Sveiki,
Ir vėl grįžtu prie Virginia Woolf kūrybos. Pernai perskaitęs jos puikų
romaną „Orlandas“, šiemet akimis supleškinau jos bene garsiausią romaną „Ponia
Delovėj“, kuri lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1994 metais ir ją išleido
leidykla „Vaga“. 2008 metais „Alma littera“ gana skoningu viršeliu, kas
paskutiniu metu šiai leidyklai nebūdinga, perleido pataisytą „Ponios Delovėj“
variantą.
Apie pačią Virginia Woolf sukurta daugybę legendų, o jos asmenybė tampa
tikru kultu ne tik literatūroje, bet ir už jos ribų, pvz. kine – kone ant
knygos viršelių prie jos romanų anotacijų šabloniškai priduriamas pasakymas
apie filmą „Valandos“ bei Nicole Kidman išplėštą „Oskarą“ už pačios V. Woolf
vaidmenį. Daugiau apie pačią Virginia Woolf jau galime paskaityti neseniai
lietuvių kalboje leidyklos „Gimtojo žodžio“ išleistoje knygoje „Vanesa ir
Virdžinija“ apie V. Woolf sesers konkurenciją ir jos įtaką asmenybei. Esu susidomėjęs
ta knyga, gal kada paklius į rankas...
Na, o „Ponia Delovėj“ – tai naujo tipo romanas, kuris pasirodė 1925 metais
ir iškart tapo įtakingas visai pasaulinės literatūros raidai. Romanas nevienalytis,
veiksmo jame gana maža ir jis vyksta tik vieną dieną Londone, tačiau per
nereikšmingus įvykius, kasdieninius gyvenimiškus ritualus atsiskleidžia
personažų nepaprastai sudėtinga gelmė, kurią pavadinčiau „depresine“, ir kurią
iškart siečiau su Virginia Woolf asmenybės kultu. Pati rašytoja išgyveno didelę
depresiją, ne visada buvo stabilios psichinės būklės, o ir savo gyvenimą, kaip
žinia, baigė savižudybe. Apie savižudybę, gyvenimo prasmės paieškas „Ponioje
Delovėj“ ryškiai aidi – vienas iš personažų nusižudo, o ponia Delovėj, kuri
rengia tuštybių muge kvepiantį pobūvį taip pat apmąsto savo būtį, kuri toli
gražu neturi optimistinio užtaiso, priešingai – vaizduoja trupantį ir byrantį
pasaulį, išniekintus ir ne taip susiklosčiusius gyvenimus, o tai suvokiant romano
herojams tenka šypsotis aplinkiniams. Apskritai visas romanas tarsi skamba
penkiasdešimtmetį perkopusių, dar veiklių, tačiau praradusių svajones žmonių
pamąstymais ir jausenomis. Tos jausenos gana dviprasmiškos – jos gana
apmaudžios, daug grįžimo į praeitį, gailesčio, savigraužos, bet kartu, lyginant
su jaunesne personažų karta, jausmų atžvilgiu personažai jaučiasi kur kas
pranašesni, nes, kaip teigia Piteris Volšas, vienas iš knygos personažų,
patirtis nesunaikina jausmų.
Knyga „Ponia Delovėj“ pilna apmąstymų apie senėjimą, apie brandą ir apie
tai, kiek beprasmių dalykų yra mūsų gyvenime. Pati V. Woolf priklausė
turtingųjų luomui, todėl ir knyga labiau pasakoja apie turtinguosius, kurie
gyvena tuštybių mugės siautulyje ir iš esmės gailisi blogais sprendimais. Tai vėlgi
rodo, kad V. Woolf laikais, iš esmės ir ponios Delovėj, visuomenės kanonų,
moterų teisių laužymą, tai seksualinio laisvėjimo ir moterų teisių grąžinimo
laikas, todėl personažų, veikėjų vidiniuose monologuose aidi tų „ledo laužymo“
atgarsiai, kur susigrumia Viktorijos laikų griežtų vertybių ir sustabarėjusių
madų ledkalnis su besikeičiančio pasaulio, naujosios kartos atėjimu, kurie žada
revoliuciją ir naują požiūrį į pasaulį.
Ir visgi knygoje mane labiausiai žavėjo V. Woolf stilius, gebėjimas
vidiniais monologais užvirinti psichologinį veikėjų vandenyną, atskleisti ką
vienas ar kitas personažas galvoja, koks dviveidiškas yra gyvenimas
sluoksniuose ir šeimoje. Užfiksuotas nelaimingumas, saviapgaulės pavojingas
minų laukas, kuriais yra priversti vaikščioti romano veikėjai. Smagu, kad V.
Woolf pernelyg neromantizuoja, jos stilius skvarbus, turintis lyrinių niuansų,
tačiau jie nesureikšminti, saikingi ir derantys, o pati romano visuma pasirodė
neištęsta, logiškai motyvuota. Nežinau, kaip būčiau jį skaitęs, jei nežinočiau,
kad tai V. Woolf romanas, o dabar skaitymą labai smagino tai, kad įsivaizdavau
kiekvieną eilutę, su kokia inercija, emocijomis vedžiojo pati V. Woolf, kaip ji
sėdi krėsle, kaip atsigeria arbatos ar užsirūko cigarą tarp plunksnakočio
vedžiojamų pastraipų. Visgi V. Woolf kultizmas labai padėjo pajusti ir Londoną,
ir jos laikmečio dvasią, atvėrė jos kūrybos platų skonio spektrą.
„Ūmai pajusdavai veriantis
paslaptį, užplūstant tartum raudonį, kurį stengiesi sulaikyti, tačiau jam
veržiantis paklūsti tai ekspansijai, puoli į tolimiausią kraštą ir ten virpi,
jauti, kaip pasaulis artėja, pritvinkęs kažin kokios pribloškiančios prasmės,
ekstazės, kuri suplėšo plonytį apvalkalą, ištrykšta, išsilieja ant žaizdų bei
įtrūkimų ir atneša ypatingą palengvėjimą. Tąją akimirką protas nušvinta –
degtuko liepsnelė, plevenanti kroko žiede, – vidinė, paslėpta prasmė – beveik jau
išsakyta (p. 39).“
Norėtųsi kažką pasakyti ir apie romano vertimą. Iš anglų kalbos tekstą
išvertė Violeta Tauragienė. Taip, tai ta pati, kuri ką tik gavo metų vertėjos
titulą už knygas J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“ ir W. Faulkner „Jeruzale,
jeigu tave pamirščiau“. „Ponios Delovėj“ 1994 metais išėjusį vertimą vertėja
vadina brokuotu ir tikina, kad ji trokšta, kad šis vertimas dingtų iš knygų
lentynos, o pakartotinu ir pataisytu „Ponios Delovėj“ variantu ji taip pat nėra
patenkinta ir vadina jį „perrašinėjimu“. Nežinau, kaip kitiems, bet man
antrasis leidimas buvo ypatingai gerai išverstas. Tekstas skambėjo, išnašose
paaiškinta daug kultūrologinių niuansų, ypatingai Londono gatvės, todėl
susimąsčiau, kokie kiti turėtų būti Tauragienės vertimai, jeigu šis tekstas jos
pačios vertinamas prastai? Mano sąrašuose jau atsidūrė J. M. Coetzee kūryba,
todėl bus progos sulyginti su „Ponia Delovėj“.
O šiaip knyga, kad ir gera, bet prie jos ne kiekvienas prieis, ji subtili,
į ją reikia žiūrėti per diachroninę distanciją, su istoriniu ir asmens kulto
prieskoniais, nes kitaip nūdienos literatūros baruose ji gali nesuskambėti ir
netgi pasirodyti pernelyg snobiška, tačiau džiaugiuosi, kad galėjau pasitelkti
daug dalykų ir tikrai įdomiai, ir teigiamai išgyventi „Ponią Delovėj“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą