Sveiki visi,
Pagaliau! Pagaliau ir aš pamačiau garsiojo danų
režisieriaus Lers von Trier filmą „Melancholija“ (Melancholia) (2011 m.). Tiesą
sakant, prieš porą metų teko žiūrėti šio režisieriaus „Antikristus“, tai paliko
ne kokį įspūdį, nes pasirodė per daug preciziškas ir kurtas iš ambicijos
gluminti ir dirginti žiūrovą, tačiau „Melancholija“ visgi pasiteisino. „Dogvilio“,
„Šokėja tamsoje“ režisierius ir šįkart susitelkęs ties apokalipsės tema, tik
šįkart tai daug švelniau, subtiliau ir originaliau...
Filmas pasakoja Džastinos vestuvių tragediją, kuri vyksta
pagrindinės herojės viduje ir užkrečia visus aplinkinius. Savotiška melancholija,
nerimastingu sindromu suserga ir sesuo Klara, kuriai antroji filmo dalis skirta
kur kas daugiau vietos. Iš esmės filmas eina dviem sluoksniais – vidinė herojų
dvasinė griūtis, pasireiškianti kaip santykių sutrūkinėjimas ir išorinė – visos
žmonijos ir Žemės egzistencijos sutrūkinėjimas prieš atskriejančią mėlynąją
planetą Melancholija. Pati melancholinė dvasia apjungia abu sluoksnius ir
išlydo iš visko dvasingą, įdomų, originalų gyvybinės ieškojimo prasmės filmą. Kokia
gyvybės prasmė žemėje, jeigu mes tuokiamės, prisiekinėjame meile, o šalia
sulaužome savo priesaikas, žudome meilę ir save? – klausia filmas.
Džastina – pagrindinė herojė ne kartą filme pasako, kad
Žemė yra blogis. Tačiau tai perifrazė į tai, kad gyvybė yra harmoninga ir
dėsninga, kadangi ji savaime yra dvipolė ir turi gerąjį ir destruktyvųjį pradą.
Einšteinas yra pasakęs, kad Visatoje susiformuotų tokia gyvybė, kokia ji yra
mūsų Žemėje, tai tolygu padėti bombą metalo sąvartyne ir susprogdinus tikėtis,
kad detalės sukris į tviskantį ir naują Mersedesą. Taigi savaime suprantama,
kad gyvybė ir gyvenimas yra stebuklas ir jame slypi dvasių ir sielų pasaulis,
kuris kol kas užgintas racionaliam protui. Režisierius puikiai tai atskleidžia
per subtilias ir gan hiperbolizuotas detales, pvz.: žirgas niekada negalėdavo
prajoti per tiltą, planetos artėjimas prie Žemės ir t.t. Žinot, filmas
nesukrėtė, tačiau buvo tikrai stipri dozė. Yra po jo ką paanalizuoti ir
pasvarstyti.
Šiaip filmas galbūt ne visiem, kadangi žmonės iš filmo
daugiau tikisi pramogos, nei dvasinio resursų šulinio, jie gali nelabai ir
suprasti, juolab, kad jau girdėjau priekaištų, kad filmas per daug simbolinis
ir per daug abstraktus. Taip, jis toks ir yra, ir tai mane sužavėjo. Abstraktumas
gimsta iš nepaaiškinimo, nes nemenką filmo dalį žiūri ne mes, o mūsų intuicija,
kuri padeda suvokti herojų ryšius ir ryšius su planeta Melancholija. Intuityvus
filmas... Paskutinį kartą tokį žiūrėjau „Gyvenimo medis“, kuris taip pat plėtė
kosminę žmogaus sąmonę, neapsiribodamas vien tik buitine ir socialine terpe.
Šiaip labai džiaugiuosi, kad amerikiečių aktorė Kirsten
Dunst sutiko vaidinti pagrindinę heroję Džastiną. Kiek žinau, į šią vietą
pretendavo ispanų aktorė Penelope Cruz, tačiau ši jau buvo užsiėmusi „Karibų Piratais“,
todėl Dunst tyčia leidžia sau pajuokauti, kad yra dėkinga Cruz už tai, kad nesiėmė
šio vaidmens. Ir visai ne be pagrindo, kadangi Kirsten Dunst 2011 vykusiame
Kanų festivalyje gavo geriausios aktorės titulą ir taip užsitikrino savo
karjeroje vieną ryškiausių savo vaidmenų. Ne ką mažiau buvo įdomus ir Charlotės
Gainsbourg Klaros vaidmuo, kaip ne keista, šįkart aktorė manęs neerzino ir tiko
savo vietoje ir savame charakteryje.
Šiaip rekomenduoju tikriems kino gurmanams ir tiems,
kurie iš filmo nori ne konkretaus hamburgerio, ne tiek sukrečiančios dramos,
bet sąmonės ir dvasinius horizontus praplečiančius pasamprotavimus. Manau,
filmas tikrai stiprus, įtaigus ir įdomus.
Jūsų Maištinga Siela
:)
AtsakytiPanaikinti