Artūras
Tereškinas. „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje.“ – Vilnius:
Baltos lankos, 2011.
Sveiki, skaitytojai,
Visai netikėtai,
pėdinant vieno kalėdiškai užgriozdinto prekybos centro keramikinėmis
plytelėmis, priėjau prie periodinės spaudos skyriaus, o prie jo – dėžė su
nukainuotomis knygomis. Šast! Ir pasiėmiau Artūro Tereškino knygą Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas
Lietuvoje. Šiaip savo malonumui visada skaitau tik grožinę literatūrą, bet
kažkaip likimas pakuždėjo, kad reiktų kažko naujo, o „paskaityti Tereškiną“ jau
seniai galvojau.
Tikriausiai pradėsiu
nuo to, kad turime unikalią ir skirtinę studiją (lietuviškai!) apie maskulinizmą.
Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos
vyriškumas Lietuvoje yra pirmoji sugestikuliuota ir produktyviai
sukondensuota knygą apie vyrų padėtį mūsų šalyje. Knyga parašyta moksliniu
stiliumi, vartojant gausybę terminų, kai kurių man visai negirdėtų, todėl galiu
drąsiai teigti, kad nuo šios knygos tikrai verbaline prasme nepatirsite
nuostolio. Knygos struktūra remiasi į esmingai dėsningus žiūros ir analizės
taškus apie vyriškumą – iš seksualinės, šeimos, socialinių ir net
populiariosios masinės vartojimo kultūros sferų. Remiamasi gausybe literatūros
šaltinių – daugelis iš jų anglikonai, kurių traktatai neišversti į lietuvių
kalbą, kurie rašė teorijas apie maskulinizmą, seksualumą ir apskritai apie
lyčių lygybę, skirtybes. Kiekvienas skyrelis turi savo įvadą, analitinę dalį ir
apibendrinimą, todėl skaitant nuosekliai knygą, šiek tiek ima varginti
apibendrinamoji dalis, nes turinys jau būna „susivirškinęs“, bet dėl dėsningo
mokslinio stiliaus kanonų, tenka autoriui rašyti pagal reikalavimus.
Kalbant apie knygą,
tikriausiai neišvengsime vartodami feminizmo sąvoką kaip atsvarą šiai knygai.
Vyrų gyvenimas, jo seksualumas pasitraukęs į paribius – visur dominuojanti
moteris šiandien yra ir kūniškojo (komercinio) vartojimo veidas (etiketė), ji
šeimos globėja, sparčiai besiveržianti į politiką ir kitas, sakytume, vyriškas
sferas. Feminizmo doktrinų daug, jų turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, o
štai kokia vyro padėtis, kai jis nuolat traukiasi, vis darosi ankščiau ir
anksčiau? Apie tai ir yra Artūro Tereškino knyga – apie nepaprastąją vyro ir jo
vyriškumo padėtį.
Autorius nuosekliai
susipažinęs su maskulinizmo literatūra ir įvairiais tyrimais, kurie buvo daryti
Lietuvoje ir Vakaruose, juos dėsningai taiko mūsų šalies vyriškumo suvokimo
tendencijoms atskleisti. Daug moterų, ypač pasitikinčios jaunos moterys, kaip
žinia, yra linkusios dejuoti, kad vyrai sumoteriškėjo, kad nebėra, kas atidaro
durų, kad jas kas apgintų, jos pačios turi užsidirbti, maitinti vaikus ir,
žodžiu, ant jų stovi visas gyvenimas. Bet argi vyrai daugiau atiduodami erdvės
moterims, patys kažko nepasiima traukdamiesi į paribius, juk pačios moterys
nori lygybės – štai ją ir turi, pagalvojau, perskaitęs vieną iš šios knygų
skyrių. Vyriškumas traukiasi nuo dominavimo, todėl vyksta gana įdomūs ir tylūs
procesai, apie kuriuos patys vyrai, kaip aišku skaitant informantų nuotrupas,
nėra linkę kalbėti: „Žmogus, neigiamai suvokiantis save ir savo patirtis,
nustumia save į žemesnę socialinę poziciją, kur jo galimybės tampa ribotos.
Šiuo atveju ne pati visuomenė atskiria individą dėl jo kitoniškumo, bet jis
pats atsiskiria nuo jos. Ši atskirtis kasdieniame gyvenime reiškiasi nerimu,
nepasitenkinimu, beviltiškumu, galios neturėjimu ir kitokio pobūdžio kasdieniu
kentėjimu, kuris įgyja skirtingas socialines formas skirtingose visuomenėse“
(p. 51).
Įdomu tai, kad A.
Tereškinas vyrų agresiją, kuri dažnai pasireiškia neapykanta kitiems, vienija
vyrus (tokios agresijos formuoja neonacionalistus), jis yra linkęs vadinti vyriškumo
žaizdomis, savotiška apsiginimo forma nuo kančios.
Nemaža dalis knygos,
kalbant apie vyriškumą, neapsieita ir kalbėjimo apie seksualumą – vieną
esmingiausių vyriškumo tapatybės dominančių. Čia autorius išskiria daug
pogrupių ir žiūros taškų, analizuoja pagyvenusių vyrų seksualinį pajėgumą ir jų
jausenas, praradus seksualinį pajėgumą. Analizuoja ir detalizuoja homoseksualų
padėtį Lietuvoje, jų savijauta heteronormatyvinėje visuomenėje, o vienas
skyrius apskritai skirtas eskortui – vyrui teikiančiam seksualines paslaugas
vyrams. Jų interviu nuotrupas, nepaprastai įdomios, dažnai spaudoje ir
socialinėse laidose nutylimos, o tarp eskortiškojo darbo pasakojimo suskamba ir
vyro ateities planai, viltys, norai, tai kas šviesu.
Tęsiant temą apie
seksualumą, vyrams „svarbiausia ne intymumas su moterimi, bet gebėjimas ją
patenkinti seksualiai“ (p. 152). Argi tai nėra vienas iš esminių atsakymų, kai
klausiama, ko nori vyrai?
Knygos autorius Artūras Tereškinas.
Skaitant skyrių apie
vyrų tėvystės atostogas ir jo veiklą šeimoje, tiesą sakant, pasidarė nuobodoka.
Visa statistika ėmė slėgti, o ir informacija nebuvo tokia įdomi – viskas daugiau
ar mažiau žinoma, nors iš dalies ir problemiška tema, nes čia veriasi skirtingi
šeimų ir vyrų tipai – tradicinis ir novatoriškas, kurie tėvystes atostogas
suvokia ne kaip „moterišką“ dalyką. Tikra atgaiva buvo kitas skyrius, kurį
autorius formuoja vyriškumo apraiškas lietuvių vyrų poezijoje – juk joje byloja
tikra vyriško poeto dvasia. Kaip ir galėjome nuspėti, poezijoje, kaip tikroje
išpažintyje, atsiveria sužaloto ir bejėgio vyro vaizdinys: „Tačiau ar šis
nespėjantis su gyvenimu marginalizuotas vyras ir vyriškumas, ryškėjančioje
poezijoje, vis labiau netampa dominuojantis Lietuvoje? Atrodo, kad viešumoje
ima vyrauti niurzgančio, pikto, o kartu ir jautraus, įskaudinto, nepatenkinto
vyro įvaizdžiai. Tai vyras-auka, kasdien aukojantis save savo skausmui. Kartais
neaišku, kas šį vyrą kontroliuoja ir palenkia savo valiai ir ką jis pats
suvokia kaip malonumą ir skausmą“ (p. 245). Sakysite, kad tikras absurdas, kad
vyras psichologiškai palaužtas, kad jis auka, o A. Tereškinas tai vadina net
mazochizmu – atsidavimu kančiai ir tuo mėgavimusi, bet argi vyrų gyvenimo
trukme dešimtmečiu nėra mažesnė Lietuvoje už moterų, ar jis nėra linkęs labiau
į alkoholizmą, ekstremalias situacijas, į savižudybę? Tai taip pat ne kartą
akcentuojama knygoje statistiniais duomenimis.
Iš esmės šioje knygoje
labiausiai gali palikti įspūdį apskritai vyriškumo politika, jų pasiskirstymas
visuomenėje – tai tarsi psichologiškai surėdyta valdymo struktūra. Dominuoja hegemoniškas
vyriškumas ir yra tie, kurie lieka užribyje – subordinuoti, kurie stengiasi
imituoti dominuojantį, vyriškumą, kad neliktų visiškai nuošalyje, todėl subordinuotieji
patiria įvairias, pasakysiu savaip, psichines traumas. Vyriškumas, kaip teigia
A. Tereškinas remdamasis kitais šaltiniais, yra ne biologinis reliktas, o
istorinis, socialinis ir kultūrinis konstruktas, kaip, sakysime, geras vardas,
reputacija, įvaizdis ir pan.
Buvo nepaprastai įdomu
susipažinti su maskulinizmo studija, vyriškumo padėtimi Lietuvoje ir apskritai
radau daug naudingos medžiagos ir nuorodų į įvairius šaltinius, kurie,
manyčiau, praturtins ne vieną socialinių ir kultūrinių reiškinių tyrinėtojus. Knyga
atkreipia dėmesį į užmirštas ir į visuomenės paribius nustumtas vyro ir jo
tapatybės problemas, kurioms vis daugiau derėtų skirti dėmesio.
Jūsų Maištinga Siela