Sveiki visi,
„Valentinas vienas“ (2013) lyg ir turėjo būti dar vienas sėkmingas mėginimas
kurti lietuvišką komercinį kiną. Tiesą sakant, režisieriui Donatui Ulvydui
pavyko tai padaryti – kino teatro salės tiesiog lūžo per šio filmo seansus,
nesvarbu, kad iš paskos ir iš visų pusių skandavo nepatenkintų žiūrovų
skalijimas. „Reikia pamatyti, nes lietuviškas!“ Gal kiek makabriškai ir
negražiai nuskambės, tačiau į filmą būtų dvigubai daugiau žmonių atėję, jei
Šapranauskas „tai“ būtų padaręs prieš filmo premjerą – toks tas komercinio kino
likimas, visada priklauso nuo aplinkybių.
„Valentinas vienas“, žinoma, remiasi į Holivudo standartinį kiną. Tiesą sakant,
graudoka buvo žiūrėti, kaip ambicingas režisierius gauna pinigų šio filmo
kūrimui, o koks nors talentingas ir gatvėje švilpaujantis režisierius neturi
galimybių kurti. Bet tai jau atskira tema. Juk per metus ilgametražių filmų
pasirodo tiek nedaug, kad galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o iš jų
dar kiek gali pasigirti kokybe? Manau, kad lietuviams geriau kol kas kurti
pigesnius, tačiau kur kas labiau meninio pobūdžio filmus, nei bandyti įpūsti
amerikietiškų spalvų į mūsų šalies kino istoriją. Visgi manau, kad geriau
nekurti nieko, nei kurti tai, kas nepateisins lūkesčių...
Na, ir apie filmą. Filmas akivaizdžiai nevykusi liūdna komedija. Komedija dar
jos nepavadinsi, veikiau „pagyvenęs vyrukas su degtukais“ – tokias mintis sukėlė
Andersono pasakos parodija. Šį kūrinį pavadinčiau erotine tragikomedija. Žinoma,
nedaug turime savo kine erotikos, tačiau ką pamačiau čia buvo Tinto Brasso
kažkoks klonas su tiesmukais dialogais. Valentino diena – sekso diena, visa
potekstė aiški kaip atviras delnas. Skurdūs scenarijai, aktoriai nors ir
Lietuvos profesionalai, nemanau, kad pasirodė įtikinamai, o tuo labiau jautėsi
gerai vaidindami. Komedija, kuri turėjo kelti šypsnį, virto kažkokiu nevykusiu
valsu, kur šokėjas nuolat mindo kojas. Juokiausi tik kartą, kai į kambarį įėjo
Gabija Ryškuvienė su guminiu falu ir pasakė, kad „jį“ laimėjo loterijoje, todėl
dabar padulkins vyrą – kažkaip negalėjau slėpti šypsnio. O šiaip filmas
prikamšytas lietuviškų dainų hitų, kurias stačiai bruka į ekraną, neva
žadindami, o gal labiau pataikaudami, lietuviui žiūrovui. Filmo finalas turėjo
sukelti nostalgiją, ilgesio ir artumo jausmą – gal kam ir sukėlė, aš nežinau,
tačiau po viso tarkavimo apie nieką ir šį bei tą, finale pateiktos staigmenos,
jausenos ir garso takelis tiesiog nebeturi prasmės, žiūrovas jau pernelyg
prisvilęs.
Didžiuojuosi tais, kuriems šis filmas „pats geriausias lietuviškas filmas“ –
teko girdėti tokių komentarų. Ir šie komentarai buvo daug juokingesni ir
įdomesni, nei visas filmas.
Mano įvertinimas: 3/10
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Tiesiai į dešimtuką ;).
AtsakytiPanaikinti3/10 gerokai per daug... Iki šiol pats blogiausias filmas man buvo "Amerikietiškas pyragas". Dabar bus šis. Teks atidžiau rinktis Ulvydo filmus.
AtsakytiPanaikinti