Knyga: Gintaras Bleizgys "Xeranthemum"

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 88 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekada nebuvau susidūręs su Gintaro Bleizgio poezija, todėl jo naujausias rinkinys „Xeranthemum“, nominuotas Metų knygos rinkimuose, beregint patraukė dėmesį. Chrizantemos tikriausiai daugeliui asocijuojasi kaip vėlyvo rudens gėlės, kurias dažniausiai nešame per Vėlines su žvakutėmis ir dedame ant artimųjų kapų, todėl nesuklysite, kad rinkinio pavadinimas tiesiogiai koreliuoja su mirusiais artimaisiais, autoritetais, praėjusios vaikystės ir jaunystės metais ir turi mirties, dūlėjimo, erozijos atspalvio toną, – tikriausiai jau niekas nebesuklys.

Lyginant su prieš tai skaitytais Mariaus Buroko Švaraus buvimo bei Gretos Ambrazaitės Trapūs daiktai, šis rinkinys išsiskiria kiek proziško kalbėjimo laikysena – gausūs žodžiai, besiliejantys tarsi iš fontano, neretai nusidriekiantis kaip metafizinis pasakojimas per du-tris puslapius. Subjektas dažnai draskomas širdgėlos, o kartais tiesiog apmąstantis būtį, keliantis įvairius egzistencinio lygmens klausimus, laviruoja tarp realaus pasaulio, savo atsiminimų ir neretai susidaro toks įspūdis – viena koja kažkur Anapus. Tarp gyvenimo ir mirties dar yra ir apgaulingoji, laiko netverianti, kintanti atmintis, kuri ir yra pagrindinė subjekto eilėraščių spyna, kurią pajautomis ir asociacijomis tenka atrakinti, norint patekti į jo pasaulį.

Elegišką eilėraščių toną gyvina kasdieniškų detalių gausa, tačiau visi dvasiniai subjekto resursai remiasi į per gyvenimą surinktą patirtį, neretai žyminčią sunkią, skaudžią, depresyvią ir traumuojančią patirtį, pavyzdžiui, kaip subjektas su mama stebi vilkus ir reflektuoja savo elgesį anuomet ir kaip jis pasielgtų dabar. Atminties (ne)galia nuolat akcentuojama: „vėjas iš tolimosios verniejaus upės / drasko man atmintį – nuo tada iki šiandien (p. 31)“, „prie namo – žmonės – atminties / klampus kisielius – vėjas // draskantis lapus (p. 37)“. Iš esmės jaučiama priešprieša – subjekto tapatybę ir asmenybę palaiko potyriai, atmintis, tačiau kartu tai ženklinama egzistenciniu ilgesiu, šaukiančiu vienur į praeities dienas, kitur – į Anapus. Daugelyje eilėraščių, – kaip ir Vytauto Mačernio Vizijose, – juntama namų, močiutės, mamos, dėduko ilgesys, gal dėl to, kad rinkinys „kvepia namais“, nesunkiai leidžia skaitančiam patirti atpažinimo džiaugsmą, paveikias egzistencines būsenas ir dėl to kiek rinkinys atrodo niūriai tradiciškai lietuviškas.

Gintaras Bleizgys

Atpažįstamos lyrinės prozos gairės, kaip antai Broniaus Radzevičiaus svetimumo mieste jausena, pavyzdžiui, „ne čia mano vieta – nei žemei šiai nei laikui / nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi / kai taip sakau? Ar eitum prieš visus? (p. 25)“. Išpažinties tonas dviprasmiškas – retsykiais subjektas kreipiasi tarsi į mirusiuosius, kai kada į patį Aukščiausiąjį, o kai kada į patį save, mąslųjį filosofą, kuris eina per pasaulį ir laukia savo valandos. Iš vienos pusės tai lyg vidutinio amžiaus krizė, takoskyra tarp praėjusių dienų, poetinių Druskininkų rudenų, jau mirusių poetų-draugų-autoritetų, neišvengiamai susitaikant, kad sensta kūnas ir gyvenimas kažin kur pasitraukia: „kai pasensiu / tepsiu skaudančias / kojas – veisiejuos gyvenusios močiutės senatve – savo / vaikystės metais (p. 78)“. Paradoksalusis savo giminės tradicijų tęstinumas – jaunystė ir senatvė, eina greta ir laiko priėmimas iš esmės leidžia subjektui susitaikyti su tokiu pasauliu, koks jis yra – laikinas, nuolat kintantis, mirtingas.

Skaičiau šį rinkinį ir iš tikrųjų buvau nustebintas atpažįstamomis jausenomis, giliu ryšio su savimi, artimaisiais ir pasauliu pajautimu. Poetas ne kartą panaudoja depresijos sąvoką, mini sirgęs net keletą kartų ir galima įtarti, kad dėl to poetiško jautrumo šios būsenos būtos užaštrintos. Kai kada eilėraščiuose pratrūkstama vietoj šauksmo egzistencinių klausimų kruša, į kuriuos nėra aiškaus atsakymo, vien tik perspektyvos, pasvarstymai. Negalima nesižavėti išgrynintu kalbėjimu, apjungta bendra rinkinio nuotaika ir tematika, nors 2013 metų „rudeniniai“ eilėraščiai man asmeniškai atrodo stipresni ir paveikesni metafiziniu gyliu už 2015-ųjų eilėraščius. Svarbios datos, tik po eilėmis, tiek jose, metų nuorodos kaip laiko ir gyvenimo biografinis (ir ne tik!) liudijimas, patirties įgalinimas metafiziniame-dvasiniame eilėraščio kalbėjime.

Kai ką skaičiau po keletą kartų ir vis galvojau, kaip jautriai, kone genialiai skambėjo man šios eilutės bendrame eilėraščio audinyje, minties struktūroje: „tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje (p. 42“), „prie kapinių tvoros / suplyšus cirko afiša lyg iš anapus / plaikstos - - (p. 17)“.

Geriausiai visą rinkinio nuotaiką ir mintį atskleistų šios eilutės: „gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio / šio pavidalus sudaužiusios – esu anapus /  ir šiam pasauly – formose / ir išsilaisvinęs iš jų... (p. 24)“. Tikriausiai nesumeluosiu pasakęs, kad šiemet tai geriausia, jautriausia ir paveikiausia poezija, kokią skaičiau iš lietuvių literatūros negausaus (bet ir nereikia!) aruodo.

Jūsų Maištinga Siela