2016 m. vasario 29 d., pirmadienis

Serialas: "X failai" / "X-files" (10 sezonas)




Sveiki, skaitytojai,

Užkietėję „X failų“ gerbėjai tikriausiai iš tikrųjų nušvito kaip saulės, kai sužinojo, jog kultinio serialo kūrėjai vėl ėmėsi plunksnos ir realizuoti naujus scenarijaus apmatus, dar labiau nudžiugino tai, kad naujų aktorių dairytis nereikės, į filmavimo aikštelę grįžta senieji ir gerieji David Duchovny ir Gillian Anderson, kažkada suvaidinę net 202 serijų ir 9 sezonus (1993–2002), ėjusio kultinio serialo bumas toks didelis ir populiarus, kad po jo sekė dar du vaidybiniai filmai. Po beveik 15 metų pertraukos nuo serialo pabaigos kūrėjai 2016 metais pristatė šešias naujas serijas, vėlei sužadindami žiūrovų jaudulį ir vėlei prikeldami susidomėjimą paranormaliais reiškiniais.

Tiesą sakant, serialą menkai atsimenu, bet vaikystėje jis man rodėsi kraupus, paslaptingas, su itin geru detektyviniu ir siaubo elemento prisodrintais vaizdiniais. Tiesa dar ir tai, kad artimieji draudė jį žiūrėti, nes siaube matė kažkokį žalojimą, tačiau iki šiol galvoje iš vaikystės sukasi kelios serijos apie vaiduoklius ir sniego žmogų. Vėliau, jau paauglystėje, kai serialą ėmė kartoti nepatogiu laiku, mieliau laiką leisdavau ne prie TV. Žodžiu, tai nulėmė ir šio atsinaujinusio serialo vertinimą, nes negaliu nuodugniai pamatyti ankstesniųjų sezonų, bet man jie rodosi kur kas paslaptingesni ir įdomesni už atsinaujinusias 6 serijas. 

Neseniai pamačiau paskutinę seriją ir pirma toptelėjusi mintis: „Ar bus dar sezonų?“ Teko pasidomėti ir tai iš tikrųjų yra komerciniai sėkmės klausimai, mat tiek kūrėjas, tiek kanalas Fox iš šio sezono tikėjosi gerų reitingų. Aktoriai D. Duchovny ir G. Anderson tvirtino, kad abu norėtų, jog serialas būtų pratęstas 11 sezonui, tačiau D. Duchovny teigė: „Nežinau, ar galėčiau suvaidinti dar 20 naujų serijų, nežinau, ar Anderson taip pat pajėgtų dėl mūsų darbų grafiko, bet tai, visada malonu grįžti į „X failus“. Visgi lūkesčiai pasitvirtino, šio sezono reitingai buvo fantastiški, pirmąją seriją stebėjo per 16 milijonų žiūrovų, o tai yra tokie aukšti reitingai, kad prilygsta tokių mega populiariems šou, kaip „X faktorius“ ar „The Voice“, kurių reitingai apie 12-14 milijonų nuolatinių žiūrovų. Žinoma, po pirmosios serijos reitingai krito iki 7-8 nuolatinių žiūrovų, tačiau tai yra vis tiek itin aukšti reitingai. Fox kanalas taip pat išreiškė norą pratęsti dar vienam sezonui, tačiau niekas dar nieko nepatvirtinta.

 Skali ir Malderis pradėję savo darbą 1993 metais.

 Skali.

 Reptilija ir Malderis.


 Aktoriai Gillian Anderson ir David Duchovny 10 sezono pristatyme.

 Nauji šio sezono veidai. Primena Malderio ir Skali pakaitalus.

 Flirtuojanti Skali.

Grįžtant prie serialo turinio, galiu pasakyti, kad sezonas gana įdomus, bet įdomiausia yra pirmoji ir šeštoji serija, kurios atskleidžia pasaulinio masto sąmokslo teoriją ir vyriausybines paslaptis. Iš tikrųjų netikėtas žingsnis siužete, ypač atliekami eksperimentai su žmonėmis, kuriuos, kaip buvo manoma, atlikdavo ateiviai, bet iš tikrųjų vyriausybės tarnybos, pasinaudojusios ateivių įranga. Kaip visada, daug norima pagrįsti DNR ir kitais moksliniais faktais – iš esmės gana įdomu ir patrauklu, juolab kad šalia to „išlįsdavo“ Malderio ir Skali praeitis, susilauktas kūdikis ir jų meilės santykiai. Tarpinės keturios serijos buvo ta masė, kuri užpildė pirmąją ir šeštąją seriją. Daug diskusijų Lietuvos forumuose sulaukė trečioji serija apie driežažmogį reptiliją, nes serija pasirodė su humoro elementais, todėl lyg ir nuvylę tuos, kurie visada iš „X failų“ tikisi mistikos ir paslaptingumo. Tiesą sakant, man toji serija visai patiko, ypač ta vieta, kai Skali nusiplėšia marškinėlius ir gundančiai ima vilioti neaiškios kilmės vyrą, pardavinėjantį išmaniuosius telefonus. Kitos serijos irgi pasirodė daugiau ar mažiau įdomios, tačiau jos neprilygsta savo idėjomis pirmajai ir šeštajai serijai.

Apskritai atsinaujinęs serialas pasirodė „visai nieko“, negaliu pasakyti, kad labai pateisino lūkesčius, tačiau nebuvo ir labai prastai. Visgi pasigedau senuosiuose sezonuose išgaunamos mistikos ir paslapčių elementų, šiuose sezonuose viskas kur kas atviriau – čia pasirodo ir ateiviai, ir mutantai, ir nuo miesto grafiti vaikščiojantys antžmogiai, o Malderis bei Skali juos regi savo akimis, todėl nusitrynęs posakis „norėčiau tikėti“, kabantis biure, atrodo šiek tiek pjaunantis su tuo, ką pateikia šis sezonas, nes atidengiamos pamažu visos kortos ir paslaptys. Vienas juokingiausių momentų buvo Malderio „apsinešimas“ nuo placebinių grybukų – tai išvis sunkiai paaiškinama serija, su cinkeliu, o kaip ten buvo iš tikrųjų? Paskutinės serijos finalas, kuris turėjo sudėti visus galutinius taškus ant i, vėlgi nutrūko gana intriguojančioje vietoje – ar Skali pakitusi DNR iš tikrųjų ją padarė pusiau ateive? O priskriejęs erdvėlaivis, ką jis turėjo sustabdyti arba pradėti su žmonių rase? Ar netaps Malderis ir Skali naujais Adomu ir Ieva, pradėsiantys naują žmonių rasę? Gal per anksti atsakyti į visus šiuos klausimus, kurie jau pajudėjo iš anapus, bet vis dar sukasi scenaristų galvelėse. Nepaisant gana mano vidutiniškų šio sezono vertinimų, jeigu būtų serialas oficialiai pratęstas, vis tiek jį žiūrėčiau.

Interviu:


10 sezono anonsas:


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. vasario 28 d., sekmadienis

Knyga: Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė "Kvėpuoju"




Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiai Kvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.

Grįžtant prie Pirmosios knygos, šiemet regiu gana neblogus, visų pirma vizualinius pasikeitimus. Ilgiau nei dešimtmetį buvo leidžiami pieštų iliustracijų viršeliais ir dizainas kasmet vis nekintantis, šiemet tikriausiai Lietuvos rašytojų sąjunga nusprendė atnaujinti Pirmąją knygą ir V. Pilipauskaitės–Butkienės debiutą išleido kiek kitokiu viršeliu – man visai patraukliu, moteriškai žiūrinčia akimi į skaitytoją, o pavadinimas sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, asmenybę ir laisvę – gyvenu, vadinasi esu, o šis viršelis sako: „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane perskaityti, kad ir Tu galėtum kvėpuoti.

Nesunku įsivaizduoti į ką koncertuojasi visas rinkinys, užmetus akį į atgalinį viršelį – moteris apie tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis į galvą šovusi: „na, kiek gi galima apie tą patį?“ moters tapatybės problema tokia „įsiėdusi“ mūsų literatūroje, kad tikriausiai vien studijos būtų tokios, pradedant tuo, kaip užgimė po Nepriklausomybės ištisa gausa moterų rašytojų, ir gerų rašytojų, o baigiant moterų rašymu apie moteris – reiktų gyvenimo suskaityti. Tačiau, tik perskaičius visą rinkinį, atsiveria kažkas visai kito, kažin koks slėpiningas mergaitės tapsmo su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimo peizažas – ir nebanalus, ir retkarčiais visiškai netikėtais rakursais išgryninti autentiški, kone biografiniai elementai, tada galima suklusti: o gal knyga turėjo vadintis ne Kvėpuoju, bet Nusirengiu? Sielos per intymius, neretai brutalius potyrius atsivėrimas eilėse tapo pakylėtas prasmių audiniu į terapinį skaudų ir kartu nušviesėjantį per skyrių besimainantį patirčių koloritą į sunkiai nusakomą dokumentiškumo, šeimos sagos, būdingos prozai ar epiniam kinui, matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu, pulsuojančiu ir priartėjančio prie esminės moters esmės nusakymo, nuo lūžtančio posmų kūkčiojimo iki apvalančios, švelnios ir sakralios, kone užtarnautos ramybės.

Išties eilėraščių gausa iš skirtingų poetės gyvenimo periodų, tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, bet pagal atitinkamą tematiką. Pirmasis skyrius Prabudimas yra tarsi uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus atveriamos kituose skyriuose, savotiškas reveransas ir prisistatymas skaitytojams. Tiesą sakant, iškart veriasi autentiškų, nesumeluotų ir nesuvaidintų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek net naivoki, kadangi pirmoje poezijos pusėje vyrauja deminutyvai, kurie suteikia prozišką pasakos sekimo įspūdį, pvz., batelis, stalelis, kuriuos taip mėgsta Stankevičius. Liaudies pasakojimo kalbėjimo būdas neatsitiktinis, (alkanų žvilgsnių lydima, / šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį p. 23), jis suteikia ironijos, savotiško sarkazmo į naivių mergaičių istorijas, juk lietuvių liaudies pasakos turiniuose pilna smurto – fizinio bei dvasinio skausmo, čia raganos deginamos, barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda prakąstos bandelės, lyrinio „aš“ pasakojimo istorija (kurva kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį <...> tai tiek / tos vaikystės p. 18). Stiprus naratyvinis įspūdis, eilės nepaisant vizualinės eilėraščio struktūrinės formos, savo polėkiu turi stiprų prozišką valentingumą, kartu tai ne tik trumpi poetiniai pasakojimai, bet terapinės lyrinio subjekto išpažintys. 

Pirmasis eilėraštis Moters siela neatsitiktinis, jis tampa raktu į visą rinkinį ir savo ritmika primena Pirmąjį laišką Korintiečiams „Meilė kantri, meilė maloninga...“ tik šįkart lyrinis subjektas meilės necharakterizuoja, bet griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus, priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui stoiškumo, atveriant slėpiningas moters gelmes. 

 Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė

Nesunku greitai nusivilti eilėmis, nes pradedama pasigesti paslapties, kurį dažniausiai suteikia poetinės metaforos, simboliai. Eilėraščiuose mums įprastų metaforų, kurios suteiktų gylį, regis, trūksta, kokį kartais stebuklą padaro Donaldas Kajokas, kuris iš nieko sukuria aiktelėjimą, o štai pirmas įspūdis, kad V. Pilipaitytės–Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, jie atviri, poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, išarta dėl išpažinties įspūdžio, tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ į paviršių žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Ji veriasi rinkiniui artėjant prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis, ji tampa visa ko Kvėpuoju poetine paslaptimi, nujaučiamas proziškas naratyvas jungiasi tarp eilėraščių plėsdamas poetinį karoliukų vėrinį, ištisą moters tapsmo išsipildymą per motinystę, todėl primena Kryžiaus kelią. 

Motinystė ir šeima, kaimo agrarinis pasaulio apsuptis, žemės ir vaikystės svarba. Poetei svarbi moteriška gyvybės tąsa, todėl atiduodama duoklę ne tik skaudiems vaikystės potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie išduobtą krūtį ir mirštančiosios paskutiniai gyvenimo veiksmai, savotiškas įkapių ritualas, nuojauta, neįvardinta mirtis, kuri „užsmaugia“ maitinimo kanalą – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių rinkinyje nemažai, jie trūkčiojančiai ir proziškai pasakoja įvykius, būsenos lieka už žodžio, „virškinamos“ skaitytojų arba klausytojų. Lygiai taip pat galima sakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks gajus, kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybė, tačiau eilėraščio kontekste jis tampa peiliu, kuriuo kastruojama siela. Tolesnės išžaginimo pasekmės siaubingos, jos liudija lyrinio subjekto skausmingą traumuotą gyvenimą – tai neištrinama, tai nulemia moters likimą (kodėl tai man reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, / p. 89), priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaita, sutikti vyrai, prisilietimai, kvapai – viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai Kvėpuoju rinkinyje tampa gyva, autentiška, šokiruoja, netgi priminė tamsiuosius Onės Baliukonės poezijos periodo eilėraščius.

Nemažai leksikos eilėraščiuose, kuri nusako moterį fiziškai – menstruacijos, kraujas, kaulai, viduriai. Brutalūs fiziniai kūniški žodžiai tarsi išverčia lyrinio subjekto fizinį vidų į išorę, lyg skerdykloje, kur visos vidaus žaizdos išverčiamos į dienos šviesą, nusakant egzistencinių traumų stigmas – prakąstos bandelės, skaudančios bandelės, neužgyjančios ir kartu tokios stiprios, evoliucionuojančios ir augančios. Maždaug rinkiniui einant link pabaigos, juntamas šviesėjimas, išsipildo suluošintos moters kaip motinos tapsmo dalis (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios krūtys / tapo moterimi – / p. 129). Motinystė tampa lyriniam subjektui dovana, moteriškumo triumfas, todėl paskutinis skyrius Giedojimai lyg ir skiriami vaikams, bet iš esmės jie rezonuoja gyvybės stebuklą, tą paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių žodžių, potyrių ir įvykių. Jokia našta būti moterimi, lyrinis „aš“, sako, kad moters kūnas yra vientisas su joje esančia ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti / p. 126), pagarba vaikui, gyvybei ir tęstinumui, tai kas lyg ir pasitraukę iš lietuvių poezijos lauko.

Ilgai galvojau, koks poezijoje vyro vaidmuo? Jis visoks – nuo prievartaujančio ir kirviu besivaikančio iki mylimųjų, kurie pasėja gyvybę. Moteriškas solidarumas ir paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų tinklas, / šviesos tinklas, moterų tinklas, šviesos tinklas, / p. 125), kur sluoksniuojasi ištisos moterų bendruomenės vienybės audinys ir per amžius greta vyrų, prie dėl vyrų atsirandančių vargų, ir džiaugsmų. Šiuo atžvilgiu vyrai kur kas vienišesni – jiems nesuteikta auginti savo kūne gyvybės, tik ją sėti, o vyrų bičiulystė, žvelgiant į šiuolaikinę vyriją, atrodo tik atskiros vienišos salos. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šnipas iš U.N.C.L.E" / "The Man from U.N.C.L.E"




Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu kaip koks kino paradas užgimė mada prikelti Džeimsą Bondą, o su juo lyg ištisos silkės nusidriekė pačių įvairiausių filmų apie šnipus – komedijų, rimtų, pusiau rimtų, romantinių, susukančių smegenis. Deja, tai nėra mano mėgstamas žanras ir retas šnipų-detektyvų žaidimėlis mane sudomina, panašiai galima pasakyti apie neseniai matytą „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ (angl. The Man from U.N.C.L.E) (2015), kurį, kaip ir daugelį komerciškai brukamų filmų, nusprendžiau pažiūrėti dėl aktorių.

„Vagišiai“ ir „Lok, stok arba šauk“ bei „Šerloko Holmso“ garsus britų režisierius Guy Ritchie tikriausiai daug kam patinka dėl savo mokėjimo gana įtikinamai pataikauti žiūrovams. Režisierius mėgsta gana aštriai „užsuktus“ siužetus, kur vyrauja detektyvinės istorijos, kur vikrumo, sukčiavimo ir miklumo iš veikėjų reikia daug, o vidutiniam žiūrovui juk to ir reikia – miklios ir atseit įtikinamos pramogos. Visgi filmas nepatiko tiek, kiek tikėjausi, bet jame yra ir daug gerų dalykų. Visų pirma, žinoma, garsūs ir patrauklūs aktoriai. Jau vien ką reiškia „Žmogaus iš plieno“ aktoriaus Henry Cavill būvimas kadre – elegancija, klasikinis įvaizdis, sulaižytas mirtino grožio brunetas. Šarmu trykštantis Armie Hammer, ryškiai paskutiniu metu spindinti Alicia Vikander – patrauklių fiziškai aktorių trioletas sukasi tarp pavojų ir iš esmės prikelia klasikinį šnipų kino elementus – dešimtmečiai, iki grabo įsiėdusi Šaltojo karo atmosfera, tačiau būtent šis rusų ir vakarų karas ir davė šnipų filmus. Puikūs kostiumai, laikmetis, gražiai nufilmuota.

Nesu patenkintas tik vienu – siužetu. Praktiškai lyg ir viskas gerai padaryta, tačiau istorija smarkiai nuspėjama, inovacijų menkai aptinkama ir apskritai filmas prikelti iš kapo šnipų tematikos dvasią, tačiau kam? Kodėl? Prikelti nereikia, nes tas kas sena, vis atsiniaujančiai kyla ir ne visada turinio prasme patenkina intelektualesnį žiūrovą. Vizualumo ir šmaikštumo tarp kulkų netrūksta, tačiau filmas gana vidutiniškas ir istorijos struktūra gana lengvai atpažįstama, lyg nuorašas iš asmeninės receptų knygos.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.3


Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Svetimšalė" / "Outlander" (1 sezonas) apžvalga




Sveiki, skaitytojai,

Pagal garsios knygų serijos Diana Gabeldon „Svetimšalė“, kurią turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, Sony Pictures kompanija sukūrė serialą „Svetimšalė“ (angl. Outlander), kuris sėkmingai įsiliejo į prašmatnių šiuo metu rodomų serialų laviną ir kažkaip atgaivino tuo romantinio ir kokybiško serialo egzistavimu, atsisakant perdėtų melodraminių niuansų. Kad serialas romantinis, todėl daug kas priskiria kaip „moterišką serialą“, drįsčiau su tuo nesutikti, nes žanras visgi, kaip ir pačios knygos, yra nevienalytės, čia rasite ir mokslinės fantastikos, ir škotų-airių-druidų folklorinių motyvų, rasite ir istorinių motyvų, o ką jau sakyti apie kostiumus ir ištisą enciklopedinį kultūros kontekstą. Tas, kas mėgsta Škotiją, atšiaurius ir kvapą gniaužiančius kalnus ir nebijo retkarčiais įsiliejančio sentimentalumo visgi brutalioje meilės istorijoje, tada šis serialas laukia Jūsų.

Pirmą kartą „Svetimšalė“ pasirodė 1991 metais (2014 metais jau 8 tomas, o tai dar ne pabaiga!) ir pasakojo apie 27 metų moterį Klerę, kuri atsitiktiniu ir magišku būdu iš 1945 metų į 1743-uosius ir ten sutinka savo ankstesnio gyvenimo mylimojo prototipą Randelą, tik šįkart jis ne toks mielas ir geras, kaip XX amžiuje. Išties istorija atrodo kiek keista, ypač tas magiškas elementas, kuris tėra vienas per visą serialą, daugiau nebėra tikrų magiškų veiksmų, vien tik prietarai, kaimo būrimai, kurie neturi įtakos realiam gyvenimui. Klerei tenka susidurti su 200 metų kultūros senumu, o tai reiškia visai kitą moters statusą visuomenėje, visai kitus išsilavinimo ir mokslo standartus. Gerai, kad Klerė įžvalgi ir daug išmano apie mediciną, tai jai padeda išlikti aštuonioliktame amžiaus Škotijoje, kur vyrauja anglų priespauda vietinėms škotų gentims. Tiesą sakant, Klerė turi progą grįžti atgal į savo laikus, tačiau ji čia jau ištekėjusi ir laiminga, bet gal ji pasirinks kažką kitą?

Kalbant apie serialo visumą, mano akimis, vietomis pasirodė gerokai ištęsta. 16 serijų turintis pirmasis sezonas tikriausiai nė nebūtų pratęstas, jeigu ne geri kritikų ir žiūrovų atsiliepimai, todėl po pertraukos serialo kūrėjai 2016 balandžio pradžioje pristatys antrąjį sezoną su 13 serijų. Nors pirmasis sezonas, Dieve, pilnas nuostabių škotiškų gamtos vaizdų, atrodo, tarsi pagražinta ir pakylėta žalioji Lietuva, iš tikrųjų turi savo serijų atskiras struktūras ir kompoziciją, pvz., vienoje serijoje Klerė su škotų Džeimiu lovoje prasivarto kone visą seriją ir lyg visiškai nieko neįvyksta – daug erotikos, patrauklių jaunų kūnų, flirto, savotiško sekso pamokėlių, o kai kada serijoje tiek daug visko – čia puola, čia įtempti anglų ir škotų pokalbiai, čia, žiūrėk, tuojau Klerė dėl savo keistokų XX amžiaus moterims būdingų manierų ir įsitikinimų bus apkaltinta ragana ir sudeginta. Žodžiu, man asmeniškai šis serialas žiūrėjosi gana sudėtingai ir ilgai, kai kada norėjosi net mesti, nes yra tikrai geresnių serialų, kur įvykis seka paskui įvykį, o įsijungęs „Svetimšalę“, pasijausdavau lyg sulėtintoje pasakojimo pasaulyje, lyg kūrėjai bandytų pritempti gumą, o gal priešingai – išgauti unikalų pasakojimo ritmą. Bet tai tikriausiai vienintelis prastas šio serialo bruožas, nes kai kada išties norėdavosi grįžti pas Klerę į tą Škotiją, pabūti su škotų „sijonuotaisiais“ ir lakstyti nuo raudonšvarkiečių.

Po paslaptingos turbulencijos per laiką, daugiau kažko netikėto ne itin ir vyksta. Charakteriai konstruojami gana nuspėjami, o įvykiai klostosi tarsi „Drąsiojoje širdyje“, ypač nuspėjami Klerės žingsniai – stoiška, aikštinga, principinga, bet bendraujanti, atlaidi, graži, tačiau dėl meilės tikriausiai padarytų bet ką, net ant kaktuso apjotų visus laukus. Tačiau ji turi paslaptį, kadangi ji iš ateities ir yra išsilavinusi, ji geba orientuotis laike, prisitaikyti ir net nuspėti kai kurių tų laikų veikėjų lemtį, netgi visos Škotijos likimą, tai daro ją tų nuspėjamų charakterių tipaže ypatinga, nes net menkai išmanąs Škotijos ir Anglijos žiūrovas, gali pasijausti nenuspėjamų įvykių apsuptyje. Džeimis, tikriausiai patraukliausias fizine prasme iš serialo vyrų ir kaip tyčia atitenka Klerei. Kaip nuspėjama. Nuspėjami ir Džeimio charakterio bruožai, poelgiai. Tačiau akivaizdi charakterių brošiūra „geriečiai“, „blogiečiai“, tarpiniai valstiečiai nė kiek neerzina, nes viso serialo įdomumą sudaro ne personažai, bet ištisas politinis to laikmečio judėjimas, šachmatinis žaidimas, kurį Klerė jaučia, tačiau būdama moterimi negali visko pakeisti. Mane kur kas labiau nustebino, kad Džeimis priėmė jos istoriją su sunkiai XX amžiaus patirtimi kaip savą, aš tai bent būčiau pasukiojęs pirštu į smilkinį. Tokių sunkiai logiškai suvokiamų dvejonių siužete iškyla nuolat, todėl jie labiau romantizuojasi, gali būti aiškinami kaip anų laikų savivokos ir pasaulėžiūros formavimąsi per prietarus, mitus ir legendas, kurie buvo suvokiami ne ką prasčiau, nei mokslo faktai. Kaip antai scena su apsigimimais kūdikių apkeitimais miške įsivaizduojamų mitinių būtybių – tokių pasakojimų randama ir lietuvių tautosakoje. 

Gerai, politinė situacija kelia serialo įdomumą, o škotiškos kultūros paslaptys tampa edukaciniais ir intelektualiniais spektakliais, tačiau nereiktų pamiršti ir aktorių. Na, jau ne tik dailūs, bet ir talentingi. Pagrindinį Klerės vaidmenį atliko airių kilmės aktorė Caitriona Balfe (g. 1979), pastaroji tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį ir už pirmąjį sezoną buvo nominuota Auksiniam gaubliui, kaip geriausia TV serialo aktorė, tačiau tada buvo apdovanota Taraji P. Henson iš serialo „Imperija“. Iš stambesnių apdovanojimų už Klerės vaidmenį aktorė pelnė „Saturn“ apdovanojimą, nurungusi Gillian Anderson už Danos Skali vaidmenį, Krysten Ritter iš „Jessica Jones“ ir kitas. Iš tikrųjų C. Balfe savo karjerą pradėjo kaip gana patraukli ir geidžia modelių namų manekenė. Ji dirbo Milane, Tokijoje ir kitur, tačiau aktorė tikina, kad ją pačią toks darbas niekada pernelyg nežavėjo ir jis gana nepatikimas dėl to, kad modeliai greitai pasensta ir rinkai reikia vis naujų veidų. 1999 metais pradėjusi aktorės studijas, ji buvo netrukus pastebėta dėl fizinių duomenų ir trumpam filmavosi garsiausiuose modelių namuose, būtent šie filmavimai ir paskatino ją traukti prie kino. Aktorė pasirodė ir įvairiuose filmuose, įskaitant „Ir velnias dėvi pradą“, kur ji atliko gana kuklius antro plano vaidmenis, „Svetimšalė“ apskritai tapo jos proveržiu.

 Smagios repeticijų akimirkos ir asmenutė iš filmavimo aikštelės.

 Džeimiui Freizeriui teks daug kartų sužeisti.

 Gyvenime aktoriai visiškai kitokie...

 Daug kas aktorius įtaria esant pora...

 Aktorė Caitriona Balfe savo gyvenime turėjo modelio karjerą.

 Randelo ir Džeimio paskutinių serijų psichologinė sadistinė scena ir veiksmai kėlė nemenką išbandymą žiūrovams.

 Repeticijos virš kalvotos Škotijos.

 Seriale neįprastai daug erotikos.

 Aktorius Sam Heughan.


 Aktorė C. Balfe.

 Dar visai jaunas Sam Heughan, bet jau gavo pripažinimą teatre.


 Serialo aktoriai.

 Jau pradedamas reklamuoti "Svetimšalės" sezonas, kūrėjai žada itin didelius pasikeitimus.

Lygiai taip pat galima pasakyti ir apie škotų kilmės aktorių Sam Heughan (g. 1980), kuris atliko raumenų kalno Džeimio vaidmenį – visų moterų ir ne tik akių džiaugsmą. S. Heughan iki tol taip pat nebuvo atlikęs itin akį rėžiančių ir įsimintinų vaidmenų, savo karjerą pradėjo maždaug po 2000, 2003 metais buvo nominuotas prestižiniams teatro apdovanojimams už pjesės „Žaliojo kyšulio salos“ vaidmenį. Dėl savo gerų fizinių duomenų tiko antraeiliams vaidmenims, yra suvaidinęs įvairiuose serialuose epizodinius vaidmenis: „Midsomerio žmogžudystės“, „Daktarai“, Rebusas“ ir kt. „Svetimšalės“ knygų aktorė D. Gabaldon apie šį aktorių sakė: „O, Dieve, tai žmogus iš prigimties škotas su Džeimio Freizerio širdimi!“

Apskritai kino ir televizijos kritikų atsiliepimai apie „Svetimšalę“ buvo palankūs, kai kas net negailėjo liaupsių, sakydami, kad tai „įspūdingo gylio šedevras“. Tiesą sakant, iki šedevro, mano akimis, visgi pritrūko, bet visumoje, antroji serialo pusė buvo kur kas įdomesnė ir ją sužiūrėjau kur kas greičiau. Ypač mane keistai veikė psichologinio Randelo ir Džeimio santykiai, grįsti sadomazochistinėmis homoseksualo ir prievartaujamo heteroseksualo scenomis kalėjimo rūsiuose. Vis savęs klausiau, kodėl taip vyrui svarbu, kad koks gėjus jo nepaliestų, o čia pat plaktuku daužomas delnas viso labo tėra tik mažytis skausmas, lyginant su tuo levandų aliejumi patirtas orgazmas. Moralė, principai, sąžinė, garbė – visa tai rasite kaip klasikinių, tradicinių, herojinių vertybių stuburą, todėl akivaizdu, kad dorovė serialo geriesiems herojams yra kur kas svarbiau už bet kokį fizinį skausmą. 

Kitas „Svetimšalės“ sezonas nusimato Prancūzijoje, tiesa sakant, nesu skaitęs serijos knygų, nežinau, kiek laiko užtruks viskas Prancūzijoje, ar besugrįš veikėjai į Škotiją, ar bepamatysime nuostabius laukinius šiaurietiškus peizažus, tačiau kol kas pirmosios antrojo sezono nuotraukos žada ilgą užsibuvimą ir veikėjų virsmą Prancūzijoje. 

Ar žiūrėsiu toliau šį serialą? Kodėl gi ne? Juolab, kad vadinama „gėjiška“ pabaiga man visai psichologiškai tenkino ir serialo jausmų sodrumas nė kiek nemoteriškas, nes bėgdami nuo sentimentalumo galime visai prapulti vien smurto, parodijų, sarkazmo ir kitokiuose pasaulio serialo rėmuose. Visgi sentimentalumas čia sentimentalumui nelygu, nes seriale jis pakankamai skanus, erotiškai estetiškas ir kažkaip pralgintos fizinės sueitys, ilgi kaip diena „pasitratinimai“, kaip kažkas sakė, neprailgsta, kai pripranti prie bendros serialo atmosferos. Šiaip įkvėpiantis ir subrandintas, geras, bet ne tiek, kad vadintųsi šedevru, tačiau man patiko.

Pirmojo sezono anonsas:


Trumpas aktorių interviu po pirmojo sezono:


Jūsų Maištinga Siela