Sveiki visi,
Vienu metu virpėjau skaitydamas ir galvojau, kad
apsiverksiu. Pagalvojau, jeigu būčiau vietoj Dalios Grinkevičiūtės atsidūręs
lageryje, prie Laptevų jūros, būčiau pirmąją dieną pasikoręs arba įšokęs į
ledinę Leną. Neįtikėtina tvirtybė ir noras bet kokia kaina išgyventi...
2005 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido Dalios
Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ serijoje „Lietuvių literatūros
lobynas XX amžius“. Tai antroji serijos knyga, kurioje mus pasitinka įvadinis
Viktorijos Daujotytės straipsnis apie Dalią Grinkevičiūtę. Profesorė čia
apmąsto apie tremtinių literatūrą, lyginą Grinkevičiūtės atsiminimus su Sruogos
„Dievų mišku“ ir bando numanyti, kokios Dalios Grinkevičiūtės asmeninės savybės
leido išgyventi atšiauriomis Sibiro sąlygomis. V. Daujotytė kaip visada kalba
pakiliai, ramiai ir giliai viską apmąstydama.
Į šį rinkinį įeina visi autorės parašyti raštai: „Atsiminimai“,
„Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj žemėj“ ir kelios miniatiūros. Iš
tikrųjų „Atsiminimai“ yra didžiausias autorės kūrinys, rašytas apie 1950 metus,
pirmą kartą grįžus iš lagerio. Šie užrašai vėliau buvo užkasti į stiklainį, o
autorė antrą kartą visą istoriją ėmėsi rašyti jau grįžusi iš lagerio antrąkart.
Šie du tekstai yra gan ypatingi, kadangi pasakojama ta pati istorija, bet juose
išlikęs skirtingas santykis. Pirmieji „Atsiminimai“ ypatingai skaudūs, juose
Dalia Grinkevičiūtė labiau atvirauja, atskleidžia savo kietą charakterį, kuris padėjo
išgyventi lageryje. „Atsiminimai“ – tai sumišusi dokumentinė reflektyvi
autentiška medžiaga, tikriausiai didžiausias kūrinys parašytas iš išgyvenusių
Sibire. Skaitai ir kai kurie faktai šokiruoja, bet neleidžia netikėti.
Nesvarbu, kad tekste nuolat minimos pavardės, jos
anaiptol neerzina, o veikiau glumina. Juk jie vieni kitus pažinojo ir didžioji
dalis virto sušalusiais lavonais ant sniego pusnių. Labiausiai šokiruoja
gyvenimo aprašymas užpustytuose barakuose, tas neįsivaizduojamas nužmogėjimas,
kai šalia mainosi tos pačios utelės, kamuoja badas, kojas sutraukia skorbutas,
o žmonės tiesiog triedžia ir šlapinasi tiesiog vietoje. Šaltis ir badas, badas
ir šaltis, poliarinė žiema ir saulės nematyti ištisus 9 mėnesius. Ką tada
daryti, kai aplinkui tiek ligonių ir tu pats tampi ligoniu, o durų nebegali
atidaryti, nes jas užvertė sniegas, o tau dar kažkas naktį pro kamino stogą
visam barakui kepalą duonos įmeta, o visa kita tik juoda pūga ir mirtis. Baisios
smulkmenos atskleidžiamos „Atsiminimuose“, bet Dalia Grinkevičiūtė, kuriai viso
labo tebuvo vos 14 – 15 metų, jau tada kaip vilkė kabinosi į gyvenimą ir
kartojo sau nepasiduoti.
Žmogiškumo sutraiškymas, jo visiškas suluošinimas,
nebebuvimas, kai žmogus lieka tik gyvulys, o kažkokie mitai apie muziką,
teatrą, apie kultūrą telieka praėjusio gyvenimo keisti prisiminimai. Kaip išlikti
žmogumi, kaip save išlaikyti, kai pro tavo kojas bėga tryda ir žinai, kad tau
šiltinė, kuri tave nuvarys akimirksniu į kapus? Žinokit, skaičiau tuos
atsiminimus ir drebėjau, ir stebėjausi, o juk viskas jau ir taip žinoma... Bet
būtent „Atsiminimuose“ jutausi kartu gyvenantis užpustytame barake. Ir tas
jausmas yra nenusakomas, kai žinai, kad tai vyko iš tikrųjų. Aišku, atsiminimai
yra atsiminimais, kai kas juk ir nutylima, galbūt kažkas apie save gali būti
pagražinta, nes neretai pati Dalia Grinkevičiūtė kitų žmonių akivaizdoje save
nupiešia kaip heroję, hiperbolizuoja savo stiprybę, tačiau ar galima tai
painioti su heroizmu? Kiekvienas nuspręs skaitydamas.
„Lietuviai prie Laptevų jūros“ vėl mus nukelia į 1941
metų tremtį ir pasakojama tą pačią istoriją, tik jau santykis ir tonacija
kitokie. Čia daugiau skubėjimo, mažiau smulkmenų apie uteles ir trydas, daugiau
refleksuojama apie sistemą ir išsigimusį socializmą, kuris be pagrindo
sunaikina žmogų. „Gimtojoj žemėj“ – tai Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai jau
esant Lietuvoje, kai ji pabaigusi Kaune mediciną ryžtąsi dirbti Laukuvoje. Čia ji
papasakoja savo 15 metų patirtį ir pasakoja apie kitokį lagerį, kuris ją
nemažiau smukdė ir laužė dvasiškai. Grinkevičiūtė negaili kritikos vietiniams
lietuviams, kurie pavirtę stalininiais komunistais ima vykdyti partietišką
politiką, pamindami bet kokį žmogiškumą. Ir iš tikrųjų, skaitant darosi koktu,
kad tokia grubi ir ciniška politika šitaip galėjo manipuliuoti žmogumi. Spauda,
teismai ir visa sklindanti informacija buvo klaikiai žeminanti žmogų ir žmogus
buvo įbaugintas, bet net ir šiame etape Grinkevičiūtė buvo kovotoja ir ji nė
neketino nusilenkti partijos batams, aišku, už tai sumokėjo savo didžiulę
kainą.
Aš pats esu kilęs iš tų kraštų, todėl Laukuva man puikiai
pažįstama, pažįstama ir kai kurių žmonių nuomonė apie Dalią Grinkevičiūtę, o
nuomonė tebesklando ne itin palanki jai. Ir nenuostabu, juk šitiek pavardžių ir
nusikalimų, machinacijų suminėta „Gimtojoje žemėje“, kad vietiniai ten iš gėdos
turėtų eiti paraudonavę. Manau, kad labiausiai autorę žeidė šmeižto faktas, kad
šitaip galima moraliai palaužti žmogaus dvasią. Juk rašytojos, jeigu ją taip
galima pavadinti, stipriausioji pusė ir buvo moralė, tikėjimas ir kiti vidiniai
dalykai. Partijos politika galėjo iš didžiausių nuopelnų visuomenei sukurti pavojingos
aferistės įvaizdį. Manau, Dalia Ginkevičiūtė nukentėjo visomis įmanomomis
Tarybų Sąjungos formomis, juk ji buvo ir tardyta, ir žeminta, ir šantažuota, ir
tremta, ir badauta, ir neteko visos šeimos ir ko tik tai norite. Sunku įsivaizduoti,
kas lieka iš žmogaus, kai per jį pervažiuoja toks Sovietinis tankas! Kažkuo ši
knygos dalis priminė kitą romaną – Sofi Oksanen „Valymas“ ir pagalvojau, kad
turėtų išeiti neblogas filmas.
Šiaip mokykloje teko skaityti ištraukas. Dabar jau
nebežinau, ar Grinkevičiūtė tebėra išlikusi, bet jei mums Balys Sruoga
atstovauja kaip didysis tiesos reiškėjas apie Hitlerio padarytą žaizdą visai
Europai, tai Dalia Grinkevičiūtė atstovauja Stalino kavalerijai. Neverta diskutuoti,
kas ir kiek daugiau sunaikino, dabar tekstas ir istorija mums kaip dokumentas
byloja apie vienintelį norą – norą gyventi ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
Prisimenant dabartinę krizę ir mus visus daugiau ar mažiau apimančias
depresines nuotaikas, galime nesunkiai iš tokios knygos pasisemti jėgų. Ten,
lageryje prie Laptevų jūros, sąlygos buvo šimtus kartų blogesnės, bet kokie ten
buvo žmonės! Dieve, kieki žmonės... Jie net prie mirties nepatilo meilės ir
tikėjo, kad grįš į Lietuvą, gyvi arba mirę. Gyvenimo troškulys ir pamatyti
saulę buvo stipresni už badą ir šaltį, už žaidas ir iš jų begeriančias uteles. Man
net graudu, kaip visgi iš tikrųjų žmonės skausmingai ir kantriai mylėjo
gyvenimą. Tikriausiai ne šiaip sau. Tikriausiai ne dėl atsitiktinumo. Juk buvo
dėl ko.
Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą