2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Filmas: "Mano gyvenimas pro rožinius akinius" / "Ma vie en rose" / "My Life in Pink"




Sveiki, visi,

Seniai, gal per „Snobo naktį“, rodė neeilinę juostą „Mano gyvenimas pro rožinius akinius“ (Ma vie en rose) (1997), bet taip jo ir nepamačiau, buvo neleista žiūrėti, kad neva pats „toks“ netapčiau. Dabar juokinga, nes pažiūrėjau šią juostą ir net nemačiau nieko, kas galėtų pakenkti paaugliui. Tai pasakojimas apie septynmetį Liudviką, kuris rengiasi kaip mergytė, nenori kirptis plaukų, žaidžia lėlytėmis ir gyvena savo svajonių pasaulyje. Šis belgų filmas iš pradžių dvelkia galbūt pernelyg lengvu patosu, juokais, kurie netrukus išsivysto į tikrą šeimos tragediją. Ką daryti su sūnumi, kuris elgiasi kaip mergaitė? Problema išties opi, ją pastebi ne tik gyvenamasis kvartalas, pažįstami, bet ir visa mokykla. Liudvikas nesupranta, kodėl dėl jo kyla tiek daug pykčio, juk jis tenori būti savimi. Tėvai riejasi tarpusavyje, tempia Liudviką pas psichologus, tačiau progreso nėra, kol kartą Liudviko neprilupa jo futbolo komandos draugai...

Išties, filmas pamąstymams apie mūsų vaikų prigimtį, kuri ne visada atitinka mūsų normų. Sunkiausia yra keisti požiūrį į atžalas, to tėvai kol kas nesiryžta ir bando „pagydyti“ berniuko prigimtį. Filmo tema žaidžia labai atvirą žaidimą, įveda į spalvingą „mergaitišką“ berniuko fantazijų pasaulį ir kartu kaktomušomis suduria su tėvų tragedija – ryškus kontrastas sukuria savotišką filmo atmosferą „lengvumas sunkume“. Kartais atrodo, kaip padėtis be išeities, kova su vėjo malūnais, tačiau tuo tikriausiai ir įdomus filmas, kad jis supriešina prigimtines žmogaus teises su visuomenės normomis ir iškelia opią problemą, jog žmonės į vaikus žiūri kaip į vaikus, belyčius, be seksualumo, kurie augdami turi vaidinti savo vaidmenis ir jokiu būdu neiškristi iš konteksto. O kad nuo mažens vaikai jau yra lytiškumo įtakotos būtybės, tėvai, kaip ir visuomenė, tai pamiršta. 

Manau, filmas užčiuopė labai gilią susipriešinimo votį, kuri neturi apibrėžtumo, apart visuomenėje nusistovėjusias kalkes. Filmas išties mus įvelia į labai aršią, ilgą ir kažin ar vieningos išvados privedančią diskusiją, kuri patiks ne tik rimtesnio filmo „su žinia pasauliui“ mėgėjams, bet apskritai vaikų ir žmonių teisių gynėjams, kurie lyg peiliais laisvai žongliruoja šeimos vertybėmis, pamiršdami prigimtinė įvairovę. Tai filmas kartu apie nesuprantamą pasaulį, kuris išskiria, pasmerkia ir kartu myli. Vaiko pasauliui tai nesuvokiama, spaudimas didelis ir jausena, kad esi nuolat kaltas dėl to, koks esi, verčia dar labiau gręžtis nuo realybės ir pasinerti į sukurtą rožinį pasaulį. Būtinas filmas ypač tiems, kurie bijo, jog berniukai užaugs mergaitėmis ir visiems tėvams, kurie susiduria su vaikų auklėjimu.

Filmas pelnęs „Auksinį gaublį“, kaip geriausias užsienio kalba darbas.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela

FIlmas: "Manhetenas" / "Manhattan"


Sveiki, visi,

Šįkart noriu vėl grįžti prie Woody Allen ir jo vieną iš seniausių ir sėkmingiausių darbų „Manhatanas“ (Manhattan) (1979). Na, išties šį filmą paskatino pažiūrėti ne tik Allen‘as, bet ir jaunoji Meryl Streep, kuri ką tik pradeda savo ilgą kino karjerą – čia ji pati gražiausia, mano akimis. Buvus nuostabaus grožio mergina... Na, o „Mankatanas“, kaip ir dabartiniai Wodžio Alleno darbai yra typ-top sukurtas pagal tuos pačius principus – santykių atvirkštinės proporcijos formulėmis. Dievaži, praėjo apie 35 metus nuo filmo sukūrimo, o Allen‘as vis dar populiarus, naudodamas tuos pačius skalpelio pjūvius!

Deja, tai nėra mano mėgstamiausias jo darbas. „Manhetenas“ neprilygsta, mano akimis, vėlyvesniems darbams, kurie mane labai sužavėjo „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011), „Lemiamas taškas“ (2005). Žinoma, tai nėra ir silpniausias Allen‘o filmas, jis, beje, sulaukė tuokart labai gerų kritikų liaupsių ir yra vienas sėkmingiausių jo darbų komerciškai, uždirbęs beveik 40 milijonų JAV dolerių.

Na, „Manhatanas“ – tai juodai balta kino juosta, kaip jau pats pavadinimas sako, atskleidžiantis Manhatano, Niujorko rajono, grožį ir savitumą. Kaip ir „Vidurnaktis Paryžiuje“, taip ir čia, miestas yra ne tik gražus miestas, bet jam patikėtas ir vaidmuo, jis kaip personažas, likimo deivė Moira, kuri sujungia ir išskiria žmones, priversdamas juos įsimylėti, nekęsti. Taip išties ir atrodo, kad su herojais kažkas žaistų, kažkas už kadro, bet iš tikrųjų, mano akimis, režisierius likimus patiki Manhatanui, Centriniam Parkui, dangoraižiams ir pan. Įdomu ir tai, kad Alle‘nas čia sukuria pagrindinį personažą – vidutinio amžiaus plinkantį vyruką, kuris užmezga santykius su 17 metų mergina, paliktas lesbietės žmonos, kurią antrame plane ir suvaidina lengendinė Meryl Streep. Čia ir vėl pamatysime, kad niekas nesikeičia nuo akmens amžiaus laikų – personažai pseudo intelektualai, kurie vaikšto į operą ir muziejus. Net šyptelėjau, kai dialogai kaip visada rutuliojasi Allen‘ui būdingose terpėse. 

Nepaisant visko, šis filmas visgi turi savotiško išskirtinumo Allen‘o repertuare. Gal dėl to, kad kūrė jis jaunesnis, todėl ryškiai jaučiasi toks susitelkimas ties personažų įsimylėjimais ir nekentimais be ryškesnių ir tolimesnių idėjų plėtočių, pasigedau antraeilės potekstės. Rodėsi, netgi kažkiek jaunatviškesnis ir naivesnis nei vėlyvuose savo filmuose. Bet kokiu atveju, filmas patiks tikriems Allen‘o gerbėjams.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 8.0


Jūsų Maištinga Siela
 


2013 m. gegužės 29 d., trečiadienis

Filmas: "Kontrolė" / "Control"


Sveiki visi, 

Šįkart keliauju į britišką kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti režisieriaus Anton Corbijn sukurtą kino juostą (Kontrolė) (Control) (2007). Tai pirmasis režisierius filmas, nors jam jau virš penkiasdešimt, kuris atiduoda savo duoklę britų punk-rock grupei „Joy Division“. Tai pasakojimas apie šią grupę ir pagrindinį vokalistą, jo siautulingą gyvenimą ir asmenines problemas, aprėpiant jo šeimyninį gyvenimą, jo fobijas bei epilepsiją, kuri jį kamavo ant scenos ir visur kitur. Nors grupė gyvavo 1976-1980 iki jaunojo vokalisto savižudybės, akivaizdu, kad „Joy Division“ įnešė nemenką indėlį ne tik į britų muzikos rezervą, bet ir į viso pasaulio.

Na, filmas išties labai gerai nufilmuotas ir pateiktas. Juosta juodai balta, o tai labai padėjo režisieriui išryškinti pagrindinio personažo Ian Curčio dvilypumą. Tai susidvejinusi asmenybė, bent jau man taip atrodo. Punk-rokui reikia mega energijos, o Kurtis, manding, jos neturėjo. Tai grupė be didesnių skandalų, narkotikų, kekšių ar kitų šiam dešimtmečiui būdingų žvaigždinių kraštutinumų. Ianas man pasirodė amžinai melancholikas, retsykiais flegmatiškas, toks niūrus grizlis, kurio charakteris labai išsiskyrė iš mega energijomis degančių tuometinių roko atlikėjų. Kontraversiška asmenybė viską suryjančioje terpėje atrodė išties kitoniškai, gal tai ir išskiria šį filmą ir personažą iš tokių filmų kaip „Ties jausmų riba“ arba mano neseniai matyta „Auksinė praraja“ arba „The Runaways“, kur roko scenai reikia itin charizmatiškos asmenybės. Nors kitą vertus, Ianas ir buvo charizmatiškas, tik jo charizmas pasireiškė kiek kitaip.

Nepriekaištingai nufilmuota juosta, sakyčiau, kaip debiutui labai lyriška, savotiško temperamento juosta, su atkurtu atitinkamu laikmečiu, ypatingai patikti turėtų senųjų britų roko grupių gerbėjams, nes jų garso takeliai plaukia per visą filmą. Kadangi nesu tokios muzikos didelis fanas, o tuo labiau nieko nežinojau apie „Joy Division“, tai man ši juosta truputį buvo slidi emocijomis ir siužetu. Kažkaip viskas rutuliojosi pernelyg švelniai, norėjosi didesnių kraštutinumų, pasidraskimo, tačiau tai skonio reikalas. Bet kokiu atveju, kino gurmano akis turėtų užkliūti už šios juostos. Gražiai pasirodė aktorius Sim Riley, iki tol man žinomas tik kaip antro plano ar epizodinis aktorius. Tai puikus jo kaip aktoriaus proveržis. Jeigu iš tikrųjų toks buvo „Joy Division“ vokalisto charakteris, tai sveikinu Sim Riley įkopus į aukštą kalną!


Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.8


 
Jūsų Maištinga Siela
 


2013 m. gegužės 28 d., antradienis

Filmas: "Mūsų suma" / "The Sum of Us"


Sveiki visi,
Australų filmas „Mūsų suma“ (kitaip dar galima versti „Mūsų rezultatas“) (The Sum of Us) (1994) pasakoja apie tėvo ir homoseksualo sūnaus gyvenimą. Tai gražus, nebalus pasakojimas apie šeimyninius santykius, mano akimis, truputį pernelyg pasaldintas ir pernelyg sentimentalus, tačiau tai išties neblogas darbas šia tema iš visų urmu bėgančių filmų pro mano akis. Šiame filme neabejotinai stipriausias vaidmuo atitenka vienam garsiausių Australijos aktorių Russell Crowe, kuris būtent su šiuo vaidmeniu prasimušė kelią į Holivudą. Tada dar jaunas aktorius atlieka viso labo tik antrą pirmojo plano vaidmenį ir iškart lieka maloniai įvertintas. Pats Crowe pasakoja, kad vaidmenis visada pasirenka tik tuos, kurie pašiaušia jo gyvaplaukius, perskaičius scenarijų. Galbūt filmas „Mūsų suma“ ir buvo vienas iš jų, kas žino...
Filmas stebina savo „standartišku nestandartiškumu“. Viskas lyg ir vyksta eilinėje pusdramoje, bet truputį šokiruoja, kai filmo herojai kalbėję tarpusavyje, pasisuka ant kulno, ir ima kalbėti su kamera ir už jos esančiais žiūrovais. Neįtikėtinas pasirinkimas, mano galva, tik praturtina filmą menine plotme. Čia nerasime daug erotizmo, nes visas epicentras, tornado akis sukasi ne apie homoseksualių santykių saviraišką, bet tėvo ir sūnaus santykį, kuris labai nestandartinis ir galbūt primena šiek tiek vidutinių ar visai prastų komedijų bendravimą, tačiau susidūrimas su puritoniška ir itin konservatyvia Australijos visuomene, kartu pademonstruoja, koks nutolęs šios šeimos supratimo ir santykių branduolys nuo visuomeninių normų. „Vaikai yra tik mūsų pačių suma,“ – sako vienišas tėvas, kuris paantrina dar vienai išsakytai minčiai, - „todėl, kad jie yra tokie, kokie yra, tai tik dar labiau daro juos nuostabesnius!“ Visgi filmas turi ir didaktinę, šviečiamąją holistinę medalio pusę. Tai filmas nešantis žinią paprastoms šeimoms, kurie kraupiu žvilgsniu žiūri ne tik į homoseksualumą, bet ir apskritai į žmogaus seksualumo įvairovę.
Manau, kad filmas pakankamai vykęs, su gerais aktoriais, įtikinama režisūra, neprastu operatoriaus darbu, o ir muzikos takelis šįkart man labai patiko. Finalinė daina iki šiol sukasi mano galvoje. Net nežinau, jeigu tik turite noro ir galimybes, pasižiūrėkite šią juostą. Tiesa, filmo lietuviškai nerasite, - nebent anglų kalba ir kur nors rusų. O šiaip, tai sveikintinas darbas, kuris daugelį turėtų nenuvilti.
Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.4


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vedybų ceremonija" / "Ceremony"


Sveiki visi,
Genamas nežaboto ilgesio vėl pamatyti Umą Thurman, pagaliau ryžausi pamatyti, berods, dar nematytą jos iš lengvosios kūrybos eros filmą „Vedybų ceremonija“ (Ceremony) (2010). Po šio filmo, manau, kad Thurman tiesiog daugiau nei penketą metų tiesiog ilsėjosi arba tyčia „nesirovė“ ant stiprių vaidmenų – truputį, tiesą sakant, dėl to ant jos pykstu. Nors šiuo metu Thurman dar džiaugiasi motinystės atostogomis ir spėjo apsilankyti Kanuose bei įteikti apdovanojimą, tačiau jau sklinda kalbos, kad ši superinė aktorė ruošiasi itin darbingam sezonui ir sklaido stiprius scenarijus. Žinoma, „Nužudyti Bilą 3“, trilogijos pabaigą ji net nemirktelėjusi padeda į būtinų vaidmenų krūvą.
Na, o „Vedybų ceremonija“, mano galva, yra pats prasčiausias jos pasirinktas filmas! Tai bukas, banalus, nuspėjamas, šarmo neturintis nuobodus niekalas. Stipriai nevykęs scenarijus ir niekuo neišsiskirianti standartinė režisūra, aktorius paverčia gatvės šavalkomis, kurie neturi net menkiausios galimybių pasireikšti. Tiesą sakant, per filmą vos neužmigau ir neužparpiau, nes lėtai besivystantis veiksmas, kuris aišku, kaip išsirutulios ir kuo pasibaigs, suteikė labai pagrįstų abejonių, jog, žiūrėdamas šį niekalą, tiesiog švaistau laiką ir galėčiau pasižiūrėti ką nors prasmingesnio. Likus 20 minučių iki pabaigos, neištvėrė mano nervai, ir ėmiau po truputį prasukinėti juostą, nes laikas šiais laikais (kaip ir visais) yra vertinamas.
Romantinė komedija, kuri visai neturi komedijos geno, o romantika tokia subanalinta ir nualinta, bespalvė, kad belieka tik gerti tas narkotines piliules, kaip tai daro du puspročiai filmo herojai, kad prastumtume greičiau šio filmo laiką. Iš esmės niekam nerekomenduoju, bet pabandyti galima.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 40/100
IMDb: 5.6


Jūsų Maištinga Siela

Atradimas: dailininkas Arūnas Mėčius ir jo paveikslai, darbai, kūryba


Sveiki visi,
Paskutiniuoju metu Arūno Mėčiaus paveikslai man tapo tikru atradimu! Spalvingi, melancholiški, šiek tiek aristokratiški, snobiški ir kartu makabriški, balansuojantys tarp karikatūros ir knygos iliustracijų, bet kartu paliekantys stiprų, neišdildomą įspūdį kaip savito stiliaus ir originalumo meno kūriniai. Pirmą kartą Mėčiaus paveikslą pastebėjau šių metų žiemą, kai vaikščiojau per speigą uostamiesčio krantinėmis. Ten vyko tikriausiai dailininko paroda ir vienas labai įstabus jo darbas buvo išneštas į lauką ir paliktas prie durų, kaip kvietimas užeiti į galeriją. Nepasinaudojau šia galimybe, o gaila...
Šį praėjusį savaitgalį mane pasiekė žinia, kad uostamiesčio dailininkas pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Nepaisant tokio pasirinkimo, mums liko nuostabūs jo darbai. Nežinau kaip Jums, bet man jie nuostabūs. Tikiuosi niekas nesupyks, jei pasidalysiu surinktomis nuotraukomis iš interneto platybių:




























Jūsų Maištinga Siela