išauginti savo vaikus. Nuo senų senovės
ta pati moters-motinos pasirinkimo problema – asmeninės svajonės ar pareiga
būti gera motina kankina pagrindinę veikėją. Režisierė gana sumaniai ir
naujomis aplinkybėmis perteikė tą seną šeimos modelio problemą. Galiausiai tai
ne XX amžiaus pirmoji pusė, o savotiška netolima ateitis, kur moteris veikia
tarsi vis dar neturėdamos lygiateisiškumo tarp vyrų, todėl kai kurios scenos,
kaip tarptautinė vyrų komanda žiūri į veikėją, atrodo, nejaukiai seksistinės ir
perteikiančios labiau nūdienos tendencijas.
Visgi pirmoji filmo pusė mane
intrigavo, pajutau visas jau išskleistas temas ir problemas, atmosferą, tad
antroji filmo pusė tiesiog pradėjo pernelyg vilkinti, užstrigo toje pačioje dinamikos
vagoje ir, atrodo, nebevystoma, o tik laukiama, kada toji moteris su dviem
vyrais išskris į kosmosą. Filmą vertinčiau vidutiniškai, kuriame yra
niuansuotai gerų elementų, atmosferos, bet visumoje pristigo novatoriško ryžto
ir, tiesą sakant, netikėtų aštresnių siužetinių vingių.
Labai seniai ieškodavau skaitytų
knygų portaluose amerikiečių poetės ir prozininkės Sylvia Plath
(1932-1963) romano Stiklo gaubtas (angl. The Bell Jar),
kurį pirmąkart išleido Tyto albo 2004 metais, tačiau netrukus knygos
tiražas buvo išparduotas, tad skaitomą egzempliorių galėjai rasti nebent
bibliotekoje. Šiemet leidykla Sofoklis šią knygą perleido savo Kultinių
knygų serijoje ir Stiklo gaubtas vėlei tapo kiekvienam prieinamas (vertė Rasa Akstinienė),
tad su džiaugsmu kibau į šį romaną, kadangi susidomėjimas apskritai S. Plath
sugrįžo, kai prieš trejetą metų Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) publikavo
rašytojos dienoraščio ištraukas Literatūroje ir mene. Juos galite
paskaityti ir internetiniame variante, pavyzdžiui: Sylvia Plath: Nusivylusi?Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu“. Šioji antraštė man pasitarnaus kaip
atraminis visraktis, bandant perteikti vienintelio parašyto S. Plath romano
įspūdžius.
Originalo kalba romanas pirmąkart
pasirodė 1963 metų sausio 14 dieną, o tų pačių metų vasario 11 d. (taigi mažiau
nei mėnuo!) Sylvia Plath savo namų virtuvėje, gerai užkimšus durų apačią, paleido
viryklės dujas ir nusižudė. Tai esminis kontekstinis Stiklo gaubtos
dalykas, nes akivaizdu, kad autorės priešmirtinis tekstas, kuris iš pradžių
buvo atmestas leidyklų (bet visgi pasirodęs dar esant autorei gyvai),
tikriausiai tas atmetimas ne juokais išmušė autorę iš pusiausvyros. Nors romanas
apie depresijos kamuojamą Esterą Grynvud nėra tas pats, kas pati Sylvia Plath,
tačiau akivaizdžiau negu akivaizdu, kad Estera yra pačios Sylvios antrininkė,
biografiniai faktai, kaip antai darbas madų žurnale ar gydymas elektros šoku,
yra tos pačios Sylvios Plath asmeniniai potyriai.
Kitaip sakant, skaitant romaną
akivaizdu, kad šis autorės rašymas buvo terapinio pobūdžio, bandymas savo
asmeninėms patirtims suteikti literatūrinę formą ir iš to depresijos liūno išpešti
nors kiek daugiau naudos. Manau, tokia idėja paskatino depresuojančių moterų
vaizdavimo stygius grožinėje literatūroje, kurią parašytų pati moteris (rašytojas
Ken Kesey jau 1961 metais buvo išleidęs Skrydis virš gegutės lizdo, tik abejoju,
ar S. Plath knygą buvo skaičiusi). Turėkime galvoje, kad romanas pasirodė
septinto dešimtmečio pradžioje, bet iš esmės jis pasakoja apie šešto dešimtmečio
amerikiečių jaunosios kartos merginas, kurios susiduria su perfekcionizmu t. y.
būti tobula mergina (ar moterimi), visų pirma, tai gimdyti vaikus, gerai
gaminti ir tenkinti vyro užgaidas. Moteris namų šeimininkė, kuri savaime yra
laiminga dėl to, kad ji paskutines jėgas atiduoda kepdama tobulą kalakutą savo
sunkiai dirbančiam vyrui. Visgi Stiklo gaubtas nėra apie tokią moterį,
tačiau būtent Esteros maištas prieš tokią šešto dešimtmečio požiūrį į moteris
ir paskatino jausti visuomenės (ir savo motinos) spaudimą būti normalia ir
atitikti to meto moters įvaizdį ir elgseną. Šis slėgimas, spaudimas būti tuo,
kuo nenori, yra vadinamas stiklo gaubtu – tai depresyvi būsena, kai pasaulis iš
Esteros tikisi daugiau, nei ji gali ir geba.
Kitą vertus, Estera turi itin
aukštą intelektą, yra perfekcionistė ir visiems akivaizdžiai deklaruojanti, kad
ji be motiniškų instinktų, kad niekada neturės vaikų ir netrokšta, kaip visos
kitos, kuo greičiau ištekėti. Kadangi Esterai dar tik dvidešimt, niekas jos
žodžiais pernelyg netiki, kol galiausiai pati Estera, grįžusi vasaros atostogų
pas motiną, nežinodama kuo užsiimti, ima chroniškai galvoti apie savižudybę. Iš
tikrųjų pirmoji romano pusė persmelkta Esteros bandymais nusižudyti – venų
pjaustymasis, bandymas paskęsti, prisigerti piliulių – kas veda jos motiną, su
kuria ir taip labai prasti santykiai, prie beprotybės. Toks Esteros elgesys
atrodo nebrandus ir infantilus, kaip toji užsispyrusi ir hormonų paveikta paauglė,
kuri įsimylėjo ir dėl meilės be atsako ima visaip „saldžiai“ save žudyti. „Prireiks
dviejų judesių. Vieną riešą, paskui kitą. Trijų judesių, jei priskaičiuosime
tai, jog reikės perdėti peiliuką iš vienos rankos į kitą. Tada įlipsiu š vonią
(p. 157).“ Romano gelmę gelbsti tikrosios Esteros depresijos priežastys,
kurios nesusijusios dėl meilės be atsako.
Kad Estera jaučia spaudimą iš
visuomenės „būti kaip visoms“, yra aišku nuo romano pradžios, tačiau tikrąją
Esteros depresiją siečiau su perfekcionizmu. Estera aukšto intelekto mergina,
kuri visada viską atlieka tobulai ir tiksliai. Tą rodo jos nuolatinis kalimas,
puikūs koledžo požymiai, puikiai atliekamas darbas madų žurnale, tačiau visame
tame tobulame pasaulyje Estera nepatiria laimės, arba ji tokia trumpalaikė, kad
negali ilgai užsibūti, atsverti įdėtų pastangų. Manau, tai susiję su tuo, kad
Estera neturi tėvo, todėl ji nuolat jaučia maniakišką poreikį įrodyti, kad yra
vertinga – pažymiai, pagyrimai ir mergaitės pirmūnės sindromas, po kuriuo slepiasi
nuolatinis nepasitenkinimas ir priekabės sau. Galiausiai tobuli mokslai, aštrus
protas, investicijos į ateitį ją taip perdegina, kad ji nebeturi tikslaus
kelio, todėl dažnai sutrinka, kai jos paklausia, ką ji norėtų daryti. „Mačiau,
kaip turiu tupiu po tuo figmedžiu, mirtinai išbadėjusi tik dėl to, kad negaliu
apsispręsti, kurį vaisių pasirinkti. Norėjau kiekvieno atskirai ir visų iš
karto, bet jei pasirinksiu vieną, prarasiu visus kitus. Taigi, kol tupėjau
negalėdama apsispręsti, vaisiai ėmė raukšlėtis, pajuodo ir vienas po kito ėmė
kristi ant žemės po mano kojomis (p.84).“ Tai itin sietųsi su pačios S.
Plath išsakyta mintimi, kad nusivylimas ateina iš to, kad ji pati (kaip ir
Estera) negali būti Dievu, negali visko iškart išbandyti ir turėti, kad žmogus
yra ribotų galimybių būtybė. Troškimų neišsipildymas veda romano veikėją į
pražūtį ir paklydimą, kaip, beje, iš dalies ir pačią Sylvia Plath.
Sylvia Plath
Vienas iš jos slaptų (romane
atrodo, kad net šiek tiek gėdingų) troškimų yra būti gera poete, atsiduoti
literatūros pasauliui, bet nėra tikra dėl pasirinkimo. Galiausiai Estera geba
daug ir greitai viską perprasti, tačiau jai viskas tampa beprasmiška, kol
galiausiai visas savo gyvybines jėgas atiduota nekaltybės praradimo planavimui
(tai romane atrodo taip infantilu, bet šešto dešimtmečio merginoms, matyt, tai
buvo itin aktuali tema-problema) ir taip pat savižudybės troškimui. Tiesa,
viena įspūdingiausių knygoje esančių scenų buvo Esteros kraujavimas po
nekaltybės praradimas; perteikta itin dinamiškai, tragikomiškai, atskleidžiant
to meto mažo lytinio švietimo tendencijas Amerikoje.
Galiausiai Estera, kaip ir pati
knygos autorė, buvo gydoma elektros šoku. Šioji procedūra aprašoma kelis sykius
ir, kaip žinia, šiandien, kaip ir lobotomija, pažeidžiant tam tikras smegenų sritis,
nebėra medicinoje taikomi. Knygos pabaigoje
Estera išeina iš gydymo klinikos, patyrusi draugės netektį, susitaikiusi, kad
niekada netekės už svajonių vaikino Badžio Vilardo, tačiau pati Sylvia Plath,
deja, šviesos tunelio gale nerado. Rašytoja visgi buvo labiau poetė, nei
romanistė, todėl Stiklo gaubtas prozine meistryste toli gražu negali
prilygti kitai rašytojai, kuri irgi baigė savo gyvenimą savižudybe – Virgina Woolf.
Romanas labiau kaip savęs pertransformavimas, bandymas suvokti savo klaikios
būsenos priežastis, todėl tokiais atvejais praverčia alter ego, šiuo
atveju, rašytojos susikurtas prototipas Estera.
Manau, romaną galima nagrinėti
pačiais įvairiausiais rakursas. Visų pirma, psichoanalitiniu pagrindu, siejant ne
vieną mokslinę teorinę medžiagą su Esteros jausenos ir elgesio modeliais. Jie visi
daugiau ar mažiau panašūs – klaikus troškimas būti laimingam ir pripažintam
nuveda iki to, kad nieko nebesinori nei iš savęs, nei iš gyvenimo. Kitas įdomus
nagrinėjimo ir kūrinio permąstymo aspektas būtų feminizmas. Estera kaip
maištininkės ir laikmečio moterų teisių į savo asmeninį pasirinkimą,
sudėtingais lygiaverčių moterų su vyrais laikotarpiu Amerikoje aspektas. Čia prisiminiau
kelis filmus, kurie papildytų feministinę Esteros laikyseną kontekstais,
pavyzdžiui, Malonus miestelis (1998) ir Stepfordo moterys (2004).
Yra autobiografinis filmas ir apie pačią S. Plath, kur pagrindinį vaidmenį
sukuria daug kam neblogai pažįstama Gwyneth Paltrow Sylvia (2003).
Knyga laikoma moderniąja klasika,
tad nesunku suprasti kodėl. Rašyti apie savo pačios išgyvenimus po alter ego
priedanga ir būti dėl to atmestai leidyklų – tai žlugdymas, manau, S. Plath nesulaukė tokio
palaikymo, kokio galbūt tikėjosi, galimas daiktas, ją tai sugniuždė. Visgi knyga
nedvelkia mirties kultu, čia neidealizuojama mirtis kaip troškimas, kaip
vienintelis išsilaisvinimas. Romano atmosfera iš tikrųjų sukurta dėl veikėjos
būsenų, atrodo, kaip hermetiškai lokalus stiklo skafandras, iš kurio negali
ištrūkti Estera. Visgi po bytnikų kartos, jau praėjus daugel metų, netgi
dešimtmečių nuo Stiklo gaubto, rasis nauja depresuojančiųjų literatūros
banga, kuri vienaip ar kitaip įves į literatūrą idealizuojamą mirties kultą,
tačiau priežastys, atvedančius veikėjus (ir autorius) iki šių būsenų, bus labai
panašios kaip ir S. Plath kūrinyje – visuomenės atstūmimo, nepritapimo ir
meilės stygiaus problemos. Pavyzdžiui, Elizabeth Wurtzel kultinė knyga Prozako
karta (1994), ar lietuviškai dar neišversta knyga David Foster Wallace Begalinis
pokštas (1996).
Stiklo gaubtas – tai ne idėjinis romanas, net nepasakyčiau, kad jis
netikėtas, grakštus ar pasižymintis įdomia literatūrine išmone ar bent maniera.
Jeigu šis moderniosios klasikos kūrinys ir vertingas, tai, sakyčiau, veikiau
kaip XX amžiaus vidurio feministinė ir psichoanalitinė studija grožinės
literatūros rėmuose. Estera – tai veikėja kaip epochos egzempliorius, balsas,
bylojantis nepatogią ir anuomet ne itin norimą girdėti ir suprasti depresuojančios
moters būseną. Depresija iš esmės per Esteros personą atspindi to meto
kolektyvinės bendruomenės slopinamas (ir net kenksmingais būdais „gydančias“)
problemas.
Galima sakyti, nuo pat Kino
pavasario ilsiuosi nuo kino ir žiūriu jį gana retai, palyginus su ankstesniais
metais. Tačiau būna vakarų, kai iš tikrųjų nėra ką žiūrėti, todėl renkuosi iš
to srauto. Šįkart nusprendžiau, kad esu pasiilgęs fantastinių ir mistinių filmų,
o kai dar toks aktorių kolektyvas – Emma Roberts, Milla Yovovich – tai net ta
filmo kokybė nelabai ir įdomi, tiesiog norisi spoksoti į kokį nors spalvingą
reginį, todėl pasirinkau filmą „Rojaus kalvos“ (angl. Paradise
Hills) (2019), kuris toks pat spalvingas, ryškus kaip koks „Panelės
Peregrinės ypatingų vaikų namai“ ar, tarkime, paskutinės „Alisa stebuklų šalyje“
versijos.
Istorija išties, bent man,
netikėta. Ji prasideda tarsi kokioje pasakoje, tarsi alternatyvioje realybėje,
o gal ateities pasaulyje, kuriame vaizduojama jauna mergina Uma, kuri patenka į
lokalią salą, kur ją bando perauklėti ir palaužti psichologiškai, kad taptų
paklusni ir gera savo motinai ir galiausiai ištekėtų už turtuolio chamo. Didžioji
filmo dalis yra jos perauklėjimo metodikos vaizdavimas, naujų santykių su
saloje esančiomis kitomis merginomis užmezgimas, netikėtai įsiplieskę
lesbietiški jausmai... Piktadarė perauklėjimo vadovė, kurią suvaidino Milla
Yovovich, tipinė blogietė, kuri pradžioje atrodo itin paslaugi, nors ir plika akimi
matyti, kad ji kažkokia ragana, rožių maniakė. Galiausiai šis veikėjas vienas
tipiškiausių ir „susekamas“ itin greitai.
Kadangi nežinojau šios istorijos
idėjų, man jos pasirodė gana įdomios. Vis galvojau, kaip toji prižiūrėtoja
perauklės tas merginas, o finalinė istorija apie vargšų luomo paimtas merginas
operacijoms mane, tiesą sakant, maloniai nustebino, nes priminė antiutopines
istorijas apie žmonių pakeitimą, klonavimą. Visgi tai yra labai gera istorija ir
mintis, kaip dažnai tėvai trokšta tobulų vaikų, kad jie elgtųsi pagal tam
tikrus visuomenės standartus, būtų paklusnūs, kad įtiktų aplinkiniams, kad yra
pasiruošę ne tik sumokėti milžiniškas sumas, bet ir paaukoti vaikų laimę,
netgi, šiuo atveju, kaip siaubo filme parduoti tų vaikų sielas.
Nepaisant to, kad filme ne viskas
gerai išpildyta, kad veikėjai kai kurie tipažiniai, o pagrindinės veikėjos
myliu-noriu-nebemyliu-nekenčiu grandinė pavaizduota taip naiviai, kad net
primena muilo operas, visgi tas bauginantis užmigdytų merginų perkūrimas išties
bus mane paveikęs neblogai. Nors finalinis veikėjų apsikeitimas buvo neišvengiamai
šabloniškas, kaip kokioje E. Kestnerio vaikams skirtoje apysakoje „Dvynukės“. Matyt,
paskutiniu metu būsiu pasiilgęs tokių naiviai emocionaliai sumiksuotų filmų su
siaubo antiutopiniais elementais, bet man jis patiko, priešingai nei daugeliui
žiūrovų ir sakyčiau, kad filmas visumoje tikrai nėra prastas ir pažiūrimas
netgi su entuziazmu.
Nuomonių apie Baltarusijoje
vykstančių įvykių pasaulyje ir Lietuvoje yra pačių įvairiausių; vieni peikia Aleksandrą
Lukašenką, kiti sako, kad neturėtume visiškai kištis į kaimyninės šalies politiką,
dar kiti mielai patys sudalyvautų masiniame mitinge Minske.
Pamenu prieš kokius penkerius
metus įvykius Ukrainoje. Žinoma, Baltarusijoje padėtis yra kitokia, nes
Lukašenka neturi liaudies viešo palaikymo ir laikosi vien buko užsispyrimo ir
iliuzijos, kad Vakarai „atvežė“ tūkstančius protestuotojų per prievartą. Nušvilpiamas
diktatorius. Žmonės daužomi iki komos gatvėse. Visoje toje klaikioje suirutėje
man įdomiausia yra Baltarusijos pareigūnų laikysena. Ne viename vaizdo įraše
matoma, kaip penkiese aršiai agresyvūs vyrai buldogai „kala“ parkritusius
žmones su tokiu įniršiu ir pasimėgavimu, kad iš tikrųjų imi tikėti visais tais
holivudiniais bukais filmais apie policininkus sadistus, kurie muša saviškį, o
mintyse pagalvoji: ne, realybėje žmogus žmogų šitaip nekankintų, juk tai jų
pačių kraujas (ot, naivuolis!). Bet kankina! Vieno bepročiaus įsakymu. Niekada nemaniau,
kad Hitleris galėjo vienu skambučiu sunaikinti milijonus žydų net nepažiūrėjęs
jiems į akis. Juk tuos budelio darbus daro tie patys baltarusiai.
Visoje toje kloakoje man patiko
ES pirmininkės pasakymas, kad sankcijos turėtų būti taikomos ne Baltarusijai, o
jos diktatoriui ir tiems pareigūnams sadistams, kad paprasti piliečiai,
paleisti išniekinti iš izoliatorių, neturėtų būti traiškomi dar ir aplinkinių
šalių politikos. Kaip tai padaryti? Neturiu žalio supratimo.
Ne ką mažiau įspūdingai atrodo ir
Rusijoje, Saknt Peterburge, surengtas viešas performansas bundančiai Baltarusijai.
