Sveiki visi,
Paskutiniuoju metu skaičiau Segėjaus Lazarevo paskutinįjį (dvyliktąjį)
„Karmos diagnostikos“ tomą, kuris vadinasi neįprastai švelniai, gal net šiek
tiek naiviai – „Gyvenimas kaip drugelio sparnų plevenimas“. Ši knyga Rusijoje
pasirodė 2007 – aisiais, o Lietuvoje – 2009 – aisiais. Lazarevo metodai ir
teikiamos situacijos visada gręžėsi į žmogaus ligas ir jų gydymą per Meilę. Ne
kiekvienam jo knygos, nes jos labai stiprios, įtaigios tiek pasakojimu
stiliumi, tiek energetiškai. Knygoje bandžiau aptikti ir 2012 – ųjų metų
įvyksiančių dvasinį žmonijos sąmonės lūžio pėdsakų.
Štai čia ištrauka apie Kosminį kamertoną (muziką), kuri seniai nesilankė
mūsų Žemėje, kad pakeltų ir suderintų mūsų Planetos ir kartu žmonių vibracijas
su Kosminiais dėsniais. Manau, kad tai ryški aliuzija į Metatrono, SaLuSos ir
kitų būtybių teigimus apie Kali Jugos pabaigą, kad galiausiai link mūsų artėja
spinduliuotė, sąmonės ir pasąmonės šviesa, kuri atvers galimybes pakylėti savo
vibracijas ir pagaliau nusimesti pasaulyje įsigalėjusią kapitalistinę nelygybės
vergovę.
<...>
„Bet kuri gyvų organizmų
populiacija periodiškai turi save suderinti su pagrindiniu Visatos ritmu, nes
tai ne tik išsigelbėjimo, bet ir išgyvenimo laidas. O jeigu užgaištama
suderinti, vietoj muzikos galime išgirsti kakofoniją. Visuomenė, peržengusi
negrįžtamą ribą ir susilietusi su Dieviškumu, žūsta. Periodiškas derinimasis su
Dieviškumu būna varginantis, bet suteikia galimybę apsivalyti ir pasikeisti.
Periodiškai Visatoje skamba kamertonas, ir Dieviškumas mus aplanko net per mūsų
valią. Ir transformacija būna tokia galinga, kad nepasiruošusieji žūsta.
<...>
Tai, kad mūsų pasaulyje
religija prarado savo galią ir panašėja į falsifikatą, o meilės ir dorovės
samprata darosi reliatyvi, liudija tik paprastą ir akivaizdų faktą: pasaulyje
seniai nebeskambėjo kamertonas, o Žemės seniai nelankė Dieviškoji logika.
Prisiminkite, ką kalbėjo Kristus: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė
atšals“. <...> Vienam kamertonas skambės kaip nuostabi muzika, o kitam,
kuris nepasirūpino savo dvasia, - kaip skaudaus atpildo trimitas.“
Savo dvyliktoje „Karmos diagnostikos“ knygoje Lazarevas kritikuoja ir
Froido psichoanalizės mokslą, kuris dalinai sumenkino didžiąsias pasaulio
religijas. „Savų troškimų, savo
gyvuliškojo prado išaukštinimas – štai iš principo ir visa psichoanalizė, tai
pagrindinė priemonė, kaip žmogų vėl paversti gyvuliu.“ (p. 413) „Įsijungiu
televizorių ir matau įprastą vaizdelį. Kažkurioje šalyje liaudis vėl piktinasi
ir maištauja. Mat smuko ekonominiai rodikliai, pablogėjo gyvenimo kokybė.
Žiniasklaidos priemonės trimituoja apie tai kiekvieną sekundę. O apie tai, kad
degraduoja dorovė ir kultūra, niekas nekalba. Apie tai, kad homoseksualizmas
užplūdo visas šalis, ir apie tai, kad visa tai yra dvasinio pakrikimo požymis,
niekas nekalba. Juk rytoj jūs apsilankysite pas psichoanalitiką, ir jis
įtikinamai bei aistringai jums aiškins, kad gėdijimasis ir moralė tik
patologija, kad tai kenkia jūsų sveikatai ir pamerkęs akį jus stumtels prie
kušetės, taigi prie svarbiausio dvasios ir kūno sveikatingumo instrumento.“
(414 – 415 p.). Galima, aišku, ginčytis dėl teisumo arba priimti kaip įdomią
savotišką tiesą.
Šiaip knygoje properšom iškyla neįtikėtini dalykai ir hipotezės, pvz.: „greta dinozaurų liekanų mokslininkai aptikdavę
keistus darinius – amorfišką masę, kurioje būdavę kaulų, akmenų ir pan.
kažkuris mokslininkas iškėlė mintį, kad tai buvusi masė, kurią dinozaurai
atrajodavę. Tiesiog jie neturėję užpakalinės išeinamosios angos ir žarnyno. Jie
surydavę auką, suvirškindavę savo skrandyje ir paskui išvemdavę likučius <...>
(p. 419)
Ir visgi, nors su daugeliu dalyku aš asmeniškai sutinku, ypač tai, kad
reikia gyventi meilėje ir nieko daugiau ir gražiau už Meilę, nes Meilė ir yra
Dievas, tačiau su kai kuriomis išvadomis linkčiau pasiginčyti. Segejus
Lazarevas, manding, šiek tiek senamadis. Taip, jo atrasta technika ir
mechanizmas labai veiksmingi, tačiau jo kai kurie požiūriai prasprūsta
asmeniški ir, mano nuomone, senamadiškai. Toks jausmas, kad autorius laikosi
senųjų valiutų, vagnorkių t.y. perdėm pernelyg senamadis. Akivaizdu, kad
pasaulis keičiasi, keičiasi žmonija, atsiranda naujos tendencijos, energijos ir
žmonijos išlikimo faktoriai, tačiau kartais skaitydamas užčiuopiu, jog
užangažuota tai, kad žmonija byra, žmonijos dvasingumas byra ir viskas byra ir
besikeičiantis pasaulis tėra tik destruktyvumo tramplynas. Net paties vaiko
auklėjimas, toks įspūdis, kad sutvarkytas pagal senamadišką šeimos tradicijų
santykį, atėjusį, sakyčiau, net iš puritoniškųjų XIX amžiaus laikų: „Kodėl šeimose išauga problemiški vaikai?
Todėl kad pažeidžiama dviejų energijos srautų sąveika. Paprastai motina esti
energijos atidavimo, nebaudžiamumo, pasitenkinimo, troškimų išsipildymo
simboliu. Tai jaučiama pasąmoningai, biologiškai. O tėvas simbolizuoja troškimų
tramdymą, jų apribojimą. Tėvas riboja ir baudžia, motina paglosto ir apgina.
Tokioje šeimoje vaikas harmoningas, o jo dvasioje slypi daug meilės.“. (p.
422) Tai ką, grįžkime į XIX amžiaus šeimos sampratos laikus ir gyvenkime
netobulėdami nė per nago juodymą? Galbūt. Juk kiek dabar daug skyrybų aplinkui,
kiek pasimetusių vaikų, kurių tėvai keičiasi ir keičiasi. Tai visa karta,
ateinanti visuomenė išaugs problematiška? Nemanau.
Šiaip visoje knygoje aprašomi įvairūs žmonių įvykiai, taikant karmos
mechanizmą. Kartais mes net nesuvokiame, kad darydami neva gerą ir dorą iš
tikrųjų žudome save ir aplinkinius, o darydami kažką neva blogą, tiesiog
vykdome dievo valią, knygoje mokoma tai suvokti, suprasti savo ligų ir nelaimių
priežastis. Yra nemažai pasamprotavimų apie bendrą žmonijos ir socialines
klases, jų funkcionavimą, pvz.: „meno
žmogus turi žengti visų priešakyje – jis juk aprašinėja dvasią. Kentėdamas ir
kankindamasis jis visai visuomenei parodo, kas greitai ištiks ir visus kitus.“
(p. 428) „Bet kadangi blogis yra perdėtas gėrio garbinimas, jo sunaikinti
neįmanoma. Blogis – tai mūsų aistros, tad bet koks stiprus prisirišimas,
slopinantis meilę, virsta blogiu. Sunaikinti aistras ir troškimus įmanoma, bet
tuomet numirsime ir mes, todėl pergalė prieš blogį – tai pergalė prieš savo
aistras, tai kankinamas savęs transformavimas, o be meilės Dievui toks procesas
būtų neįmanomas. Todėl realiame gyvenime ne visados viskas baigiasi laimingai“
(p. 430).
Šįkart daug cituoju, nes manau, kad knygoje yra begalės naudingos
informacijos formuojant mūsų harmoningą gyvenimą. Visgi knygos pabaigoje
Lazarevas pereina prie kur kas optimistiškesnių kalbėjimų apie žmonijos ir
visos planetos išsaugojimą, kadangi Planeta ir mūsų energetika keičiasi. Vis kalbėdamas
apie mūsų gyvenimo būdą iššaukiantį destrukciją, jis visgi skyrių pabaigoje
pažymi, kad mato, jog ir pati Amerika ilgai buvusi Sovietų Sąjungos antiteze,
pagaliau po truputį gręžiasi į dvasingumą, taip pradėdama lyginti visos Žemės
žmonių energetiką į vienovę.
Įtariu, kad autorius rašydamas dvyliktąjį tomą net nenutuokė, kad šis – tai
paskutinis tomas. Kiek žinau, po to Lazarevas pradėjo naują knygų ciklą, kaip
auklėti vaikus ir t.t. Taigi paskutinė knyga tarsi turėjo būti apibendrinanti
visų 15 metų jo darbo metų vaisius, tačiau kai kur man pasirodė šiek tiek
papilstymas iš tuščio į kiaurą, juk esmė ta pati – mylėti, mylėti, mylėti. Tik
naujos duodamos situacijos geriau įsisąmoninti pačiam skaitytojui ir pritaikyti
tai praktiškai asmeninės dvasios evoliucijos eigoje. Veržimasis į Dievą tebėra
ir tebebus pagrindinis žmogaus uždavinys.
Gaila, kad leidykla „Asveja“ nebeapsiėmė versti kito Lazarevo knygų ciklo,
tačiau tai, ką daugeliui davė „Karmos diagnostika“, tikiu, tai buvo be galo
įtaigu, stipru ir sukrečiančia. Aš pats šią knygą pradėjau skaityti penkiolikos
metų ir pirmą kartą tada pajutau, kaip svarbu gyventi teisingai. Gal daugelis
sakys, kad gyvenimas teisingai yra gyvenimas pagal Lazarevą, bet skaitant jo
knygas, tik aklas žmogus nesupras, kad iš tikrųjų teisingas gyvenimas ne primestas
autoriaus, bet tai gyvenimas pagal Meilę, kuri pranoksta viską.
Ir iš tikrųjų ši knyga ir visos „Karmos diagnostikos“ knygos tik patvirtina
vieną ir tą patį – nieko Visatoje nėra galingesnio nei Dievas ir Meilė. Labai rekomenduoju
visiems dvasios ieškotojams pirmiausia paskaityti Lazarevo tekstus, nes
vakarietiškoji ezoterika tėra tik iliuzija, jog be pastangų gali gauti visko,
ko tik nori. Viskam yra tam tikra kaina, o štai gyvenimiškos situacijos,
kartais iki pat buitinių nuopuolių, tokių daug galima rasti „Karmos
diagnostikoje“. Taip, tai sukrečia, gilu, pažadina ir ne viskas būna taip gražu
ir miela, kaip Vakarų ezoterikoje, sakyčiau, Lazarevo knygas iš vis
nepriskirčiau prie ezoterikos, tai nauja meilės ir gyvenimo filosofija. Skaitai
knygą ir net nepajauti, kaip pradedi mąstyti pagal ją, atrinkti savo gyvenime
situacijas ir pastebi, kaip viskas ima keistis. O ar viskas keičiasi į gerą,
tai jau priklauso nuo jūsų ir tai, kaip jūs priimate informaciją.
Jūsų Maištinga Siela