Knyga: Vladimiras Nabokovas "Lolita"

Sveiki,

Niekada Vladimirą Nabokovą nelaikiau novatorišku rašytoju, tokiu, kuris į literatūros dirvą pasėtų naują grūdą, bet, pasirodo, jį galima įrašyti prie įtakingiausių XX a. literatūros kūrėjų, kurie darė įtaką tolimesnei literatūros raidai. V. Nabokovas 1955 metais pristatė patį garsiausią savo romaną „Lolita“, kuri pirmiausia buvo išspausdinta, kaip ir daugelis erotiškai angažuotų to meto kūrinių, pirmiausia Prancūzijoje. Šį romaną autorius parašė anglų kalba ir po dešimtmečio jį pats išvertė į rusų kalbą ir pripažino, kad šis vertimas toli gražu nėra toks geras, kaip originalas. „Lolitos“ vertimus į lietuvių kalbą turime – Sigitos Papečkienės (1990, 2012), kurios ir Monika Vosyliūtė, kuri 2005 m. pateikė naują vertimą. Abu vertimai yra, deja, iš rusų kalbos, o ne pirminio, anot autoriaus, geriausiojo varianto. Skaitant kūrinį iš esmės truputį trūko išnašose paaiškinimų, kurie galbūt labiau galėtų atskleisti „Lolitos“ laikų vaizduojamą laikotarpį ir amerikietiškus kultūrinius klodus.

„Lolitos“ nepriskirčiau bendram rusų literatūros aruodui, nors autorius yra rusų amerikietis, tačiau tiek romano sanklodos, tiek jame vaizduojama aplinka yra amerikietiško, iš dalies ir Senojo žemyno vaizdo sintezė, priklausianti vakarietiškai kūrinio energetikai. Naujasis pasaulis po Antrojo pasaulinio karo, Amerikietiškoji idilė – moralės pakylėjimas ir griežta cenzūra prieš netrukus atsirisiančią Seksualinę revoliuciją. „Lolita“ nėra vien tik smarkiai erotizmu atmieštas kūrinys, kuris gali gluminti ir audrinti sensacijų, iškrypimų ištroškusias skaitytojų galveles – „kiekvienas pagal savo iškrypimo lygį“.

Tiesą sakant, „Lolitoje“ tiek tos ir erotikos tebūta, visgi tai ne pornografinė literatūra. V. Nabokovui kur kas svarbiau buvo užfiksuoti vidinius pagrindinio personažo Humberto parametrus, atverti skaudų realybės ir jausmų nesusikalbėjimą. Ką daryti, kai pasaulis ir žmogaus dvasia prasilenkia, o gamta ir lemtis nepadovanojo žmogui norminio gyvenimo. Galbūt skaitant „Lolitą“ galima labiau įsigilinti į pedofilo gyvenimą, kuris nuolat savyje slepia dvasinę kovą. Humbertas nusprendžia žengti žingsnį už tos ribos, už kurios, pasirodo, esą naujos ribos ir kaskart vis didesni žingsniai atveria naujas ribas, tad skaitant kyla natūralus klausimas, o ar pati riba turi savo ribą?

Visame romane niekur nevartojamas žodis „pedofilas“, tačiau mes tą žodį šiandien esame įpratę taip girdėti, kad tiesiog nuo jo „suka moralės vidurius“. Aišku, knyga nėra jokia gynyba ar pateisinimas šiai asmenų grupei, V. Nabokovas to ir nesiekia, veikiau jis mechaniškai tyrinėja pagyvenusio vyro pagundas, apie kuriuos rašė Sigitas Parulskis, ir ieško ribos – kiek jis pats, kaip rašytojas, gali nueiti su personažu iš pradžių tik žaisdamas nimfetišką žaidimą, o po to visa galva pasinerdamas į žūtbūtines kovas, kurios iš romano veikėjo pareikalauja kraštutinių priemonių. Romanas, bent jau jo vertimas, turi tam tikro lyrinio skambėjimo, tačiau pati medžiaga, žmogaus sužalota gelmė, neleidžia stačiai idealizuoti vaiko ir suaugusiųjų santykių, todėl, manau, tik retam skaitytojui „Lolita“ gali tapti tikra priegalvio knyga, nebent joje įžvelgtume kažko ypatingai sau aktualaus, dėl kurio kaskart norėtųsi sugrįžti prie knygos.

Kas žino, galbūt iš tikrųjų mano „iškrypimas“ priklauso ne tiek nuo tiesioginio skaidraus, tyro, jauno, užginto, stebuklingo mergaičių grožio, kiek nuo suvokimo, kad kerinti padėtis yra nepažeidžiama, padėtis, kurioje begaliniai tobulumai užpildo tarpą tarp to trupučio, kas dovanojama, ir to, kas tik žadama, kas slypi stebuklingose nepasiekiamų prarajų spalvose. <...>. Pakibęs tarp saulėlydžio debesų ir atplūstančios nakties, grieždamas dantimis, aš rinkau visus savo aistros demonus ir spaudžiau juos prie savo pulsuojančių balkono turėklų: dar akimirką ir jis prasmegs – tiesiai į abrikosinę drėgnos vėduoklės miglą; ir jis prasmegdavo – po to, būdavo, apšviestas pavidalas tolimajame lange pasislinkdavo, ir Ieva vėl virsdavo šonkauliu, kuris vėl apaugdavo kūnu, ir lange jau nieko nebebūdavo, išskyrus pusnuogį prasčioką, skaitantį laikraštį (p. 275).

Būta ir tokių dalykų, kurie mane asmeniškai erzino – nuolatinis prancūziškų žodžių kaišiojimas į tekstą, ištęsti aprašymai apie kelionę po Amerikos žemyną ir kitų niuansų, kurie apsunkino skaitymą.

Humbertas – tai įdomus ir sudėtingas personažas, turintis begalinę geidulių ir moralės kovą, kurią nuolatos pralaimi, o pralaimėjimai pamažu tampa susitaikymais su savo paties prigimtini, o gal labiau įgyta trauma, kurią jis bando paaiškinti jaunystėje netektos meilės prisiminimais. Humbertas yra negailestingas sau, bet pasidavęs Lolitai (herojės tikrasis vardas – Doloresa) kerams, jis pasiduoda savo ydoms ir pamažu tampa savo iliuzijų ir troškimų vergu. Troškimai nugali moralinius įsitikinimus ir tik skaitytojas iš pamąstymų gali suvokti, kiek daug Humbertui kainavo jo kebli „problema“.

Aišku, romanas turi gana pamėgtą XX a. literatūros įrėminimą – pradžioje ji pristatoma kaip dokumentas, tačiau romanas labiau perteikiamas kaip seksualiniai kančių memuarai, netgi ne memuarai, bet išpažintis, todėl kalbėjimas pirmuoju asmeniu, retkarčiais suskambančios apgailestavimo nuotaikos tik sustiprina tikroviškumo įspūdį. Netgi man pasidarė įdomu, ką iš tikrųjų mąstė ir veikė V. Nabokovas rašydamas šį kūrinį, kurį, anot jo žmonos, jis buvo „įmetęs į ugnį“, taigi visai galimas daiktas, kad šiandien mes „Lolitos“ net neturėtume, kaip neturėtume tokios skambios sąvokos kaip „nimfetė“. „Nimfetė“, bent jau lietuvių literatūros vandenyse visgi neprigijo, tačiau esu tikrai ne kartą užčiuopęs kitą sąvoką – „lolita“, kuri būtent apibūdina koketuojančias dar nesubrendusias paaugles, kurios gali sužadinti suaugusiems vyrams keistas seksualines fantazijas... 

Aišku, romanas nagrinėja apskritai žmogaus seksualinius klausimus, laikmečio moralines madas, nes moralė irgi gali būti mada, jei prisiminsime, kad kai kuriose kultūrose senoliai tuokiasi su devynmetėmis ir dar blogiau – deginamos gyvos su velionio palaikais, o žiūrint istoriškai – neretai keturiolikmetės buvo tekinamos už gerokai vyresnių vyrų, tai į „Lolitą“ reiktų žiūrėti kaip į laikmačio stigmą, kruopščiai ir įtaigiai atvertą V. Nabokovo, kur tam tikra kultūra leidžia kiek kitaip pažvelgti į mus pačius iš arčiau, kartais po tomis įtrūkusiomis kaukėmis, po kuriomis slepiasi nuogas suluošintas žmogus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Cheyenne Jackson "Don't Wanna Know"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pristatyti visai netikėtai į mano dainų klausomus sąrašus įšokusią nuotaikingą, linksmą ir visai „užvedančią“ Cheyenne Jackson dainą „Don‘t Wanna Know“. Ch. Jackson‘as daugiau ar mažiau žinomas Amerikoje, dainavęs Brodvėjuje, įgarsinęs dainomis daugybę serialų, o ir pats užsiima ne tik muzikine veikla, bet ir vaidina įvairiuose serialuose bei filmuose. Per savo karjerą išleidęs du muzikinius albumus: „The Power of Two“ (jį įrašė kartu su Michael Feinster) (2008) ir solo albumą „I‘m Blue, Skies“ (2013). Albumai nesulaukė itin didelės sėkmės, tačiau tokia brodvėjiško stiliaus muzika, pripažinkime, nėra „ant bangos“.

Cheyenne yra atviras homoseksualas, kuris 2011 metais buvo sudaręs santuoką su vyru. Nors jo dainos nėra skirtos visiems, tačiau būtent „Don‘t Wanna Know“ vaizdo klipas turi homoseksualią pasakojimo istoriją, bet nuo to pats kūrinys ir atlikimas nesuprastėja. Pasiklausykime, o gal ir Jums ši daina taps kelionėje į darbą nuotaikingu palydovu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie Heraklį" / "The Legend of Hercules"

Sveiki, kino gerbėjai,

Paskutiniu metu mane traukia prie antikinių mito ekranizacijų, taip nutiko ir su labai prastai pasaulio žiūrovų ir kritikų sutiktų „Legenda apie Heraklį“ (angl. The Legend of Hercules) (2014).

Jeigu labai trumpai – vertinimai, sakyčiau, atitinka liūdną vaizdelį, kuris visų pirma visiškai neatitinka mitų ir pasakojimų, kurios taip reikėjo šiai juostai. Heraklio „apvaisinimo“ istorija tiesiog iškraipyta ir pernelyg laisvai interpretuota, jo realizavimas nevykęs, o dievų vaizdavimą kur kas įspūdingiau pateikia senas serialas „Heraklis. Legendinės kelionės“ (1994–2000), kuris daugelio Antikos ekspertų buvo kritikuojamas, bet tai, ką padarė šio filmo kūrėjai su antikine medžiaga tiesiog pasibaisėtina.

Siužeto įgyvendinimas dar viena didžiulė šio filmo duobė – jokio dramatizmo, jokio susidomėjimo pačia istorija ar antikos mitologija – viskas labai paviršutiniška, toks jausmas, lyg pažiūrėjau kokį nors nelabai vykusį dailininko štrichą, viskas tik lukštas, jokio turinio, staigmenos ar intrigos. Aišku, visai gražūs aktoriai, raumenų čia daug, bet kai jie taip neišnaudoti, tai siūlyčiau geriau įsijungti pornografinę juostą – bus sveikiau! Tai vienas iš tų filmų, kurie smarkiai nuvilia visomis prasmėmis, o vienas kitas švystelėjęs įdomesnis specialusis efektas tiesiog ištirpsta be didesnio įspūdžio. Nerekomenduoju ir laukiu filmo „Nojaus laivas“ – gal biblijinė ekranizacija sugebės nors per nago juodymą nustebinti.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 22/100

IMDb: 4.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jie parduoda net lietų" / "También la lluvia" / "Even the Rain"

Sveiki,

Su ispanų režisiere Iciar Bollain pirmą kartą susipažinau prieš kelerius metus, kai pažiūrėjau jos puikiai įvertintą filmo juostą „Pasiimk ir mano akis“. Šįkart pas mane atkeliavo vienas šviežiausių jos darbų – tai filmas „Jie parduoda net lietų“ (ispn. Tambien la lluvia) (2010), kurią dar pernai galėjote pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“.

„Jie parduoda net lietų“ susitinka mano du geri ir jau seniai pamėgti aktoriai – Luis Tosar, su kuriuo režisierė jau yra dirbusi, ir taip pat, lietuviams galbūt labiau žinomas, Gael Garcia Bernal. Abu aktoriai, sakyčiau, šiame filme sukuria gana vidutiniškus vaidmenis, tačiau jų žinomumas nė kiek nemažina filmo įdomumo. Visgi filmas „laikosi“ ne ant žymių aktorių, bet ant pasakojimo fabulos ir paralelių. Režisierei pavyko nusitverti gan skaudžią visos Lotynų Amerikos istorijos dalį – konkistadorų okupaciją, indėnų pavergimą ir žiaurų elgesį su vietos gyventojais, kuris skurdžiose Bolivijos aukštumose, praėjus 500 metų po ispanų ekspansijos, vis dar tebegalioja. Vietos indėnai ir toliau sunkiai dirba, jie išnaudojami ir vergauja valdžiai.

Tokioje terpėje atsiduria du ambicingi filmų kūrėjai, kurie samdo už kelis dolerius vietos indėnus ir iš šalies įsitraukia į jų dabarties politinius konfliktus, kurie iš esmės atvaizduojami jų kuriamame filme apie indėnų pavergimą. Aiški formulė, paralelė tarp istorijos ir dabarties, žmogaus padorumo ir sąžiningumo problemos, pinigų ir turto mokestis. Civilizacijai reikia baterijos ir ta baterija bent jau Lotynų Amerikoje tapo indėnai. Tarp dviejų trinčių atsiduriantys toli gražu ne šventi kino kūrėjai pamato savo ir nūdienos pasaulį iš šalies, atsiveria sąžinės klodai ir supratingumas. Režisieriai vėl pavyko prisikasti prie nevienareikšmiškai pateikto vertybių ir interesų vaizdavimo pusių. Tai vienas iš tokių filmų, kurie kviečia diskutuoti, kas valdo mūsų pasaulį ir kur dingsta žmogiškumas bei pagarba kultūroms, kai kalba pradeda eiti apie pinigus. Pakankamai savotiškas filmas savo forma, aktoriais ir pateikimu. Nepasakyčiau, kad itin nustebino, tačiau žiūrėti buvo pakankamai įdomu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "300: Imperijos gimimas" / "300: Rise of an Empire"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „300: Imperijos gimimas“ (angl. 300: Rise of an Empire) (2013), kuri buvo gana ilgai laukta 2006 metais pasirodžiusios juostos „300“ tęsinys. Šią juostą režisavo jau kitas režisierius – Noam Murro, kuris gerai naudojasi pirmtako pramintu taku ir, regis, žaidžia tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis – konstruoja fikciją su faktais, sodriai derina komikso didvyrio epo žanrą su įspūdinga technine grafika. Prisipažinsiu, kad po „Nemirtingųjų“, kurių nepajėgiau pažiūrėti iki galo, su labai dideliu nepatiklumu sėdausi prie šios juostos. 

„300“ buvo ta juosta, kuri visgi sugebėjo mane prikaustyti, o jos tęsinys taip pat, regis, sugebėjo tą padaryti. Mėgavausi filmo grafika, aktoriais, spalvomis, imperijos didybę, batalinėmis scenomis, kurios, aišku, atrodė kai kada neįtikėtinos, hiperbolizuotos ir nenatūralios. Kas būtų, jeigu Antrojo Pasaulinio karo tikroviškus vaizdus imtume vaizduoti kaip kompiuterinių žaidimo lentą, kurioje veriasi net nenatūralios oro sąlygos, strateginiai puolimai taptų tik tuščiaviduriai šablonai, o vaizdavimas nė iš tolo neprimintų XX amžiaus? Aišku, Antika leidžia dėl savo mitologizavimo interpretuoti taip, kaip patogu scenaristams ir režisieriui. Nepaisant netikroviškumo, kūrinys buvo ganėtinai smagus, nors esame pernelyg didelių šablonų, kaip antai sekso batalinė scena su „jūrų kekše“ – priminė antikinius serialus „Heraklį“ ir „Kseną“, kur kiekviena serija daugiau ar mažiau rutuliodavosi pagal tam tikrą formulę. O formulė šiame filme tampa pernelyg šabloniška, todėl šis tęsinys toli mūsų nenuveda, nepateikia nuostabos siužete, daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Belieka apkarpius minusus mėgautis vaizdais ir aktoriais, filmo pakankamai neblogai sukurta atmosfera. Kad ši dalis būtų geresnė, jai reikėjo iškelti už savo pirmtaką aukštesnę kartelę, bet režisierius neįvedi ir nepateikė jokio novatoriškumo, tai tikriausiai ir yra filmo didžiausias minusas.

Įspūdinga grafika – galėjome pasakyti prieš dešimtmetį, dabar tokią filmo grafiką, kurią iš esmės į kiną atnešė filmas „300“, jau galime nebesistebėti – panašų braižą teko regėti bataliniame seriale „Spartakas“. Bene vienas skaniausių dalykų šiame filme man asmeniškai buvo Evos Green pasirodymas, kuri įkūnijo senos geros kalės įvaizdį – jos plastika, charizma, išvaizda labai skoningai derėjo visų tų vaikščiojančių raumenų zoologijos parke. Aišku, filme derinama gana sėkminga formuluotė – erotika, antikinis hedonizmas, patriotiškumas, batalija ir, žinoma, erotika. Taip pat manęs nenuvylė Sullivan‘as Stapleton‘as, kuris kuo puikiausiai susitvarkė su vaidmeniu.

Filmo finalas taip pat žadantis trečiosios dalies tęsinį. Ir kas žino, gal po kelių metų, visai tikėtina, išvysime ir trilogijos pabaigą, jeigu kas nors išdrįs pakelti šią juostą ir padaryti ją kažkuo įstabesnę, nei jos pirmtakai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela