Knyga: Jane Harper "Sausra"

Jane Harper. „Sausra“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 336 p.

Sveiki,

Ne taip dažnai skaitau detektyvines istorijas. Per metus leidžiu vieną kūrinį, kuris vienaip ar kitaip atkeliauja į mano skaitomų knygų lauką dėl rekomendacijų ar net tais išimtinais atvejais, kada paveikia reklama. Panašiai nutiko su australų rašytojos Jane Harper debiutiniu detektyviniu trileriu Sausra (angl. The Dry), kuris pelnė prestižinę Durklo premiją už geriausią detektyvą, pasirodžiusį 2017 metais. Pavadinimas, rekomendacijos ir internetiniai įrašai sufleruoja, kad tai itin atmosferinė knyga, į kurią nesudėtinga įsijausti, patirti nuotykį, paslaptį, troškimą išsiaiškinti...

Sausra pasakoja apie iš Melburno po 20 metų į gimtąjį miestelį sugrįžusį Aroną Falką į jaunystės draugo Luko laidotuves. Miestelis, kuris kamuojamas sausros, kiek primena prietaringos, šiek tiek atsilikusios visuomenės modelį, valdomą šiurkščios alaus baro pusgirčių lankytojų. Iš esmės tokia miestelio atmosfera primena tuos amerikietiškus filmus, kuriuose vaizduojami Teksaso ar Arizonos mažų miestelių gyventojai, kurie gyvena lokalų ir stereotipais grįstame pasaulėlyje. Taigi Arono draugas Lukas nužudo žmoną, vaiką ir galiausiai nusižudo pats... Bent jau tokios pirmosios žinios apie šią didžiulę tragediją. Žinoma, Aronas pasijaučia skolingas Luko tėvams, kurie dengė jo dvidešimties metų paslaptį, todėl, turėdamas policininko patirties, neoficialiai ima tirti Luko bylą.

Kaip jau galima iškart nuspėti, pirminė versija yra klaidinga, tad neoficialiam detektyvui tenka atskleisti vietinių gyventojų paslaptis. Negana to, jo paties praeitis prieš dvidešimt metų atšiauriame miestelyje taip pat nepamiršta ir Aronas kovoja su vietinių gyventojų nuoskaudomis. Iš esmės detektyvas pasakojimas dviem laiko juostomis – viena iš jų vyksta Luko tyrimas, kitoje laiko juostoje – prieš 20 metų rekonstruojami įvykiai. Visa tai autorė smagiai ir lengvai pina į visumą, suteikdama prasmių toną, kad visi miestelio įvykiai daugiau ar mažiau yra susiję, bet iš kitos pusės kartu ir klaidina skaitytoją, suregzdama, kaip geram trileriui ir priklauso, kelių įtariamųjų dėl nusikaltimo versijas.

Tiesą sakant, detektyvas skaitomas itin lengvai. Parašytas klasikinio detektyvo žanro rėmuose, sakyčiau, kūrinys neišsiskiria kažin kokia nors inovacija. Įvykiai rutuliojami sparčiai, stokojant ryškesnių ir gilesnių veikėjų biografijų, ypač kūrinio pradžioje, kaip ir pats romano pavadinimas, taip ir rašymo stilius bei pasirinkta intrigos strategija pernelyg sausa, pernelyg stereotipinė ir jeigu ne tas lengvai slystantis pop žanro rėmuose skaitymas, manau, knygą būčiau nusviedęs į šalį. Stokojama paprasčiausio intelektualumo, netikėtų pasakojimų perspektyvų, autorė visgi lieka ištikima klasikinei, kiek šabloniškai detektyvo raidai – pagrindinis veikėjas būtinai detektyvas, būtinai vidutinio amžiaus, būtinai turintis juodą praeities dėmę, būtinai turintis pats kažką ištirti ir atpirkti... Šių „būtinai“ šablonų ir stereotipų kraitis knygoje pernelyg atpažįstamai didelis.

Jane Harper

Dar didesnę romano kokybės garantą menkina ir pernelyg siužetiškai ritmiškai atpažįstamas intrigos užuomazgos, skaitytojo paklaidinimas versijose ir atomazgos šablonas. Jeigu atomazga, tai būtinai pabaigoje ir būtinai su klasikiniu – viską sunaikinu arba pasiduodu, įspęstas į kampą – tonu. Nors knygoje yra gana spalvingų veikėjų, yra iš ko pasirinkti pasodinti į nusikaltėlio krėslą, tačiau netgi veikėjai kuriami pagal detektyvinio braižo standartus – uždari, vienkrypčiai, įklimpę į savo gyvenimo tragedijas. Užtenka paanalizuoti vieną kitą dialogo ištrauką, kad suvoktumėme, jog veikėjai standartinėmis frazėmis (kaip iš filmų) mąsto ir kalba tarsi negyvos lėlinės iškarpos, o pasirinkimai, nors ir motyvuoti, tačiau jau kažkur matyti, elgesys ir sprendimai taip pat, sakyčiau, kiek atgyvenę...

Romaną tik iš dalies būtų galima pagirti už atmosferos kūrimą. Australietiško peizažo miestelis iš esmės ne kažin kuo skirtųsi nuo Pietų Afrikos ar Teksaso kraštovaizdžio ir jei ne vienas kitas paminėtas eukaliptas ar prabėgęs oposumas, manyčiau, kad romano išgirtas sausros kamuojamas peizažas galėtų vykti bet kur – tai tiek tos Australijos dvasios. Pernelyg tiesmukai atskleista Arono praeities kaltės ir nuoskaudos linija: „Jei būčiau žinojęs, viską daryčiau kitaip. Dabar per vėlu. Su kai kuriais dalykais teks tiesiog susigyventi (p. 236)“. Nors tenka pripažinti, kad autorei kur kas labiau sekasi klaidinti skaitytoją, sunerti gijas, sukurti įtariamųjų žemėlapį, bet netgi nelabai įgudusiam skaitytojui aišku, kad visos nors kiek įtarimą keliančios versijos yra tik hipotezė, nes, kaip jau įprasta klasikinio detektyvo žanro rėmuose, tikrasis žudikas atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje. Galima pasidžiaugti, kad tai nėra nė vienas iš tų, kuriuos iš pradžių Aronas įtarinėjo.

Manau, romanas tiks vidutiniškam neišrankiam skaitytojui, kuris skaitydamas kūrinį nori patirti atpažįstamos literatūros intrigos triukus, tačiau nenori būti suglumintas nestandartinės fabulos, kaip antai pernai mano skaitytas detektyvas Ydingas ratas – išties maloniai nustebino savo finaliniu siužetu, nors pats skaitymas buvo varginantis šablonų kratinys, bet daugeliui kūrinio pabaiga tiesiog nepatiko, nes tiesiog nepasiduodama kūrybos originalumui ir netikėtumui. Sausra – niekuo nenustebinantis, klasikinės fabulos detektyvas, lengvas kąsnis skaitytojui – man irgi. Visgi pabaigęs knygą, kuri, beje, sulauks tęsinio, man kirbėjo nuojauta, jeigu šioji medžiaga patektų į gero režisieriaus rankas, išeitų kur kas įtaigesnis ir geresnis filmas už pačią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Maya Grey apie meilę, gausą, pasitikėjimą ir laisvę

Sveiki, skaitytojai,

Vakar pirmąkart susidūriau su Maya Grey ieškodamas, kas galėtų tą akimirką įkvėpti, kitaip sakant, meditacinės muzikos, ėmė ir išmetė man Mayos Grey meditacijos įrašą (juo dalinuosi žemiau). Visiškai suprantu, kad kai kam ši informacija blokuojama ir tiesiog neprieinama dėl veikiančių programų, skepticizmo ir t. t., bet gal kas nors ryšis pamedituoti pagal šį puikų veldės balsą. Bet kokiu atveju, dalijuosi citata iš tos meditacijos, kuri, sakyčiau, ir yra ne tik šios meditacijos, bet ir viso mūsų apsisprendimo, čia ir dabar būti laimingais ir sąmoningais, esmė. Nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia yra šioji realybė.

Jeigu susidomėjote, galite apsilankyti Mayos Grey tinklapyje: www.mayagrey.com

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aušra Maldeikienė apie Petrą Gražulį

Sveiki,

Apie Petro Gražulio problemas ir elgesį galima kalbėti iki begalybės – verkti ir juoktis, verkti ir juoktis... Paskutiniu metu ši persona kažkaip neišlenda itin į eterį, tačiau vis tiek, manau, vieną dieną vėl suspindės savo absurdo idėjomis, tad negaliu ateičiai nepasidalyti protingos Aušros Maldeikienės pasakymu, patarimu, kaip iš tiesų reiktų bendrauti su Petru Gražuliu.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Antrąkart su Arundhati Roy (Mažmožių dievas, Didžiausios laimės ministerija), Robert Seethaler (Tabakininkas, Visas gyvenimas)

Sveiki,

Būna, kada knyga paliko gerą įspūdį, bet galvoji, kaip būtų gerai dar ką nors lietuviškai perskaityti iš šio autoriaus repertuaro, tačiau nieko neturime. Tiesą sakant, austrų rašytojo Robert Seethaler antrojo romano „Tabakininkas“ išvertimas manęs nė kiek nenustebino, nes pirmasis vertimas „Visas gyvenimas“ turėjo gan gerą pasisekimą tarp intelektualų skaitytojų.

Džiaugiuosi indų rašytojos Arundhati Roy staigiu vertimu į lietuvių kalbą „Didžiausios laimės ministerija“ – prieš daugiau nei trylika metų didžiulį įspūdį man buvo padariusi „Mažmožių dievas“, kad iki šiol slepiu šią knygą ir niekam neskolinu. Tikiuosi vieną dieną prie jos prisėsti ir perskaityti iš naujo – įdomu, kaip naujomis, jau kiek literatūrą pavaikščiojusiomis, akimis atrodytų šis įstabus romanas?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Oskaras Koršunovas "Katedra"

Sveiki,

Taip, kol kas nematau jokio perspektyvesnio ir genealesnio Lietuvoje teatro režisieriaus už Oskarą Koršunovą – savitas stilius ir braižas, savita medžiagos interpretacija, magiška ir kartu kontraversiška scenografija... Būtų galima daug ką vardyti apie Koršunovo teatrą, bet šįkart pasidalysiu trumpai apie jo pastatytą spektaklį „Katedra“, remiantis Justino Marcinkevičiaus kadais parašyta pjese.

Pirmas įspūdis, kad didingos katedros statybos scenografijos terpėje rutuliojasi savotiška V. Hugo „Paryžiaus katedros“ ir V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ miksas. Tamsus, kone gotikinės atmosferos pasakojimas turi tai, kas iškart mane kaip žiūrovą nuginkluoja – prieblandos misticizmą, davatkišką tarnystę, po kuria slepiasi žmogiškosios aistros, dvilypumas. Pagrindinis veikėjas – Vilniaus arkikatedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, grįžęs iš Europos patiria (ak, kaip netikėta!) regėjimą apie katedrą, kuri turi būti pastatyta ant senosios griuvėsių.

Na, tada ir prasideda aistros dėl finansavimo, meilė vienuolei Ievai, kuri susilaukusi sūnaus nuo Vilniaus vyskupo. Kaip priklauso gerai tragedijai – daug mirčių, neteisybės, istorinio konteksto. Visgi man O. Koršunovas patinka tuo, kad jis pjesėse geba iškelti nūdienos aktualijas ir šioji gotiško, barokiško ir klasicizmo persipynusių mentaliteto pasaulyje iškelti modernią idėją apie kiekvieno iš mūsų katedros statybas ir tos statybos griuvėsius t.y. savotišką vertybių, disciplinos ir vidinės ramybės katedrą viduje. Ką kiekvienam iš mūsų reiškia toji katedra? Ką ji atspindi? Geriausiai viską užbaigia liaudiška daina su egzistenciniu klausimu „Kaip man dabar būti?“ Kai katedros pasaulyje griūva, meilė čia yra, čia nėra, kai viskas taip nepastovu ir didingumas tampa niekingu, iliuzija per tiršta... Iš esmės kaip būti tame nepastovume tarp karų ir nelaimių? Kur tas Dievas, kuris turėtų mus apsaugoti? Tokie klausimai „kybo“ pasibaigus spektakliui. Ir tie klausimai teisingi ir smelkiantys dabartį, kaip kiekvienam iš mūsų atrasti tą teisingą koloną, kuri taptu ramsčiu ir užuovėja nuo neteisybės ir karo?

Gera Mariaus Repšio vaidyba, puiki scenografija, kuri turi ir nacionalistinių tautiškų motyvų, bet kartu atspindi visos Vakarų Europos istorinį portretą... Nežinau, man visada Koršunovas palieka įspūdį, dažnai po karnavališka pateiktimi, rėkavimais lieka toji tyroji egzistencinė nata, kuri nuginkluoja. Visumoje „Katedra“ judanti, progresyvi ir statoma spektaklyje kaip Sizifo mite vėlei iš naujo tam, kad ji būtų nugriauta.

Gera recenzija: Matas Grubliauskas – Katedra vs „Katedra“

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos gyvūnai" / "Amercan Animals"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Amerikos gyvūnai“ (angl. American animal) (2018) toli gražu nėra koks dokumentinis filmas apie gamtą, tai itin amerikietiško stiliaus kriminalinė drama apie apiplėšimą ir dviejų jaunuolių svajonių įgyvendinimą.

Daug gerų kino kritikų atsiliepimų gavusi drama, tiesą sakant, žiūrėjosi itin sunkiai. Visų pirma puiki režisūra, puikus siužetinis montažas, kuris tikrai demonstruoja režisieriaus potencialą. Atmosfera kuriama dviem pasakojimo perspektyvomis – du jaunuoliai tarsi per dokumentiką pasakoja apie savo apiplėšimo planą, todėl retsykiais pateikiamos kelios perspektyvos tos pačios situacijos, kuriant apskritai sujaukto filmo įspūdį. Lyg ir potencialas yra, lyg ir montažas yra ir daugiavariantinė pateiktis yra, tačiau filmas absoliučiai negyvas... Nė per velnio nagą nejaudina pats siužetas – dar vienas nykus crazy vyrukų noras praturtėti ir nusikalsti, nes gyvenime turėjo ne kažin kokius pavyzdžius, nors ir žinodami, kad visa tai geruoju gali nesibaigti, jie vis tiek paveikti veliasi į tą kriminalą – nuobodu. Šiek tiek priminė nelabai sąmoningą filmą „Kokainas“ su J. Deppu ir P. Cruz – nuspėjama, neįdomu, vietomis net banalu.

Pernelyg daug kine mačiau apiplėšimų ir pernelyg paviršutiniškai pateiktos tos pačios ar paralelinės istorijos versijos. Tikslas šio filmo, žinoma, yra pramoga, tačiau nepajutau jokio džiaugsmo. Tiesą sakant, gėrėjausi vien tik aktorių vaidyba – „Šventojo elnio nužudymo“ aktorius Barry Keoghan bei „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters, kurie išties įtikinami bet kokiuose projektuose, kuriuos man tenka matyti. Visumoje filmas man surūgęs, tamsus, neoriginalus, matytas, atsikartojantis ir kaip kino meno mėgėjui man absoliučiai nuobodus.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: anglų poetė Emily Dickinson apie iškalbingą tylą

Sveiki,

Senoji geroji tyla, tiek išaukštinta Rytų filosofijoje, mums, vakariečiams, tai briliantas, dienos aukštoji nata, žinoma, jeigu mums pavyksta ją suskambinti. Anglų poetė Emily Dickinson (1830-1886) yra pasakiusi, kad tyla arba, kitaip sakant, nieko nesakymas yra kur kas išsamesnis už ilgiausią litaniją. Šįkart neturiu galvoje šaltą atsiribojimą, abejingumą, ignoravimą, bet priešingai – šypseną, pasitikėjimą, apkabinimą. Tas buvimas tyloje pranašesnis už galingą žodį. Kartais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gintaras Bleizgys "Xeranthemum"

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 88 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekada nebuvau susidūręs su Gintaro Bleizgio poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.

Lyginant su prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.

Elegišką eilėraščių toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią, depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties (ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“, „prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus (p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu, šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, – kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, – juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.

Gintaras Bleizgys

Atpažįstamos lyrinės prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena, pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas – retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį, o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų, neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia: „kai pasensiu / tepsiu skaudančias / kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p. 78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.

Skaičiau šį rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo, vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu, apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“ eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už 2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.

Kai ką skaičiau po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.

Geriausiai visą rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios – esu anapus /  ir šiam pasauly – formose / ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp pilkų debesų" / "Ashes in the Snow"

Sveiki,

Žinoma, kad reklaminis šūkis „geriausias visų laikų lietuviškas filmas!“ tėra tik lozungas pritraukti žiūrovą. Taip ir nutiko su filmu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Ahes in the Snow) (2018), pagal bestselerį „Tarp pilkų debesų“, kurį parašė lietuvių kilmės rašytoja Ruta Sepetys. Tiesą sakant, nesižavėjau jos knyga ir kiek gaila, kad atėjusi verstinė literatūra kur kas lengvesnės raiškos, pasakojimo tono, praktiškai prieinama kaip popsas visiems tapo tarsi sensacija, nors pašonėje turėjome kur kas išraiškingesnę, nesumeluotą ir visomis prasmėmis geresnę Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Bet taip jau būna, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašiai ir su „geriausiomis“ lietuviškomis juostomis – kai dirba tarptautinė rinka, kažkodėl daugelis žiūrovų yra patenkinti, matydami holivudinį braižą, o nepriklausomą kiną laiko nevertu dėmesio. Nors turiu sutikti, kad gero lietuviško kino praktiškai nėra – pavienės juostos, atsiradusios per stebuklą per dešimtmetį, manau, tik paliudija krachą šioje sferoje. Kiti pasakytų, užtat turime nuostabų teatrą...

Visgi „Tarp pilkų debesų“ nepavyko... Nors užsieniečiui šiuos gražius panoraminio tipažo vaizdelius rodyti gal ir įdomu, jis turėtų priimti kaip ir daugelį europinio masto filmų apie Antrąjį pasaulinį karą... Prisikvietėme anglų aktorių, gerą režisierių, pasiėmėm lietuvių kilmės rašytojos kūrinį – kad čia viskas taip globaliai, tai nieko tokio, tačiau neverta tikėtis kažko savito, kažko taip atpažįstamo, nacionalistinio, tautos patirties istorijos. Visgi filmas yra meilės istorija ir antraeiliai dalykai liko kaip tremtis ir tautos kentėjimas, pernelyg viskas pateikta kaip individuali istorija, nepaliečia ir nesudaro įspūdžio, kad tai masinė tautos katastrofa. Režisieriaus nereikia kaltinti, kad nuėjo į meilės liniją ir nesugebėjo papasakoti per Liną visos tautos tragedijos, nes ir R. Sepetys gi savo knygoje „ne kažin ką“ terašo...

Man, kaip lietuviui, gaila, kad viskas nuėjo atpažįstamais keliais, tad eilinį kartą pasitvirtinau, jeigu žiūriu kokį nors filmą apie kitos tautos karus, tremtį, masinį genocidą, turiu įsivaizduoti šimtus kartų baisesnę realybę. Pavyzdžiui, anglimi padažyti aktorių veidai nesugebėjo perteikti to siaubo – skorbuto, šiltinės, utėlių suėstų kūnų ir pusę metų saulės neregėjusių merdinčių lietuvių, įsiraususių kaip kurmiai žieminėse apkasuose...

Aišku, filme būta pavienių širdį griebiančių epizodų, pavyzdžiui, kaip iš motinos išplėšiamas kūdikėlio lavonėlis ir per traukinio angą išmetamas, yra ir dar kitų epizodų, bet tai fragmentai, kurie turėjo (privalėjo?) sukurti tą tiesą, paliudyti pasauliui (čia bent mano lūkesčiai) apie tūkstančių žmonių kančią – gal tam netinkamas knygos formatas, reiktų dokumentikos? Aš nesu tikras, bet šia istorija, kurią siūlo filmas, aš nepatikėjau, filmas pernelyg paviršutiniškas, nors gražiai nufilmuotas, aktoriai puikiai dirba pagal teatrui būdingas scenas, viskas spindi, tviska, bet, – Dievas mato! – na, nėra kibirkšties, nėra tikrumo, tad „Tarp pilkų debesų“ laikau tiesiog parodomuoju filmu Vakarams – maždaug taip: susipažinkite, tarp kitko, tokią mes tragediją turėjome, čia mes, tarp kitko, lietuviai, o dabar paklausykite istorijos apie meilę, kuri kaip ir visose tautose – o kaip be atpažįstamo braižo? Čia prisiminiau rašytojos Giedros Radvilavičiūtės mintį, kad mes, žiūrovai, norime būti visada nustebinti ir šokiruoti, tačiau pagal atpažįstamus triukus, nes kitaip juk jausimės pernelyg sugluminti, nepatogūs. To suglumimo ir nepatogumo būtent ir norėjau.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Burokas "Švaraus buvimo"

Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.

Sveiki,

Ketvirtoji Mariaus Buroko poezijos knyga neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus pasaulyje sužinau būtent iš jo.

Švaraus buvimo eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.

Viršelyje pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis, subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta / ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.

Skaitydamas vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią, manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis norime daugiau ir daugiau.

Marius Burokas

Skaitydamas eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų, savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos, prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose, potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose, užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.

Neretai M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai, kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp juodumos ir šviesumos, „tamsoj // pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda / švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas neįmanomas be tamsios dėmės komponento.

Būta ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias / pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo / palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą iliustruojantis eilėraštis Dvasinio tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau antrąkart.

Švaraus buvimo rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems, kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties patiks.

P. S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Mikalojus Povilas Vilutis apie kentėjimą

Sveiki,

Beskaitydamas poeto Mariaus Buroko poezijos rinkinį „Švaraus buvimo“, aptikau tokią paantraštę, kuri priklauso grafikui ir prozininkui Mikalojui Povilui Vilučiui, kuris gana paprastai, bet poetiškai tikriausiai išsako mano ir daugelio santykį su kančia. Tikriausiai nė vienas neįsivaizduojame savo asmenybės be kančios komponento, daugelis esame praėję ne vieną kančios pamoką ir tai priimame kaip evoliucijos šuolio tramplyną savo gyvenime. Ir visgi, jeigu reiktų rinktis, mes kančios faktorių paliktume praeityje, nesvarbu, kokia ji buvo galinga ir kaip ji stipriai vedė mus į dabarties poziciją, visgi kentėjimas tebūnie visada išgyventas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Greta Ambrazaitė "Trapūs daiktai"

Greta Ambrazaitė. „Trapūs daiktai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 80 p.

Sveiki, skaitytojai,

Praėjo nemažai laiko nuo to laiko, kai paskutinįkart skaičiau poeziją. Tiesiog neturėjau noro, tačiau atėjus šiam rudeniui, įsigijau keletą knygų, išleistų naujausių lietuvių poetų rinkinių ir pradėjau nuo šiais metais Pirmosios knygos konkurso nugalėtojos, poetės iš Vilniaus, Gretos Ambrazaitės (g. 1993) ir jos rinkinio Trapūs daiktai, kuri, beje, buvo apdovanota Jaunojo Jotvingio literatūrine premija.

Paskaičius pirmuosius eilėraščius, nesunku susidaryti įspūdį, kad jaunoji debiutantė ne vien tik atsitiktinumo dėka išleido šią knygą – literatūrinis įdirbis jaučiamas nuo pat pirmųjų eilučių. Šitai ką sakė literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė naujausiame „Literatūros ir meno“ numeryje: „G. Ambrazaitės eilėraščiuose nematyti priklausomybės nuo mokytojų, vedlių, korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų vardus. Vis dėlto labiau veikia ne kieno nors autoritetas, bet kultūrinis akiratis, filologinis pasirengimas (Nr. 3666 (22) p.18)“. Nežinodamas autorės poezijos, skaitydamas instinktyviai ieškojau ko nors jau atpažįstamo – kalbėjimo manieros, lengvų ir gan paviršutiniškų asociacijų, metaforų, truputį blizgio, perdėto moteriškumo ir savigraužos, tačiau vos tik jau maniausi tai aptikęs, tuoj lyrinis subjektas kažkur pabėgdavo, išnykdavo tarp detalių nuolaužų, prapuldavo tarp dinamiškai judančių asociacijų ir išnykstančių prasmių.

Visgi G. Ambrazaitės poezijoje galima įžvelgti jai būdingo tendencingumo – tamsios gotikinės atmosferos, vienas mano mėgstamiausių eilėraščių miegas ištrauka: „miegas – raudonos plytos atokiausioje stoties kirkšnyje, / nubėgę krikštynų klijai ir dar šiltos sulūžusios adatos <...> miegas sunkus kaip švinas ir įkapėm virtę laikraščiai (p. 13)“. Tirštos raudonos ir juodos spalvos motyvas kaip atmosferos komponentas, pavyzdžiui, eilėraštyje raudona: „dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną, tarsi įkaitintas plienas jau būtų prideginęs tamsą prie veido (p. 38)“. Neatsitiktiniai pasirinkti ir trapūs daiktai, kurie rinkinyje turi platų reikšmių diapazoną – nuo apčiuopiamų daiktinių simbolių iki filosofinės būsenos, tvarumo reikšmės. Retsykiais atrodo, kad pasirinkti daiktai primena apeiginę poeziją, savotiško užkalbėjimo, maginės literatūros įvaizdžius – adata, laikraščiai, dienoraščiai, prakaitas, saulės akmuo ir kt.

Tikriausiai lengviausia G. Ambrazaitei būtų pasirinkti atsiskyrėlės intelektualios neformalės poziciją (turiu galvoje ne išvaizdą, o poetinę laikyseną) – mergina ragana, kurianti iš apčiuopiamų magiškų reliktų, artefaktų, tačiau anaiptol taip nėra. G. Ambrazaitės rinkinys, nors ir vadinasi Trapūs daiktai, tačiau nėra sudaiktėjusi poezija, vengianti ir bėganti nuo neoromantinės poezijos pakylėto vidinio subjekto kalbėjimo, priešingai – daiktai tik nuorodos, aliuzijos į tam tikras perspektyvias subjekto būsenas, dažnai lyg ir kažko ieškančios, lyg ir norinčios paklausti, kažką išspręsti, bet dažniausiai paaiškėja, kad atsakymo nėra, nėra nei sprendimo, neretai – nėra nei probleminio lauko, nes jis tarsi per refleksyvią subjekto sugestiją išnyksta tarp trapiųjų simbolių ir poetinis kalbėjimas tampa tiesiog grakščia, nors ir netuščia, kalbėjimo išsiliejusia batika.

Greta Ambrazaitė

Tokią poetinį, vien tik, sakyčiau, G. Ambrazaitei būdingą, nenukopijuotą ir spontaniškai atrastą įvaizdį: „širdyje įgalintos urnos, / sklidinos jų pelenų (p. 36); klausausi opijaus pulso <...> išsiplėšti save iš savęs / tarsi balsą iš žydinčio griūties sodo (p. 19)“. Iš esmės atrodo, kad netikėtai pagauta ir spontaniškumo įspūdį kurianti netikėta junginių prasmės koreliaciją sukuria ne tiek vaizduotė, kiek asonansų ir aliteracijos sąšauka: „keliaučiau, visad keliaučiau, / aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų lauką (p. 59); kai žemė dings iš po kojų, / kai dings pačios kojos, / kai teks amputuot / trajektorijas ten / kur susikerta (p. 57).

Esama juntamų autobiografinių motyvų – dienoraščiai, nyliūniškai nostalgiški vaikystės fragmentai, kaip antai bobutė, raškanti agrastus, arba: „šurmulys ir kontrastai nebluko, tik telkėsi lėlių iškarpos, / nepažinto laikmečio tiesos (p. 44)“. Neretai lyrinio subjekto asmeniškumas susilieja ir tampa kaip sociumo balsas, tačiau ne žurnalistinis, ne visuotinis, o veikiau peraugantis į tarpasmeninius santykius, įgaunantis daugiskaitos „mes“ toną. Deja, tenka pripažinti, kad kai kada galima pasigesti natūralaus lengvumo ir kai kurios eilutės atrodo tiesiog užgriozdintos, apsunkintos tiek žodžių, tiek prasmių gausa, pavyzdžiui: „devynių tūkstančių abstrakcijų klegesys galvoje (p. 22)“.

Visgi G. Ambrazaitės eilėraščiuose jaučiamas tam tikra prasmių ir subjekto būsenų kodas, kuris įgalintas per virsmo dinamiką, tą slėpiningumą, būsenos neįvardijimo iki galo galima iš esmės laikyti nepasidavimu ne vien išbaigtumui, bet ir kaip būdą išvengti tiesmukumo ir banalybės, pasikartojančių kitų literatų manieros. Tarp dvasios ir materijos, tarp dviejų pasaulių, tamsos ir šviesos, depresijos ir džiaugsmo gyventi, tarp stiprybės ir trapių daiktų – štai kaip pavadinčiau šio rinkinio, iš esmės ir subjekto poziciją bei laikyseną: „Išeisim iš savęs, virtusių kortų veidais (p. 60)“.

Trapūs daiktai – brandus, savo balsą turintis Gretos Ambrazaitės debiutas, paneigiantis, kad filologai „nudėvėti“ klišių, priveikti klasikų ir dėl to iš esmės nekūrybiški ir neoriginalūs. Regis, G. Ambrazaitė bus vienas iš pavyzdžių, kada filologija nepamaišė, o kaip tik padėjo atrasti savo poetinį balsą ir nišą. Bet kokiu atveju, perspektyvus ir įdomus debiutas.

Šiek tiek kog leval pagal G. Ambrazaitę:

Greta Ambrazaitė Vilniuje skaito eiles:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): "Dolce agonia" rašytoja Nancy Huston apie gyvenimą, mirtingumą ir pagalbą vieni kitiems

Sveiki, skaitytojai,

Apmąstydamas Nancy Huston romaną „Dolce agonia“ poveikį, ėmiau skaityti interviu ir informaciją apie rašytoją. Kas ją inspiravo parašyti tokį kūrinį ir atradęs Lolijos Spurgienės verstą informaciją, negalėjau nepasidalyti šia citata, kuri paskutiniuoju metu man daug ką reiškia. Juk iš esmės gyvenimas netektų bet kokios prasmės, jeigu staiga šiame pasaulyje liktume vienui vieni, tad kas mes visi be vieni kitų? Nei dramų, nei skausmo, nei laimės, nei gyvenimiškų pamokų, nei aukštųjų akimirkų. Nieko.

Jūsų Maištinga Siela